Pirmieji žingsniai į darželį dažnai būna kupini jaudulio - tiek vaiko, tiek tėvų širdyse. Tai vienas pirmųjų kartų, kai mažylis palieka saugią namų aplinką ir patenka į naują pasaulį, pilną nepažįstamų žmonių, garsų ir taisyklių. Visiškai normalu, kad vaiko adaptacija darželyje kelia iššūkių: mažylis gali tapti liūdnesnis, jautresnis ar labiau užsisklendęs savyje. Šiame etape ypač svarbus tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas.
Adaptacijos procesas gali užtrukti iki 3-6 mėnesių. Pats žodis „adaptacija“ reiškia prisitaikymą. Tai savo vietos pagal asmeninius poreikius radimas, o iš patirties žinome, kad paieška gali užtrukti. Jei vaikas prie pasikeitimų prisitaiko per dvi - tris savaites, sakoma, kad adaptacija lengva, greita. Kai ji trunka nuo 1 iki 3 mėnesių, galima teigti, kad ji vidutiniška, o jei nerimastingas vaiko elgesys darželyje stebimas ilgiau nei pusmetį - vaiko adaptacija yra sudėtinga, tad tikslinga pasikonsultuoti su psichologu dėl pagalbos vaikui.
Tiek tėvams, tiek pedagogams svarbu prisiminti, kad adaptacijos sėkmės negalima išmatuoti dienomis. Vieniems vaikams pakanka kelių dienų, kitiems prireikia kelių savaičių ar net mėnesių. Mokymasis būti be tėvų yra svarbus emocinės brandos žingsnis.
Pirmą kartą vaiko adaptacija darželyje ar lopšelyje tobulu atveju trunka kelias savaites, dažniausiai - 1-3 mėnesius, tačiau kai kuriais atvejais gali trukti ir iki pusės metų. Ašaros atsisveikinant yra visiškai normalu ir „legalu“. Kaip ir faktas, kad adaptacija - tiek rutinos kaitos prasme, tiek ir emociniu lygmeniu - vyksta tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Kiekvienas vaikas, tėvai, situacija yra be galo skirtinga, tad nei universalių laiko rėmų, nei taisyklių, deja, nėra.
„Ką galbūt norėtųsi pabrėžti, kad turbūt, deja, nėra idealaus adaptacijos plano. Suprantama, kad labai sunku ir skaudu matyti verkiantį vaiką, tačiau labai natūralu, jog vaikas verkia, nenori eiti ar likti. Praktikoje dažnai pastebiu tokius du adaptacijos variantus. Pirmu atveju, vaikui nuo pat pradžių sunku atsiskirti, vaikas liūdi, verkia, nenori. Nuosekliai pratinant, ilginant laiką darželyje, vaikas palaipsniui adaptuojasi. Antru atveju vaikas pirmosiomis dienomis noriai ir be jokių sunkumų pasilieka darželyje, tyrinėja žaislus, atrodo, kad jam labai smagu, tačiau po kelių tokių „lengvų“ dienų ar savaitės staiga ima verkti, nebenorėti eiti, atsiskirti ar pan. Tuomet nuosekliai laikomės namų ir darželio rutinos ir, kaip ir pirmuoju atveju, adaptacija vyksta. Žinoma, gali būti ir dar daug kitokių adaptacijos kelių, juos ypač pakoreguoja netikėtos ligos, atostogos ar kiti įvykiai.
Kitas svarbus momentas, specialistės teigimu, yra tai, kad mes klaidingai manome, jog adaptacija skirta tik vaikui. Deja, adaptacija vyksta visai šeimai. Tėvams taip pat iškyla įvairių jausmų, tarkim, tenka atsiskirti nuo mažylio ilgesniam laikui, pasikeičia rutina, tenka pradėti derinti jau iki tol buvusius aiškius dienos ar savaitės planus su nuvykimai į bei iš darželio, galbūt grįžtama į profesinius darbus.
