Vytautas Petkevičius (1930 m. gegužės 28 d. Kaune - 2008 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) - žymus XX amžiaus lietuvių rašytojas, prozininkas, scenaristas, visuomenės veikėjas. Jo kūryba apėmė įvairius žanrus, tačiau ypatingą vietą užima jo darbai vaikams, tarp kurių išsiskiria apysaka „Sprindžio vaikas“.
Biografija ir visuomeninė veikla
Vytautas Petkevičius gimė 1930 m. Kaune. Mokėsi Kauno 20-oje pradžios mokykloje (1937-1942 m.). Jo gyvenimo kelias buvo glaudžiai susijęs su politiniais įvykiais Lietuvoje. Nuo 1945 m. buvo VLKJS narys, vėliau, 1951-1989 m., priklausė SSKP. Gyvenimo laikotarpiu, kai Lietuva vėl buvo okupuota SSRS, kolaboravo su sovietiniu režimu. Vėliau, 1989-1990 m., buvo savarankiškosios LKP narys, 1990 m. - Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, o 1998-2008 m. - Lietuvos liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ narys. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: 1988 m. prisijungė prie „Žaliųjų“ judėjimo, ginančio Lietuvos pajūrį nuo pavojingų naftos gręžinių, ir buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo ir Tarybos narys. Vėliau (1992-1996 m.) dirbo Seimo nariu, vadovavo Nacionalinio saugumo komitetui.
Petkevičius siekė aukštojo išsilavinimo: 1954 m. baigė Centrinę komjaunimo mokyklą Maskvoje, o 1960 m. - Maskvos universiteto Istorijos fakultetą. Jo profesinė karjera apėmė įvairias pareigas: 1954-1957 m. dirbo Lietuvos komjaunimo Centro komitete, 1957-1959 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Radviliškio rajono komiteto sekretorius, 1960-1961 m. - laikraščio „Tiesa“ korespondentas, 1968-1969 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos konsultantas, 1969-1970 m. - sąjungos valdybos sekretorius. Vėliau, 1971-1972 m., vadovavo Lietuvos kino studijos scenarinei kolegijai.
Literatūrinis kelias ir kūrybos bruožai
Vytautas Petkevičius debiutavo 1955 m., publikuodamas kūrinius karo ir pokario temomis. Ankstyvojoje kūryboje, tokioje kaip romanai „Priemiesčio žmonės“ (1959, 21983) ir „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1967, 31984), bei apsakymų rinkiniai „Speiguoti pavasariai“ (1965) ir „Baltas šešėlis“ (1970), autorius vaizdavo kovą su „liaudies priešais“. Jo veikėjai - sovietiniai aktyvistai, kilę iš darbininkų klasės ar ugdyti komjaunimo veikloje, siekiant jiems suteikti drąsos, ryžtingumo, vidinės ir išorinės grožio bruožų. Kūrinių siužetus jis dažnai nuspalvindavo nuotykiniais elementais.
Vėlesniuose romanuose, pavyzdžiui, „Grupė draugų“ (1979) ir „Šermukšnių lietus“ (1980), Petkevičius įvairove socialinio realizmo schemas, aprašydamas užkulisių santykius tarp aukštų valdžios ir komunistų partijos veikėjų, įtraukdamas jų dvasinio pakrikimo, amoralumo ir dviveidiškumo epizodus. Nors mažiau dėmesio skiriama vientisai meninei sandarai, rašytojas siekė įtaigumo, išryškindamas aktualijas ir politines peripetijas. Šie bruožai matomi ir istoriniame romane „Paskutinis atgailos amžius“ (2 t. 1986-1987), kur lyginami Lietuvos gyvenimo paralelės 15-20 a. ir daug dėmesio skiriama besiformuojančiam Lietuvos proletariatui.
Pastaruosiuose romanuose, be emocingo, angažuoto ir tezinio pasakojimo, bei ankstesniuose kūriniuose vyravusių schematiškų teigiamų ir neigiamų veikėjų modelių, atsiranda analitiko požiūris, dažniau naudojamas kontrapunkto principas, pateikiami nesutampantys personažų požiūriai.
Apysaka „Sprindžio vaikas“ ir kiti darbai vaikams
Vytautas Petkevičius pelnė didelį pripažinimą už savo apysakas vaikams. Už tokius kūrinius kaip „Ko klykia gervės“ (1963, 31982), „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ (1964, 72013), „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ (1966, 32000) ir „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969, 32001) jam buvo suteikta LSSR valstybinė premija (1970 m.).
Apysaka „Sprindžio vaikas“ yra vienas ryškiausių jo literatūrinių darbų vaikams. Šiame kūrinyje, kaip ir kituose panašios tematikos darbuose, Petkevičius sugebėjo sukurti įtraukiantį siužetą, vaizdingus personažus ir perteikti svarbias vertybes. Kūriniai „Ko klykia gervės“ ir „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ buvo ekranizuoti televizijos spektaklių pavidalu („Diktantas be klaidų“ 1984 m. ir „Giliuko nuotykiai“ 1966 m.).
Be minėtų apysakų, vaikams skirtų knygų sąrašą papildo „Kodėlčius“ (1974, 82015), „Molio Motiejus - žmonių karalius“ (1978, 32005), apsakymų rinkiniai „Visi prieš vieną“ (1976) ir „Didelis ir mažas“ (1983). Rašytojas taip pat išleido apysaką „Abra kadabra“ (2 knygos 1991 m.).
Vėlesnė kūryba ir teisminiai ginčai
Vėlesnėje kūryboje Petkevičius išleido politinių šaržų knygas „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006) ir „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008). Viena iš šių knygų, „Durnių laivas“, sukėlė didelį rezonansą ir privedė prie teisminio ginčo. Dėl kūrinyje galimai pažeminto jo tėvo, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, garbės ir orumo, europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir jo brolis Gabrielius Landsbergis 2003 m. padavė rašytoją į teismą.
Vytautas Petkevičius taip pat parašė scenarijų Lietuvos televizijos meniniam filmui „Šešiolikmečiai“, kuris buvo pastatytas 1986 m. ir išleistas 1987 m. Jo apsakymo „Tankų mūšis“ motyvais Rygos kino studija pastatė to paties pavadinimo filmą (1982 m.).
Rašytojas mirė 2008 m. gruodžio 10 d. Vilniuje. Jo sodyba Birštone, vadinama „Kodėlčiaus dvaru“, buvo žinoma kaip jo kūrybinė oazė.
