Vaikai, kurie jaučia malonumą skriausdami mažuosius keturkojus, dažnai yra matę netinkamą tėvų elgesį su gyvūnais arba patys yra patyrę smurtą. Pasak psichologės Janinos Samusenko, iš pradžių visi maži vaikai nemoka deramai elgtis su gyvūnais. Pavyzdžiui, išvydę katiną, jie gali jį griebti ir tampyti, nesuprasdami, kad jam gali skaudėti. „Su amžiumi elgesys keičiasi ir tuomet jau galime pamatyti auklėjimo skirtumus: vieni ir toliau sukelia gyvūnams skausmą, kiti jau gražiai glosto, myluoja“, - kalbėjo psichologė. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tyčinis brutalumas gyvūnų atžvilgiu (skirtingai nuo aplaidumo ir nepriežiūros) yra glaudžiai susijęs su kitomis socialinėmis problemomis. Patyčios - viena jų. Po jų vaikai sukauptą pyktį išlieja ant silpnesniųjų, tai gali būti tiek gyvūnėliai, tiek silpnesni vaikai“, - pasakojo J. Samusenko.
Vis daugiau gyventojų savanoriauja organizacijose, kurios padeda gyvūnams, o ne žmonėms. „Iš pasirinkusių pagelbėti mažiesiems keturkojams, teko girdėti, kad jiems gyvūnai mielesni, nuoširdesni. Gyvūnai neapgaus ir neįskaudins, o su žmonėmis gali nutikti įvairiai“, - mintimis dalijosi J. Samusenko. Savanorės nuomonė panaši: „Žmogus, nutikus bėdai, gali kreiptis į vieną ar kitą įstaigą, kai tuo tarpu gyvūnas tyliai kentės...“
Savanorystė visų pirma asocijuojasi su pagalbos rankos ištiesimu, mėgstamu užsiėmimu ir patirties įgijimu. „Visada mylėjau gyvūnus, taip pat visada pagal galimybes padėdavau sutiktiems kelyje beglobiams, dėl to nusprendžiau dar ir įsilieti į savanorių gretas“, - pokalbį pradėjo viena savanorė. Visų savanorių pagrindinė pareiga yra pasirūpinti gyvūnais taip, kad šie jaustųsi mylimi, laukiami, sotūs ir būtų sveiki. „Diena prasideda nuo pasisveikinimo su gyvūnais - paglostymu, meilaus žodžio ištarimu“, - paprašyta papasakoti apie įprastą savanorio dieną, kalbėjo mergina. „Paskui einame pasivaikščioti lauke, grįžus tvarkome vidaus voljerą: įdedame maisto, keičiame vandenį“, - pridūrė pašnekovė. Pasak savanorės, kiekvienas beglobis laukia dėmesio ir švelnių rankų, todėl stengiamasi kuo ilgiau pabūti su jais. „Tuo tarpu bendraujant lengva pastebėti, ar nė vienas nesunegalavęs“, - pabrėžė ji.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius (LGGD) įkurtas 2009 m. gegužės mėnesį, suteikia antrą šansą į gyvenimą bei ramią naujų namų paieškos galimybę. Draugijos direktorė Danutė Navickienė, paklausta, kuo ši organizacija išsiskiria iš kitų, akcentuoja, jog jie vieninteliai gelbsti „mirtininkus“, t. y. gyvūnus, kuriems gresia eutanazija. „Tai gali būti dar visai maži, vidutinio amžiaus ar seni gyvūnai“, - vardijo D. Navickienė. „Dažnai sužaloti, praradę pasitikėjimą žmogumi, nes kankinti, žaloti fiziškai ir psichologiškai.“
LGGD Vilniaus skyriuje pastoviai globojama apie 50 - 70 kačių ir 20 - 30 šunų. Anot direktorės D. Navickienės, norintys tapti savanoriais, pirmiausia turi pasižymėti empatija - sugebėjimu atjausti, suprasti gyvūną. Taipogi, nuoširdumu, komunikabilumu, sąžiningumu, mokėjimu pasidalyti informacija, gebėjimu dirbti kolektyve bei ryžtingumu, pareigingumu. Savanorė pabrėžė, kad atsakingumas, kantrumas taip pat būtinos savybės. „Gyvūnai puikiai jaučia ne tik mūsų jausmus, bet ir nuotaikas.“
