Vaiko gimimas - tai didžiulis džiaugsmas ir naujas gyvenimo etapas kiekvienai porai. Nors daugelis kūdikio atėjimą į šį pasaulį sieja tik su švelniais ir pakiliais jausmais, tačiau visuomenėje vis dažniau girdimos ir kitos sąvokos: depresija po gimdymo ar šeimos krizė. Kaip pora gali spręsti santykių problemas ir kartu įveikti po vaiko gimimo atsiradusį išbandymą? Ką daryti, kai atrodo, kad santykiai atsidūrė ant bedugnės krašto?
Apie tai, kaip keičiasi poros santykiai sulaukus šeimos pagausėjimo, ir kitais aktualiais būsimų tėvų klausimais tinklaraštį mamosmamoms.lt kurianti Brigita Ercė diskutuoja su psichologe Rasa Vaicekauskiene.
Krizė kaip neišvengiamas pokytis
„Skaudu pripažinti, bet vaikelio gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi. Kodėl taip nutinka?“ - klausia pašnekovė. Psichologė Rasa Vaicekauskienė pastebi, kad vaiko gimimas pats savaime netampa skyrybų priežastimi, greičiau tik atskleidžia ir paaštrina iki tol egzistavusias santykių problemas. „Panašiai kaip odontologas po apžiūros įvardina taisytinus dantis, taip ir susidūrus su rimtesniais iššūkiais pasirodo tam tikros santykių „skylės“. Dažnai santykių atžvilgiu turime kitokį įsivaizdavimą. Šiandieninė kultūra, socialinės medijos bei į amžinos ir besąlygiškos meilės išsiilgusius žmones orientuota industrija leidžia tikėti, kad santykiai turi vykti savaime, gali būti tobuli ir turi padaryti mus laimingus. Nenuostabu, kad norim greito ir gero rezultato čia ir dabar, o kai taip nenutinka, dažnai smarkiai nusiviliame ir priimame tai, kaip ženklą, kad kažkas su mumis iš esmės negerai - juk turėtų būti lengviau.“
Susilaukusi vaiko dažna pora išgyvena didesnę ar mažesnę krizę, lydimą sunkių nerimo, įtampos, grėsmės, nesaugumo, pasimetimo, nevilties išgyvenimų, kai įprasti poros veikimo būdai ar turimi resursai nebeveikia. Kitaip tariant, santykis, kuris iki šiol sėkmingai gyvavo savaime, staiga nebevyksta ir pradeda reikalauti sąmoningų pastangų, tam tikro persiorientavimo. Tokie pokyčiai, ypač jei jie netikėti ir niekaip nederantys su itin aukštais lūkesčiais, gali labai išgąsdinti ir kelti norą pabėgti.
Visgi, krizė kartu reiškia ir galimybę. Skirtingose kalbose tai puikiai atsiskleidžia - graikų kalboje šis žodis reiškia posūkio vietą, lūžio tašką, hebrajų - vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, kinų - grėsmę ir galimybę vienu metu. Santykių krizė neišvengiamai yra pokytis, permaina, kai įprasta gyvenimo tėkmė yra pertraukiama, o tas pertrūkis nėra nei malonus, nei lengvas. Tačiau savyje ji neša ir begalinį transformacijos, augimo, brandos potencialą. Rinktis juo pasinaudoti - drąsu, nes darbas ne iš lengvųjų, bet apdovanojimas - vertas dėmesio. Manau, daugelis giliai širdy turim troškimą pasenti kartu, tik ne visada pagalvojam, kad kelias jo link grįstas sąmoningais, kartais visai nelengvais pasirinkimais.
