Vaikui pradėjus save skriausti, tėvai, seneliai ir pedagogai susirūpina. Vis dėlto, tam tikra prasme, toks elgesys yra normalus. Kai kurie specialistai netgi teigia, kad toks elgesys vieną dieną pasibaigs taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Tačiau iš tiesų yra būdų padėti ir vaikui, ir sau.
Jeigu pastebėjote, kad vaikas pradėjo save „mušti“, visų pirma pabandykite atspėti, kodėl jis nusprendė save bausti. Galbūt jis save „muša“ tada, kai supyksta ant jūsų? O gal tada, kai šiaip susierzina? Vieni vaikai klykdami krenta ant žemės - gal jūsiškis panašioje situacijoje trenkia sau ir tai būtų galima pavadinti pykčio priepuoliu? Galbūt jis mano, kad reikia save nubausti? O gal jūs jį taip baudžiate?
Dažniausiai save „mušantis“ vaikas pats yra ragavęs „beržinės košės“. Pasistenkite prisiminti, kada toks elgesys prasidėjo. Galbūt tuo metu mama išvažiavo į komandiruotę, o prieš tai niekada nebuvo palikusi vaiko? Gal pakeitėte gyvenamąją vietą? Gal atostogavote? Gal išvedėte į lopšelį/darželį? Gal gimė brolis/sesuo? Jeigu prisiminsite įvykį, kuris galėjo iššaukti tokią reakciją, lengviau įveiksite ir problemą: mama skirs daugiau dėmesio, esamą kambarį padarysite kuo panašesnį į buvusįjį ir pan.
Tačiau net ir tada, jei nė nenutuokiate, kas galėjo sukelti tokį vaiko elgesį, jūs jam galite padėti. Visų pirma skirkite jam daugiau dėmesio - paprastai ikimokyklinukui tai geriausias vaistas: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti.
Kada vaikas pradeda save skriausti?
Vaikas muša save, jeigu nervų sistema itin sudirginta ir negali nurimti. Sutrinka reguliacija tarp aktyvacijos ir slopinimo, todėl reikalingas stiprus dirgiklis. Fiziniais veiksmais išlieja adrenalino ir kortizolio perteklių, o skausmas signalizuoja smegenims, jog būtina susitelkti. Mintys perkeliamos nuo emocijų prie fizinių pojūčių. Mažylis intuityviai rimsta ir pradeda adekvačiai reaguoti į aplinką. Toks elgesys laikomas normaliu ir nebūtinai reiškia, kad vaikas turi sutrikimų.
Savęs mušimas padeda išveikti sudėtingus jausmus, su kuriais negali susidoroti nebrandi nervų sistema. Sunku tverti liūdesį, nusivylimą, pyktį, jei nepatenkinami lūkesčiai, baimę ar stresą nepažįstamose situacijose. Augdami mažyliai turi mokytis reguliuoti emocijas ir įgyti reikalingų įgūdžių, kaip tinkamai išreikšti jausmus. Vyresni vaikai jau gali papasakoti apie savo nusivylimą ar baimę žodžiais.
Kai kuriems vaikams reikia daugiau intensyvumo, kad pajustų tikrus pojūčius. Mušdami save pastiprina vyraujančią būseną. Linkę į kraštutines ir ekstremalias emocijas, kai net maža smulkmena veda prie isterijos arba euforijos. Gali pasirodyti, kad vaikas mažai jautrus skausmui ir žaloja save kiekvieną kartą susijaudinęs.
Kai vaikas nori būti pastebėtas, apkabintas ir priglaustas, trūksta šilumos ir meilės, tačiau nemoka ir negali paprašyti, gali provokuoti suaugusiuosius netinkamais būdais. Elgesys pasireiškia situacijose, kai tėvai, ypač mama, yra labai užsiėmę ir neskiria dėmesio. Iš pradžių mažylis verkšlens. Jei taktika nepadės, ims daužyti save. Tikėtina, kad mama sureaguos. Vėliau darželyje panašiai pelnys draugų dėmesį.
