Kiekvienam vaikui tėvai yra svarbiausi žmonės jo gyvenime. Šie žmonės jam suteikia meilę ir šilumą, išmoko būti žmogumi ir mylėti kitus žmones. Tėvai ir vaikai - tai šeima. Tai pirmoji ir svarbiausia bendruomenė, kurioje žmogus atsiduria. Būtent dėl šios priežasties šeimą daugelis labai idealizuoja. Idealizuojant šeimą dažnai galvojama, kad turimas biologinis ryšys tarp tėvų ir vaikų skatina ir labai glaudų tarpusavio emocinį ryšį. Deja, nors dažnu atveju taip ir yra, pasitaiko ir atvejų, kada tėvai ir vaikai, vis tik, turi šiek tiek labiau komplikuotą santykį. Tad tėvų ir vaikų santykius neretai galima interpretuoti labai įvairiai. Šis santykis gali būti įvairialypis.
Visais laikais didžiausias žmogaus turtas buvo ir vis dar yra šeima. Nuo seno lietuviai šeimą laikė svarbiausia moraline vertybe. Buvo manoma, kad kiekvienas, jeigu nori būti laimingas, privalo turėti šeimą ir vaikų. Ne veltui santykiai tarp vaikų ir tėvų yra viena labiausiai nagrinėjamų temų lietuvių literatūroje. Juk gyvenimas šeimoje žmogų subrandina kaip asmenybę. Čia mes mokomės mylėti, atleisti, skirti gėrį nuo blogio, tikrąsias vertybes nuo netikrų. Kas, jei ne meile paremti tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai yra žmogaus laimės pagrindas?
Tėvai ir vaikai - vienas nuo kito neatsiejami žmonės, kuriuos labiausiai saisto giminystės ryšiai. Tačiau šis aspektas yra tiesiog jų ryšio pagrindas, nes dažniausiai tėvų ir vaikų santykiai yra kur kas daugiau. Būti tėvais - tai labai atsakingas darbas. Tėvai, suteikę savo vaikams gyvenimą, privalo visą likusį gyvenimą jais rūpintis ir suteikti jiems tiek daug meilės, kiek tik įmanoma. Tad tėvų ir vaikų santykių pradas siejamas su pačiais tėvais. Kai vaikai paauga, akivaizdu, kad jie pradeda geriau pažinti tėvus ir be jų, dar svarbiau, aplinką. Taigi besiformuojant vaikams ir vaikų asmenybėms, formuojasi ir vis kintantis tėvams bei vaikams priklausantis santykis. Tad galima sakyti, kad dėl tokios kaitos, tėvai ir vaikai visada turi nuolat kintantį, įvairialypį santykį.
Santykiai yra darbas tarp dviejų pusių, kuriame turi būti bendravimas, abiejų pusių norų ir tikslų suvokimas, bendrų siekių iškėlimas ir vykdymas, konfliktų, ginčų ir problemų atviras sprendimas. Santykiai yra ypač svarbūs tėvams ir vaikams, nes jie yra patys artimiausi žmonės vienas kitam. Tačiau tėvų ir vaikų santykiai būna įvairūs ir ne visada lengvi. Tėvai dažnai nepaiso vaikų norų, nesistengia suvokti, su kokiomis problemomis jie susiduria, todėl jie tik peikia, kaltina ir užgaulioja savo vaikus, verčia kaltę tik ant jų, o savo kaltės vaikų elgesyje nemato. Dėl to kyla pyktis, nesusikalbėjimas, o vaikai tada negerbia savo tėvų ir stengiasi atitrūkti nuo jų įtakos, autoriteto ir valdžios. Kitais atvejais tėvai netgi palieka savo vaikus, nes juos mato kaip naštą, jų visiškai nemyli. Tačiau kiti tėvai gali suteikti meilę, suvokti skausmus, kuriuos patiria jų vaikai ir juos palaikyti sunkiame, klystkelių ir pavojų pilname jauno žmogaus gyvenime.
Daugiau informacijos... pavyzdį rekomenduoja mūsų klientai. Mūsų svetainėje pateikiama tūkstančiai skirtingų pavyzdžių. Būtent šis darbo pavyzdys yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį darbą teigiamai.
Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje
Tad apie tėvų ir vaikų santykių niuansus labai dažnai užsimenama ir literatūros kūriniuose. Juose išsamiai pasakojamos tėvų bei vaikų pozicijos ir iš to kylantis santykis, kuris šiame kalbėjimo pavyzdyje yra svarbiausias. Kaip tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai formuoja jauną žmogų ir kaip veikia jau subrendusią asmenybę. Turėdama į ką lygiuotis mergaitė auga kaip stipri, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujanti ir dvasiškai turtinga asmenybė. Matome, jog patiriamas motinos ir dukters artumas, meilė pakylėja, stiprina ir turtina vaiko vidinį pasaulį.
Kiekvienas rašytojas vis kitaip vaizduoja vaikų santykius su tėvais. Vieni aprašo gražius, pagarbius santykius, o kiti priešingai. Tėvų ir vaikų santykių tema yra labai plati, todėl autoriai pateikia skirtingus požiūrius į bendravimo problemas.
