Mes visi esame savo tėvų vaikai. Kai tik susilaukėme pirmagimio, tapome tėvais. Ir nuo to momento įstojome į savanorišką tarnybą, kuri tęsiasi septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą visus aštuonioliką arba dvidešimt vienerius metus. Gerai, jeigu tik tiek.
Pirmieji gyvenimo metai - tai laikotarpis, kai kūdikis visiškai priklausomas nuo tėvų globos ir priežiūros: maitinamas, nešiojamas, saugomas ir prižiūrimas. Tačiau vos tik mažylis atsistoja ant savo kojų - prasideda atsiskyrimo procesas. Kiekviena mama ar tėtis prisimena, kaip vos metų vaikas veržiasi eiti visai ne ten, kur yra vedamas už rankytės, ne ten, kur nori tėvai. Jis eina ten, kur jam įdomu, siekia tyrinėti pasaulį. Štai šioje vietoje turime būti sąmoningi.
Pirmiausia, žinoma, įsijungia saugojimo instinktas - ir tai svarbu. Sąmoningumas būtų tame, kad nepersistengtume saugodami, kad leistume maksimaliai saugiai tyrinėti, eiti, pažinti, kitaip tariant - čia jau pradedame paleisti vaiką „po milimetrą ar centimetrą“, bet leisti jam pačiam už save atsakyti.
Pavyzdžiui, pamenu save su pirmąja dukra, bevaikštinėjančias palei miškelį žiemos metu. Šaligatviai nušluoti, nuo snigo, bet šalia jų - pusnys. Dukrai vos pusantrų ir be jokios abejonės ji veržiasi į tas pusnis. Pirmas nesąmoningas impulsas - neleisti: juk sušlaps, tuoj pat teks eiti namo persirengti, nes sušals ir pan. Taip ir elgiausi kelis kartus, kol nepastebėjau ir kitas mamas taip darančias. Iš šono visai kitaip matosi. Stebėdama, kaip „vaikai įrėminami“, supratau, kad ir mano mažoji pilna noro tyrinėti tas pusnis. Beliko tik surasti tinkamus rūbus ir leisti jai iki pažastų įsibristi, netyčia nukristi ir veiduku pajausti tą šaltą ir šlapią purų sniegą… Ją stebėdama prisiminiau savo vaikystę ir kaip vyresnė sesė mane rogutėmis per tokias pusnis vežiodavo.
Laikas bėga greitai ir trejų mažylis jau pasiruošęs į darželį. Čia jau rimtesnis momentas mamai, o gal ir tėčiui - jų brangenybė pusdieniui ar ilgiau bus patikėta kitam žmogui, o neretai visai nemažoje grupėje kitų vaikų. Daug pavojų čia tyko, teks vaikui pačiam savimi pasirūpinti daugelyje situacijų. Vyksta tam tikras atsiskyrimas tarp mamos ir vaiko, kurio sėkmę inicijuoja be jokios abejonės suaugęs žmogus. Kuo tėvai savyje jaus didesnį pasitikėjimą savimi ir vaiku, tuo lengviau šis procesas vystysis iki reikiamos adaptacijos lygio.
Dar vienas žingsnis - kelionė į mokyklą. Pamenu save pirmokę su ilga gladijole rankoje ir vedamą kažkokio didelio dvyliktoko pro mokyklos duris ir paskui jau paskutinėje klasėje laikančią pirmokėlio rankutę. Tie mokykliniai metai pralekė kaip akimirka.
Tėvų vaidmuo ir vaiko savarankiškumas
Draugai neturi tokios atsakomybės prieš draugus kaip tėvai savo vaikus. Taip pat tarp tėvų ir vaikų visuomet išlieka atstumas, tarpas, kurio neturime ir negalime peržengti, dalykų, apie kuriuos nesikalbame su vaikais, kaip ir vaikai su mumis. Tol, kol vaikas mažas, iki paauglystės, tėvai vaikui yra Dievo vietininkas žemėje. Jeigu mama ar tėvas žino, ką daro - vaikui ramu.
Taip pat suaugusiam žmogui priklauso atsakomybė už tai, kokias ribas jis nubrėžia su vaikais. Net jeigu ir labai norisi būti „geriausia drauge“ savo dukrai ar sūnui, taip neturi būti, nes tokiu būdu mes pažeisime savo vaikų asmenines ribas. Tai žalinga. Abiems pusėms.