Intymumo pokyčiai ir baimės
„Susilaukus vaikelio bent pirmus mėnesius pasimatymams laiko atrodo visai nebelieka. Kokybiško dėmesio vienas kitam skiriame taip pat mažai. Nenuostabu, kad nukenčia ir intymus poros gyvenimas. Dar daugiau - auginant kūdikį moterims dažnai net netrūksta ir nesinori intymumo. Dėl to jos neretai išgyvena kaltę, jaučiasi nepakankamos, nerimauja dėl santykių ar net bijo, kad bus paliktos. Kiek šie nuogąstavimai pagrįsti? Kokie pavojai slypi už intymaus gyvenimo apleidimo?“ - klausia pašnekovė.
Psichologė Rasa Vaicekauskienė pabrėžia, kad tai labai svarbi, tačiau dažnai nutylima tema, kurios slaptumą lemia su ja susiję kaltės, gėdos išgyvenimai. „Baisu pripažinti sau, ką jau kalbėti apie savo nuogąstavimų išsakymą garsiai. Susiduriame su tam tikru paradoksu, kuomet taip retai minima tema tampa bene kertiniu kriterijumi, vertinant asmeninius santykus. Dažnai tai, ar mylimės, kiek kartų mylimės, nesąmoningai priimame kaip tam tikrą pasitenkinimo santykiais rodiklį. Todėl visai nenuostabu, kad intymumo trūkumas gąsdina, kelia nerimą ir asocijuojasi su santykių problemomis, už kurias didžiąją dalį atsakomybės prisiima moterys.“
Visgi, ji atkreipia dėmesį, kad dažnai kaltė kyla tik kaip antrinis jausmas, skirtas sukontroliuoti situaciją tam, kad neįvyktų kažkas blogo. Neretai po ja slepiasi įvairios baimės. „Verta savęs paklausti - ko bijau? Gal baisu, kad santykyje nebeliks aistros? Gal bijau, kad mane paliks? Arba kad dabar taip bus visada? Kad meilės baigėsi? Jas įvardinus, pasidalinus su partneriu baimės tarsi subliūkšta - praranda didžiąją dalį savo energijos ir mūsų nebevaldo.“
Susilaukus mažylio, moters kūnas taip pat dirba neįtikėtiną darbą, kurdamas jųdviejų ryšį. Trumpai tariant, evoliuciją moterį tam tikra prasme saugo nuo intymumo tam, kad padėtų rūpintis kūdikiu ir apsaugotų nuo per ankstyvo nėštumo. Šiam tikslui kūnas pajungia visą hormoninę sistemą: po gimdymo moters organizme ženkliai krenta estrogeno lygis, o žindant sparčiai gaminasi pieno gamybą stimuliuojantis ir dar labiau estrogeną mažinantis prolaktinas. Negana to, smegenis užtvindo meilės hormonas oksitocinas, kuris tiesiu taikymu kreipiamas mažylio link (partnerio nenaudai). Nežinau, ar verta priminti, kad be šių fiziologinių procesų mama dar budi 24/7, gamina pieną, nuolat liečia, glosto, bučiuoja, nešioja ir pati yra liečiama kūdikio. Nenuostabu ir netgi labai normalu dienos pabaigoje norėti susiglausti, susisukti, pailsėti nuo nepertraukiamo fizinio kontakto.
„Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad intymumas turi būti malonus ir negali vykti per prievartą. Verčiamas tai daryti kūnas ne tik nepadėkos, bet dar labiau įsitemps, užsisklęs ir reikės daug laiko, švelnumo sau ir kantrybės vėl pelnyti jo pasitikėjimą. Bet kokia prievarta santykyje kelia kur kas reikšmingesnį pavojų nei atviras pripažinimas, kad tam dabar nesu pasiruošęs, neturiu resursų ar tiesiog nenoriu. Tai išsakius ir priėmus galima žengti tolimesnį žingsnį ir drauge klausti, kaip kartu galėtume pasikviesti aistrą į savo santykį. Verta turėti galvoje ir tai, kad intymumas nėra vien seksas. Yra daug kitų būdų patirti artumą su savo partneriu. Kai kada nugaros pakasymas, kojų masažas, ilgas apkabinimas, rytinis bučinys gali reikšti kur kas daugiau ir įnešti į santykius taip trokštamos aistros. Situacijos dramatiškumą išsklaido ir suvokimas, kad tai yra tik etapas. Tarpusavio santykiai nėra statiški. Atvirkščiai - jie cikliški, nuolat kintantys, vieną sezoną keičia kitas ir tai yra puiku - vadinasi, gyvenimas vyksta.“
Pagrindinės taisyklės ir auginanti komunikacija
Kaip manai, kokios yra pagrindinės taisyklės, norint išlaikyti gerus tarpusavio santykius gimus vaikeliui? - klausia pašnekovė.