Kaip padėti vaikui adaptuotis darželyje?
Norint suprasti, kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje, svarbu žinoti, kad tam ruoštis reikia pradėti dar prieš pirmąją lankymo dieną. Pasikalbėkite su vaiku apie tai, kad jo laukia nauji draugai, žaidimai ir atradimai. Pirmosiomis dienomis verta rinktis trumpesnį buvimo darželyje laiką, kad mažylis palaipsniui priprastų prie naujos aplinkos. Labai padeda, kai tėvai išlaiko nuoseklią dienotvarkę ir namuose - stabili dienos struktūra suteikia emocinio saugumo ir ramybės pojūtį.
Sėkminga vaiko adaptacija darželyje prasideda dar vaikui nežengus kojos į ugdymo įstaigą. Suvienodinti namų ir darželio rutiną. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vis dar miega dienos miegą du kartus, o darželyje tik vieną - naudinga jau namuose pereiti prie miegojimo vieną kartą per dieną (ir, idealu, panašiu metu, kaip ir darželyje). Taip pat galima pradėti pratintis keltis tuo metu, kai teks keltis į darželį, valgyti panašiu metu, eiti į lauką.
Apie darželį kalbėtis iš anksto. Su vyresniais vaikais (apie 3 m.) pokalbių apie būsimą ėjimą į darželį gali būti daugiau nei su mažaisiais, nes jiems jau patiems gali kilti įvairių klausimų, baimių ar pan. Labai svarbu į visus tuos klausimus pasistengti atsakyti, jų nenuvertinti. Net jeigu vaikas to paties klausia daugybę kartų, svarbu ramiai atsakyti. Tai gali rodyti, kad vaiką ši mintis neramina ir jis taip bando nusiraminti, užtikrinti, kad viskas yra gerai. Galima iš anksto darželį apžiūrėti iš lauko, kelis kartus pro jį praeiti, galbūt per atstumą pasižiūrėti, kaip lauke žaidžia vaikai, papasakoti vaikui, kas vyksta ar pan. Kartais su vyresnėliais yra braižomas žaismingas kalendorius, kuriame braukiamos dienos iki darželio pradžios, tad vaikas vizualiai mato, kiek dar liko dienų, tarsi sukuriamas laukimo jausmas. Su mažesniais vaikais (ypač dar nekalbančiais) tokie pokalbiai gali būti minimalūs, tačiau vis tiek vartokite tokius žodžius, kaip „darželis“, „auklėtoja“, „auklytė“ ar pan. Tiesa, svarbu apie darželį pradėti kalbėti, kai jau žinote konkrečią vietą, pradžios datą ir pan.
Susidėlioti adaptacijos planą. Paprastai vaiko adaptacijos planą pateikia pati ugdymo įstaiga ir kiekvienoje įstaigoje šis planas gali būti skirtingas. Svarbu, kad tėvai žinotų, koks tas planas: kiek trunka, ar jie bus įleidžiami į klasę, kaip vis ilginamas vaiko pasilikimo laikas darželyje ir pan. Svarbu, kad tėvams jis tiktų ir jie jaustųsi kiek įmanoma ramesni tuo laikotarpiu. Taip pat labai svarbu, kad adaptacijos metu nebūtų planuojama ilgesnių patraukų ar atostogų, nes tai gali apsunkinti adaptacijos procesą.
Tėvams paruošti save, kad jiems taip pat tai bus adaptacija. Tėvams taip pat reikės adaptuotis prie to, kad jų vaiką visą ar pusę dienos prižiūrės kiti suaugusieji, kad jie bus atskirai nuo vaiko, kad į dabartinę dienotvarkę įsitraukia kelionės į ir iš darželio, galimos vaiko ligos ir kiti niuansai. Neretai nutinka taip, kad vos pradėję lankyti darželį vaikai suserga. Tai labai natūralu ir dažna.