Netgi tuomet, kai mūsų vaikai jau suaugę ir mes bendraujame su jais kaip suaugęs-suaugęs, mes vis tiek niekada nebūsime lygūs, mes visuomet liksime tėvais savo vaikams, o tai reiškia tam tikrą atstumą. Ir juo labiau neturime teisės perkelti savo vaikams atsakomybės už savo savijautą, jausmus, nesėkmes ar bėdas. Neturime su jais tuo dalintis. Privalome su tuo susitaikyti ir elgtis tinkamai, kiek mūsų vaikams metų bebūtų.
Socialinių vaidmenų svarba šeimoje ir visuomenėje
Visuomenėje galiojančios taisyklės privalo skirtis nuo šeimos taisyklių keliais svarbiais punktais. Vienas iš jų - šeimoje mes esame mylimi visokie: ir klystantys, ir sėkmingi. Taigi, kiekvienas žmogus savo gyvenime kaip kokiam teatre suvaidina mažiausiai kelis vaidmenis: pirmas iš jų - dukra arba sūnus, vėliau gali būti sesuo ar brolis, draugas ar draugė, mylimasis ar mylimoji, vyras arba žmona, tėvas arba mama, be abejo bendradarbis arba viršininkas, mokinys, studentas, kokios nors profesijos atstovas ir t.t.
Kaip žinia, santykiuose mes vadovaujamės tam tikrų mūsų prisiimtų socialinių vaidmenų bendrai numatytais (ar savo susikurtais) kriterijais, kaip kokiomis pareigybinėmis instrukcijomis. Čia visiškai aišku, kad darbe elgiamės kaip bendradarbiai, bet ne kaip tėvai savo bendradarbiams, o juo labiau viršininkams. Socialinis vaidmuo tam tikra prasme nusako, kaip turime elgtis, kad santykiai būtų harmoningi ir tvirti.
Štai sūnus ar dukra jau studentai, o tėvai vis dar laikosi senojo (t. y. nepilnamečio vaiko tėvų) vaidmens ir siekia prisiimti atsakomybę už studento gyvenimą, sprendimus, sveikatą, laimę, ateities planus… Skamba pažįstamai? Juk aiškinimas vienas - mes, tėvai, turime daugiau patirties, geriau žinome, norime, kad būtų geriau, norime apsaugoti ir pan.
Vienas labai svarbus momentas: dėl kartų skirtumo (20-25 metų) buvusi patirtis nėra tinkama dėl gerai žinomo ir jaučiamo itin spartaus technologijų vystymosi ir socialinės aplinkos keitimosi. Dauguma tėvų šito neįvertina ir atkakliai siūlo, perša ar net pasinaudodami manipuliacijomis užkrauna savo patirtį jau užaugusiems savo vaikams.
Praktiniai patarimai tėvams
- Raskime sau įdomų užsiėmimą. Praktikuokime sąmoningumą.
- Kvėpuokime. Kai pradedame pokalbį su vaiku, kurio viduje „revoliucija“ (taip jau būna asmenybei vystantis), fiziškai įkvėpkime.
- Bendraudami su paaugliu prisiminkime pasaką apie Undinėlę, kaip jai skaudėjo vaikštant, nors ji pati to norėjo. Taip ir paauglystėje - viskas (ir gera, ir bloga) yra stipriai ryškiau ir skausmingiau. Taigi, mūsų mylimi žmonės, vaikai, jaučia kitaip nei mes, suaugę. Stipriau.
- Būkime savo vaikams tam tikra prasme „partneriai“: juk jie jau tokiame amžiuje, kai daug ką gali padaryti patys, tačiau dar nesugeba prisiimti pilnos atsakomybės - taigi, mokykime jų to. Savo pavyzdžiu. Jeigu jūsų prašo pagalbos - padėkime.
- Priminkime sau, kad tai mūsų mylimi žmonės - netgi tuomet, kai jie nereaguoja į mūsų prašymus, guli su telefonu rankoje ir žiūri į lubas. Tai sunku, bet juk mes - suaugę, o ne jie. O jeigu dar prisimintume, kai patys buvome įsimylėję - tuomet tas meilės objektas atrodo tobulas, ką jis bedarytų. Šiek tiek tokių jausmų pajuskime savo vaikams - abiem pusėms bus lengviau bendrauti, nes santykiuose atsiras meilės.