Mažieji greitai susierzina ir supyksta, jei negauna norimo dalyko arba įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjosi. Lengva atpažinti dirgiklius, kurie sukelia įniršį. Užtenka pasakyti ne tai, ką vaikas norėjo išgirsti, ir kyla nepasitenkinimas. Jo emocijų reguliavimo galimybės ir kantrybė senka, jeigu yra pavargęs, alkanas, jaučia skausmą, serga.
Savęs mušimas gali būti reakcija į fizinį skausmą. Negalėdamas apibūdinti savijautos, mažylis smūgiuoja ten, kur skauda. Sergant ausų uždegimu, muš galvos šoną. Jei skauda dantenas, nes dygsta dantukai, delnu muš per burną ar skruostą. Jei skauda pilvą, gali mušti save kumštukais.
Vaikams iki trejų metų sunkiai susikalba, todėl gali kąsti, stumti, bandyti iš kito ką nors atimti. Jie kalbasi kūno kalba. Mažyliai yra egocentriški ir nemėgsta laukti. Jie mokosi būti vis kantresni. Visa tai matant reikėtų ir mums patiems neprarasti kantrybės, reaguoti ramiai, primenant, kad reikia dalinti.
Antra priežastis ta, kad mušdamiesi vaikai gauna daugiau dėmesio nei elgdamiesi gražiai. Jei suaugę reaguoja emocingai, skaito moralus, vaikas pamažu patenka į užburtą ratą. Be to, jei tėvai sako „tu visada muši sesę“, vaikas tuo patiki ir tiesiog išpildo suaugusiųjų pranašystę.
Trečia priežastis susijusi su stresu ir pokyčiais. Visi tam tikrų pokyčių patiriantys vaikai tampa dirglūs, sunkiau reguliuoja save, todėl sumažėja kantrybė, regresuoja į kalbėjimąsi rankomis, o ne žodžiais. Nėra blogo vaiko - yra vaikas, kuris negali pats įveikti susidariusio streso krūvio. Visada rekomenduoju pirma nešališkai įvertinti, suprasti esamą vaiko situaciją.
Koks vaiko amžiaus tarpsnis, ar suspėja suaugęs su vaiku pabūti ryšyje be pykčio, ar namuose vyksta, o gal artėja pokyčiai?
Mušimas, kaip elgesio modelis, jau daug tirtas ir aprašytas. Pavyzdžiui, psichologas Albertas Bandura eksperimentuose su Bobo lėle nustatė, kad ką vaikas pamato, tą kartoja. Jei mušimas yra „normali“ praktika namuose, jis irgi tą darys.
Temperamentas gali veikti taip, kad vaikas greičiau pasiduoda emocijai, kaip sako „užsiplieskia“. Bet visi gali išmokti pakvėpuoti, padaryti pauzę, bent menką, kad emocija neužvaldytų kūno.
Be jokios abejonės, tai viena tų temų, apie kurią klausimų sulaukiame daugiausiai. Šiandien kalbėsime apie tai, kas dažnai vadinama agresyviu vaikų elgesiu. Kai vaikas kanda, spiria, trenkia. Kas vis dėl to slepiasi už tokio elgesio? Kaip mes galime jį suprasti ir paskatinti pakeisti kažkuo ramesniu ir priimtesniu?
Mes kalbame apie vaikus, kurie pagal savo raidą, amžių, mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems dar labai sudėtingas. Pyksta ir kūdikiai, ir jie labai pyksta. Bet kai kūdikiai pyksta, nieko neišgąsdina, ane? Nes kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu - verksmu. O kai jis verkia, tai mums labai dažnai sukelia užuojautą, mes ieškom priežasčių, bandome suprasti, ko jis pyksta.
Kai vaikas įgyja dantis (visi džiaugiamės, kai išauga pirmas), kai įgyja galios judėti, vaikščioti, tyrinėti, imti, jis įgyja tokių papildomų galių, kartu su jomis ateina ir supratimas, kad tos galios yra labai mažos. Bet ką tu bandai daryti? Tu bandai su tomis naujomis kojomis kažkur užlipti ir tau nesiseka, tu bandai su tais dantimis atsikąsti ir tau neatsikanda, arba kas nors atima tai, ką tu bandai atsikąsti.