Psichologė Rasa Vaicekauskienė teigia, kad turbūt vienintelė taisyklė yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Porų santykiai paskutiniais dešimtmečiais išgyvena reikšmingą pokytį. Ilgą laiką viskas buvo labai paprasta ir aišku - šimtametės tradicijos, religija buvo nustačiusi taisykles, kaip vyras turėtų bendrauti su žmona, o žmona su vyru, vaikai su tėvais, tėvai su vaikais. Nereikėjo priiminėti sprendimų, kas bus pagrindinis šeimos maitintojas, kieno karjera svarbesnė, kas kelsis naktį maitinti vaiko ar gamins valgyti. Išsilaisvinę iš šių taisyklių mes susikūrėm neribotų pasirinkimų ir galimybių pasaulį, bet už šią laisvę mokame tam tikrą kainą - dėl visko turime susitarti tarpusavyje. Tai nėra taip paprasta - nesam pratę ir dar nelabai mokam tą daryti. Visgi, vien nusiteikimas ir pasirengimas atvirai komunikuoti poroje yra vienas iš esminių tvarių santykių garantų.
Komunikacijos svarba tampa ypač akivaizdi porai susidūrus su iššūkiais - vienas iš dalykų, kurį gimus vaikui pastebi poros - kaip niekada akivaizdūs partnerių asmenybiniai skirtumai. Dažnai tie skirtumai, kurie santykių pradžioje buvo įsimylėjimo ir susižavėjimo priežastis, pradeda kaip niekada erzinti ir tampa konfliktų priežastimi. Jau vien tai, kaip skirtingai reaguojam į tą mažą, gležną būtybę, gali ne tik stulbinti, bet ir gąsdinti. Laisvas, spontaniškas, kūrybingas partneris staiga pasidaro pernelyg nerūpestingas, neatsakingas, netvarkingas, o planuojantis, paskaičiuojantis, rūpestingas - nuobodus ir pernelyg nuspėjamas. Gali kilti abejonė, ar apskritai tą žmogų pasirinkom. Visgi, tikėtina, kad pasirinkome būtent tą - mūsų pasąmonė būdama be galo išmani subtiliai kreipia mus link to, ko mums trūksta. Ji tarsi kuria magnetinę trauką tarp priešingų tam tikros savybės polių taip suteikdama šansą su savo antrąja puse patirti juos abu. Čia slypi ir dalis atsakymo - užuot išsigandus minėtų skirtumų, galima bandyti ieškoti būdų, kaip jie galėtų mus papildyti. Gebėjimas toleruoti ir vertinti kitoniškumą labai augina ir praturtina santykį.
