Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Jekaterina II, vokiečių kilmės princesė, buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris, kurios asmenybė paliko didelę žymę viso pasaulio istorijoje.
Jekaterinos II kilmė ir jaunystė
Sofija Augusta Fryderikė fon Anhalt-Cerbst gimė 1729 m. gegužės 2 d. Štetine (dab. Ščecinas), Prūsijos karalystėje. Ji kilusi iš smulkių vokiečių kunigaikščių. Jos tėvas, kunigaikštis ir generolas Kristijonas Augustas, buvo nuoširdžiai atsidėjęs tarnybai, o motina - didelė nenuorama ir nuotykių mėgėja, dažnai važinėdavusi po Europą. Dėl to nė vienas iš tėvų rimtai neužsiėmė mergaitės auklėjimu. Žvitrią ir kaprizingą Jekateriną motina auklėjo paprastai: už menkiausią nusižengimą skirdavo stiprų antausį.
Būdama šešiolikos metų Jekaterina, imperatorės Jelizavetos valia, buvo ištekinta už septyniolikmečio trečios eilės pusbrolio, sosto įpėdinio Karlo Peterio Ulricho (vėliau tapusio imperatoriumi Petru III). 1744 m. ji priėmė stačiatikybę ir Jekaterinos (Kotrynos) vardą.
Santykiai su Petru III ir kelias į sostą
Santuoka su Petru Fiodorovičiumi neatnešė laimės nei vienam, nei antram. Pirmus 6-7 metus jų vedybos buvo formalios. Caraitis ir sosto įpėdinis Petras III pasirodė esąs neįgalus kaip vyras. Įsimaišius carienei Jelizavetai, buvo atlikta chirurginė operacija, kuri pagydė sosto įpėdinį, tačiau nepagerino įtemptų sutuoktinių santykių. Po pirmosios nakties rūmuose sklandė gandas, kad jaunamartė išsaugojo savo nekaltybę. Dėl to Elžbieta buvo nepatekinta ir rimtai priekaištavo Jekaterinai II. Kita vertus, Petras Fiodorovičius matė Jekaterinos II meilę kitiems vyrams ir buvo labai įsižeidęs. Galiausiai vienas iš jos meilužių buvo priverstas išvykti į užsienį.
Nors Jekaterina 1754 m. pagimdė sūnų Pavelą (vėliau imperatorių), auklėti motinai sūnaus nebuvo leista - berniuką išnešė ir auklėjo carienė. Per metus savo vaiką ji matydavo vos tris kartus. Vos sulaukusi aštuoniolikos Jekaterina II jau buvo pakeitusi kelis meilužius ir manė, kad būsimai imperatorienei viskas galima.
Po carienės Elžbietos mirties Rusijos imperiją pradėjo valdyti Petras III. Tačiau jis negebėjo sutarti su žmonėmis, tad visas dvaras simpatizavo Jekaterinai. 1762 m. liepos 9 d. gvardijai įvykdžius perversmą, Petras III buvo priverstas pasirašyti žmonos surašytą aktą, pagal kurio sąlygas jis „savo noru“ atsisakė sosto. Suimtas ir įkalintas, Petras III žuvo per išgertuves susiginčijęs ir susipešęs su vienu iš sugėrovų. Jekaterina darė viską, kad ant jos nekristų įtarimo šešėlis. Buvo paskelbta, kad imperatorius mirė dėl sunkios ligos. Jekaterina II buvo karūnuota imperatoriene.
Jekaterinos II valdymo laikotarpis (1762-1796 m.)
Tapusi imperatore, Jekaterina II pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, ji dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Ji rėmėsi politika: girtą liaudį valdyti lengviau. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais.
Jekaterina II pertvarkė senatą, suskaidydama jį ir taip prarandant politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui parengti, tačiau ji nesėkmingai bandė rengti naują teisyną.
1764 m. įsteigtas Smolnio kilmingųjų mergaičių institutas - pirmoji moterų mokykla Rusijoje. Įvykdyta Bažnyčios žemių sekuliarizacija. Pakvietė į Rusiją kolonistus iš užsienio, tarp jų - pavolgio vokiečius, kuriems buvo suteikta religinė laisvė ir privilegijos.
Jekaterina II valdymo metu (1773-1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas Jemeljano Pugačiovo, siekiant panaikinti baudžiavą. Sukilėliai buvo sutriuškinti. Jekaterina II aiškino Vakarų intelektualams, kodėl ji nepanaikina baudžiavos - neva neapsišvietę valstiečiai be ponų globos nesugebės savarankiškai ūkininkauti, ir valstybė ekonomiškai žlugs.
Imperatorė, valdžiusi 1767-1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Jai valdant buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijoje, išplėtė bajorų teises, prie Rusijos prijungė Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainos, Gudijos, Lietuvos žemes.
Užsienio politika ir santykiai su Abiejų Tautų Respublika
Jekaterina II atkakliai plėtė Rusijos imperijos teritoriją. XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos-Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai.
