Lietuviškos dailiosios amatų tradicijos yra turtingos ir įvairios, o jas puoselėja sertifikuoti amatininkai. Sužinoti daugiau apie amatus ar net praktiškai juos išbandyti gali kiekvienas panoręs - tereikia susirasti edukacinę programą.
Tradiciniai lietuviški amatai
Keturi lietuviški amatai, kurių kilmę ir prasmę verta pažinti - margučių marginimas, karpymo menas, muilo gamyba ir žvakių liejimas. Kiekvienas šių amatų turi ilgą istoriją ir gilias tradicijas.
Margučių marginimas
Kiekvieną pavasarį vienas tradicinis amatas užvaldo ne tik lietuvių namus, bet ir socialinius tinklus. Nors dabar margučiai siejami su Velykų švente, tačiau kiaušinių marginimo tradicija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų Egipte, margučiai buvo minimi ir sanskrito knygose. Tiek anksčiau, tiek dabar kiaušiniai tradiciškai dažomi natūraliomis priemonėmis: spalvos gaunamos naudojant augalus, o raštai - vašką ar skustuką. Spalvos ir raštai nuo seno turėjo simbolinę, o kartais ir magišką prasmę. Beje, kelias margučių kolekcijas galima pamatyti ir Lietuvos muziejuose - Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Karpymo menas
Karpymo menas pirmiausia atsirado tolimosiose Kinijoje ir Japonijoje, kur buvo išrastas popierius. Europą tiek popierius, tiek karpiniai pasiekė viduramžiais Šilko keliu, o Lietuvą per Lenkiją XVI a. Įdomiausia tai, kad Lietuvoje karpiniai kelis amžius buvo naudojami kaip antspaudai - dvaruose, vienuolynuose ir valdžios įstaigose. Lietuvių namuose, kaip puošybos elementai, karpiniai atsirado tik XIX a. Iš popieriaus kaimo moterys sukurdavo įvairiausių dekoracijų: užuolaidų, servetėlių, papuošimų šventųjų paveikslams, jaunavedžių vietoms, net karstams. Karpiniai būdavo tiek paprasti, tiek ypatingai sudėtingi ir reikalaujantys kūrybiškumo, meistriškumo ir kantrybės.
Muilo gamyba
Kelis tūkstančius metų skaičiuojantis muilas buvo naudojamas kaip higienos ir skalbimo priemonė, o kartais - kaip vaistas ir riterių dovana mylimosioms. Senuosiuose raštuose galima rasti muilo receptų iš įvairiausių pasaulio kampelių - jam virti būdavo naudojami medžio pelenai, įvairių rūšių aliejai ar net žuvų taukai.
Žvakių liejimas
Pirmoji žmogaus sukurta žvakė buvo į paprasčiausią duobutę akmenyje supilti taukai. Amžiams bėgant šviesą skleidžiantis šaltinis vis tobulėjo, kol buvo pastebėta, kad patogiausia ir taupiausia dagtį aplieti bičių vašku (be to, jis degė ilgiau ir ryškiau). Lietuvoje bičių vaško žvakės pradėtos gaminti labai senai, bet pačių žvakių liejikų buvo mažai - šio amato paslaptys būdavo perduodamos tėvų vaikams ar tarp giminaičių. Pagrindiniai žvakių gamybos rankomis būdai buvo du: lieti vašką ant pakabintos dagties arba žvakes kočioti. Bičių vaško žvakės buvo naudojamos ne tik apšvietimui, bet ir burtams - kūčių naktį į vandenį lašintas vaškas, o iš susidariusių formų būdavo spėjama ateitis.
Edukacinės programos vaikams
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name vaikiškas šurmulys netyla net ir vasarą. Visą savaitę čia veikė stovykla, kurioje vaikai mokėsi senųjų amatų, susipažino su Aukštaitijos regiono papročiais, paveldu, aukštaitiško identiteto ženklų ieškojo ne tik Kėdainiuose, bet ir Rumšiškėse.