- Pasakokime savo vaikams apie save. Netgi jeigu mums atrodo, kad jų tai nedomina. Na, bent jau keletą sakinių kasdien: kaip praėjo mūsų diena, kas nepasisekė, o ką planuojame daryti kitaip. Trumpai. Ir neverta klausinėti paauglio apie jo dieną, nes dažniausiai jis jau bus papasakojęs apie tai tam, kam norėjo. Tačiau, jausdamas, kad mes atviraujame, žinos, kad gali būti išklausytas.
- Mėginkime pažinti savo vaikus kaip naujas asmenybes, o ne mūsų kopijas. Jeigu iki 12 metų vaikas nesusidomėjo mūsų hobiu, tai mums belieka stebėti, kokį jam patinkantį užsiėmimą jis susirado. Ir galbūt pamėginti su juo tą sritį atrasti sau. Kodėl gi ne? Jeigu norime būti šalia.
Sunkumai paleidžiant vaiką
Šeimai, ypač nedarniai, sunku užaugusį vaiką „paleisti“ ir sukurti palankų užnugarį, nes iki šiol vaikas atlikinėjo tam tikras funkcijas šeimoje. Pavyzdžiui, jis tapo tarpininku tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ - vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Tada šeimos sistema tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau.
Tokioje šeimoje tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, o pavojai sveikatai ir gyvybei slypi už kiekvieno kampo. Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, visiškai neleidžiama būti savarankišku. Tėvai nieku gyvu nepripažins, kad jie vaiko nepaleidžia dėl to, jog patys nebeturi vienas kitam ką pasakyti, o šeima yra išsikvėpusi.
Yra įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalinga išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo bjaurus charakteris“ arba ką nors panašaus. Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“. Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga sutampa su tėvų vidurinio amžiaus krize, o tai dar labiau pablogina situaciją.
Tėvai pasiekė tokį amžių, kai turi atsakyti sau į klausimus: Kodėl jie gyvena vienas su kitu? Ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo? Ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems džiaugsmo? Ar pasiekė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės? Jei to nėra, tai vyras ir žmona turi sau paaiškinti - kodėl? Kartais patogu dėl nesusiklosčiusio šeiminio gyvenimo pasiteisinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Nepadariau karjeros, nes auginau „sunkų“ ar ligotą vaiką, jis blogai mokėsi arba buvo nesuvaldomas. Dabar negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, nes mano vaikas „sunkaus“ amžiaus.
Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, vyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Tėvai ir vaikai gali palaikyti artimus santykius, mylėti vieni kitus visą gyvenimą, bet tai - ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų, o dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu to neįvyksta, tada atsiskyrimas būna dalinis, nepilnas.
Tikiu, kad jūsų šeima sėkmingai praeis šeštąjį etapą, vaikus išmintingai paleisite. Taigi, vaikai susituokė, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, nors jie liko vieni du. Prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: vaikus užauginę sutuoktiniai kartu diados stadijoje. Dažnai tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Vyrui ir žmonai reikia kažkuo pakeisti niekam nebereikalingas tėviškas funkcijas.
Svetimo vaiko auginimas ir santykiai
Nors suaugę nebeprivalome tėvams atsiskaityti už savo veiksmus, tačiau turime jaustis už tuos veiksmus atsakingi ir rūpintis savo tėvais („Gerbk tėvą ir motiną“ sako penktasis Dievo įsakymas). Branginkime savo artimuosius - tai mūsų šaknys, tai mūsų stiprybė ir tradicijos. Kitais žodžiais tariant, kad ir koks kreivas atrodytų mums mūsų giminės medis, neskubėkime kirsti šakos, ant kurios patys ir sėdime. Palaikydami ryšius su savo tėvais, leidžiame vaikams artimiau pažinti senelius, o ir patys galime išvysti savo tėvus visai kitokioje šviesoje.
Jei sunku suvokti tėvų ar uošvių pažiūras ar nuomones, geriau iš vis nemėginti jų aiškintis. Nepamirškime, kad mes negalime žinoti, kaip jiems gyventi geriau ir to, kad neturėsime jų amžinai. Laiminga ar nelaiminga buvo mūsų vaikystė, geri ir taikūs ar įtempti santykiai su tėvais - šiandien tai ne tiek svarbu. Mes lyg kokie vaisiai kybome ant to paties giminės medžio šakų. Mūsų gyslomis teka vienas kraujas. Mus sieja bendri prisiminimai. Taigi, visiškai natūralu, kad norime dalyvauti ir dabartiniame vienas kito gyvenime: rūpintis vieni kitais, dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais, pridengti vieni kitų silpnybes ir išryškinti stipriąsias puses.