Jekaterinos II valdymo laikotarpį apibrėžė Švietimo epochos idėjos ir Rusijos istoriniai vystymosi ypatumai. Ji save laikė Petro I pasekėja ir idėjų tęsėja. Imperatorienei globojant, šalyje klestėjo mokslai, menai ir prekyba. Ji įsteigė daugybę mokslo įstaigų.
Būtent jos valdymo metu 1772 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino Lenkijos-Lietuvos respubliką, o 1795 m. po III padalinimo ši respublika išnyko iš politinio žemėlapio. Lietuva atsidūrė Rusijos sudėtyje. Jekaterinos II vedamą politiką apibrėžė Švietimo epochos idėjos ir Rusijos istoriniai vystymosi ypatumai. Ji save laikė Petro I pasekėja ir idėjų tęsėja.
Jekaterina II turėjo didžiulę įtaką ir Lietuvos istorijoje. Žinoma, kad savo meilužiams Jekaterina II buvo itin dosni, net ir tuomet, kai intymius santykius nutraukdavo. Jiems dovanodavo titulus, rūmus, žemių bei tarnų. Tačiau didžiausios Jekaterinos II malonės nusipelnė vienas iš pirmųjų carienės meilužių ir vėlesnių vaikų tėvas Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius. Net ir nutraukusi santykius, ji finansiškai ir politiškai rėmė A. Poniatovskį, kad šis taptų karaliumi. Kalbama, kad būtent ši parama jam padėjo.
Istorija prieš liūdniausiai pagarsėjusią Rusijos imperatorienę – Carolyn Harris
Asmeninis gyvenimas ir meilužiai
Jekaterina II garsėjo kaip ištvirkusi carienė, meilužius keitusi kaip kojines. Iki šių dienų pasakojamos legendos apie nežabotą imperatorienės seksualinį apetitą. Ji mėgo vyrų draugiją, kartais turėdavo net kelis meilužius vienu metu. Jekaterinos II miegamojo sienos, bėgant metams, buvo išmargintos meilužių nuotraukomis.
Istorikai nesutaria, kiek iš tikrųjų meilužių turėjo Rusijos carienė. Savo meilužiams ji buvo itin dosni, net ir tuomet, kai intymius santykius nutraukdavo. Jiems dovanodavo titulus, rūmus, žemių bei tarnų. Tačiau didžiausios Jekaterinos II malonės nusipelnė vienas iš pirmųjų carienės meilužių ir vėlesnių vaikų tėvas Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius.
Vienas iš pirmųjų jos meilužių ir manoma, kad jos sūnaus Pavelo tėvas - Sergejus Saltykovas. Vėliau jos gyvenime svarbią vietą užėmė Grigorijus Orlovas, su kuriuo ji susilaukė sūnaus Aleksejaus. Grigorijus Potiomkinas tapo ne tik meilužiu, bet ir artimu jos draugu, dešine ranka, padėjėju visuose darbuose ir žygiuose. Audringa jų meilė truko keletą metų. Nenorėdamas prarasti įtakos imperatorei, G. Potiomkinas sugalvojo įvesti imperatorės meilužių atrankos sistemą. Jekaterinai ši idėja patiko, ir Potiomkinas pats pradėjo parinkinėti jai meilužius.
Viena iš įdomiausių istorijų, susijusių su Jekaterinos II asmeniniu gyvenimu, yra apie jos galimai nesantuokinę dukrą Elizavetą Tiomkiną, kurios tėvu laikomas Grigorijus Potiomkinas. Nors tiesioginių įrodymų nėra, daugelis istorikų linkę manyti, kad tai galėjo būti tiesa.
Palikimas
Jekaterina II buvo viena žymiausių Rusijos imperijos valdovių. Ji sugebėjo suvienyti Rusijos imperiją ir netgi užgrobti nemažai naujų žemių, kas tuo laikotarpiu buvo tikrai nelengva. Ji paliko savo pėdsakus ne tik Rusijos istorijoje, bet ir Lietuvos, ir ne tik politiniame, bet ir visuomeniniame. Jai valdant Rusija tapo viena didžiausių Europos valstybių.
Tačiau jos valdymo laikotarpis taip pat pasižymėjo baudžiavos išsaugojimu, represijomis prieš liberalios minties skleidėjus ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimais. Mitais yra apipinta ir Jekaterinos II mirtis, nes imperatorienė, kaip teigiama, mirė tualete 1796 m. lapkričio 17 d., būdama 67 metų.
Visų laikų valdovė-imperatorė Jekaterina II tikrai sugebėjo įstrigti žmonių atmintyje, ir ne tik to meto žmonių, bet iš kartos į kartą kalbos apie ją sklido visur. Tai įvyko dėl jos asmeninių charakterio savybių ir valstybės valdymo politikos.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Gimimas | 1729 m. gegužės 2 d. |
| Vedybos su Petru III | 1745 m. |
| Tapimas Rusijos imperatore | 1762 m. liepos 9 d. |
| Mirtis | 1796 m. lapkričio 17 d. |
