Tadas Kosciuška, tikrasis vardas Andrius Tadas Bonaventūra Kosciuška (lenk. Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko, angl. Andrew Thaddeus Bonaventure Kosciuszko), gimė 1746 m. vasario 4 d. Merečovščiznos dvarelyje netoli Kosovo, Lietuvos Bresto vaivadijoje, vidutinių bajorų šeimoje. Jis buvo vienas ryškiausių XVIII amžiaus politikos ir karo veikėjų, kovojęs už laisvę ir lygybę ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jo gyvenimo kelias prasidėjo provincijoje, kur iki 19 metų augo ir brendo. 1755-1760 metais mokėsi pijorų kolegijoje Liubešive, o 1765 m. pabaigoje atvyko į Varšuvą. Ten jis buvo priimtas į ką tik įsteigtą Riterių mokyklą (Kadetų korpusą) - pirmąją profesionalių karininkų rengimo mokyklą Abiejų Tautų Respublikoje. Mokykloje Tadas Kosciuška pasižymėjo kaip stropus kadetas, ypač gabus karo inžinerijos mokslams.
Po trijų metų studijų, gavęs kapitono laipsnį ir karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją, 1769 m. jis išvyko į Prancūziją. Ten jis ne tik gilino žinias karo mene, bet ir domėjosi Apšvietos epochos idėjomis. Šios idėjos, skelbiančios mokslo, proto galia ir visuomenės švietimu galima pasiekti žmonių gerovę bei pakeisti socialinius santykius, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai.
Apie savo pirmąjį ilgalaikį buvimą užsienyje Tadas Kosciuška rašė: „5 metus būdamas svetimuose kraštuose suvokiau, kiek tik tam įgimtą potraukį turėjau, ko reikia ilgalaikei, stabiliai visų laimei.“
Karjera ir kovos už laisvę
1774 m. pabaigoje Tadas Kosciuška grįžo į tėvynę, tačiau valstybės padėtis buvo liūdna - ją kontroliavo kaimyninės šalys, o kariuomenė buvo menka. Nepavyko jam rasti vietos kariuomenėje, o asmeniniame gyvenime jis patyrė ir meilės nesėkmių. Dėl šių priežasčių 1775 m. pabaigoje jis išvyko į Dresdeną, o 1776 m. antrą kartą atvyko į Prancūziją. Tų pačių metų viduryje jis išplaukė į Ameriką, kur Paryžius palaikė besikuriančias kolonijas konflikte su Anglija.
1776 m. rudenį, gavęs pulkininko laipsnį, Tadas Kosciuška buvo priimtas į JAV kariuomenę ir visą Nepriklausomybės karą tarnavo karo inžinieriumi. Jis projektavo ir statė įtvirtinimus, dalyvavo mūšiuose, vadovavo pėstininkų batalionui. Jo sumanumas ir narsa kovose buvo įvertinti, o po karo jis gavo brigados generolo laipsnį.
1784 m. pabaigoje, pasibaigus karui, jis grįžo į tėvynę. Tačiau tarnybos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėse negavo, todėl gyveno nuo senų laikų Kosciuškų giminei priklausiusiame Siechnovičių dvare. Tik 1789 m. pabaigoje, gavęs generolo majoro laipsnį, Tadas Kosciuška pradėjo tarnybą Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje ir uoliai dirbo reorganizuojant kariuomenę.
1794 m. sukilimas ir nelaisvė
Po pralaimėto karo Tadas Kosciuška panoro tarnauti kariuomenėje, kuriai vadovavo Rusijos remiami Targovicos konfederacijos šalininkai. Prašydamas karaliaus atleisti iš kariuomenės, jis rašė: „Kadangi pasikeitusios šalies gyvenimo aplinkybės yra priešingos mano priesaikai ir vidiniam įsitikinimui, turiu garbės prašyti Jūsų malonybę pasirašyti mano dimisiją.“
1792 m. pabaigoje T. Kosciuška išvyko iš šalies ir trumpam apsigyveno Leipcige, kur grupė emigrantų ieškojo būdų, kaip išlaisvinti tėvynę iš svetimųjų įtakos. 1793 m. pradžioje jis tikėjosi užsitikrinti Prancūzijos politinę, finansinę ir karinę paramą rengiamam sukilimui, tačiau nepavykus susitarti, sukilimas prasidėjo 1794 m. kovą.
Tadas Kosciuška vadovavo sukilimo ginkluotosioms pajėgoms ir skyrė asmenis į svarbiausias sukilėlių valdžios institucijas. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, jis paskelbė Polaneco universalą, suteikiantį baudžiauninkams laisvę. Sukilimas sėkmingai tęsėsi iki vasaros vidurio, tačiau vėliau iniciatyvą perėmė sukilimo slopintojos - Rusijos ir Prūsijos kariuomenės.
1794 m. spalio 10 d. mūšyje prie Maciejovicų Tadas Kosciuška buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Tuo metu, kai sukilėliai įnirtingai priešinosi paskutiniuose mūšiuose, T. Kosciuška su stipria palyda buvo vežamas į Peterburgą. Atvykus į Rusijos imperijos sostinę, jis buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kurioje kalėjo iki Jakaterinos II mirties.
Laisvės atgavimas ir gyvenimo pabaiga
Laisvę Tadas Kosciuška atgavo tik į sostą įžengus carui Pavlui I. Po kelių asmeninių pokalbių su „maištininku“ Pavlas I pajautė jam simpatiją. 1796 m. pabaigoje T. Kosciuška buvo paleistas.
Į gimtąją šalį buvo skaudu grįžti, nes po III padalijimo ATR nustojo egzistuoti kaip valstybė. Todėl jis per Švediją išvyko į Angliją, o iš ten išplaukė į JAV, kurią vadino savo antrąja tėvyne. Amerikoje T. Kosciuška buvo svetingai sutiktas. Už nuopelnus valstybei jis buvo apdovanotas pinigais ir žemėmis.
Nors T. Kosciuška galėjo likti JAV ir gyventi be rūpesčių, tačiau noras matyti laisvą tėvynę buvo stipresnis. 1798 m. jis vėl skrodė Atlanto vandenis. Atvykęs į Prancūziją, kuri buvo pagrindinė pasitraukusiųjų iš Lenkijos ir Lietuvos susibūrimo vieta, jis įsitraukė į politinį gyvenimą, rūpinosi karinių formuočių, sudarytų iš emigrantų, reikalais.
Situacija pasikeitė po 1799 m., kai valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas. Tadas Kosciuška laikė jį respublikonizmo duobkasiu, diktatoriumi ir netikėjo, kad Napoleonas padės atkurti ATR valstybingumą. T. Kosciuška traukėsi iš politinio gyvenimo.
1815 m. T. Kosciuška persikėlė gyventi į Zoloturną Šveicarijoje, kur 1817 m. mirė ir buvo palaidotas. Po mirties jo kūnas atliko dar vieną žemiškąją kelionę. 1818 m. T. Kosciuškos palaikai laisvojo Krokuvos miesto gyventojų rūpesčiu buvo pervežti į senąją Lenkijos sostinę ir perlaidoti šalia karalių Vavelio katedroje.
Tėvus užbetonavo šulinyje. MINDAUGO istorija.
Tadas Kosciuška gimė 1746 m. vasario 4 d. Merečovščiznos dvarelyje, Lietuvos Brastos vaivadijoje. Jis mirė 1817 m. spalio 15 d. Zoloturne (Šveicarija).
