Kai tampi mama, gyvenimas pasikeičia: su vaiko gimimu pradedi naują etapą. Paėmus ant rankų ką tik pasaulį išvydusį mažytį žmogutį - dalelę tavęs, užplūsta prieštaringi jausmai: švelnumas, meilė, džiaugsmas, nerimas ir baimė. Vaikas tampa svarbiausiu tavo rūpesčiu ir didžiausiu tavo gyvenimo džiaugsmu. Jis svarbesnis už pačią tave… dėl jo atiduotum viską. Trokšti, kad jo gyvenimas būtų gražus ir laimingas, kad jis nekartotų tavo klaidų, kiek įmanydama stengiesi apsaugoti jį nuo visokių nepalankių netikėtumų. Kiek daug priklauso nuo tavęs, kaip jį auginsi, auklėsi, mokysi, kokią patirtį jam perduosi.
Pirmoji mintis išvydus ką tik gimusį mažylį - ar sveikas? Sveikas ir linksmas vaikas - begalinis tėvų džiaugsmas. Tradiciškai moteris yra šeimos židinio puoselėtoja ir jai tenka didžioji dalis rūpesčių. Jei tu mergina - būsima žmona, būsima mama, ši svetainė taip pat tau, čia rasi informacijos apie tavo sveikatą, sveiką aplinką, mitybą bei grožį. Draugaukime, dalinkimės informacija, tarkimės, ieškokime atsakymų drauge! Juk kuo daugiau žinai, tuo daugiau kyla klausimų. O auginant mažylį patarimo gali prireikti staiga - stengsimės, kad jį rastum mamairvaikas.lt. Kontaktai: mob. el. 8-659 58686.
Kūdikystė: susiliejimas ir saugumo poreikis
Tik ką gimęs kūdikis dar maždaug metus yra motinos dalis, tąsa, ypač psichologiškai. Jis yra tarsi susilydęs su savo motina, jie yra viena. Šis itin glaudus ryšys yra labai svarbus kūdikio išgyvenimui. Pirmaisiais metais kūdikis yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčių suaugusiųjų, dažniausiai - mamos, nes jie patenkina jo esminius poreikius. Šis itin glaudus motinos ir kūdikio ryšys padeda motinai suprasti, jausti, ko reikia kūdikiui, ką jo verksmas reiškia, ir tinkamai juo pasirūpinti. Šiame glaudžiame ryšyje kūdikis jaučiasi saugus.
Šiuo laikotarpiu motinos sakomas "Mes", turint galvoje kūdikį, yra tinkamas ir sveikas. Šis "Mes" yra svarbus kūdikio vystymuisi, saugumui, nes mama geba reaguoti ir patenkinti kūdikio poreikius, kurių jis pats kol kas negeba patenkinti, net jei tam mamai reikia nuslopinti savo pačios poreikius bei norus. Šis ryšys padeda mamai susitelkti į vaiką ir jo poreikiams suteikti prioritetą.
Vaikystės raida: nuo "Mes" prie "Aš"
Toliau vaikas auga, pradeda šliaužioti, sėdėti, vaikščioti, gebėti atlikti vis daugiau dalykų. Augdamas vaikas pamažu save atranda. Jis atranda savo kojytes ir rankytes, pradeda žaisti vienas su savo žaisliukais, nušliaužia nuo su juo žaidžiančio suaugusiojo ir grįžta atgal. Per šias veiklas vaikas atranda labai svarbų dalyką - "Aš esu atskiras individas, galiu pabūti vienas, užsiimti pats ir jaustis saugiu." Be abejo, jam neapsakomai svarbu pasitikėti greta esančiais suaugusiais, žinoti, kad jie atskubės į pagalbą, kad jis yra saugus ir mylimas, bet ne mažiau svarbu pradėti pačiam tyrinėti, bandyti, atrasti, suprasti, suklįsti ir iš to pasimokyti.