Jonas Biliūnas „Ubagas“
Apie tėvų ir vaikų nepagarbius santykius yra rašęs XIX a. pabaigos XX a. pradžios publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje Jonas Biliūnas. Jo apsakyme ,,Ubagas“ taip pat analizuojami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčias. Svarbiausias J.Biliūno prozos išskirtinumas - pasakojimas pirmuoju asimu. Novelės pasakotojas atidus aplinkai, ieškodamas žmogiškumo atspindžių, žmonių santykiuose pabrėžia sąžiningumo, pagarbos ir atsakomybės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. J.Biliūno kūriniuose atskleidžiamas sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintimi žvelgti į pasaulį. Tačiau ,,Ubagas“ - tai šeimos šaltų santykių išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas jam paprasčiausios duonos kąsnio. Ir kurgi tokiam žmogui dėtis? Jis nereikalingas net artimiausiam žmogui, sūnui? Tėvas pasirenka ubago dalią, nors jam nelengva su tuo susitaikyti. Jam sunku prašyti aplinkinių žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, jog jam iš tiesų jos reikia. Bet Sabaliūnas tikriausiai dėl to ir yra nepaprastas ubagas, nes jis negali lengva širdimi prašyti kitų žmonių net menko duonos kąsnio. Senukas apie savo skriaudas kalba atvirai, jis nekaltina sūnaus už tai, jog jį išvarė iš namų, jis neapsimeta ir nevaizduoja nelaimėlio.
Šatrijos Ragana „Sename dvare“
Ko gero, nesunku įsivaizduoti, kokią didelę įtaką vaiko asmenybei, jo vidinio pasaulio formavimuisi daro šeimoje patiriamas artumas, meile paremti santykiai su tėvais. Būtent tokius santykius tarp motinos ir dukters atskleidžia XIX a. pab. - XX a. pradž. neoromantizmo srovės atstovė Šatrijos Ragana, savo apysakoje ,,Sename dvare“. Kūrinyje vaizduojama mama (Irutės meiliai vadinama Mamate) yra rūpestinga ir besąlygiškai atsidavusi savo dukrai. Ji sugeba būti ir mažosios bičiulė, ir auklėtoja.
Jurgis Savickis „Kova“
XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas Jurgis Savickis nagrinėja tėvų ir vaikų santykius. Savo novelėje “Kova” autorius atskleidžia vaiko ir tėvų santykius. Novelės pavadinimas atitinka kūrinio pagrindinę temą. Berniukas kovoja už savo mamą, geresnį gyvenimą. Svajodavo, kad jo šeima būtų tokia pati kaip ir visos kitos. Nors abu berniuko tėvai išgerdavo, bet labiausiai kaltindavo savo tėvą. Vaikas labai išgyvena dėl savo tėvo. Laiko jį silnavaliu, girtuokliu, piktu, žiauriu. Tėvas yra ne kartą pakėlęs ranką prieš savo sūnų. Girtas jo tėvas mėgo kabinėtis prie sūnaus, visad ieškodavo priekabių.
Tėvų ir vaikų santykiai. Nesusikalbu su vaiku!
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
Šioje viešoje kalboje aptarsiu tėvų ir vaikų santykius literatūroje. Pasirinkau būtent šią temą, nes visais laikais didžiausias žmogaus turtas buvo ir vis dar yra šeima. Nuo seno lietuviai šeimą laikė viena svarbiausių vertybių. Buvo manoma, kad kiekvienas, jeigu nori būti laimingas, privalo turėti šeimą ir vaikų, kad laimė ir meilė kuriama ne žodžiais, o darbais. Ne veltui santykiai tarp vaikų ir tėvų yra viena labiausiai nagrinėjamų temų lietuvių literatūroje. Juk gyvenimas šeimoje žmogų subrandina kaip asmenybę. Čia mokomasi mylėti, atleisti, skirti gėrį nuo blogio, tikrąsias vertybes nuo netikrų. Kiekvienas rašytojas vis kitaip vaizduoja vaikų santykius su tėvais. Vieni aprašo gražius, pagarbius santykius, o kiti priešingai. Tad remdamasi Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Jurgio Savickio kūriniais išsiaiškinsiu, kaip tėvų ir vaikų santykiai atsispindi literatūroje. Remdamasi Šatrijos Raganos, Jono Biliūno ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba pabandysiu išsiaiškinti, kaip tėvų ir vaikų santykiai atsispindi literatūroje.
| Autorius | Kūrinys | Vaizduojami santykiai |
|---|---|---|
| Jonas Biliūnas | „Ubagas“ | Šalti, nepagarbūs santykiai, tėvo atstūmimas |
| Šatrijos Ragana | „Sename dvare“ | Artimi, meilės kupini motinos ir dukters santykiai |
| Jurgis Savickis | „Kova“ | Konfliktiniai santykiai, vaiko kova už geresnį gyvenimą, tėvo silpnumas |
| Vincas Mykolaitis-Putinas | „Altorių šešėly“ | (Analizuojama bendrai literatūroje) |
tags: #tevu #ir #vaiku #santykiai #kalbejimas