„Chaotiškas šeimos rytas namuose arba ugdymo įstaigos „papeikimas“ vaikui girdint gali suaugusiajam atrodyti kaip nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių vėliau kils nuostaba, kodėl vaikas nenori važiuoti į darželį. Taip apsunkinamas adaptacijos procesas. Ir atvirkščiai - tėvų ramybė ir nuoseklumas, pozityvus nuteikimas ir kai kurios kitos „smulkmenos“ gali iš esmės padėti tiek vaikui, tiek tėvams adaptacijos procese“, - paaiškina medicinos psichologė K. Kančiauskytė-Beigė.
Kaip palengvinti atsisveikinimą?
Atsisveikinimas - tai viena skaudžiausių ir sunkiausių akimirkų adaptacijos metu. Tiek tėvai, tiek vaikai šiame momente gali išgyventi „puokštę“ įvairiausių emocijų. Trumpas ir struktūruotas atsisveikinimas yra labai svarbus.
Pavyzdžiui, mama arba tėtis nupiešia širdutę vaiko delne, spusteli apsikabindamas, palinki geros dienos ir nusišypso atsisveikindamas. Svarbu, kad po šio „ritualo“ vaikas ir vaiką atvedęs suaugęs atsiskiria, išeina, o vaikas lieka su jį pasitikusia auklėtoja. Natūralu ir suprantama, kad be galo skaudu palikti vaiką verkiantį, tačiau struktūra vaikui suteikia saugumo, o saugumas ramina.
Kai atsisveikinimai emocionalūs, rekomenduojama, kad vaiką atvestų tas žmogus, su kuriuo vaikas įprastai lengviau gali atsiskirti, ir kuriam suaugusiajam pačiam yra kiek ramiau. Kartais girdžiu, kad atsisveikinant ir patys tėvai ašaroja arba vos sulaiko ašaras, tad vaikui lengviau būtų atsiskirti su tuo, kuris rodo, jog darželyje saugu ir viskas yra gerai.
Kartais būna, kad vaiką trikdo kitų atsisveikinimai prie durų, ima graudintis dar prieš atsiskiriant, gali jautriai reaguoti į kitų vaikų verksmą ar bendrą triukšmą ir pan.
Bendravimas ir bendradarbiavimas su auklėtoja
Jeigu neramu, kaip laikosi vaikas darželyje, rekomenduojama apie tai kalbėtis su auklėtoja. Įstaigos turi savų būdų, kaip komunikuoja su tėveliais. Dažnai būna taip, kad vaikas nustoja verkti vos tik tėvai išeina ir jis lieka su auklėtoja bei kitais vaikais, tuomet įsitraukia į žaidimus ir t.t. Nepasiteiravęs tėvas to nežino ir jaudinasi, ar vaikas nustojo verkti. Natūralu, kad dienos eigoje vaikui vis kyla „liūdesėlių“, kad jis pasidalina su auklėtoja, jog nori mamos ar tėčio šalia. Tai yra neatsiejama adaptacijos dalis. Paprastai auklėtojos sugeba į tai reaguoti tinkamai ir empatiškai.
Kuo daugiau žinote Jūs bei su vaiku dirbantys suaugusieji, tuo geriau galima atliepti vaiko poreikius, jaustis ramiems.
Ką daryti, jei vaikas irzlus grįžęs namo?
Dažniausiai tai didelės sensorinės apkrovos, emocijų laikymo savyje, o kartais - paprasčiausio fizinio nuovargio ar net alkio pasekmė. Vakare pasireiškiantis vaikų irzlumas yra labai dažnas ir visiškai normalus reiškinys. Darželyje vaikai visą dieną susiduria su įvairiomis situacijomis, išgyvena tiek malonias, tiek nemalonias emocijas, jiems tenka laikytis susitarimų, bendradarbiauti, dalintis žaislais bei dėmesiu, išbūti tarp įvairių dirgiklių (garsų, šviesų, kvapų), o svarbiausia - jie turi visa tai patirti ir išbūti atsiskyrę nuo artimųjų. Kai vaikas grįžta į namus, jam saugiausią aplinką, jo emocinė sistema tarsi atsipalaiduoja. Jis įvairiais būdais išgyvena visas emocijas, nuovargį, frustraciją.