Kaip pasakojo šio centro vadovė Regina Lukminienė, rajono vaikams stovyklos Arnetų name organizuojamos jau ne pirmus metus ir kasmet sulaukia didžiulio susidomėjimo. „Tėveliai jau nuo pavasario skambina ir teiraujasi, ar bus stovyklėlė. Matome, kad tikrai yra poreikis, todėl rašome projektus ir stengiamės gauti finansavimą. Šie metai yra paskelbti Aukštaitijos metais, todėl ir mūsų stovykla šiemet vadinasi „Mes - aukštaičiai“. Norime, kad vaikai ne tik gerai praleistų laiką, susirastų naujų draugų, bet ir susipažintų su Aukštaitijos regiono paveldu, tradicijomis, papročiais, senaisiais amatais. To moko ir mūsų Tradicinių amatų centre dirbantys amatininkai, ir kviečiame svečius lektorius. Pavyzdžiui, Kauno rajono atstovai pamokys aukštaitiškų tradicinių žaidimų, dainų, sutartinių, taip pat pakvietėme amatininkę, kuri pamokys gaminti kermošinius saldainius.
Šiemet visą savaitę stovyklauja 35 vaikai nuo 7 iki 13 metų amžiaus. Suskirstyti grupelėmis jie dalyvauja juostų pynimo, keramikos, medžio drožybos, vilnos vėlimo ir karpinių edukacijose, rengiamose Arnetų name ir kiemelyje esančiuose amatininkų nameliuose. Dar turėjome ekskursiją po Kėdainius, senamiestyje ieškojome aukštaitiško identiteto ženklų, vaikai buvo labai susidomėję, nuvykome ir į Rumšiškes, į liaudies buities muziejų, kur susipažinome su Aukštaitijos regiono architektūra, papročiais, dalyvavome duonos kepimo edukacijoje. Stovyklai baigiantis, surengsime vaikų per savaitę sukurtų darbelių parodą, o įgytas žinias įtvirtinsime etno protų mūšyje. Ši stovykla vaikams yra nemokama, nes gavome finansavimą iš rajono savivaldybės“, - pasakojo Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė.
Vaikų įspūdžiai
„Pirmą kartą veliu, tokia labai raminanti veikla, tinka ir berniukams. Stovyklos metu aš dar drožiau šaukštą, nusipyniau juostelę, tuos darbelius, sakė, leis pasiimti į namus. Užsirašiau į stovyklą, nes norėjau išmokti senųjų amatų, kitose vietose to nelabai išmoksi. Man tai labai patinka, buvo tikrai įdomu. Namie prie kompiuterio, tai tik į ekraną žiūri, o čia gali kažką išmokti, pasigamini visokių darbelių“, - džiaugėsi Jonas.
„Stovykloje pabandėme gaminti atvirukus iš karpinių, drožti medinius šaukštus, dabar iš vilnos veliame arkliukus ir dar pynėme juosteles. Arnetų name aš lankau drožybą, o čia išmokau ir kitų technikų. Nėra labai sudėtinga, mus visko pamokė, parodė kaip ką daryti. Tai, ką išmokau stovykloje, gal bandysiu ir namuose pasigaminti. Manau, tikrai verta būti tokioje stovykloje“, - kalbėjo Emilija.
Emilijai antrino ir keramikos užsiėmime dalyvavę vaikai, kurie vienbalsiai patvirtino, kad stovykloje tikrai įdomiau nei kažkur kieme bėgioti. „Aš tokioje stovykloje pirmą kartą. Labiausiai patiko keramikos užsiėmimas. Nors iš molio nėra labai lengva lipdyti, bet, štai, nulipdžiau paukštelį ir dubenėlį“, - įnikusi į molio minkymą kalbėjo Roneta.
„Išmokome velti, drožinėti, lipdyti, o dabar piname juosteles. Gerai sekasi, nėra sunku. Bus galima ir namuose kažką panašaus pasidaryti, gal ir draugus pamokysime. Vasarą nelabai yra ką veikti, tai stovykloje visai smagu. Senieji amatai mūsų nenuvylė“, - tikino Radvilė ir Ieva.
Amatų išlikimas
„Žinote, kartais žmonės sako: „ai, kas čia tie senieji amatai“, bet juos reikia išbandyti, pajausti, tada požiūris keičiasi. Būna įdomu stebėti, kaip net labiausiai išdykę vaikai taip įsitraukia į veiklą, kad net sunku atitraukti. Sako, kad jiems tai patinka ir stresą nuima (šypsosi). Aš mokau pinti tradicines juostas. Kaip pavyksta įvaldyti techniką, priklauso nuo kiekvieno vaiko. Bet aš raginu vaikus nebijoti bandyti, juk net ir suaugusiems ne visada pavyksta iš pirmo karto. Manau, senieji amatai išliks dėka amatininkų, kurie ne tik patys kuria, bet ir to moko kitus. Pavyzdžiui, mes Tradicinių amatų centre esame „užauginę“ nemažai vaikų, kurie net kelerius metus lankė vienokius ar kitokius užsiėmimus. Svarbu, sudominti jaunimą. Norisi, kad jie perimtų tuos senosius amatus ir galėtų juos pritaikyti savo gyvenime.
