Daugelis tėvų susiduria su situacija, kai vaikas atsisako valgyti, o tai kelia didelį nerimą. Tačiau ne mažiau gąsdina ir besaikis vaiko valgumas. Vaikų apetitas, kaip ir daugelis kitų savybių, yra lemia prigimtis ir daugybė kitų veiksnių, tokių kaip ligos, traumos, stresas, vaistų vartojimas, aplinkos pasikeitimas, tėvų elgesio pokyčiai bendraujant su vaiku, įvykiai šeimoje, aplinka (karštis, šaltis), suvalgyto maisto rūšis (saldūs ir riebūs patiekalai slopina apetitą). Vaikai paveldi daugiau senelių nei tėvų savybių.
Augimo tempas labai įtakoja apetitą, nes augant organizmui reikia daugiau energijos. Fiziniai pratimai, judrūs žaidimai taip pat didina apetitą. Karštis apetitą slopina - tuomet svarbu, kad į organizmą patektų daug skysčių, tad leiskite vaikui šiltoje aplinkoje gerti į valias.
Vaikų apetito svyravimai
Ar yra kažkokie vaiko gyvenimo tarpsniai, kai valgumas fiziologiškai padidėja ar sumažėja? Mamos pasakoja, kad nevalgūs darželinukai paskui pradeda naršyti po puodus, kai ateina spartaus augimo laikas, o ką jau kalbėti apie paauglius, kuriems beveik visiems atsidaro „vilko skrandis“. Taip, tai tiesa. Kūdikis, kuris žindomas krūtimi arba maitinamas dirbtinai, dar gauna papildomo maisto, apetitu paprastai nesiskundžia. Pirmaisiais metais kūdikis labai sparčiai auga. Tačiau jo poreikiai labai nedideli. Dvejų metų ir vyresnis vaikas sparčiai auga, jam reikia įvairių maisto medžiagų, bet kartu jis kiekvieną dieną darosi ir savarankiškesnis, labiau domisi aplinka, pamažu bunda jo požiūris į pasaulį, taip pat ir į maistą, jo spalvą, kvapą bei skonį: „įdomu-neįdomu“, „skanu- neskanu.“ Iki tol gerai valgęs, dabar valgyti atsisako, atrodo, dėl mažiausios smulkmenos. Ko gero, kiekvienai mamai pažįstama padėtis: jei bulvė patiekta vienoje lėkštėje su burokėliais ir šie nudažo ją raudonai, vaikas gali patiekalo atsisakyti. Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, tai, kad antraisiais-ketvirtaisiais, kartais vėliau - penktaisiais savo gyvenimo metais vaikų racionas tampa labai siauras. Vaikas renkasi tik tuos sausainukus - ir jokių kitų, tik tą duoną - ir jokios kitos neįsiūlysi. Mamos dėl to labai jaudinasi, nes nesupranta, kad tai įprastas vaiko raidos etapas. Vaikui augant tai praeina. Todėl tokio amžiaus pipirą auginančiai mamai patarčiau apsišarvuoti kantrybe ir ramiai išlaukti šį laiką.
Taip, vaiko pablogėjusį apetitą lemia ir daugiau priežasčių. Įprastai ligonėlio apetitas būna prastesnis, jei vaikas ką tik sirgo, jei serga lėtine liga. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir vaikas vieną dieną gali suvalgyti mažiau maisto, o kitą - daugiau. Vaiko apetitas nebūna visąlaik vienodas, nes jis priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių: galbūt tą dieną jis labai pavargo, galbūt, priešingai, turėjo per mažai veiklos ir neišnaudojo visos sukauptos energijos, galbūt kaip tik tą vakarą neišėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Kaip žinoma, grynas oras gerina apetitą. Be to, gal mums tik atrodo, kad jis nieko nevalgo. Jei jis geria visą dieną sultis, aišku, kad nenorės „normalaus“ maisto, nes jaučiasi sotus.
Vaikas turi savo alkio ir sotumo pojūtį. Labai svarbu jo nesutrikdyti. Nevalgiukas, kuriam dėl nevisavertės mitybos išsivysto mažakraujystė, negerai. Tačiau negerai ir nutukęs vaikas. Jei vaikas nutukęs, tai nereiškia, kad jo mityba yra visavertė ir jam netrūksta tam tikrų maisto medžiagų.
Ką daryti, kai vaikas nevalgo?
Natūralu, kai ūminės ligos metu sumažėja vaiko apetitas. Sveikstant jis pagerėja ir palengva tampa toks, koks buvo iki ligos. Kartais vaikas serga lėtine liga ir jam tenka nuolatos gerti vaistus. Atminkite, kad vieni jų mažina, o kiti - atvirkščiai - didina apetitą. Tai yra pašalinis vaistų poveikis. Šiuo atveju irgi pasikonsultuokite su gydytoju, gal jis galės vienus vaistus pakeisti kitais.