Pagrindinis pažinimo prietaisas ir yra burna. Viską tu pažįsti per skonį, per kvapą, palaižymą - burna yra labai svarbus pažinimo objektas. Tokiam kaip ir pažinimui, bet taip pat, kai kas nors nesiseka. Tėvai, kurie nustemba, kai vaikas pyksta, norėčiau sužinoti, ką jie daro, kai jiems nesiseka. Bet nustebčiau, kad jie nepyksta, kai jiems nesiseka. Jeigu jiems nesiseka užlipti, kur jie nori, jei jiems nesiseka atkąsti, ko jie nori. Jei jiems nesiseka projektą įveikti ar suvadybinti viso ūkio. Ir vaiko, ir darbo, ir dar ko nors.
Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. O tos galios yra labai mažos. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių. Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali.
Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime, yra labai svarbi frustracija. Žmonija visada išmoksta ko nors, kai neužtenka to, ką moki, arba to, ką turi. Žmogui nusibodo skalbti rūbus upelyje, jis susigalvojo skalbimo mašiną, o paskui nusibodo sukti skalbimo mašinos rankeną, jis sugalvojo automatinę skalbimo mašiną. Ateina kažkia frustracija, nes tu turi žengti sekantį žingsnį. Vaiko auginime labai svarbi sąvoka „optimali frustracija". Jeigu visą dieną jam ir nesiseka, tai ta frustracija gali viršyti jo gebėjimą nusiraminti, tikėjimą, kad jis gali būti laimingas, gebėjimą, motyvaciją dar kartą bandyti.
Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis bus tikrai ilgesnį laiką piktas, tikrai sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio. Labai svarbu pagarbiai žiūrėti ir pagarbiai priimti visus vaiko jausmus. Visus jam kylančius sunkumus, frustracijas, nepasitenkinimus.
Yra labai lengva gerbti nepaprastai gražiai piešiantį vaiką. Tai pagarba jam ir jo mamai. Bet tikrai nepaprasta gerbti vaiką, kuris tuo metu nėra nei švelnus, nei „pūkuotas“, nei labai gražiai sušukuotas. Nustebti nereikia. Nustebti galima tada, jei dvimetis vaikas nepyksta. Jei jam nesiseka ir jis nepyksta. Tai turėtų kelti susirūpinimą.
Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš to arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo jo įrankiu padaro.
Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima, ne todėl, kad skauda kam nors, ne todėl, kad verks kas nors... Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: „Ne, taip daryti negalima, ne, niekada negalima“. Taip, kaip išmokome vaiką neliesti rozetės ar neimti peilio iš virtuvinės spintelės ir nejunginėti televizoriaus. Lygiai taip pat labai daug kartų reikia pasakyti „Ne, negalima“. Stabdyti šitą veiksmą.
Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Vaikas kanda ne tik todėl, kad pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė. Turim parodyti, ką galima daryti. Bet jei mes galvojam, kad negalima pykti, tai tada neturime jam, ką pasiūlyti. Tada jis turi pats susirasti. Negalima kąsti - na, galima spirti. Jis pabandys spirti. Visi mes gyvenime atrandam kažkokį arsenalą, kaip mes išreiškiam pyktį. Ir tikrai svarbu pažiūrėti, kaip namuose žmonės išreiškia pyktį. Ar tikrai tik vienas dvimetis krenta ir rėkia, ar daugiau yra krentančių ir rėkiančių.
Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Vienos priemonės yra sustabdomos, o kitos rekomenduojamos ar skatinamos.
Kai jis yra vyresnis, penkių šešių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: „Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška, jam nereikia trepsėti ar pagalvių daužyti.
Žinoma, jie gali spardyti kamuolį, pagalves ir tikrai kanda ragaudami. Ir jie viską ragauja, kartais žolę, smėlį, o kartais ir kitą vaiką. Ypač mažesniem pusantrų metų vaikams burna yra kaip pažinimo organas. Visa veikla, susijusi su burna, yra nepaprastai svarbi (kandimas, čiulpimas, net ir bučiavimas). Jis gali būti kitam žmogui tikrai nemalonus, bet tai nebūtinai ateina iš piktos intencijos. Tai tą reiktų atskirti.
Kaip padėti vaikui, kai jis save skriaudžia?