Tačiau… kad ir kaip nemalonu pripažinti, tokiu būdu tik darome savo vaikams (ir sau) „meškos paslaugą“. Kartą kokone atsirado nedidelis plyšelis ir pro šalį ėjęs žmogus jį pastebėjęs ištisas valandas stovėjo ir žiūrėjo, kaip per šį mažą plyšelį stengiasi ištrūkti drugelis. Praėjo nemažai laiko ir atrodė, kad drugelis jau visai netekęs jėgų, o plyšelis vis dar buvo toks pat nedidelis. Tada žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną. Žmogus toliau stebėjo, galvodamas, kad tuoj-tuoj drugelio sparnai išsities ir sustiprės, ir jis pats nuskris. Visą likusį gyventi laiką drugelis vilko žeme savo silpną kūnelį, savo taip ir neišskleistus sparnelius. Ir visa tai nutiko tik todėl, kad žmogus, ketindamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos, kurių reikėjo drugeliui išlįsti pro menką kokono plyšelį, būtinos tam, kad skysčiai iš jo kūno patektų į sparnelius ir drugelis sugebėtų skraidyti. Kartais būtent pastangos mums reikalingos gyvenime. Jei mums būtų leista gyventi nepatiriant sunkumų, mes būtume nuskriausti. Mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame dabar. Aš negavau nieko iš to, ko prašiau.
Konfliktinės situacijos ir kaip jose elgtis
Nustatyti ribas savo vaikui - tai nėra taip jau lengva. Dar sudėtingiau, jeigu tai tenka padaryti svetimam vaikui. Ar galima barti svetimą vaiką? Vienos taisyklės šiam atvejui nėra. Vis dėlto, vertėtų atsižvelgti į situaciją.
Konfliktinės situacijos vaikų žaidimų aikštelėje
Joriui tik ketveri, ir jis yra tikras vaikų žaidimų aikštelės siaubas. Berniuko motina atlaidžiai žvelgia į savo atžalą, kai jis tuo metu iš trimetės Godos atima kastuvėlį ir juo pasemtą smėlį užpila mergaitei tiesiai ant galvos. Dabar pratrūksta Godos mama, kuri iki šiol dar šiaip ne taip tvardėsi. Ji energingai griebia kaltininką, griežtai išbara jį ir sugrąžina dukrai iš jos paimtą žaislą.
Jeigu, pavyzdžiui, jūsų vaikas nesijaučia blogai, kai jo žaislas trumpam atsiduria kito rankose, nereikia nieko net sakyti. Vis dėlto, jeigu jūsų atžala verkia ir tarp mažųjų kyla konfliktas, pirmiausia reiktų kreiptis į asmenį, kuris yra atsakingas už tą svetimą vaiką. Paprašykite tos kitos mamos pagalbos ir pridurkite, kad tokiose situacijose niekada nesijaučiate užtikrintai.
Vis dėlto, jeigu pastebite, kad susidūrėte su karingu įsikišimo į vaikų konfliktą priešininku, turite veikti, nes maži vaikai nesutarimų patys išspręsti dar nemoka. Smėlio dėžėje galioja džiunglių įstatymai - laimi stipresnis. Kadangi ši patirtis nei stipresniajam, nei silpnesniajam pedagogine prasme nėra labai vertinga, privalo įsikišti suaugusieji.
Galima agresyvųjį vaiką, kai jis užsipuola jūsų atžalą, tvirtai suimti už rankos arba iš jo draugiškai, bet ryžtingai, paimti žaislą, kuris jam nepriklauso. Svarbu prisiminti, kad bet koks fizinis kontaktas su svetimu vaiku turi būti pagrįstas ir adekvatus situacijai. Jokiu būdu negalima naudoti smurto ar kitaip žaloti vaiko.