Verta prisiminti ir tai, kad prieš dalinantis meile, dėmesiu ir švelnumu su kitu, turime jo turėti patys - iš tuščio neįpilsi. Šioje vietoje atsiranda vietos kūrybiškumui, klausiant savęs, kas yra tie dalykai, kurie pripildo, leidžia sugrįžti į save, bent trumpam pamiršti „mamiškas“ ir „tėviškas“ atsakomybes. Dažnai tam puikiai pasitarnauja išėjimas iš namų - masažui, su drauge kavos, pažiūrėti krepšinio varžybų, į kiną. Kartais reikia visai ne daug, kad sugrįžtum visai kitoks - šviežias, lengvesnėmis mintimis. Svarbu turėti ir bendrų ritualų - pavyzdžiui, pirmąjį mėnesio šeštadienį kartu tik dviese pasimėgauti vėlyvaisiais pusryčiais. Ritualus sunkiau pasiglemžia buitis, o laikas dviese primena, kad esame kur kas daugiau nei tik tėvai. Galiausiai, pasitenkinimą santykiais ir savo partneriu dažnai didina suvokimas, jog vienas žmogus negali suteikti to, ką galėtų suteikti skirtingi socialiniai šaltiniai. Tikėtis, kad partneris bus ir prasmės, ir aistros, ir gilaus ryšio, ir savirealizacijos šaltinis būtų ir nesąžininga, ir nerealistiška. Atradus skirtingų būdų patirti intymumą, draugystę, artimą ryšį galima išlaisvinti santykį nuo nerealistiškų lūkesčių ir patirti daugiau pilnatvės.
| Pokytis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Prioritetų pasikeitimas | Dėmesys ir energija natūraliai krypsta į naują gyvybę, partnerystė atsiduria antrame plane. |
| Nuovargis ir miego trūkumas | Išsekimas mažina kantrybę, gebėjimą empatiškai reaguoti. |
| Emocinė distancija | Intymumas ir ryšys gali nuslopti, ypač jei abu partneriai jaučiasi nesuprasti. |
| Asmeninės vaikystės prisiminimai | Vaiko gimimas gali pažadinti mūsų praeities patirtis, kurios netikėtai ima veikti dabartinius santykius. |
| Konfliktai | Dažnai kyla dėl paviršinių priežasčių, tačiau po jomis slypi gilesnės emocinės dinamikos. |
Pagalba krizės akivaizdoje
„Ką patartum, pasakytum ar nuramintum šeimas, kurios jaučiasi esančios ant santykių bedugnės ir rimtai svarsto galimybę pasukti skirtingais keliais?“ - klausia pašnekovė.
Psichologė Rasa Vaicekauskienė norėtų pasakyti, kad jos nėra ir neturėtų būti vienišos. Ne tik dėl to, kad tūkstančiai kitų porų išgyvena panašius iššūkius, bet ir dėl to, kad jos neturėtų jų spręsti vienos. „Susidurti su rimtais iššūkiais, ar svarstyti galimybę skirtis yra normalu - nereikėtų išsigąsti panašių minčių ir pasvarstymų. Santykių krizė nereiškia, kad pora yra silpna, nesusitvarko su iššūkiais. Krizė yra sveiko žmogaus, tad ir sveikos poros reakcija į labai svarbų, reikšmingą įvykį. Dar daugiau - stipri pora nėra ta, kuri nepalūžta, nesuklumpa - tai tik išbandymų nepatikrinta pora. Turbūt vienas esminių momentų yra tai, ką nusprendžiame su šiais sunkiais išgyvenimais daryti - savo kančioje likti vieniems tol, kol nebegalėsime ilgiau kentėti, ar išdrįsti paprašyti pagalbos ir ieškoti naujų, galbūt iki šiol nepažintų būdų kurti visavertiškius, pasitenkinimą teikiančius santykius. Esant abipusiam norui ir apsisprendimui, pasitelkus profesionalo - psichologo, psichoterapeuto - pagalbą krizinės situacijos stiprumą galima paversti jūsų santykį keičiančią ir atnaujinančią jėga.“
Dvi poros iš trijų teigia, kad santykiai gimus vaikams pablogėja. Tyrimai rodo, jog drastiškai krinta pasitenkinimas santykiais, padaugėja neigiamos komunikacijos. Moterims daug labiau nei vyrams padidėja problemų intensyvumas, sumažėja gebėjimas spręsti produktyviai problemas, sumažėja saugumo jausmas santykyje. Ir mes žinom kodėl - nes jos tampa labai jautrios ir pažeidžiamos. Pasirodo, jog poros, kurios labai pasitiki santykiu ir turi tam tikra prasme iliuzinį įsivaizdavimą, labai smarkiai nusivilia. Sėkmingos poros susiduria su tokiais pat sunkumais kaip ir kitos. Bet ką jos padaro, jos nesusieja tų sunkumų su savo santykiu.