Visų pirma skirkite jam daugiau dėmesio - paprastai ikimokyklinukui tai geriausias vaistas: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti.
Jeigu jūsų vaikas daužo galvą, gali būti, kad jis tiesiog labai įpykęs, ir tiek. Paprastai taip elgiasi 1-4 metų vaikai - dažniausiai berniukai. Pastebėta, kad daužydami galvą, vaikai labai dažnai siekia tėvų dėmesio - kuo stipriau reaguojate, tuo dažniau tai ima kartotis.
Bijote, kad skriausdamas save vaikas susižalos? Tokio amžiaus vaikams retai taip nutinka.. Jiems nepatinka skausmas, todėl „mušama“ taip, kad neskaudėtų.
Bet kuriuo atveju, pastebėję, kad vaikas save skriaudžia, neleiskite jam to daryti. Ne tik dėl fizinės, bet ir dėl emocinės žalos, kurią gali sau pasidaryti. Pasisodinkite vaiką ant kelių, pasakykite, kad neleisite savęs „mušti“, nes turite juo pasirūpinti.
Tie, kas jums sakys, kad taip būna ir tai normalu - irgi teisūs. Dažnai toks elgesys prasideda ir baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Tačiau jeigu nepaisant visų jūsų pastangų, vaikas nesiliauja - na, tarkim, ilgiau nei mėnesį,- vertėtų pasitarti su pediatru, kuris prireikus nukreips pas specialistą. Net jeigu ir nebus nustatytas joks sutrikimas, žinodamas specialisto išvadą, jausitės daug geriau.
Priimkite kaip pagalbą ir tai, jei kaip efektyvus būdas iš šios kebeknės išsisukti, bus pasiūlyta, pavyzdžiui, vaikui pradėjus baksnoti galva į grindis, išeiti į kitą kambarį (kad suprastų, jog taip nepatrauks jūsų dėmesio).
Jeigu pastebėjote, kad vaikas pradėjo save „mušti“, visų pirma pabandykite atspėti, kodėl jis nusprendė save bausti. Galbūt jis save „muša“ tada, kai supyksta ant jūsų? O gal tada, kai šiaip susierzina?
Vaikas turi aiškiai suprasti, kad mušti kitų ir savęs nevalia. Kiekvieną kartą, ramiu balsu, labai paprastai ir konkrečiai įvardinkite, kad toks elgesys netinkamas.
Stiprias neigiamas emocijas išgyvenantis vaikas gali jaustis labai vienišas, išsigandęs, nesuprastas, tad būtinai kartokite, kad esate čia, viską suprantate ir būtinai padėsite. Pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad pyksti. Stiprias emocijas patiriantis vaikas neretai nemoka jų tinkamai atpažinti, nesupranta jų priežasties, jaučiasi pasimetęs.
Padėkite vaikui suprasti, kokius jausmus jis patiria ir kokia jų priežastis. Įpykusiam, nusiminusiam ar kitas neigiamas emocijas išgyvenančiam vaikui sunku jas paleisti, tad nukreipkite jį tinkama linkme ir pasiūlykite alternatyvą mušimuisi.
Vyresniam vaikui siūlykite nurimti, ramiai ir giliai pakvėpuoti, o tuomet pasikalbėti. Tvirtai apkabinkite vaiką, kad jis negalėtų savęs mušti. Būtina ramiai kalbėti, aiškinti, kodėl neleidžiate vaikui pajudėti.
Jeigu vaikas, pavyzdžiui, daužo galvą į sieną, nuneškite jį į kitą vietą; jei vaikas trenkia sau su tam tikru daiktu, paimkite jį iš jo, ir t.t.
Pirmiausia svarbu suprasti - pyktis yra normali ir natūrali žmogaus emocija, kaip ir džiaugsmas ar liūdesys. Pykti nėra nei gerai, nei blogai. Problema kyla ne dėl paties pykčio jausmo, o dėl netinkamų jo išraiškos būdų.
Mažiems vaikams, ypač 2-4 metų amžiaus, pykčio priepuoliai yra ypač būdingi. Tai susiję su keliais raidos etapais: „Aš pats“ atradimas, Ribų tikrinimas, Neišlavėję emocijų valdymo įgūdžiai, Nesugebėjimas išreikšti poreikių.