Vaikų gimtadieniai ir nepageidaujamas elgesys
Kita situacija, kai tėvai susiduria su kitų vaikų nepageidaujamu elgesiu, yra klasikinis vaikų gimtadienis. Kad per tokią šventę siaučiama ir triukšmaujama, tai aišku. Tačiau dažniausiai gimtadieniuose neapsieinama ir be mažojo chuligano, kuris norėtų būti visų dėmesio centre, kuris nemoka pralaimėti ir norėtų viską nusiaubti, ką kiti vaikai tuo metu stato ar konstruoja. Abiem atvejais mandagios instrukcijos ir viltingi raginimai neduoda jokios naudos. Čia padės tik vienas vienintelis dalykas - pertrauka.
Sučiupkite padaužą, nusiveskite jį į kitą kambarį ir ten kartu su juo praleiskite kelias minutes. Tokiu būdu galite padėti vaikui nusiraminti ir apmąstyti savo elgesį.
Kaip elgtis su svetimais vaikais: patarimai tėvams
Labai svarbu, kad tėvai, bendraudami su svetimais vaikais, pasikliautų savimi. Nebūsite per griežti ar nervingi, jeigu sudrausminsite į svečius atėjusį vaiką, kuris su purvinais batais laksto per kilimą ar net minkštus baldus. O jeigu tas vaikas pradeda aiškinti, kad jo namuose tai leidžiama, turite ramiai jam paaiškinti, kad jūsiškiuose namuose taip niekas nedaro.
Tėvų pilietinės drąsos prireikia ir tada, kai jie tampa liudininkais, kaip kiti vaikai ar paaugliai priekabiauja prie silpnesnio vaiko ar jam grasina, net jeigu tame nedalyvauja jūsų atžala. Svarbu prisiminti, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio. Todėl, rodydami pagarbą ir supratimą kitiems vaikams, mes ugdome jų socialinius įgūdžius ir empatiją.
Vaikų fotografavimas ir teisė į atvaizdą
Vaikų (nepilnamečių) fotografavimas ir tokių nuotraukų panaudojimas: reikalingas ne tik paties vaiko, bet ir nors vieno iš jo tėvų, globėjų ar rūpintojų sutikimas. Teisė į atvaizdą ir jos apsauga galioja ne tik tradicinėse žiniasklaidos priemonėse, bet ir socialiniuose tinkluose. Fiksuojant panoraminį planą, kuriame neišryškinami konkretūs žmonės, sutikimo nereikia. Jei filmuojami (fotografuojami) konkrečiai išskirti žmonės ir jie yra aiškiai atpažįstami, tai reikia gauti jų sutikimą.
Pastebėjau, kad mano nuotrauka (video) yra patalpinta internete be mano sutikimo. Pirmiausia reikėtų kreiptis į interneto tinklalapio, kuriame paskelbta nuotrauka (video), valdytoją ir reikalauti ją pašalinti.
Pirmiausia, rekomenduojame kalbėtis su buvusiu sutuoktiniu ir taikiai susitarti dėl savo vaiko atvaizdų naudojimo. Nepavykus to padaryti, reikėtų raštu nurodyti buvusiam sutuoktiniui, kad prieštaraujate tokiems jo veiksmams.
Vaikų saugumas: tėvų pareigos ir visuomenės atsakomybė
Kalbėti apie saugų elgesį viešoje erdvėje, namuose turime nuo tada, kai vaikas gali suprasti, kaip reikia saugiai elgtis. Tuoj pradės temti, prasidės lietūs, todėl su mokyklinio amžiaus vaikais svarbu pravažiuoti maršrutą [į mokyklą], pasižiūrėti, pasitarti, parodyt vaikui, kaip grįžti, susitarti, kad eina tik apšviestu keliu. Būtina pasikalbėti su vaikais apie reakciją į svetimus žmones, kaip reaguoti, ką sakyti. Kartu norisi kreiptis ir į visuomenę - jeigu matote verkiantį vaiką, jeigu matote, kad vaikas prašosi pagalbos, nelikite abejingi, atkreipkite dėmesį ir suteikite vaikui pagalbą.
Kelias namo, kelias į būrelius, kitos zonos, kur vaikai juda - autobusai, troleibusai. [Svarbu pasakoti,] kaip saugiai pereiti gatvę ir, aišku, apie žmones aplinkui, kurie gali kalbinti gatvėje ar sustojus automobiliui. Kaip reaguoti, vaikams tikrai reikia pasakyti, nubrėžti ribas, kad niekas negali tavęs liesti, negali kalbinti, jei tu neprašai pagalbos, prašyti pasinaudoti telefonu. Tikrai yra ne vienas atvejis, kai iš vaikų atima telefonus. Matome, kaip vaikai keliauja ir žiūri į telefoną, o ne į erdvę aplink.
