Augintinio netektis yra skausminga patirtis visai šeimai, ypač vaikams, kuriems tai dažnai būna pirmasis susidūrimas su mirtimi ir netekties jausmu. Suaugusiems gali būti sunku rasti tinkamus žodžius, kad paaiškintų, kas nutiko, ir padėtų vaikui suprasti bei priimti šią realybę. Svarbu būti atviriems, jautriems ir suteikti vaikui reikiamą palaikymą gedėjimo procese.
Daugeliui vaikų augintinis yra daugiau nei tik naminis gyvūnėlis - jis tampa šeimos nariu ir geriausiu draugu. Augintinis dažnai būna pirmasis, pasitinkantis vaiką namuose, ir tas, kuriam jis gali išsipasakoti savo paslaptis. Todėl netekus augintinio, vaikas patiria didelį skausmą ir ilgesį.
Nuo augintinio netekties vaikų apsaugoti negalime, tačiau galime jiems padėti su tuo susitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį. Jei augintinio mirtis yra pirmasis vaiko susidūrimas su mirtimi, gedėjimo procesas gali padėti jam išmokti susitaikyti ir su būsimomis netektimis gyvenime.
Kaip pranešti apie augintinio mirtį vaikui
Viena sunkiausių užduočių tėvams - pranešti vaikui apie augintinio mirtį. Pasistenkite tai padaryti ramioje aplinkoje, be pašalinių žmonių, kur vaikas jaučiasi saugiai. Pateikite tiek informacijos, kiek vaikas geba suprasti pagal savo amžių ir patirtį.
Jei auginate seną ar sunkiai sergantį gyvūną, geriau apie neišvengiamą mirtį pasikalbėti su vaiku iš anksto. Jei augintinį reikia užmigdyti, paaiškinkite vaikui, kad veterinaras padarė viską, ką galėjo, augintinis nebūtų pasveikęs, o užmigdymas yra švelniausias būdas neleisti jam kankintis.
Naudokite aiškius žodžius, tokius kaip „mirtis“ ar „miršta“. Galite pasakyti, kad veterinaras suleis vaistų, kurie augintinį užmigdys, ir jo širdelė nustos plakti. Leiskite vaikui atsisveikinti su augintiniu, o vyresni vaikai gali būti kartu, kai bus leidžiami vaistai.
Venkite naudoti eufemizmus, tokius kaip „užmigo“ ar „iškeliavo“, nes tai gali sukelti painiavą ir viltį, kad augintinis grįš. Tai taip pat gali sukelti vaikui miego ar injekcijų baimę.
Jei augintinio mirtis staigi, ramiai paaiškinkite, kas nutiko. Kalbėkite glaustai, leisdami vaiko klausimams nurodyti, kiek informacijos jam reikia.
Tiesos sakymas ir skatinimas gedėti
Niekada nemeluokite vaikui apie augintinio mirtį. Sakyti, kad „triušiukas pabėgo“ ar „Mikas iškeliavo į kelionę“ nėra gera mintis. Tai nepadės palengvinti skausmo, o jei tiesa paaiškės, vaikas gali prarasti pasitikėjimą jumis.
Jei vaikas paklaus, kas nutiks augintiniui po mirties, atsakykite taip, kaip pats suprantate. Jei nežinote, nuoširdžiai pasakykite „aš nežinau“. Mirtis yra paslaptis, ir normalu to nežinoti.
Leiskite vaikui išreikšti savo emocijas - liūdesį, pyktį, nusivylimą. Klausykitės jo be vertinimo, paguodkite ir palaikykite. Gedėjimas yra natūralus procesas, padedantis vaikams apdoroti savo emocijas.
Vaikams netekti augintinio, kuris visada buvo šalia, gali būti nepalyginamai skausmingiau nei netekti tolimo giminaičio. Jums gali tekti paaiškinti tai šeimos draugams ar mokytojams, kurie nesupras vaiko gedulo.
Įtraukimas į atminimo įamžinimo procesą
Įtraukite vaiką į atminimo įamžinimo procesą. Paprašykite jo pasirinkti vietą pelenams išbarstyti, nuotrauką ar parašyti eilėraštį apie augintinį. Sukurti gyvūno atminimo puslapį gali padėti vaikui susitaikyti su netektimi.
Kalbėkite apie augintinį, prisiminkite jį su meile. Leiskite vaikui suprasti, kad skausmas pamažu praeina, o gražūs prisiminimai išliks atmintyje.
Atsakykite į visus vaiko klausimus apie mirtį ir tai, kas nutinka po jos, sąžiningai ir jo raidai tinkamu būdu. Venkite pateikti per daug informacijos.
Naujo augintinio įsigijimas
Kai kurios šeimos nusprendžia įsigyti naują augintinį netrukus po ankstesnio netekties. Tai gali padėti vaikui, tačiau svarbu įsitikinti, kad šeima yra emociškai ir finansiškai pasiruošusi. Naujas augintinis turėtų būti laukiamas draugas, o ne senojo pakaitalas.