Normalu, kad vaikas kartais supyksta dėl nenupirkto žaislo, nepatinkančio maisto ar drabužių. Tai rodo jo besivystančią asmenybę ir nuomonę. Vėliau, apie 5 metus, fizinė agresija dažniausiai pereina į žodinę („Nemyliu tavęs!“, „Nedraugausiu!“), kas taip pat rodo tam tikrą emocinės raiškos brandą.
Kada pyktis tampa problema? Įspėjamieji ženklai:
- Vaikas agresiją nukreipia į save (raunasi plaukus, tranko galvą, kandžiojasi).
- Dažna ir stipri fizinė agresija (kandžiojimasis, mušimasis, spardymasis) tęsiasi ir po 5 metų amžiaus.
- Vaikas rodo žiaurumą gyvūnų atžvilgiu.
- Pyktis yra nuolatinė vaiko būsena, pasireiškianti be aiškios priežasties didžiąją dienos dalį.
- Pykčio priepuoliai darosi nekontroliuojami, labai intensyvūs ir dažni, trukdo normaliam šeimos gyvenimui, vaiko socializacijai.
Vaikai mokosi valdyti emocijas stebėdami tėvus. Jei patys supykę šaukiate, trankote duris ar kitaip audringai reaguojate, didelė tikimybė, kad vaikas kopijuos tokį elgesį.
Išlikite ramūs: Nors ir kaip sunku būtų vaiko pykčio priepuolio metu, stenkitės išlikti kuo ramesni. Kalbėkite tyliau, lėčiau, venkite staigių judesių. Jūsų ramybė padės vaikui greičiau nusiraminti.
„Išminties pauzė“: Jei jaučiate, kad tuoj „pratrūksite“, padarykite pertraukėlę sau: skaičiuokite iki 10 (arba atbulai, arba iš 100 atimkite po 7), kelis kartus giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite, atsigėrę vandens, fiziškai ženkite žingsnį atgal nuo situacijos, trumpam išeikite į kitą kambarį (jei vaikas saugus), mintyse pasakykite sau stabdančius žodžius („Aš ramus“, „Tai tik jausmas“).
Kaip reaguoti į vaiko pykčio priepuolį? Įpykęs vaikas yra užvaldytas emocijų ir negirdi jokių pamokymų ar logiškų argumentų. Todėl priepuolio metu svarbiausia:
- Užtikrinti saugumą: Neleiskite vaikui žaloti savęs, kitų ar daiktų. Jei reikia, ramiai, bet tvirtai sulaikykite jį.
- Išlikti šalia (jei įmanoma): Nepalikite vaiko vieno su jo didžiulėmis emocijomis (nebent jūsų buvimas tik dar labiau eskaluoja situaciją). Būkite ramiai šalia, parodydami, kad esate pasiruošę padėti, kai jis nurims.
- Validuoti jausmus: Trumpai ir ramiai įvardinkite jo jausmą: „Matau, kad labai pyksti“, „Suprantu, kad tau pikta, nes…“. Venkite neigimo ar nuvertinimo: „Nėra čia ko pykti“, „Nesinervuok“, „Baik elgtis kaip mažas“. Tokios frazės vaikui sako, kad jo jausmai nesvarbūs ar blogi.
- Nekalbėti daug ir nemoralizuoti: Priepuolio įkarštyje ilgi aiškinimai nenaudingi. Kalbėkite trumpai, ramiai, paprastais sakiniais.
- Nesileisti į derybas ar nuolaidžiauti: Jei pyktis kilo dėl to, kad kažko neleidote (ir tas draudimas pagrįstas), nesutikite su vaiko reikalavimais vien tam, kad jis nusiramintų. Ribos turi likti tvirtos.
Mokome vaiką suprasti ir valdyti pyktį
Kai emocijų audra praeina ir vaikas nurimsta, ateina laikas mokytis.
- Įvardinkite jausmus: Padėkite vaikui suprasti ir įvardinti savo emocijas: „Atrodo, tu supykai, nes sesė paėmė tavo žaislą?“, „Tau buvo pikta ir liūdna, kai reikėjo eiti iš aikštelės?“. Jei vaiko kalba dar neišlavėjusi, ypač svarbu padėti jam išreikšti poreikius žodžiais (prireikus kreipkitės į logopedą).