Tam jam reikia atsiskyrimo nuo motinos, su kiekvienais metais vis didesnio. Tai esminis jo vystymosi, savarankiškumo, individualumo atradimo poreikis. Vaikas po truputį turi įgyti gebėjimą veikti kaip atskiras, nepriklausomas asmuo. Tai visai nereiškia, kad mama ir vaikas praranda ryšį ar dingsta prieraišumas. Tiesiog vaikui augant turi kisti pati santykio forma, jo kokybė.
Hipergloba: meilės spąstai
Motinai tenka po truputį priimti ir pripažinti, kad ji turi suteikti savo vaikui daugiau erdvės augti bei mokytis ir jį paleisti. Tačiau, kai vaikui jau daugiau ne metukai, o gal jau du ar trys metukai, o mama kalbėdama apie vaiką, jo veiklas ir pasiekimus vis dar sako "Mes" - verta atkreipti dėmesį, švelniai paskatinti motiną tai apmąstyti ir įdėti pastangų suteikiant vaikui vis daugiau erdvės, o pačiai randant ir kitų veiklų be vaiko auginimo. Tas "Mes", kai vaikas jau paaugęs ir vis daugiau dalykų gali pasidaryti pats, rodo, kad motina vis dar suvokia vaiką kaip savęs tęsinį, kaip savęs dalį ir taip riboja, trikdo vaiko savarankiškumą ir asmenybės vystymąsi.
Iš didelės meilės savo hipergloba mama apriboja vaiko galimybes ir poreikį nuo jos atsiskirti, atrasti save kaip asmenybę ir veikti vis labiau savarankiškai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad labai gerai, kad mama myli, globoja savo vaiką. Žinoma, motinos meilė vaikui svarbi ir vertinga visą gyvenimą, tačiau augant vaikui meilės forma turi kisti. Hipergloba trikdo natūralų vaiko atsiskyrimo procesą ir gali tapti jo baimių, negebėjimo savimi pasirūpinti priežastimi. Net ir gerokai paaugus vaikui motinos susitapatinimas su juo kartojant: "Mes eisime į darželį, Mes mokomės rašyti, Mes eisime pirmą klasę, mums uždavė namų darbų,..." - išmoko vaiką užspausti savo natūralų poreikį atsiskirti ir vietoje to nusileisti motinos peršamam susitapatinimui, kad tik neįskaudintų jam svarbaus žmogaus. Ypač jautriam vaikui sunku pasipriešinti hiperglobai. Tokiam vaikui ypatingai svarbi santykių kokybė ir dėl jų dabar jau jis atsisako savo troškimų. Taip vaikas pradeda tenkinti motinos reikalingumo, nepakeičiamumo poreikius. Natūrali psichologinė vaiko raida sutrinka. Tokiame susiliejime yra pavojus prarasti savo ribas, vaikas, kuriuo taip rūpinamasi, netenka autonomijos.
Vaiko elgesio raida ir tėvų vaidmuo
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių.
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas.
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu.
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.
Tėvystė: bendras rūpestis ir atsakomybė
Įprasta, kad šeimos nariai dažniausiai skirtingai vertina, kiek kiekvienas partneris rūpinasi ir kiek turėtų rūpintis vaikais. Kadangi buvimas tėvais reikalauja daug laiko, sutuoktiniai dažniausiai skiria daug laiko diskutuodami ir derėdamasi dėl jiems tenkančių tėvystės pareigų. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad lytis išlieka dominuojantis kriterijus organizuojant vaikų priežiūros užduotis, kai motinos yra neproporcingai atsakingos už vaikų auklėjimą net ir tada, kai dirba visą darbo dieną.