Teigiama, jog pirmojo vaiko, kad ir kaip laukto ir planuoto, gimimas šeimoje dažnai sąlygoja santykių krizę arba bent jau jau tam tikrus nesklandumus. Iki vaiko mano ir vyro santykiai buvo tikrai labai geri, bet sulaukus vaikelio tikrai labai laukto ir mylėto nuo pirmų dienų santykiai pasikeitė - atrodo, tarsi po vienu stogu gyvena ne viena šeima, o du atkiri subjektai: vyras/ aš ir vaikas. Vyras gyvena toliau savo gyvenimą, kuris labai po gimimo ir nepasikeitė, kada noriu, tada einu ilsėtis, kada noriu, tada einu medžioti, savaitgalius ir laisvalaikį leidžiu kaip noriu ir vaiku tik 10 min. max. pasidžiaugiu. O visa priežiūra 24/7 plius namų ūkis tenka man vienai. Be galo nuostabus vaikas, bet visgi laiko ir energijos reikia velnioniškai daug ir dažnai jaučiuosi išsunkta, bėgu kaip voverė rate. Tačiau vyras to nesupranta, o galbūt tiksliau nenori suprasti ir prarasti savo laiką. Buvimas kartu dažniausiai pasireiškia premier lygos rungtynių transliacija. Ginčų nekyla, nes negaliu pakęsti barnių ir pan., bet problema "paviešinta", tačiau niekas nesikeičia. Be galo bijau susvetimėjimo esant tokioms aplinkybėms, bet emociškai juntu, kad link to einama. Tiesiog gyvenant kiekvienas sau, nebelieka nieko bendro, nebent nuspręsti, ar šiandien valgysim kotletus, ar sriubą. Dažnai pamąstau, kad tai tiesiog vyriškas/moteriškas mąstymas į šeimos sampratą, ir vyrams nereikia emocinio artumo, bendravimo, laiko kartu ir pan. Šiaip įdomu, kaip sprendėte krizines situacijas ir, galbūt, susvetimėjimą, kuris atsirado susilaukus vaiko, jeigu taip nutiko?
Vienas esminių dalykų, kurį pastebi poros, gimus vaikui - kaip niekada akivaizdūs partnerių asmeniniai skirtumai. Dažnai tie skirtumai, kurie santykių pradžioje buvo įsimylėjimo ir susižavėjimo priežastis, pradeda kaip niekada erzinti ir tampa konfliktų priežastimi. Jau vien tai, kaip skirtingai reaguojam į tą mažą, gležną būtybę, gali ne tik stulbinti, bet ir gąsdinti. Laisvas, spontaniškas, kūrybingas partneris staiga pasidaro pernelyg nerūpestingas, neatsakingas, netvarkingas, o planuojantis, paskaičiuojantis, rūpestingas - nuobodus ir pernelyg nuspėjamas. Gali kilti abejonė, ar apskritai tą žmogų pasirinkom. Visgi, tikėtina, kad pasirinkome būtent tą - mūsų pasąmonė būdama be galo išmani subtiliai kreipia mus link to, ko mums trūksta. Ji tarsi kuria magnetinę trauką tarp priešingų tam tikros savybės polių taip suteikdama šansą su savo antrąja puse patirti juos abu. Čia slypi ir dalis atsakymo - užuot išsigandus minėtų skirtumų, galima bandyti ieškoti būdų, kaip jie galėtų mus papildyti. Gebėjimas toleruoti ir vertinti kitoniškumą labai augina ir praturtina santykį.
Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų - džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo. Tai jautrus, bet svarbus klausimas, kodėl taip nutinka ir ką galima padaryti, kad santykiai ne tik išliktų, bet ir sustiprėtų?