- Paaiškinkite pykčio prigimtį: Galima naudoti metaforas - pyktis kaip banga, kuri ateina ir praeina; kaip audros debesis, po kurio vėl nušvinta saulė. Svarbu pabrėžti, kad pyktis yra laikinas.
- Mokykite atpažinti kūno ženklus: Kalbėkitės apie tai, kaip jaučiasi kūnas prieš pykčio protrūkį (sukąsti kumščiai, įtemptas kūnas, karštis veide). Atpažinus pirmuosius ženklus, lengviau sustoti laiku.
- Suteikite tinkamus pykčio išraiškos būdus: Mokykite vaiką, ką galima daryti supykus, vietoj to, ko negalima. Sakykite: „Pykti yra normalu, bet muštis/kandžiotis/mėtyti daiktus - negalima. Kai pyksti, gali: stipriai sugniaužti ir atleisti kumščius, patrepsėti kojomis, stipriai papūsti orą („išpūsti pyktį“), nupiešti savo pyktį ir jį suplėšyti, pamėtyti minkštą kamuoliuką ar pagalvę į tam skirtą vietą, pasakyti žodžiais: „Aš pykstu!“, paprašyti pagalbos.“
Naudokite kūrybines technikas: Originaliame tekste minėtos vizualizacijos gali būti naudingos vyresniems vaikams: „Bombos laidelis“, „Drakonas“, „Sniego gniūžtė“.
Dėmesingo įsisąmoninimo (Mindfulness) pratimai pykčiui valdyti: Tai puikūs įrankiai, padedantys vaikui (ir tėvams!) nusiraminti, „sugrįžti į save“ ir geriau suprasti savo kūno pojūčius bei jausmus. Jie moko stabtelėti ir sąmoningai reaguoti, užuot veikus impulsyviai.
- „Pilvo kvėpavimas“: Atsisėskite ar atsigulkite patogiai. Užsidėkite vieną ranką ant pilvo. Lėtai įkvėpkite pro nosį, jausdami, kaip pilvukas kyla lyg balionas. Lėtai iškvėpkite pro burną, jausdami, kaip pilvukas leidžiasi. Pakartokite kelis kartus, sutelkiant dėmesį tik į kvėpavimą ir pilvo judėjimą. Galima įsivaizduoti, kad su iškvėpimu „išpučiate“ visą pyktį.
- „Gėlės ir žvakės kvėpavimas“: Įsivaizduokite, kad laikote gražią gėlę. Lėtai įkvėpkite pro nosį, tarsi uostytumėte gėlės kvapą. Tada įsivaizduokite, kad laikote gimtadienio žvakutę, ir lėtai pūskite pro burną, norėdami ją užpūsti. Pakartokite kelis kartus.
- „Robotas ir spagečiai“: Paprašykite vaiko įtempti visą kūną kaip robotą - stipriai suspausti kumščius, įtempti rankas, kojas, veidą. Palaikyti kelias sekundes. Tada paprašykite visiškai atsipalaiduoti, tapti minkštam kaip virti spagečiai. Pakartokite kelis kartus, atkreipiant dėmesį į skirtumą tarp įtampos ir atsipalaidavimo.
- „Minčių stiklainis“ (pasigaminti iš anksto): Į stiklainį su vandeniu įberkite blizgučių. Kai vaikas supyksta, pasiūlykite pakratyti stiklainį - blizgučiai sukils lyg piktos mintys ar jausmai. Tada ramiai stebėkite, kaip blizgučiai pamažu nusėda ant dugno - taip ir mūsų protas bei jausmai gali nurimti, jei duosime jiems laiko.
Šiuos pratimus geriausia išbandyti ir praktikuoti ramiu metu, kad pykčio akimirką vaikui būtų lengviau juos prisiminti ir pritaikyti.
Kaip suvaldyti pyktį?
Po audros: aptarimas ir mokymasis. Kai vaikas visiškai nusiramina, raskite laiko ramiai pasikalbėti apie tai, kas įvyko: kas sukėlė pyktį, kaip jis jautėsi, kaip elgėsi, kokios buvo pasekmės ir kaip kitą kartą panašioje situacijoje būtų galima pasielgti kitaip.
