Šiandien Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vaikiškų prekių rinka yra itin plati ir įvairi. Tačiau ar kada susimąstėte, kaip viskas prasidėjo? Šis straipsnis nukels į dešimtojo dešimtmečio Lietuvą, kurioje vaikiškų prekių pasirinkimas buvo itin skurdus, ir papasakos apie verslininkus, kurie ėmėsi iniciatyvos aprūpinti Lietuvos šeimas reikalingiausiais daiktais jų mažyliams.
Pradžia: tuščios lentynos ir verslo idėja
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje auginantiems vaikus Lietuvoje situacija nebuvo džiuginanti. Lentynos parduotuvėse buvo tuščios, trūko visko - nuo buteliukų ir žindukų iki vaikiškų vežimėlių ir sauskelnių. Būtent šis deficitas ir paskatino Artūrą Daunoravičių, UAB „Nukas“ direktorių, kartu su draugų šeima imtis iniciatyvos ir pradėti gabenti į Lietuvą prekes, skirtas vaikams.
„Mes į Lietuvą atvežėm vienas pirmųjų kūdikių sauskelnių - „Baby Kings“, - prisimena A. Daunoravičius. Tačiau pradžia nebuvo lengva - žmonės neturėjo pakankamai pinigų, o sauskelnių pakuotė kainavo 10 JAV dolerių, kas tuo metu prilygo 4000 „vagnorkėmis“ vadinamų talonų. Palyginimui, tuo metu Artūro alga siekė 140 rublių.
Nuo maisto iki prekybos tinklo
Supratę, kad sauskelnės dar nėra paklausi prekė, verslininkai nusprendė orientuotis į vaikų maistą ir kitas prekes, skirtas vaikams. Taip Šilo gatvėje atsirado 52 kv. m ploto krautuvėlė „Nukas“. „Sekėsi gerai, būdavo dienų, kai prekyba nuo 1 kv. m sudarydavo 730 Lt“, - prisimena A. Daunoravičius.
Tuo metu nebuvo dabartinių prekybos centrų, tad prekės buvo pardavinėjamos Vilniaus sporto rūmuose rengiamose mugėse, savotiškuose turguose. A. Daunoravičius prekių važiuodavo į Pietų Lenkiją, į Kotovicus. Kartą ten nupirko iš Olandijos atgabentų vaikiškų vežimėlių, kurių metalinės detalės dėl drėgmės uoste šiek tiek parūdijo. „Vežimėlis kainavo 11-12 USD, mes pardavinėjom po 35 USD. Netrukus parduotuvę Šilo gatvėje teko padalinti į du skyrius - delikatesų ir vaikiškų prekių. Delikatesai buvo saldainiukai, čiulpinukai, guminukai, visokie „E“, kurių tuomet Lietuvoje nebuvo. „Nukas“ gabeno ir silkes iš Lenkijos, kurios buvo tokios paklausios, kad atvažiuodavo jų pirkti ir iš „Stiklių“ restorano, ir iš Gariūnų.
Tačiau A. Daunoravičius turėjo apsispręsti, su kuo judėti pirmyn - su silkėmis ar su vaikiškomis prekėmis. „Esu ekonomistas, žinojau, kad tiek silkių, kiek reikia Lietuvai aprūpinti, neatvešime - jų reikėjo labai daug. Finansiškai tam nebuvome pajėgūs, tad pasisukome į prekes, skirtas vaikams“, - paaiškina A. Daunoravičius.
Iššūkiai ir sėkmė
Pradžioje tyrelės buvo vežiojamos mažais sunkvežimiukais, nuolat bijant, kad kas nors pričiups. „Kai mašiną muitinėje patikrindavo ir užantspauduodavo, grįždavome pas tiekėją ir per specialų liuką prikraudavome indelių“, - prisimena A. Daunoravičius. Vėliau verslininkai suprato, kad geriau pirkti tiesiai iš gamintojų, pavyzdžiui, iš austrų.
Dabar UAB „Nukas“ - šeimos įmonė. Parduotuvių tinklas po sunkmečio kiek susitraukė: iš 5 turėtų parduotuvių šią vasarą dvi teko uždaryti, tačiau vieną, Klaipėdoje, - atidarė. „Kaip tik krizės metais reikia tai daryti, tik daryti „teisingai“,- sako A. Daunoravičius.
Šiuo metu „Nukas“ parduoda apie 240.000 sąlyginių indelių per mėnesį, t. y. 6 sunkvežimius, arba 144.000 kg. Anot A. Daunoravičiaus, verslas dabar susitraukė: prieš krizę per mėnesį įmonė parduodavo 18 sunkvežimių „maistelio“.
Verslo principai ir požiūris į darbuotojus
A. Daunoravičius teigia, kad svarbiausias įmonės tikslas - padėti šeimoms įsigyti kokybiškų vaikams skirtų produktų. Jis taip pat pabrėžia pagarbų požiūrį į bendrovės darbuotojus: „Į bendradarbius žiūriu pagarbiai ir juos labai vertinu, - juk mes kartu siekiame bendro tikslo. Tikrai nevertinu jų kaip vienos iš didžiausių išlaidų eilutės sąnaudose. Esu įsitikinęs, kad darbuotojus reikia sugebėti išlaikyti tinkamai atlyginant jiems už pastangas - mokant adekvatų atlyginimą, sudarant normalias darbo sąlygas - pradedant darbo vieta, baigiant psichologine atmosfera. Nemėgstu įtampos, intrigų, kitokių negerovių“.
Pomėgiai ir laisvalaikis
Nuo verslo kalbai pasisukus apie poilsį, A. Daunoravičius prisimena keliones į Saalbachą-Hinterglemmą Austrijoje, kur jie važiuoja kas antri metai. Anot jo, atostogos yra labai svarbi sudėtinė gyvenimo dalis, per jas reikia pailsėti.
A. Daunoravičius taip pat dalyvauja Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo varžybose. Be to, jis yra aistringas automobilių sporto gerbėjas. Pirmosiose ralio lenktynėse A. Daunoravičius sudalyvavo 1979-aisiais, o 1980-1989 m. ekipažas, kuriame jis važiavo, lenktyniavo intensyviai ir ne sykį tapo nugalėtojais. 2008 m. įsigytą automobilį jiedu su sūnumi Mindaugu parengė ralio lenktynėm ir pradėjo treniruotis. „Šis užsiėmimas - labai gera jungiamoji grandis. Jei nebūtų ralio, kažin, ar su Mindaugu būtume tokie draugai, kokie esame dabar. Mes komanda: šturmanas ir pilotas“, - teigia A.
