Vaikų globos namai yra socialinės globos įstaigos, skirtos apgyvendinti ir globoti vaikus, likusius be tėvų globos, tiek trumpą, tiek ilgesnį laiką.
Vaikų globos namų steigimas Lietuvoje buvo sąlygotas daugelio veiksnių, įskaitant naujų socialinių problemų atsiradimą ir būtinybę jas spręsti. Valstybiniai vaikų globos namai, kurių steigėjos yra apskrities viršininko administracijos, sudaro didelę dalį visų tokių įstaigų šalyje. Savivaldybių vaikų globos namai taip pat atlieka svarbų vaidmenį, o nevyriausybinės organizacijos papildo vaikų globos įstaigų tinklą.
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, yra nustatytos kelios priežastys, dėl kurių vaikams nustatoma laikinoji ar nuolatinė globa. Tai gali būti tėvų valdžios apribojimas ar netekimas, nesirūpinimas vaiku, netinkamas auklėjimas, tėvų mirtis, skurdas šeimoje, tėvų liga, smurtas šeimoje, tėvų dingimas, bausmės atlikimas ar tėvų išvykimas į užsienį.
Nepaisant gerėjančios situacijos ir vykdomų reformų, vaikų, netekusių tėvų globos, problema išlieka aktuali. Nepilnamečiai, atsidūrę globos institucijoje, susiduria su daugybe negatyvių išgyvenimų, o pats vaiko atskyrimas nuo tėvų yra traumuojantis.
Vaikų vagiliavimo samprata ir priežastys
Viena iš problemų, su kuriomis socialiniai darbuotojai susiduria bendruomeniniuose vaikų globos namuose, yra vaikų vagiliavimas. Tai sudėtinga problema, kurią darbuotojai, kaip srities specialistai, turi gebėti spręsti ir atrasti veiksmingus būdus.
Temos aktualumas grindžiamas tuo, kad socialinio darbo specialistai dirba su įvairiais žmonėmis, įskaitant vaikus, ir atlieka svarbias funkcijas, tokias kaip konsultavimas, paslaugų organizavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas.
Vaikų globos namų auklėtinių asmenybės ypatumai gali turėti įtakos jų elgesiui, įskaitant ir vagiliavimą. Auklėjimo klaidos, kurios gali pasireikšti tiek šeimoje, tiek globos įstaigoje, taip pat skatina vaikus vagiliauti.
Tyrimai atskleidė, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvenantys jaunuoliai turi įvairių patirčių. Nors įstaiga rūpinasi jų fiziologiniais poreikiais, kartais trūksta laisvės pasirinkti elementarius dalykus, pavyzdžiui, kambario sienų spalvą. Taip pat svarbus yra jausmas, kad gyvena ne įstaigoje, o namuose, kur svarbus dėmesys ir nuoširdumas.
Vaikams dažnai trūksta artimo žmogaus, su kuriuo galėtų užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius. Su globos namų darbuotojais prieraišaus ryšio kūrimas gali būti apsunkintas dėl didelės darbuotojų kaitos ir empatijos stokos.
Tyrimai taip pat rodo, kad vaikai gali patirti ryšių su aplinka ribotumą, jausti segregaciją ir kartais būti ignoruojami.
Apklausos metu nustatyta, kad didžioji dalis vaikų, gyvenančių bendruomeniniuose namuose, teigiamai vertina naująją aplinką, apibūdindami ją kaip jaukią, primenančią namus, o ne įstaigą. Jie pabrėžia šeimyniškumą, saugumo jausmą, ramesnę aplinką ir galimybę laisviau planuoti savo laiką. Taip pat svarbu tai, kad auklėtojai yra rūpestingesni ir skiria daugiau dėmesio, o tarpusavio santykiai yra draugiški ir šilti.
Daugumai vaikų patinka bendruomeniniai namai, nes juose yra daugiau laisvės ir savarankiškumo: galimybė išeiti kada nori, keliauti, žaisti lauke, patiems spręsti, ką valgyti, ir vadovautis savo sugalvotomis taisyklėmis. Kai kurie vaikai pastebi pagerėjusią savo savijautą, sumažėjusią vidinę įtampą ir didesnį atvirumą.