Patarimas tėvams - stebėti tendencijas. Jei vaikas yra irzlus be aiškios priežasties, dažniau nei įprastai nori būti laikomas ant rankų, greitai susierzina, tai gali būti fizinio nuovargio požymiai. Jei jis vengia garsų, šviesų, triukšmo, nepriima drabužių ar maisto, kuriuos įprastai mėgsta, tai signalizuoja apie sensorinį pervargimą. Verkimas be aiškios priežasties, pykčio protrūkiai, tėvų atstūmimas (pvz., vaikas sako - „nenoriu tavęs“, „tu bloga(s)“), rodo emocinį išsikrovimą. Jei vaikas vengia kontakto, nori būti vienas, arba priešingai - klimpsta į ginčus ar konkurenciją su broliais/seserimis, tai indikuoja, kad jis patiria socialinį nuovargį.
Kaip padėti vaikui? Psichologės-psichoterapeutės teigimu, norint padėti vaikui, reikia apgalvoti, koks buvo jo dienos ritmas, pabandyti identifikuoti, kas provokuoja tokias emocijas. Visų prima, tėvai turėtų kelti klausimą, ar vaikas yra pavalgęs, gerai išsimiegojęs? Vaiko irzlumą gali kelti ir tam tikri pasikeitimai darželyje, pavyzdžiui, nauja mokytoja ar naujas vaikas darželio grupėje.
„Tikslas - ne vengti nemalonių emocijų, o išmokti jas atpažinti, suprasti ir išgyventi saugiu būdu. Nerekomenduojama vaiko kontroliuoti ar moralizuoti, verčiau stengtis padėti išmokti savireguliacijos įgūdžių. Kai tėvai priima vaiko emocijas („matau, kad tau dabar sunku“), įvardija jas („suprantu, kad tau dabar yra pikta, nes...“) ir būna šalia, bet nemoralizuoja, vaiko smegenyse formuojasi neuroniniai keliai, kurie leidžia vaikui ateityje pačiam atpažinti ir tinkamai reikšti emocijas“, - pastebi E. Baltrūnaitė.
Psichologė-psichoterapeutė pataria grįžus namo leisti vaikui ramiai pabūti, neapkrauti jo klausimais apie tai, kaip jam sekėsi. Pirmiausia užtenka tik apkabinimo, mielo žodžio, mėgstamo užkandžio ir tylos. Taip pat galima kartu klausytis ramios muzikos, pvz., gamtos garsų. Jei vaikas mėgsta fizinį kontaktą, galima leisti pasėdėti glėbyje, apipilti bučinių lietumi, supti (tai veikia raminančiai per parasimpatinę nervų sistemą). Jei vaikas pratrūko iš pykčio, reikia mokyti jį tinkamai paleisti susikaupusias emocijas - piešti, lipdyti, spalvinti, dainuoti ar užsiimti kitomis panašiomis veiklomis.
„Vaikams labai svarbi rutina, dėl to rekomenduojama nuosekliai laikytis vakarinių veiklų sekos. Pavyzdžiui, grįžimas namo - poilsio laikas - vakarienė - vonia - pasaka - miegas. Rutina vaikams suteikia saugumo jausmą“, - sako E. Baltrūnaitė.
Kada verta sunerimti?