Pasak psichologės J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“, giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą. Pavyzdžiui, jei partneris neprisijungia padėti ar neparodo dėmesio, senoji schema gali suveikti tarsi aliarmas: „Štai, aš ir vėl viena (-as), manęs niekas nemato.“ Tada kyla stiprus emocinis atsakas - ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.
Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe. Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje. Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija. Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos. Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).
Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Jei vaikystėje jų emociniai poreikiai buvo ignoruojami ar menkinami, dabar jos gali sunkiai identifikuoti ir įvardyti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.
Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta. Kodėl? Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.
Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė - keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą.
- Sąmoningas savęs pažinimas - pirmas žingsnis. Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.
- Atvira komunikacija - ne apie kaltę, o apie artumą. Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos. Vietoj:„Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti:„Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“ Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį.
- Maži intymumo gestai - didelė vertė santykiuose. Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiayra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka: Nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje. Klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“ Priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“ Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
- Pagalbos ieškojimas - brandos ženklas, ne silpnumas. Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.
Gimus vaikui, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis "kraštovaizdis". Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai ir ankstyvo prieraišumo pėdsakai ir neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis. Intymus ryšys nėra statiškas, jis gyvas. Ir kaip kūdikiui reikia nuolatinio rūpesčio, taip ir santykiui reikia atidaus, švelnaus dėmesio. Kartais mažais žingsniais. Kartais su pagalba iš išorės. Kartais tiesiog išdrįstant pasakyti: „Man sunku. Man tavęs trūksta.“ Porų terapijos praktika rodo, kad santykiai atsitiesia tada, kai partneriai ima jausti emocinį saugumą, kai žino, kad net ir konfliktuose yra girdimi, matomi ir svarbūs. Ir net jei pradžioje būna daug chaoso ar skausmo, tas saugumas gali būti atkurtas: kalbėjimu, buvimu kartu, mažais intymumo momentais.
Taip, su pirmu vaiku šeimos krizė dažniausiai yra didžiausia, stipriausia, nes šeima, atėjus pirmagimiui, keičiasi iš esmės. Yra daug naujų dalykų, kurių turi išmokti vyras ir žmona. Statistika rodo, kad daugiausia besiskiriančių šeimų augina 1-1,5 metų vaikučius. Galbūt tuo metu santykių krizė pasiekia viršūnę? Manau, kad susideda daugelis dalykų. Metų-pusantrų vaikas jau praaugęs, pats vaikšto, valgo pritaikytą „suaugusiųjų“ maistą, jau aktyviai domisi pasauliu. Mama jo fiziniam išgyvenimui nebėra tokia būtina, kaip ką tik gimus. Toks vaiko amžius jau yra laikas, kai nebeužtenka vieno žmogaus priimti sprendimus apie vaiką (pvz., eiti su juo į lauką ar ne, kada pradėti primaitinti). Tuo metu jau reikia vaikui aktyviai nustatyti ribas - kas galima, ko ne. O susitarti, priimti sprendimą apie ribas reikia abiem - mamai ir tėčiui. Ir nuosekliai to sprendimo laikytis. Vaikui ūgtelėjus, vyras ir žmona „atsigręžia“ vienas į kitą. Ir žmogus, kurį jie naujai pamato, nebūna būtinai tiktai džiuginantis…
Galbūt skaitydamas (-a) šį tekstą atpažinai kažką iš savo gyvenimo. Galbūt tavo santykiuose šiuo metu daugiau tylos nei žodžių, daugiau įtampos nei artumo. O gal esi tas žmogus, kuris viską „laiko ant pečių“, bet viduje jauti nuovargį ar vienatę. Jei taip - žinok, kad tai žmogiška. Ir kad iš šitos vietos galima išeiti. Svarbiausia, kad nesi vienas (-a). Pagalba yra. Kartais ji prasideda nuo paprasto žingsnio: nuo nuoširdaus pokalbio, nuo noro suprasti, nuo sprendimo pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Nes kuriame saugų ryšį su savimi ir kitu, tai tampa didžiausia dovana, kurią galime perduoti ir vaikui.