Netekti augintinio niekada nebūna lengva, o vaikams gali būti ypač sunku tai suprasti. Būdami sąžiningi, skatinantys gedėti, įtraukiantys vaikus į atminimo ceremonijas, atsakantys į jų klausimus ir svarstantys naujo augintinio įsigijimą, galite padėti vaikui sveikai apdoroti savo emocijas.
Kaip elgtis su augintiniu prieš mirtį
Prieš gyvūno mirtį gali prasidėti agonijos stadija, kurios metu palaipsniui prarandamos gyvybiškai svarbios kūno funkcijos. Šiuo laikotarpiu globėjai turėtų sudaryti gyvūnui tinkamas sąlygas - ramią, tylią ir patogią vietą.
Šunys gali jausti, kad artėja jų laikas, ir patys surasti vietą, kur nori būti. Simptomai, pranešantys apie artėjančią mirtį, yra jėgų trūkumas, judėjimo problemos, apetito stoka, sunkumai išlaikyti pusiausvyrą, nekontroliuojamas tuštinimasis, vėmimas, regėjimo problemos, agresija ar autoagresija.
Kai kurie globėjai, matydami, kad gyvūnas labai pavargsta, nusprendžia jį eutanazuoti, kad išvengtų kančių. Veterinarijos gydytojas tai leidžia daryti tik tais atvejais, kai gyvūnas nepagydomai serga arba buvo sunkiai sužeistas.
Laidojimo ir utilizavimo galimybės
Nors šunų laidojimas kieme, sklype ar miške yra įprasta, tai draudžia įstatymai. Jei gyvūnas yra pagaunamas laidojantis arba kas nors apie tai praneša, jam gali būti skirta bauda ir būtinybė iškasti gyvūną bei jį utilizuoti.
Norint atlikti utilizavimą, reikia kreiptis į savivaldybės įstaigą. Mokestis paprastai siekia keliasdešimt eurų. Šias pareigas galima patikėti ir veterinarijos gydytojui.
Kai kuriose klinikose yra krosnys gyvūnų lavonams kremuoti, tačiau ten utilizavimo kaina būna didesnė. Lietuvoje gyvūnų kapinės tampa vis populiaresnės. Laidoti gyvūną jose yra mokama, o išlaidas lemia kapavietės dydis.
Augintinio kremavimas tampa vis populiaresne alternatyva. Kremavimo paslaugos kaina priklauso nuo gyvūno svorio ir svyruoja nuo 100 iki 240 eurų. Individualios kremacijos metu gyvūnas kremuojamas atskirai, o procedūra gali būti filmuojama.
Emocinė parama ir psichologinė pagalba
Sielvarto procesas po augintinio netekties yra labai individualus ir gali trukti nuo kelių savaičių iki metų. Svarbu leisti sau jausti ir išgyventi sielvartą.
Gyvūnai yra šeimos nariai, o emocinis prisirišimas yra didžiulis. Atsisveikinimas su augintiniu reikalauja privatumo ir asmeninės erdvės.
Svarbu kalbėti apie savo jausmus, nes sielvarto slėpimas gali pabloginti emocinę būseną. Dalinkitės prisiminimais su artimaisiais, pripažinkite, kad netektis yra rimta.
Psichologė Salvinija Lukšienė teigia, kad gyvūno gedėjimo etapai panašūs į tuos, kuriuos išgyvename po žmogaus netekties: neigimas, pyktis, derybos, liūdesys, priėmimas.
Jei patiriate stiprų sielvartą, kovojate su depresija ar negalite susidoroti su augintinio mirties trauma, kreipkitės profesionalios pagalbos į psichologą.
Kaip kalbėtis su vaikais apie mirtį | Tėvai
Gyvūnų gebėjimas jausti nelaimes
Tikima, kad gyvūnai gali nujausti artėjančias nelaimes dėl stipraus šeštojo jausmo. Mokslininkai tai vadina intuicija, kuri pagrįsta patirtimi ir pasąmone.
Gyvūnai taip pat turi stipresnes jusles: šunų uoslė yra dešimtis tūkstančių kartų stipresnė nei žmonių, drambliai jaučia vibracijas dideliais atstumais, o šikšnosparniai orientuojasi echolokacija.
Gyvūnai gali pajusti artėjančias audras, uraganus, potvynius ir cunamius. Jie reaguoja į slėgio, elektromagnetinių laukų permainas ir infragarsus, kurių žmogaus organizmas nefiksuoja.
Gyvūnai geba pajusti ligą arba net mirtį. Kai kurie gyvūnai, jausdami skausmą, prieš mirtį pabėga iš namų ar slepiasi.
Šunys 98 % tikslumu geba užuosti prostatos vėžį. Jie taip pat gali nustatyti cukraus kiekį organizme pagal prakaitą.
Gyvūnai, jausdami pasikeitusius aplinkos virpesių dažnius, gali pajusti artėjančias gamtos stichijas. Jie gali nerimauti, blaškytis, kaukti ar net nuščiūti.