Emocijų sprogimas grįžus iš darželio gali būti signalas ir apie gilesnius sunkumus, jei toks irzlumas ar pykčio protrūkiai būna intensyvūs ir nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, vaikas verkia valandų valandas, naktį ima šlapintis į lovą ar žodinė kalba tampa ribota. Dažnai vaikai išgyvena stiprias emocijas, jei darželyje jaučiasi atstumti, nesuprasti, nesijaučia saugūs. Taip pat labai dažnai pasitaiko atsiskyrimo nerimas, kai sunku atsisveikinti su tėvais ryte. Sunkumai neišvengiamai kyla ir tada, kai vaikai išgyvena didelius pokyčius, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, atsirandant naujam šeimos nariui ir pan. Visais šiais atvejais pirmiausia reikėtų pasikalbėti su grupės mokytoja, suprasti, kaip vaikas elgiasi dienos metu, kaip bendrauja su kitais vaikais. Atrasti tam tikras emocinės iškrovos tendencijas, kada kartojasi toks elgesys. Rekomenduojama su vaikais kalbėtis pasitelkiant projekcinius metodus (piešinius, žaisliukus) - tai padeda geriau suprasti vaiko vidinį pasaulį. Jei patiems nepavyksta padėti vaikui, visuomet galima kreiptis į psichologą.
Jei pradėjus lankyti darželį vaiko savijauta keletą mėnesių blogėja, gali būti, kad jis darželio lankymui ir atsiskyrimui nuo artimųjų dar nėra pasiruošęs. Kartais net nežinome, kaip reaguoti, tačiau visada galima pasitarti su vaiko pedagogais ar psichologu.
Venkite šių 5 klaidų | Išsiskyrimo nerimas vaikams
Dauguma vaikų adaptuojasi per 1-3 savaites, kitiems gali prireikti ir poros mėnesių. Permąstykite savo požiūrį. Apie darželį vaikui kalbėkite pozityviai. Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką vaikai veikia darželyje ir kodėl ten yra smagu. Galite akcentuoti tas veiklas, kurias vaikas mėgsta (pvz. prisiderinkite prie dienotvarkės. Susižinokite darželio dienotvarkę porą-trejetą mėnesių prieš pradėdami lankyti darželį ir pamažu pertvarkykite savąją taip, kai ji būtų kuo artimesnė darželio dienotvarkei. Pratinkitės prie išsiskyrimų. Susiraskite draugų. Gal kaimynų vaikas lankys tą pačią darželio grupę kaip ir jūsiškis? Suorganizuokite bendrą pramogą ir leiskite vaikams susidraugauti. Skaitykite knygas apie darželį. Sutarkite dėl adaptacinio periodo. Adaptacinio periodo rekomendacijas paprastai pateikia darželio auklėtojos, atsižvelgdamos į vaiko amžių. Šios rekomendacijos gali būti pakoreguotos atsižvelgiant į Jūsų žinias apie vaiką. Mažesnių vaikų adaptacinis laikotarpis trunka kiek ilgiau ir reikalauja daugiau tėvų dalyvavimo, tačiau dauguma vaikų daugiau ar mažiau apsipranta su nauja aplinka per savaitę. Pirmą dieną darželyje vaikas gali praleisti vos kelias valandas ar pusvalandį, paprastai rekomenduojama su abiem tėvais. Kiekvieną dieną buvimo darželyje trukmė po truputį ilginama, o tėvų (tiksliau mamos arba tėčio) - trumpinamas. Bendraukite su auklėtojomis. Tai vaikui yra ženklas, kad žmogumi galima pasitikėti. Nedarykite ilgų pertraukų. Kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jis užmiršta savo patirtis, todėl būtų geriau išvengti ilgų darželio nelankymo periodų. Papasakokite vaikui, kas jo laukia. Pasakykite, kad vaikas lieka darželyje žaisti, o Jūs jo ateisite pasiimti po darbo. Atsisveikinkite greitai. Apsikabinkite, pasibučiuokite, pasakykite „Atia, atia!” ir išeikite. Vaikas gali verkti, nes išsiskyrimas su brangiausiu žmogumi jam sukelia stresą. Tačiau likti guosti vaiko nėra pati geriausia mintis: vaikas tai supranta kaip veiksmingą būdą išlaikyti jus dar minutėlei, ir atsisveikinimas gali trukti visą amžinybę. Būkite tikri - tėvams išėjus absoliuti dauguma vaikų greitai nurimsta ir smagiai leidžia laiką su naujaisiais draugais. Leiskite tėčiui vesti vaiką į darželį. Pirma, dauguma vaikų yra įpratę bent kažkurią dienos dalį būti be tėčio, todėl išsiskyrimai su tėčiu yra labiau vaikui įprasti. Stebėkite vaiko sveikatą. Jei pradėjęs lankyti darželį vaikas pradėjo labai dažnai sirgti, tai gali būti ženklas, kad dėl adaptacinio periodo keliamo streso nusilpo vaiko imunitetas. Stebėkite vaiko elgesį. Dėl patiriamo naujoje aplinkoje streso gali pasikeisti vaiko elgesys, jis gali būti agresyvesnis, irzlesnis, reikalauti daugiau dėmesio.