Kartais maži vaikai maistą lėtai kramto dėl to, kad jiems išsiskiria per mažai seilių ir nuolat džiūsta burna. Tokių vaikų nereikia raginti kramtyti ir ryti greičiau, nes tai juos tik erzina.
Jeigu staiga vaikui ima nepatikti patiekalas, kurį anksčiau mėgo, nereikia jo versti ar įkalbinėti valgyti. Kai daromas spaudimas, vaikas nenoromis įsitikina, kad būtent šie valgiai yra jo priešai.
Apetitą sužadina bei skrandžio sulčių išsiskyrimą skatina malonus patiekalo kvapas ir išvaizda.
Saldžios ir pieniškos sriubos sumažina virškinimo aktyvumą. Todėl jų duokite tik po pagrindinio patiekalo (mėsos, žuvies).
Jeigu ryte vaikas atsisako valgyti, duokite jam truputį vandens. Po 10-20 min.
Kartais vaikas atsisako valgyti, nes nori to, ką valgo vyresnis vaikas. Kad taip neatsitiktų, abiem duokite tą patį patiekalą, o jei neįmanoma, vaikus maitinkite atskirai. Blogai valgančiam 3-5 metų mažyliui pasiūlykite padėti gaminti valgį pačiam.
Pasitaiko, kad vaikai nori valgyti kitaip, nei tai daro suaugusieji. Pvz., vaikui užeina noras valgyti tik vieną kurį nors iš jam paduotų patiekalų - arba tik duoną, arba tik mėsą, arba visą dieną tik obuolius. Už tai nereikia barti ar įkalbinėti. Nedrauskite, pvz., obuolio gabaliuko kaišioti į daržovių tyrę ir jį valgyti su tyre.
Jeigu vaikas blogai valgo, nereikia parodyti, kad namiškius tai jaudina. Jeigu tik vaikas supras, kad kam nors dėl jo nevalgymo skauda širdį, nevalgymas taps priemone erzinti bei atkreipti į jį dėmesį. Reikia parodyti, kad nevalgymas visai nejaudina šeimos narių.
Vaiko organizmas yra tobulai save reguliuojanti sistema, žinanti, kada ir kiek reikia maisto. Dėl to neįkalbinėkite vaiko valgyti daug. Vieną kartą jis suvalgys daugiau, kitą kartą - mažiau. Nuolatiniai įkalbinėjimai ne tik įkyri, bet ir pamažu išugdo pasibjaurėjimą maistu. Be to, vaikas pripranta prie įkalbinėjimų kaip prie tam tikro ritualo, be kurio iš viso atsisako valgyti. Įkalbinėjimai atneša dar didesnę žalą negu apetito praradimas.
Jeigu pradėjęs valgyti vaikas ima prie stalo maivytis, jį ramiai įspėkite, kad maistas bus paimtas, ir jis liks nevalgęs. Jeigu tai nepadeda, maistą ramiausiai paimkite. Jeigu vaikas, nuėmus lėkštę, pradeda reikšti nepasitenkinimą, lyg prieštaraudamas ir norėdamas pasakyti: „Aš dar nepavalgiau“, jam vėl leiskite valgyti. Jeigu jis nevalgys, kai pakartotinai padėsite lėkštę, kuo ramiausiai ją paimkite ir jau trečią kartą nebesiūlykite.
Nebarkite vaiko už tai, kad valgydamas išsitepė ar jus ištepė. Kantriai ir ramiai parodykite, kaip naudotis servetėle, nusišluostyti burną, rankas.
Neskubėkite maisto saldinti. Rūpinkitės maisto kokybe, nes blogo apetito priežastis gali būti neskaniai pagamintas bei vienodas maistas. Vienodas maistas įgrysta, ir vaikas pradeda blogai valgyti.
Tarp maitinimų neduokite saldainių, meduolių, kramtomosios gumos, bandelių, vaflių, nes visi saldūs ir miltiniai produktai sumažina alkio jausmą.
Nepripilkite pilnos lėkštės sriubos, neprikraukite daug košės bei kito patiekalo, nes didelė porcija gali erzinti.
Klaida, kai kiekvienas tiršto maisto kąsnis duodamas užsigerti kokiu nors skysčiu (sultimis, pienu, kisieliumi, vaisvandeniais).
Kai valgydamas vaikas nustoja kreipti dėmesį į priešais padėtą maistą, žaidžia su šaukštu ir valgiu, pradeda rangytis, mėtyti maistą ant grindų - tai ženklas, kad pasisotino.