Psichologės Janinos Samusenko nuomone, savanoriaujant itin svarbus ir psichologinis pasirengimas. Yra žmonių, kurie praeina pro šalį, pamatę partrenktą ar kitokiu būdu sužalotą keturkojį. Anot psichologės, viena iš tokios elgsenos priežasčių yra svetimas skausmas, kurį sunkiau suprasti, todėl ir atsiranda tiek skausmui abejingų praeivių. „Tačiau kartais tokioje situacijoje suveikia bandos instinktas“, - antrą priežastį pateikė specialistė. „Žmonės, panašiai kaip gyvūnai gyvenantys bandoje, nesąmoningai seka savo grupės narius. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad 95 procentai individų seka paskui kelis asmenis, to net nepastebėdami. Taigi, jei žmogus pamato, kad jau keletas kitų abejingai praėjo pro sužalotą keturkojį, yra nemaža tikimybė, kad jis padarys tą patį“, - apgailestavo pašnekovė. „O jeigu sąžinė imtų krebždėti, ji būtų greitai nutildyta: „Čia tiek praeinančių/pravažiuojančių žmonių, tikrai kas nors padės.“
Žiauriai besielgiantieji su gyvūnais lengvai atsiperka, nes, pasak D. Navickienės, nėra realių ir adekvačių bausmių, augintiniai prilyginami šiukšlėms bei laikomi nuosavybe, su kuria bet kas gali daryti tai, ką nori. Psichologės nuomonė taipogi sutampa. LGGD Vilniaus skyriaus direktorė pagrindine problema, su kuria tenka susidurti, įvardijo pasiimto globoti gyvūno gražinimą atgal į prieglaudą. „Labai sunku atsirinkti teisingus asmenis, kurie tikrai nori ir tikrai augins tą gyvūną iki jo gyvenimo pabaigos. „Gražinimo priežasčių gali būti įvairių: kai kurie turi labai daug entuziazmo, bet per mažai kantrybės ir tik vėliau supranta, kad nesusitvarkys. Tai daug priklauso nuo žmogaus asmenybės“, - teigė J. Samusenko.
Savanoriai dažnai susiduria su skaudžia, gyvūnams tenkančia patirtimi realybėje. „Paskutinysis nutikimas buvo vasario mėnesio šaltą vakarą (oro temperatūra perkopusi 25 °C ribą), prie miškelio vartų radome pririštą, paliktą šunelį. Gyvūnas drebėjo iš šalčio, o jo akys buvo pilnos baisios nevilties ir baimės...“
Psichologė pataria rimtai pamąstyti prieš priglaudžiant gyvūną, taip pat derėtų atkreipti dėmesį ir į savo charakterį. „Reikėtų pagalvoti, kodėl norima įsigyti augintinį, ar dėl egoistiškų tikslų, ar tikrai norisi kažkuo rūpintis, padėti, skirti jam nemažai laiko.“
Gyvūnų globos tarnyboje kol kas dirba trys žmonės - viešosios įstaigos veikla dar tik įsibėgėja. Pasak tarnybos direktorės Virginijos Kvedarienės, ji apima ne vien gyvūnų globą, bet ir visuomenės švietimą, vaikų mokymą apie atsakomybę, elementarią gyvūnų priežiūrą. Tiesa, gyvūnai į mokyklas nebus vežiojami - jiems ir taip užtenka streso. Steigti benamiams keturkojams globos namų neketinama: tam nėra nei patalpų, nei tiek lėšų. „Reikia užsiimti prevencija, kad tokių namų nereikėtų iš viso“, - sako V. Kvedarienė. Užtat, pasak Gyvūnų globos tarnybos vadovo, ir yra didelis noras suburti Panevėžyje įvairių sričių profesionalų komandą, galinčią kompetentingai atsakyti į žmonėms iškylančius klausimus, susijusius su gyvūnais. Anot V. Kvedarienės, net nuostabu, kiek daug yra dalykų, kurių gyventojai nežino - pavyzdžiui, kodėl keturkojį augintinį reikia skiepyti ar registruoti. „Labai dažnai žmonės netinkamai elgiasi su gyvūnais ne iš piktos valios, o dėl neišmanymo ir neturėdami, ko paklausti“, - įsitikinusi moteris. Tad į gyventojams rūpimus klausimus tarnybos tinklalapyje www.kastone.lt atsakytų profesionalai. Tuo pačiu tarnyba sieks mažinti gyvūnų perteklių be eutanazijos: sterilizuos, kastruos. Tai bus daroma pavasariop.