Turbūt gana sudėtinga įvertinti, vaiką pamačius tik kelias sekundes. Teisingai pasakėte, kartais savas vaikas verkia, rodo kaprizus ir tėvai kartais tikrai elgiasi su juo griežtai, netgi naudoja tam tikrą fizinę jėgą prieš vaiką, jį vedasi. Manau, vertinti reikėtų individualiai, jeigu įmanoma, paklausti paties vaiko, gal jis gali pasakyti, ar jis saugus, ar čia tikrai jo tėvai.
Šiuo atveju, kiek žinau, moteris aplinkiniams sakė, kad yra jo močiutė, kad tai yra jos anūkas, todėl galbūt visuomenei ir nekilo klausimų, įvertino, kad tai yra savas vaikas, tiesiog besiožiuojantis, kaprizingas ir dėl to galbūt niekas neatkreipė dėmesio. Tačiau kalbant apie visuomenę, norėčiau pasidžiaugti, kad visuomenė tikrai tampa žymiai aktyvesnė, visuomeniškesnė. Pažiūrėkite, ir vakar (užvakar, - „Kauno diena“), pasirodžius šiai naujienai, kiek žmonių reagavo, dalijosi, prisiminė ir teikė informaciją policijai. Tikrai gavome labai daug skambučių, kas kur matė kažką. Informacijos gavome labai daug ir esame už ją labai dėkingi.
Kaip apsaugoti vaikus nuo svetimų asmenų: praktiniai patarimai
Apie saugos taisykles su vaiku galima kalbėti tada, kai jam sueina 3-4 metai. Kaip jis turėtų elgtis, jeigu jį kalbina nepažįstami žmonės? Kuo jis gali pasitikėti, o kuo - ne? Beveik visiems vaikams atrodo, kad jie gali pasitikėti „pažįstamais suaugusiaisiais“, įskaitant kaimynus, tėvų draugus, pardavėjus ir apskritai visus kur nors anksčiau matytus žmones. 19 iš 20 bet kokio amžiaus vaikų palydės mandagią tetą, padės senukui nunešti iki automobilio pirkinius, kačiuką ar krepšį. Beveik niekas iš vaikų nežino, ką daryti tais atvejais, kai juos kas nors užkalbina ar mėgina sulaikyti, į ką galima kreiptis pagalbos ir kaip tai padaryti. Pusė vaikų pavojaus atveju bėga į laiptinę, į kiemą, kur nors, kur galima pasislėpti. Mokyti, kaip elgtis pavojingose situacijose, reikia jau nuo 3-4 metų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi suprasti, kad yra „sava“ ir „svetima“. Paaiškinkite atžalai, kad tik artimieji (išvardinkite, kurie būtent) gali ją liesti, apkabinti, glostyti.
Nuo 6-7 m. Su 10-12 metų vaikais jau galima atvirai pasikalbėti apie pedofiliją ir seksualinę prievartą. Svarbu, kad vaikai nebijotų tuoj pat reaguoti, net jeigu kažkas užkabina viešajame transporte ar tiesiog bando paglostyti, paliesti, kur nors pasikviesti. Didžioji aukų dauguma kuklinasi šauktis pagalbos, todėl kuo anksčiau vaikui pasakysite, kad jis tokiu atveju turi teisę garsiai ir agresyviai reaguoti, tuo geriau. Pavyzdžiui, viešajame transporte galima šaukti: „Tuoj pat nuo manęs pasitraukite!