Vitaminai ir apetitas
Nevalgiems vaikams siūloma duoti vitaminų, o gal yra ir kokių nors apetitą žadinančių gėrimų, produktų? Vitaminai apetito nedidina, išskyrus vitaminą C, kuris didina skrandžio sulčių išsiskyrimą ir tuo skatina apetitą. Jeigu pastebite, kad vaikas suvalgęs rūgštesnio ar kartesnio maisto geriau valgo, tuomet produktus parūgštinkite, pavyzdžiui, salotas pašlakstykite vitaminu C arba citrinos rūgštimi, tiks rauginto ar marinuoto agurko gabaliukas, rauginti kopūstai arba jų rasalas. Suprantama, šiuos patiekalus galima duoti vaikams, kurie gerai sugeba kramtyti - vyresniems nei 1,5 metų.
Ką daryti, kai vaikas serga ir nevalgo?
Turbūt, esate patyrę, kad susirgęs vaikas atsisako maisto, sunku įsiūlyti, kad ir kasnelį. Jei 1-2 metų vaikas susirgo ūmia liga, tegul valgo tai, ko jam norisi. Jei nevalgo - nieko tokio, tai normali ir tinkama organizmo reakcija. Kai vaikas karščiuoja, venkite jam duoti mėsos, žuvies ar ankštinių, tai - per sunkus maistas. Labai gerai, jei vaikas suvalgys vaisių ar saldžių uogų. Iš jų gaus ir skysčių, ir natūralių cukrų, kurie padės organizmui kovoti su liga.
Būtina užtikrinti, kad sergantis vaikas vartotų pakankamai skysčių, o jų reikia daugiau nei įprastą dieną. Tobulai tinka pasaldinta kmynų, pankolių arbata, 5:1 atskiestos natūralios sultys. Pastarosios netinka, jei mažylis viduriuoja ar vemia. Vanduo ne visada tinka, jei vaikas labai nenoriai geria, tada geriau silpnos arbatos ir kompotai. Tinka ir arbatos su uogiene, pavyzdžiui, aviečių. Vaikas turi šlapintis bent kas dvi valandas ir šlapimas turi būti šviesus. Jei iš burnos sklinda rūgštokas obuolių/acto kvapas - Jūsų mažyliui dehidratacija, tai labai apsunkina ligos eigą ir gali būti liūdnų pasekmių.
Kai maniškė serga ir nenori gerti, tai susėdam abi ir iš žaislinių puodukų geriam, darom arbatos vakarėlius, kad gėrimas būtų kaip žaidimas. Kartą esu girdėjusi ir su švirkštu. Pasijus geriau ir pradės valgyti. Jeigu vaikas nenori, serganciam vaikui per pievarta siulyti ir nereiktu. Svarbiausia skysčiai, ir ypac jeigu karciuoja, viduriuoja ar vemia. Nebutinai vanduo, galima arbatu, ir pasaldintu, ir kokiu razinu karstu vandeniu uzplikytu gerimo, ir i vandeni kokio apelsino sulciu ispausti. Jeigu vaikas sirgdamas netenka elektrolitu, vanduo nera isisavinimas i organizma, reikia sergant siek tiek druskos ir cukraus-gliukozes.
Kad nevalgo sirgdamas - normalu. Organizmas ir taip kovoja ir yra apkrautas virusu, tai maistas papildoma apkrova. Dėl to kad pora dienų nepavalgys nieko nenutiks, per prievartą tikrai neduokit. Vat skysčių nors po truputį reikia siūlyt nuolat. Jei nenori vandenuko siūlykit ką nors skaniau, saldintos arbatytės, skiestų vandenuku sulčių - ką mėgsta.
Jeigu skysčių negeria, tai reikia kažką daryti, jeigu nepavyksta įsiūlyti iš puodelio, bandykit žaisti su pipete, švirkštu, stikliuku ir pan. Serganciam duodu bet ka, kad tik gertu (vandeni, sultis, namini sultini). Gydytoja yra patarusi saldinti vandeni (cukrum arba medum, musiskis nealergiskas), kad ir gliukozes tuo paciu gautu. Bet dazniausiai paeidavo siltu virintu vandeniu skiestos sultys. Iduodavau sauksteli zaisti, o pati kitu sauksteliu girdydavau, jei kitaip neimdavo. Arba duodavau siaudeli. Zodziu, darydavau bet ka, kas ji sudomintu ir skatintu bent kazkiek paragaut. Ir taip zaidimo forma gana neblogai pavykdavo.
Kaip vertinti vaiko augimą?