Motinos gali būti ypač pažeidžiamos dėl neigiamų motinos vaidmens pasekmių, nes socialinės normos „gerą“ tėvystę tapatina su daug laiko reikalaujančia ir motinos teikiama priežiūra. Tokie lyčių vaidmenų lūkesčiai gali spausti motinas atlikti vienintelės globėjos vaidmenį nepaisant jų pageidavimų - egzistuoja procesas, kuris atspindi daugiau visuomenės spaudimo, „verčiančio“ moteris būti tomis vienintelėmis ir pajėgiomis. Tuo tarpu vyrai dažniausiai matomi, tik kaip atliekantys „pagalbininko“ vaidmenį, ir jų lytinė tapatybė nėra taip glaudžiai susijusi su vaidmenimis šeimoje.
Didesnis tėčių įsitraukimas į vaikų auklėjimą naudingas, nes leidžia vaikams suprasti ir pajausti, kad ir vyrai gali būti rūpestingi, guodžiantys, šilti ir reiškiantys emocijas. Vaikai matydami tai, būdami suaugę, patys geriau gebės atpažinti ir išreikšti savo jausmus. Tyrimai atskleidė abiejų tėvų patirtis, kai vaiko priežiūros atostogose būna ne tik mamos, bet ir tėčiai. Ir mamos, ir tėčiai džiaugėsi, kad pastebi, jog vaikas gali kreiptis į bet kurį iš tėvų, kai jam reikia globos ar paguodos, labiau pasitiki abiem tėvais. Tėvystė - bendras rūpestis ir darbas.
Mamos ir tėčiai ne visada sutaria, kaip yra geriausia auklėti vaikus. Pvz., tėvai gali turėti skirtingą nuomonę apie leistinas vaikams elgesio ribas ar pasekmes dėl jų netinkamo elgesio. Kiekvieno iš tėvų nuomonė priklauso nuo jų vaikystės patirties, kultūrinių nuostatų apie tėčio ir mamos vaidmenį auklėjant vaikus, gebėjimo pasidalinti atsakomybe už vaikų auginimą šeimoje. Pora turėtų aptarti vaikų auklėjimo klausimus dar iki planuojant, kada ir kiek turės vaikų. Pasidalijimas tėvystės pareigomis yra vienas esminių klausimų poroms, kurios planuoja auginti vaikus. Nes priešingu atveju - didesnė atsakomybės našta teks vienam iš tėvų arba tėvai nuolat ginčysis dėl vaikų auklėjimo.
Vaiko elgesys su skirtingais žmonėmis
Vaikams irgi būna nejauku, dėl šios priežasties jie, būdami tarp nepažįstamųjų, gali būti ramesni, pasyvesni, ne taip aktyviai tyrinėjantys aplinką, kaip, pavyzdžiui, namie. Jeigu kalbame apie vyresnius vaikus, svarbu paminėti tai, kad daugeliui vaikų yra svarbu jaustis pastebėtiems. Vieni tą dėmesį iš aplinkos patys pasiima bendraudami, bėgiodami, drąsiai elgdamiesi, kiti, kaip tai keistai beskambėtų, dalį norimo dėmesio gauna būdami nedrąsūs, pavyzdžiui, neatsakinėdami į klausimus, akytes žemyn nudelbę. Jeigu suaugę savo elgesiu pastiprina vaiko nedrąsumą ir jo nepadrąsina pabandyti elgtis kitaip, toks vaikutis, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, tikėtina, ir kitą kartą elgsis taip pat.
Dažnai vaikai prie mamų rodo daugiau „ožiukų“ nei būdami, tarkime su tėčiu ar močiute. Mes, suaugę, būdami skirtingose aplinkose, irgi jaučiamės skirtingai. Intuityviai jaučiame, kad vienoje draugijoje smagiau yra juokauti, kitoje - dalintis savo žiniomis, dar kitur - kalbėti apie rūpesčius. Vaikai lygiai taip pat tai jaučia. Mama vaikui ilgai išlieka saugumo uostu, todėl nieko keisto, kad tame uoste dedasi įvairių dalykų. Čia ir tik čia verda tikrasis ir nesuvaidintas gyvenimas. Dėl šios priežasties ir „ožiukai“ būnant su mama užklysta dažniau. Tai yra normalu, negana to, tai gali būti ir savotiškas įvertinimas mamai, nes juk vaikas leidžia sau šią akimirką elgtis bet kaip, o to, kaip žinia, jis nedarytų būdamas su bet kuo.