Vis dėlto, kartais trūksta augintinio - šuniuko ar kito gyvūno. Taip pat svarbu, kad kiti neskirtų vaikų iš globos namų ir kad nebūtų muštynių ar skriaudimo.
Seimo kontrolieriaus įstaigos tyrimas atskleidė žmogaus teisių spragas globos namuose, kur pažeidžiamas globotinių orumas ir privatumas. Įžvelgta, kad ne visi specialistai išmano žmogaus teises, pavyzdžiui, nesibeldžia eidami pas globotinius. Taip pat pastebėta, kad sauskelnės keičiamos kitų akivaizdoje, kartais užrakinami kambariai, sumaišomi skalbiniai. Manoma, kad žmogaus teisių tema turėtų būti labiau integruota į studijų programas.
Bendruomeninių vaikų globos namų samprata ir socialinio darbuotojo veikla
Bendruomeniniai vaikų globos namai yra viena iš socialinės globos formų, kurioje siekiama sukurti šeimai artimesnę aplinką vaikams, likusiems be tėvų globos.
Socialinio darbuotojo veikla bendruomeniniuose vaikų globos namuose apima įvairias funkcijas, kurios pritaikomos dirbant su vaikais. Šios funkcijos apima konsultavimą, paslaugų organizavimą, tarpininkavimą ir atstovavimą.
Dirbant su vagiliaujančiais bendruomeninių globos namų auklėtiniais, socialiniam darbuotojui svarbu atrasti ryšį su vaiku, kad galėtų prie jo prisiartinti ir įgyti jo pasitikėjimą. Tik tuomet vaikas bus atviresnis ir galės papasakoti apie savo vidinius išgyvenimus.
Socialiniam darbuotojui tenka bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, įskaitant tas, kuriose vaikas galimai yra padaręs vagystę. Taip pat svarbu teikti konsultacijas, atstovauti vaikui, organizuoti jam psichologo konsultacijas, tarpininkauti su vaiko globėjais, tėvais ar vaikų globos namų administracija.
Socialinio darbo teorijos, pritaikomos dirbant bendruomeniniuose vaikų globos namuose, padeda socialiniam darbuotojui geriau suprasti vaikų poreikius ir efektyviau teikti pagalbą.
Tyrimas, nagrinėjantis socialinio darbuotojo veiklą dirbant su vagiliaujančiais bendruomeninių globos namų auklėtiniais, atskleidė, kad tokia veikla yra kompleksinė ir reikalauja iš socialinio darbuotojo įvairių kompetencijų.
Tyrimo metodika ir rezultatai
Tyrimo tikslas - nustatyti socialinio darbuotojo veiklą dirbant su bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniais, turinčiais vagiliavimo problemų. Tyrimo objektas - socialinio darbuotojo veikla, dirbant su vagiliaujančiais bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniais. Pagrindinis tyrimo klausimas - kokią veiklą atlieka socialinis darbuotojas, dirbant su vagiliaujančiais bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniais?
Tyrimui pasirinktas kokybinis metodas, o duomenų rinkimo instrumentu tapo nestruktūruotas interviu. Šis metodas leidžia išsamiai atskleisti socialinio darbuotojo patirtį ir požiūrį į darbą su vagiliaujančiais vaikais.
Kokybinis tyrimas atskleidė, kad socialinis darbuotojas, dirbantis su vagiliaujančiais bendruomeninių globos namų auklėtiniais, turi gebėti atrasti ryšį su vaiku, kad galėtų prie jo prisiartinti ir įgyti pasitikėjimą. Tik tuomet vaikas bus atviresnis ir galės papasakoti apie savo vidinius išgyvenimus.
Tyrimas taip pat parodė, kad socialiniam darbuotojui tenka bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, net ir tomis, kuriose vaikas apsivogė. Socialinis darbuotojas teikia konsultacijas, atstovauja vaikui, organizuoja paslaugas, tokias kaip psichologo konsultacija, ir tarpininkauja su vaiko globėjais, tėvais ar vaikų globos namų administracija.