Kiekvieno vaiko augimas yra normalus tuomet, kai jis auga harmoningai - ūgis atitinka svorį. Kaip auga vaikas, gali pasakyti jo gydytojas jį pasvėręs ir išmatavęs ūgį. Nuo gimimo iki 18 metų fizinis augimas skaičiuojamas procentiliniu metodu, ūgis turi atitikti svorį. Kiekvienas pediatras turi procentilių lenteles, pamatavęs ir pasvėręs vaiką, įvertina, ar ūgis atitinka svorį. Jei ūgis atitinka svorį dabar vertinama, kad vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus auga harmoningai. Kai ūgis neatitinka svorio, vadinasi, vaikas auga ne harmoningai - ieškoma reiškinio priežasties. Apie tai, kaip vaikas auga, gali pasakyti tik gydytojas.
Sveika mityba darželiuose ir mokyklose
Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų mitybą ugdymo įstaigose. Anot specialistės, valgiaraščiuose, kuriais vadovaujasi dauguma Lietuvos švietimo įstaigų, vyrauja rafinuotų kvietinių miltų, bulvių ir mėsos patiekalai. Užkandžiams daugiausiai siūlomi menkaverčiai maisto produktai. Žinoma, vaikams skanu ir jie noriai valgo tokį maistą. Kalbame apie tai, kad vaikams reikia įvairaus maisto, bet maitiname kvietiniais rafinuotais gaminiais. R. Bogušienė vardina sudėtines pagardo, pvz., majonezo dalis: rafinuotas aliejus, rafinuotas cukrus, rafinuota druska, kiaušinių milteliai, modifikuotas krakmolas, maisto priedai ir vanduo. Tai yra menkavertis perdirbtas maisto produktas, kuris tesuteikia tuščių kalorijų. Jis užgožia natūralių maisto produktų, pavyzdžiui, burokėlių skonį. Padažai gaminami ne tik iš sviesto ir grietinės, dar į juos dedama rafinuotų kvietinių miltų, taip pat druskos arba cukraus, kotletuose dalis mėsos dažnai pakeičiama batonu. Deja, bandelės ir batonai - kasdienė mūsų vaikų mitybos dalis.
„Vaikų ugdymo įstaigų meniu sąraše vis dar užsilikę batonai, riebūs padažai rodo, kad dirbama pagal senas rekomenduojamas normas, kurios galiojo 16 metų, o naujosios oficialiai bus privalomos tik nuo 2018 m. sausio 1 d. Gaila, kad batonų eros pabaigos dar reikės palaukti. Džiugu, kad šiuo metu keičiančios valgiaraščius ugdymo įstaigos juos jau derina pagal naujas normas“, - sako R. Menkaverčių užkandžių savo vaikui pasiūlo ir patys tėveliai. Priešpiečiams jie mokinukui prikrauna sausainių, bandelių, saldžių sūrelių. Kai kurie iš jų teigia, kad šie skanėstai skatina vaikus dalintis. Mitybos specialistė Raminta Bogušienė sako nesupranti tėvų noro vaikams įdėti maisto į darželį, nes mažieji ten kelis kartus maitinami, o prisivalgęs saldžių užkandžių vaikas nebenori vertingo maisto. Vis tik bijantiems, kad vaikas nebus sotus, specialistė pataria darželinukui įdėti morkų ar obuolių. „Jei prieš pagrindinį valgymą vaikai gauna sausainių, natūralu, kad jie atsisako daržovių. Nesakau, kad vaikai neturi paragauti saldumynų. R. Bogušienė ragina tėvelius ugdyti sveikos mitybos įgūdžius ir vaiko pasirinkimą skatinti savo pavyzdžiu.
Tėvai, kurių namuose - maisto kultas ir visi kemša kaip per „Mezym“ reklamą, turėtų žinoti, kad „Mezym“ yra virškinimo fermentas, kuris gali būti vartotinas tik tuomet, kai įrodoma, kad organizme jo trūksta. Be vaiko ištyrimo dėl virškinimo sistemos būklės jokių fermentų nederėtų vartoti. Cepelinai, nors ir manoma, kad tai yra nacionalinis lietuvių patiekalas, nėra sveikas maistas. Tai sunkiai virškinamas patiekalas ir jo nedera duoti vaikams iki 3 metų.
Kiekvieno žmogaus medžiagų apykaitos greitis yra ne vienodas. Yra žmonių, kurie nuolatos daug valgo, tačiau yra normalaus svorio ir ūgio. Jų apetito tikrai nereikia žaboti. Vaikams, kurie daug valgydami „pučiasi kaip ant mielų“ duokite daug daržovių ir nesaldžių, neriebių patiekalų, vaiko prašykite valgyti lėtai ir gerai sukramtyti.
Mano patarimas mamoms būtų toks: susitaikyti su tuo, kad vaiko apetitas jam augant „svyruoja“. Natūralu, kad tam tikru periodu jis renkasi vienodą maistą ar valgo mažiau. Tai laikina.