10 dalykų, kuriuos norėčiau žinoti prieš įsigydamas ožkas
Ką daryti, kai vaikas sako „Tu bloga mama!“?
Tikriausiai dauguma mamų yra bent kartą gyvenime išgirdusios šiuos žodžius: „Tu bloga mama!“ Jie žeidžia, skaudina ir gali sukelti begalę minčių - ar kažką darau ne taip? Kodėl mano vaikas taip sako? Ką daryti - pykti, aiškintis, nutylėti?
- Bando išreikšti stiprias emocijas. Vaikams (ypač mažesniems) dar sunku tiksliai įvardyti, ką jaučia: liūdesį, pyktį, nusivylimą. Vietoj „man liūdna, kad neleidi valgyti saldainių“ pasigirsta „tu bloga mama!“
- Išbando ribas. Vaikai testuoja, kiek galima pasakyti, kaip reaguos tėvai. Kartais tai būna tiesiog išbandymas - tarsi paspaudimas mygtuko, kad pažiūrėtų, kas nutiks.
- Gina savo norus. Kai vaikas kažko nori (pvz., žiūrėti dar vieną filmuką ar eiti į lauką), o mama pasako „ne“, tai gali pasirodyti kaip neteisybė - ir į tai reaguojama stipriai.
- Išgirsta tokius žodžius kitur. Vaikai dažnai kopijuoja tai, ką mato ar girdi - iš filmukų, kiemo ar net suaugusiųjų pokalbių. Kartais jie tiesiog nesuvokia tikrosios žodžių galios.
Kaip reaguoti ramiai?
- Nesiimkite asmeniškai. Nors širdyje gali skaudėti, stenkitės suprasti, kad tai - ne nuosprendis jūsų motinystei, o vaiko nesugebėjimas išreikšti savo jausmų.
- Išlikite ramūs. Vaiko emocijos yra stiprios, bet trumpalaikės. Jūsų ramybė padeda jam susireguliuoti. Galite pasakyti: „Girdžiu, kad tau pikta. Bet aš vis tiek tave myliu.“ arba „Man liūdna girdėti, kad taip sakai. Gal pabandyk papasakoti, kas tave nuliūdino?“
- Padėkite įvardinti jausmus. Vaikui svarbu išmokti suprasti save. Vietoj kaltinimų padėkite jam rasti tinkamus žodžius: „Atrodo, kad tu nusivylęs, nes negavai to, ko norėjai. Suprantu, kad tai gali būti sunku.“
- Nustatykite ribas. Svarbu aiškiai parodyti, kad žeidžiantys žodžiai nėra tinkamas būdas bendrauti: „Suprantu tavo pyktį, bet taip kalbėti - skaudina. Galim pasikalbėti, kai būsi pasiruošęs.“
- Paskatinkite susitaikymą. Kai vaikas nusiramina, aptarkite situaciją. Ne bausdami, o mokydami: „Prisimeni, kai sakei, kad esu bloga mama? Kaip galėtume kitą kartą pasakyti, ką jauti, be skaudžių žodžių?“
Natūralu jaustis įskaudintiems. Motinystė yra labai asmeniška, o vaiko žodžiai gali pataikyti tiesiai į širdį. Tačiau svarbu prisiminti - jūsų vertė kaip mamos nėra matuojama pagal vieną pykčio protrūkį. Tai laikina. Jūsų vaikas vis tiek jus myli, tik tuo metu tiesiog nemokėjo to parodyti kitaip. Kartais verta trumpai atsitraukti, giliai įkvėpti, o gal net pasikalbėti su kitu suaugusiuoju - partneriu, drauge ar specialistu. Emocinė parama mamai - taip pat svarbi.