Pyktis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Mūsų tikslas - ne uždrausti vaikui pykti, o išmokyti jį atpažinti šį jausmą ir reikšti jį būdais, kurie nekenktų nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Tam reikia daug tėvų kantrybės, nuoseklumo, supratimo ir meilės.
Maždaug ketvirtadalis vaikų apimti pykčio muša, žnaibo, kandžioja ar kitais būdais žaloja save. Ši problema būdingiausia 1-3 m. vaikams, kartais - 6-12 mėn. kūdikiams ir vyresniems nei 3 m. Augdamas vaikas po truputį pradeda suvokti savo individualumą. Jis nori išreikšti savo pomėgius, parodyti, kad kažkas jam nepatinka, ir stengiasi būti savarankiškas.
Maži vaikai po truputį atranda pasaulį, kuriame yra daug įdomybių. Kai tėvai neleidžia vaikui tyrinėti aplinkos, o vaikas nemoka išreikšti savo norų ir poreikių, jis nusivilia, jam sunku suprasti, kodėl viskas negali vykti taip, kaip jam norisi. Vaikai agresyviu elgesiu nori savo tėvams pasakyti, kaip jie jaučiasi, ypač tuomet, kai dar tik pradeda ar mokosi kalbėti.
Taip pat jei vaikui kažką skauda, pradėti mušti save jis gali tiesiog norėdamas nusiraminti. Dažni atvejai - kūdikiui dygsta dantys arba prasidėjo ausies uždegimas. Būtent todėl svarbu stebėti, ar mušimo pradžia nesutampa su kokiais nors kitais simptomais.
Tėvų užduotis - stebėti, kada, kokiomis aplinkybėmis vaikas pradeda save mušti: ar būdamas namuose, darželyje, o gal kokiose nors viešose vietose? Stebėkite, gal toje aplinkoje yra kažkas, galintis sukelti agresyvų vaiko elgesį. Taip pat stebėkite, kada visa tai vyksta.
Ką daryti jau žinant situacijas, kai vaikas gali pradėti save mušti? Jeigu netinkamą vaiko elgesį provokuoja fiziologiniai veiksniai, pavyzdžiui, nuovargis, alkis arba perdėta stimuliacija, pavyzdžiui, triukšmas, dideli žmonių susibūrimai, pasistenkite neigiamoms emocijoms užbėgti už akių ir bent trumpam atsitraukite į ramesnę aplinką, pasiūlykite vaikui užkandžių bei gėrimų.
Jei pastebėjote, kad, pavyzdžiui, vaikas pradeda nederamai elgtis supykęs, iš anksto užkirskite tokiam elgesiui kelią sakydami: „Dabar 15 min. pažaisime, o po to eisime valytis dantukų ir keliausime į lovą.“ Galima ir nusistatyti priminimą telefone, kada tos 15 min. praeis: juk maži vaikai neturi laiko nuovokos.
Kai vaikas pats save muša, tai - tarsi signalas tėvams, kad jis yra nusiminęs ir jam būtina nusiraminti. Pats geriausias atsakas - patiems tėvams išlikti ramiems. O vaikai yra linkę mokytis iš pasikartojančio elgesio. Taigi, jei ramūs esate ir jūs, analogiškai elgtis stresinėse situacijose mokysis ir vaikas.
Jeigu netinkamą vaiko elgesį provokuoja fiziologiniai veiksniai, pavyzdžiui, nuovargis, alkis arba perdėta stimuliacija, pavyzdžiui, triukšmas, dideli žmonių susibūrimai, pasistenkite neigiamoms emocijoms užbėgti už akių ir bent trumpam atsitraukite į ramesnę aplinką, pasiūlykite vaikui užkandžių bei gėrimų.
Jei pastebėjote, kad, pavyzdžiui, vaikas pradeda nederamai elgtis supykęs, iš anksto užkirskite tokiam elgesiui kelią sakydami: „Dabar 15 min. pažaisime, o po to eisime valytis dantukų ir keliausime į lovą.“ Galima ir nusistatyti priminimą telefone, kada tos 15 min. praeis: juk maži vaikai neturi laiko nuovokos.