Panevėžiečių įkurta tarnyba benamius gyvūnus globos kitaip, nei daro daugelis. Bešeimininkiai gyvūnai laikinai, kol bus surasti nuolatiniai šeimininkai, gyvens globėjų namuose. Tokiu būdu jie vėl pripras prie žmonių, jei reikės, bus išgydyti. „Norime suteikti jiems namus, kad priprastų, adaptuotųsi, turėtų savo dubenėlį“, - aiškina V. Kvedarienė. Išlaidas, susijusias su gyvūnų priežiūra, maitinimu, padengs tarnyba. Iš globėjų tebus prašoma tik meilės ir kantrybės. Gyvūnai taip gyvens vidutiniškai dvi savaites. „Bet jei bus smarkiai nuskriausti, adaptacija gali trukti ir ilgiau“, - patikslina tarnybos vadovė ir patikina, jog bet kam gyvūnų globa nebus patikėta - vyks griežta atranka, globėjai bus mokomi elgtis su traumuotais gyvūnais. Be to, prieš siūlantis globoti keturkojį, V. Kvedarienė siūlo ir patiems įvertinti savo galimybes - galbūt šeimoje yra alergiškų žmonių ir pan. Tarnybos darbuotojai jau globoja keletą gyvūnų, dar keliems jau rado naujus šeimininkus.
„Visą vasarą sukosi mintys apie tai. Atrodo, prie konteinerio iššoka vienas kačiukas, kitas. Bet kai pradedi gilintis, kiek per metus jų sunaikinama, norisi bandyti kažką keisti“, - paklausta apie tarnybos įkūrimo priežastis prisipažino V. Kvedarienė. Globos namų statybai lėšų nebuvo, todėl pasukta kitokiu keliu. Darbo vaisius V. Kvedarienė tikisi pamatyti po 3-5 metų. Tik tuomet, jos manymu, turėtų išryškėti tiek gyvūnų sterilizacijos, tiek kitų nuveiktų darbų rezultatai. „Per daug benamių gyvūnų gatvėse, o visuomenę sudominti - ne vienos dienos darbas“, - sakė V. Kvedarienė.
Nuo rugpjūčio pabaigos įkurtai tarnybai ieškoma ir daugiau savanorių. Ir ne tik galinčiųjų būti globėjais. Esą reikalingų darbų yra daug: tai švietimo programų vertimas, darbas su vaikais ir kt. Turint daugiau pagalbininkų, ir darbai greičiau judėtų į priekį. Ieškoma ir rėmėjų, nes pinigai viską paspartintų. Dabar kol kas V. Kvedarienė verčiasi savo lėšomis. „Artėja žiema, šalta, o mažų kačiukų gatvėse pilna“, - sakė ji. Direktorė ir pati namuose dabar globoja keletą kačių. Jai smagu, kai ryte visa eilė katinų išsirikiuoja prie lovos laukdami, kol šeimininkė jais pasirūpins.
Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotoja Gema Umbrasienė džiaugėsi, kad mieste įsikūrė dar viena nauja įstaiga. Jos teigimu, čia vystoma savanorystės idėja ir globojami gyvūnai. „Jie gyvūnus globoja kitaip - prašo laikinai priimti, kol bus ieškoma naujo šeimininko. Pas mus tai nauja forma, bet labai paplitusi kitur“, - sakė G. Umbrasienė. Be to, bus šviečiama ir informuojama visuomenė. „Džiaugiuosi, nes kuriasi ištisas tinklas, naujos organizacijos. Ir ši veikla plečiasi“, - sakė vicemerė. Jos teigimu, kai įsigalios naujasis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, Panevėžys jau bus pasiruošęs tam.
Šunys ir katės yra vieni populiariausių ir dažniausiai pasirenkamų tapti šeimos augintiniais žmonių namuose. Gan daug žmonių Lietuvoje namuose turi augintinį, deja Lietuvoje turime ir daug gyvūnų prieglaudų, kurios dažniausiai dirba pilnu pajėgumu. Sunku pasakyti tikslų gyvūnų globos namų skaičių Lietuvoje, bet jų yra apie 40. Lietuvoje turime daug gerų žmonių, kurie gyvūnus globoja ne verslo tikslais, o paprasčiausiai iš gerumo.
Yra pastebėta tendencija, kad šeimos atsisako savo augintinių neilgai trukus po Šventų Kalėdų meto. Gyvūnų globėjai mano, kad taip nutinka dėl to, nes tėveliai vaikams per Kalėdas padovanoja šuniuką ar kačiuką, o vėliau visa šeima supranta, kad augintiniu reikia daug rūpintis ir niekas iš šeimos narių nenori tuo užsiimti. Viena didžiausių klaidų, tai galvoti, kad šuo ar katinas pasirūpins savimi pats. Augintinius reikia ne tik pamaitinti, bet reikia su jais ir užsiimti, žaisti, pavedžioti lauke, dresuoti, šukuoti, maudyti, o prireikus ir gydyti bei slaugyti.