Apklausos metodika vaikų globos namuose apėmė kelis etapus. Pirmajame etape buvo apklausiami globos namų vadovai, o antrajame - patys vaikai. Buvo siekiama išsiaiškinti, kaip vaikai vertina jiems teikiamas paslaugas.
Iš viso tyrime dalyvavo 95 respondentai. Struktūrizuoto interviu apklausoje dalyvavo 3% Vilniaus miesto valstybinių vaikų globos namų vadovai, o anketinės apklausos tyrime - 97% Vilniaus apskrities valstybinių vaikų globos namų atstovų.
Tyrimui atlikti vaikams buvo išdalintos anketos, siekiant sužinoti jų subjektyvią nuomonę apie teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir gyvenimo sąlygas.
Interviu su vaikų globos namų vadovais vyko jų darbo vietoje, trukmė - 50-60 minučių. Vadovų buvo prašoma pakomentuoti klausimus ir pareikšti savo nuomonę.
Atliktas tyrimas laikomas patikimu, nes iš 203 galimų apklausti asmenų, tyrime dalyvavo 95 respondentai (iš viso apklausta 47% respondentų).
Nagrinėjant globos namų vadovų kompetenciją, nustatyta, kad visi respondentai turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. H. Fajolio teorija akcentuoja idealų, kompetentingą vadovą, turintį reikiamas žinias.
Dauguma vaikų (93%) apklaustų bendruomeninių vaikų globos namų auklėtinių teigiamai vertina naujuosius namus, juos apibūdindami kaip jaukius ir panašius į namus.
Vaikų atsakymai į klausimą apie gerus dalykus, atsiradusius persikėlus į bendruomeninius namus, iliustruoja, kokie jų poreikiai sėkmingai tenkinami. Dauguma mini mažesnį triukšmą, galimybę valgyti, ką nori, jaukumą, šeimyniškumą, saugumo jausmą, ramesnę aplinką ir daugiau laiko sau bei draugams.
Taip pat svarbu, kad auklėtojai yra geros, rūpestingos, skiria daugiau dėmesio, vaikai geriau su jomis sutaria ir gali išsikalbėti. Tarpusavio santykiai bendruomeniniuose namuose dažnai įvardijami kaip geri: draugiški, šilti, su didesniu bendravimu ir abipusiu pasitikėjimu.
Kitas svarbus pasitenkinimo gyvenimu bendruomeniniuose namuose veiksnys - daugiau laisvės ir savarankiškumo. Vaikai pabrėžia galimybę laisvai išeiti, keliauti, žaisti, patiems viską daryti, mokytis naujų dalykų, turėti kišenpinigių, apsipirkti ir vadovautis savo taisyklėmis.
Keletas auklėtinių kaip svarbų gerą dalyką nurodo pagerėjusią savo savijautą - jie geriau jaučiasi, mažiau vidinės įtampos, tapo atviresni ir jaučiasi turintys, kur grįžti.
Finansavimo skirtumai tarp vaikų globos namų 2001-2005 metais buvo pastebimi. Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausias finansavimas tuo laikotarpiu buvo skirtas vaikų globos namams "Gilė", o mažiausias - "Tretiesiems vaikų globos namams".
Svarbu suvienodinti vieno vaiko išlaikymą vaikų globos namuose, nes statistiniai duomenys rodo, jog skiriasi finansavimas Lietuvos apskrityse ir atskiruose vaikų globos namuose. Valstybė turėtų nustatyti fiksuotą mėnesinį ar metinį finansavimą vieno vaiko išlaikymui, nes kitaip neužtikrinamas tolygus finansavimas.
Įvedus "paslaugų krepšelį vaikui", atsirastų galimybė teikti vaikams socialines paslaugas pagal jų poreikius, racionaliau planuoti vaikų globos namų tinklą, stiprinti globos namų finansinį savarankiškumą ir sukurti objektyvią finansavimo sistemą.