Aš asmeniškai pinu ir vytines, ir pintines juostas. Jos pamažu grįžta į madą. Juostomis galima puošti drabužius, batus, rankines. Pinu ir vyrams, ir moterims, įvairiems kolektyvams, esu net gaminusi juostas kameriniam chorui. Kaziuko mugė - kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Svarbu jau ikimokykliniame amžiuje vaikus supažindinti su švente, parodyti, kaip dirba įvairių amatų meistrai. Pirmą pavasario savaitę darželyje virė darbai, skambėjo dainos. Mūsų „Varpelio“ grupės savaitė buvo skirta susipažinimui su Kaziuko muge, amatais, dirbinių, rankdarbių įvairove, jų gamyba. Vaikai išmėgino įvairius amatus: pynė, klijavo, lipdė įvairius dirbinius iš molio, popieriaus. Džiaugėsi laisvai kurdami, improvizuodami įvairiomis dailės ir kt. priemonėmis. Savaitės pabaigoje organizavome Kaziuko mugę, kurios metu vaikai demonstravo savo kūrinius. “Drugelių“ grupės mokytojos S. Bražionienė ir G. Paškevičienė vaikams pasakojo kaip atsirado paprotys organizuoti Kaziuko mugę. Vaikams patiko auklėtojų skaitomas eilėraštis “Į Kaziuko turgų”, todėl greitai jį išmoko mintinai. Aplinkoje radę įvairių priemonių gamino šaukštus, riestainius, ąsočius, rankines, pavasariu kvepiančias puokštes. Parengė mokytoja S. Kaziuko mugė- tai seniausias ir didžiausias lietuvių etninės kultūros renginys. Penktadienį grupėje surengėme Kaziuko mugę. Vieni grojo, kiti prekiavo savo pagamintais darbais, kiti šoko. Parengė „Bitučių“ gr. „Saulyčių“ grupės Eitvilės mamytė pasisiūlė papasakoti apie savo profesiją - arboristiką. Pirmą kartą išgirstas žodis visus sudomino. Arboristika - savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško arboriflorai, o mūsų aplinkos - miestų, gyvenviečių, sodybų ir kitokiu būdu urbanizuoto kraštovaizdžio - želdiniams. Sužinojome apie augalų sandarą, augalų kenkėjus ir vabzdžius, kurie apsaugo augalus nuo kenkėjų, kaip ir kodėl reikia prižiūrėti medelius. Greta: „Augalai tie, kurie auga. Reikia augalams vandens ir saulytės“. Saulyčių gr. net tik pasitiko Eitvilės mamytę su savo profesijos pristatymų, bet ir gamino verbas, iš spalvotos vielos lankstė gėlytes ir kt., “štampavo” pinigus ir žaidėme Kaziuko mugę. Žiema vis dar kovoja su atkeliaujančiu pavasariu. „Pelėdžiukų“ grupės mokytojos L. Kvakšis ir A. Andriukaitienė artėjant Kaziuko mugei pakvietė tėvelius pristatyti amatus. Tai ženklas, kad reikia suteikti vaikams žinių apie amatus ir atlikti daug darbų. Amatų savaitės pradžią atidarė ir rytą praskaidrino pavasario šauklys, Rūtenio tėtis. Jis pristatė medinius pučiamuosius instrumentus: skudučius, dūdelę, birbynę. Papasakojo iš ko jie pagaminti, pademonstravo kaip jie naudojami, išgirdome šių instrumentų skleidžiamus garsus. Atsargiai liesdami instrumentą vaikai bandė pūsti, tačiau garso išgauti dar nepavyko. Labai nenusiminė, nes vaikams buvo nauja patirtis. Patys mažiausi „Paukštelių“ grupės vaikai šią savaitę susipažino su paukščiais, jų įvairove. Mokytojos Juliana Sinkevič ir Giedrė Sasnauskienė pakvietė vaikus pažaisti ,,Skrenda- neskrenda”. „Kai vaikams sakoma ,,Paukšteliai skrenda”-jie bėga ir plasnoja rankytėmis. O koks paukštis Lietuvoje didžiausias? Gandras.