Pats geriausias būdas įsitikinti, ar esi pasiruošęs turėti augintinį, yra savanoriavimas gyvūnų prieglaudoje. Augintinių globos namai nuolat laukia gerų žmonių, kurie norėtų neatlygintinai padėti namų neturintiems augintiniams. Savanoriai reikalingi įvairiems darbams, kuriuos reikia atlikti ir turint savo augintinį. Tai yra rūpintis gyvūnų narvelių ar kraiko dėžučių švara, užsiimti gyvūnų priežiūra (pamaitinti, pabendrauti, pavedžioti, pažaisti), slaugyti augintinius, nugabenti juos pas veterinarą prireikus. Daugelis gyvūnų prieglaudų laukia ir savanorių, norinčių pasiimti augintinius į globą namuose. Jei svajojate apie augintinį, o gal jo labai nori Jūsų vaikai, tuomet tai yra puiki galimybė pasitreniruoti ir pasibandyti, ar galėsite tinkamai pasirūpinti augintiniu ir ar jis Jums nesukels per didelių papildomų rūpesčių. Būkime visuomeniški ir rūpinkimės silpnesniais už mus.
Žmonės myli gamtą ir kartais perdėtai linkę rūpintis gyvūnais, ypač mažais ir silpnais. Tačiau kartais rūpestis gali pakenkti. Gyvūno jauniklį sutikę žmonės pamano, kad gležnas mažylis yra paliktas, alkanas ir silpnas, tad jį gabena į namus. Vėliau aplinkosaugininkams ir gyvūnų globos specialistams tenka spręsti, ką daryti su iš laukinės gamtos paimtais gyvūnų jaunikliais. Paprastai jauniklių - stirniukų, briedžiukų ar kiškučių - tėvai jauniklius stebi, saugo iš atokiau ir atėjus laikui pamaitina. Tuo tarpu žmogaus įsikišimas gali būti pražūtingas. Jeigu gyvūnų jauniklis paimamas, grąžinti jį tėvams praktiškai nebeįmanoma, o laikomas namuose šis negali užaugti sveikas. Gyvūnui grįžti atgal į gamtą reikia ilgo adaptacijos laikotarpio bei specialių sąlygų, tad kai kurie žmonių užauginti gyvūnai gamtai yra prarasti, teigiama pranešime spaudai. Ko ne kasmet iš gamtos paimama dešimtys briedžiukų, stirniukų, kiškiukų, paukščiukų. Beveik visi jie būna sveiki, globojami tėvų, todėl kiekvieno paėmimas yra didelė žala gamtai.
Aplinkosaugininkai primena, kad visa laukinė Lietuvos gyvūnija priklauso valstybei. Imti gyvūnus iš gamtos be leidimo galima tik radus sužeistą ar sergantį žvėrį bei paukštį. Tokiu atveju reikia kreiptis į gyvūnų globos tarnybą. Kad gyvūnai būtina globa, konstatuoja veterinarijos gydytojai ar gyvūnų globos tarnybų specialistai. Savavališkai gyvūną iš gamtos paėmusiam žmogui gresia atsakomybė ir finansiniai nemalonumai. Visi neteisėtai paimti gyvūnai gali būti konfiskuoti, o jeigu gyvūnas dėl jį paėmusio žmogaus kaltės kristų, būtų skaičiuojama gamtai padaryta žala. Už sunaikintą briedžio jauniklį tektų sumokėti 3040 Eur, stirnos ar vilko jauniklį - po 870 Eur, už pilkojo kiškio jauniklį - 290 Eur. Be to, už neteisėtą gyvūnų paėmimą gresia administracinė atsakomybė.
Bendromis Gyvūnų globėjų asociacijos ir įkalinimo įstaigos administracijos pastangomis pataisos namuose įkurtas gyvasis kampelis: žuvytės, žiurkėnas, porelė amadinų ir... kuosa. Pastaroji sulaukia daugiausia dėmesio. Išleistas iš narvo paukštis krečia įvairias išdaigas ir taip praskaidrina įkalintų vaikų nuotaiką.Tikimasi, kad gyvūnai jauniesiems nusižengėliams ne tik kels nuotaiką, bet ir padarys teigiamą poveikį. Jau senokai žinoma, kad delfinų ar žirgų terapija padeda sunkiai sergantiems ligoniams. Įstaigos darbuotojai jau mato rezultatus: pagerėjo psichologinis klimatas, vaikai tapo atviresni, dažniau juokiasi. Įstaigos vadovai ketina atsižvelgti ir į vaikų prašymus pataisos namuose laikyti šunį. Jei eksperimentas pasiteisins, tokia gyvūnų terapija, galbūt taikoma ir suaugusiųjų pataisos įstaigose.