Kai vaikas pats save muša, tai - tarsi signalas tėvams, kad jis yra nusiminęs ir jam būtina nusiraminti. Pats geriausias atsakas - patiems tėvams išlikti ramiems. O vaikai yra linkę mokytis iš pasikartojančio elgesio. Taigi, jei ramūs esate ir jūs, analogiškai elgtis stresinėse situacijose mokysis ir vaikas.
Vaikas turi aiškiai suprasti, kad mušti kitų ir savęs nevalia. Kiekvieną kartą, ramiu balsu, labai paprastai ir konkrečiai įvardinkite, kad toks elgesys netinkamas, t.y. Stiprias neigiamas emocijas išgyvenantis vaikas gali jaustis labai vienišas, išsigandęs, nesuprastas, tad būtinai kartokite, kad esate čia, viską suprantate ir būtinai padėsite. Pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad pyksti. Stiprias emocijas patiriantis vaikas neretai nemoka jų tinkamai atpažinti, nesupranta jų priežasties, jaučiasi pasimetęs. Padėkite vaikui suprasti, kokius jausmus jis patiria ir kokia jų priežastis.
Įpykusiam, nusiminusiam ar kitas neigiamas emocijas išgyvenančiam vaikui sunku jas paleisti, tad nukreipkite jį tinkama linkme ir pasiūlykite alternatyvą mušimuisi. Vyresniam vaikui siūlykite nurimti, ramiai ir giliai pakvėpuoti, o tuomet pasikalbėti. Tvirtai apkabinkite vaiką, kad jis negalėtų savęs mušti. Būtina ramiai kalbėti, aiškinti, kodėl neleidžiate vaikui pajudėti.
Jeigu vaikas, pavyzdžiui, daužo galvą į sieną, nuneškite jį į kitą vietą; jei vaikas trenkia sau su tam tikru daiktu, paimkite jį iš jo, ir t.t.
Kai vaikas reguliariai save muša ir tai nėra susiję su pykčio priepuoliu ar ūmu skausmu, savęs žalojimas gali būti siejamas su autizmu. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali ne tik muštis, bet ir žnaibytis, kandžiotis, trankyti galvą ir t. t. Visa tai jiems - būdas nusiraminti.
Jei vaikas mažas (iki 3 m.), pirmiausia nustokite garsiai sakyti žodį „mušasi“. Sakykite „stop“ ir priminkite taisyklę: „mes namie kalbame“. Galima pridėti ir apie savo jausmus: „šito žaidimo nežaisiu, man skauda/nemalonu“. Jei mušasi vyresnis vaikas (nuo 3 m.), sulaikykite jo ranką ar net visą kūną, kad parodytumėte ribą. Kai apima emocijos, neverta daug kalbėti, nes vaiko sąmonė tuo metu beveik neveikia, su juo susikalbėti sunku. Taupykite savo energiją, kvėpuokite, kad patys išliktumėte ramūs. Dažnai išsigąstama pikto vaiko, sustingsta patys suaugę, bet mano rekomendacija - veikti. Jei skrenda kumštis, aš jį pagaunu už riešo. Kartais nutinka ir taip, kad tenka apglėbti vaiką iš nugaros, nes sulaikius rankas pasipila ir spyriai. Taip, tai nepatiks nei jums, nei vaikui, tačiau taip nubrėžiamos ribos.
Sučiupusi vaiką už riešo ramiai pasakau: „Laikysiu piktą ranką, kol ji tavęs ims klausyti. Ar jau galime pasikalbėti?“ arba „Paleisiu, kai nurimsi, dabar nesaugu, pyktis labai didelis.“ Kai vaikas aprimsta, gali pradėti kalbėti, grįžta vaiko sąmonė, galima jį paleisti. Tokiose situacijose visada elkitės kiek įmanoma ramiau, taip darydami jūs taip pat kuriate saugumo jausmą. Daugelis vaikų po to gailisi, bet nežino, kaip tas pykčio bangas suvaldyti. Todėl tai - ir pirmoji pagalba atlaikyti pykčiui. Vėliau, kai vaikas nurimta, galima su juo pasikalbėti, ką darysime kitą kartą.