Miela Jurgita, Jūsų vaikas šiandien nerimauja. Jūs - taip pat, o tai, būkite tikra, per jūsų apkabinimus, žvilgsnį ir žodžius ištransliuojama Jūsų dukrytei papildomu įtampos krūviu. Priprasti prie darželio vaikui yra iššūkis, dar didesniu iššūkiu tai tampa tuomet, kai nerimas, kurį natūraliai jaučia vaikas tokiomis aplinkybėmis, sumuojamas su mamos nerimu, kurį ištransliuoja jos žvilgsnis. Jurgita, kodėl vedate dukrą į darželį? Tikiu, yra priežastys, dėl ko visa tai darote. Įsivardinkite jas. Tebūnie jos ta atsvara, į ką remsitės, kai sudvejosite savo pasirinkimu vesti mažylę darželin. Kai jaučiate kylantį nerimą, klauskite savęs, kas konkrečiai jums neduoda ramybės? Ar būtų ramiau, jei apie tai pasikalbėtumėte su auklėtoja? O gal čia reikia kalbėtis ne su auklėtoja, o dar kartelį su savimi? Su vyru? Svarbiausia yra kalbėtis apie tai, kas neramina, ir tada pati pajausite, kiek daug visame tame yra automatinių minčių ir jūsų pačios nepagrįsto nerimo. Kai jį išsklaidysite ir pasijausite ramiau, bus paprasčiau atlaikyti tas dukrytės reakcijas, kurios dabar atrodo tokios nepakeliamai sunkios. Vaikas, besipratinantis prie darželio ir šią akimirką patirdamas nemalonius jausmus, funkcionuos sėkmingai, jeigu jo jausmai, kokie skaudūs mamai bebūtų, bus ne blokuojami, o atspindėti. Tėvai dažnai klausia, o ką daryti su tais vaiko jausmais? Atsakymas labai paprastas - leisti jiems būti. Priimti juos ir vaiką su visais jo jaučiamais jausmais. Suprasti, o ne ignoruoti, aiškinti, nureikšminti. Vaikui tikrai sunku išsiskirti su mama ir pasilikti darželyje vienam. Klysta tėvai, kurių širdys liūdi, o vaikui renkamasi aiškinti, kaip čia jam darželyje bus linksma ir įdomu. Visi žinome, kad iš pradžių retai kuriam būna ten linksma ir įdomu. Dažniausiai būna liūdna be mamos ir baugu be tėčio. Apie tai turime kalbėtis su vaiku ir tik apie tai besikalbant, o ne vaiką dirbtinai bandant pralinksminti ateis palengvėjimas abiems.
Dar kartą paskaityti apie tai galite čia: Išsiskirdamas su mama vaikas labai liūdi ir verkia arba kitas straipsnis: Išsiskirdamas su mama vaikas labai liūdi ir verkia
