Sniego senis - tai ne tik žiemos simbolis, bet ir puiki tema vaikų dainelėms, kūrybai ir žaidimams darželyje. Vaikų dainelės apie sniego senius padeda mažiesiems suprasti gamtos ciklus, skatina vaizduotę ir suteikia daug džiaugsmo.
Sniego Senio Atgimimas ir Jo Pasaulis
Nuo tos dienos, kai buvo nulipdytas, sniego senis džiaugėsi šaltu oru. Jam patiko žiemiškas vėjas, kuris jį glostydavo. Tačiau jis nepažinojo saulės, kurią vadino „raudonu ratu“, ir bijojo jos kaitrios šviesos. Nors vietoj akių turėjo anglis, o burnoje - grėblį, sniego senis jautėsi stiprus ir didingas. Jo džiaugsmą stiprino vaikų balsai ir skambantys rogių varpeliai.
Sniego senis džiaugėsi matydamas mėnulį danguje, manydamas, kad jis išgąsdino saulę. Jis svajojo lakstyti ir čiuožti po ledą, bet suprato, kad negali pajudėti iš vietos. Senas šuo, kuris gyveno kieme, bandė paaiškinti sniego senio neišmanymą: jis pasakojo apie saulės galią ir apie tai, kad rytoj ji vėl pasirodys ir privers jį bėgti.
Šuo pasakojo apie savo gyvenimą: kaip jį lepino namuose, kaip vėliau atsidūrė apačioje, kur turėjo minkštą guolį ir šildėsi prie krosnies. Jis apibūdino krosnį kaip juodą, karštą daiktą, kuris „ryja medį ir spjauna ugnį“. Sniego senis, nors ir nežinojo, kas yra krosnis, jautėsi patrauktas jos šilumos ir šviesos, svajojo prie jos prisiglausti.
Šuo pasakojo, kaip neteko geros vietos: įkando vaikui, kuris norėjo atimti jo kaulą. Dėl to jį pririšo grandine ir jis liko vienas. Nors šuo liko pririštas ir šaltyje, jis manė, kad jam geriau nei sniego seniui.
Žiemos Grožis ir Draugystės Akimirkos
Vieną rytą, kai saulė nušvito, visas pasaulis atrodė apšerkšnijęs ir mirgėjo kaip sidabras. Tai sužavėjo mergaitę ir jaunikaitį, kurie atėjo į daržą. Jie gyrė žiemos grožį ir sniego senį, vadindami jį „puikiu vyru“.
Sniego senis klausinėjo šuns apie juos, o šuo paaiškino, kad tai jo šeimininkų duktė ir jos sužadėtinis, kurie eina apžiūrėti statomų namų. Šuo prisiminė mergaitę dar nuo mažens, kai jis pats buvo jaunas ir nešiojo jį ant rankų.
Sniego Senio Likimas ir Pamokos
Oras pasikeitė, atėjo atšilimas. Sniegas pradėjo tirpti, ir sniego senis sparčiai mažėjo. Jis nustojo kalbėti ir liūdėjo. Vieną rytą jis visai sugriuvo, palikdamas tik vaikų atneštą pagaliuką, kuris jam buvo skirtas.
Šuo suprato, kad sniego senį traukė krosnis - pagaliukas norėjo grįžti prie ugnies. Netrukus prasidėjo pavasaris, o vaikai džiaugėsi baigta žiema ir dainavo linksmą dainelę.
Pasakų Galia Darželyje
Darželyje savaitė buvo skirta pasakoms. Vaikai, vadinami „Sraigiukais“, ieškojo pasakų kieme. Jie rado Senį Besmegenį, skaitantį pasakas, ir stebėjo spektaklį „Zuikis keliauninkas“.
Pasakos vaikams - tai tarsi vaistai, kurie gydo sielą, suteikia jėgų ir moko įveikti sunkumus. Jos kelia emocijas, skatina mąstyti ir siekti tikslų.
Maža snaigutė | Vaikiškos dainos | Super paprastos dainos
Viena istorija pasakoja apie Sniego Vyrą, kuris buvo nulipdytas vėlai vakare. Jis nebuvo patenkintas savo vardu „senis besmegenis“, nes jautėsi jaunas ir turėjo daug minčių. Jis turėjo kibirėlį ant galvos, kankorėžį vietoj nosies ir grėblį rankoje.
Ryte Sniego Vyras laukė dėmesio, bet žmonės skubėjo prie savo automobilių. Vėliau vaikas su mama trumpam atkreipė dėmesį, bet greitai išėjo. Paukštelis bandė įsikurti ant jo nosies, o šuo paliko „geltoną parašą“ ant šono. Vyras neteko ir grėblio, kurį pasiėmė kaimynas.
Sniego Vyras jautėsi vienišas ir apleistas, kol jį pastebėjo vaikas, kuris negalėjo išeiti į lauką, nes sirgo. Vaikas gailėjo Sniego Vyro, žinodamas, kad rytoj atšils ir jis ištirps. Tačiau Sniego Vyras tikėjo savo tvirtybe ir atmintimi, sakydamas, kad jis amžinas.
Kitą rytą atšilo, o Sniego Vyras liko kaip pilkas purvo lopelis žolėje, bet vis dar su savo kankorėžine nosimi.
tags: #dzimbos #vaikai #besmegeniai #zodziai