Klauskite, o ne pamokslaukite. Užuot ką nors draudę, kartoję „ne“ ir mokę, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, išėję pasivaikščioti geriau paklauskite, kokie žmonės vaikui atrodo įtartini, o kokie - geri, o išgirdę atsakymą - aptarkite vaiko žodžius. Jis turi žinoti, kaip pašalinis žmogus neturi elgtis su svetimu vaiku, o jei taip pasielgė - jis arba nusikaltėlis, arba neišauklėtas žmogus. Skatinkite pasitikėjimą savimi. Paaiškinkite, kad kol vaikas yra tokioje vietoje, kur daug žmonių, jis saugesnis, nes čia visada galima pabėgti ir prisišaukti pagalbos. Tegul jis žino, kad pavojaus atveju jis gali daryti viską, kas įmanoma. Jeigu po žodžių „aš nekalbu su nepažįstamaisiais“ žmogus neatstoja, galima (ir netgi reikia) šaukti, bėgti, net mesti akmenį į automobilį, kad suveiktų signalizacija, kristi apsivilkus naują striukę į balą, kreiptis pagalbos į kitus nepažįstamus žmones, įbėgti į parduotuvę, vaistinę ar banką. Nusikaltėlis nerizikuos tempti besipriešinantį ir garsiai protestuojantį vaiką, todėl galite pasitreniruoti. Parodykite, kaip būtent reikia atsakyti kitiems žmonėms. Vaikams iki 12 metų geriausias atsakymas būtų „Aš jūsų nepažįstu ir su jumis nekalbėsiu“ arba „Aš nekalbu su nepažįstamais“. Paauglys gali atsakyti „Ne, aš skubu, manęs laukia“ ar pan. Svarbu, kad vaikas mokėtų užtikrintai nutraukti pokalbį, praeiti pro šalį, jeigu jį kas nors kviečia, kad nebijotų pasirodyti nepagarbus.
Pasitreniruokite modeliuodami įvairias galimas situacijas: „vienas namuose“, „užeini į laiptinę“, „telefono skambutis“, „pasiklydai prekybos centre“, „stovi prie lifto, o prie tavęs prieina vyras“ ir t.t. Paaiškinkite, kad situacijose, kai nusikaltėlis sučiumpa ir bando sulaikyti, reikia šaukti: „Padėkite, aš nepažįstu šio žmogaus!“ Šiuo atveju efektyvu pulti ant žemės, spardytis, mėtytis daiktais, garsiai šaukti. Kalbėdami su vaiku, žodžius „nusikaltėlis“, „įtartinas žmogus“ geriau keisti „pašalinis“, „svetimas“, „nepažįstamasis“. Absoliuti 5-12 metų vaikų dauguma nusikaltėlį įsivaizduoja kaip juodai apsirengusį niūrų dėdulę, persekiojantį kitą žmogų. Papasakokite, kokių gudrybių griebiasi nusikaltėliai, kad vaikas eitų kartu. Jei paklausite atžalos, kaip apgauti vaiką, ji tikriausiai pati pateiks jums kelias dešimtis suktybių. Parodykite, į ką galima kreiptis pagalbos, jeigu vaikas pasiklydo arba jį kas nors persekioja (galima prieiti prie moters su vaikais, prie parduotuvės, kavinės, vaistinės darbuotojo).
Neskubėkite agresyviai reaguoti į netikėtą ar nemalonią informaciją. Vaikai neretai meluoja, slėpdami nuo tėvų pavojingas situacijas lauke, kokias nors problemas internete ar mokykloje - vien todėl, kad yra įsitikinę, jog gali tikėtis iš tėvų tik priekaištų, skandalų ir draudimų. Susidraugaukite su atžalos draugais socialiniuose tinkluose. Siųskite jiems paveiksliukus, bendraukite su jais virtualiai - taip bus lengviau suprasti, kuo gyvena jūsų vaikas, kuo jis domisi. Pašalinkite informaciją apie savo vaikus iš socialinių tinklų (jokių profilio nuotraukų su vaikais, nuorodų su šeimos narių kontaktine informacija, kolegų sąrašų ir t.t.). Tegul vaikas išmoksta mamos ir tėčio telefono numerį. Paaiškinkite atžalai, kad nešiotis su savimi brangaus telefono ar planšetės nereikia. Pirma - įtraukęs į juos vaikas praranda budrumą ir neatkreipia dėmesio į pavojų. Antra - vienišas mokinukas su brangiu telefonu yra lengvas narkomanų, ieškančių tokių aukų, grobis. Jų veiksmų schema paprasta: nusekti paskui vaiką (laikantis nedidelio atstumo) iki gana nuošalios vietos, atimti grobį ir pabėgti.
Vaiko palikimas vienam namuose: amžius ir pasiruošimas
A. Jusė pabrėžia, kad 2018-ųjų liepos 1 d. įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jame reglamentuojama, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai privalo pasirūpinti, jog jaunesnis nei 6-erių metų mažylis be objektyvios būtinybės neliktų namuose vienas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.
Žinoma, svarbu suvokti, kad net šešerių sulaukęs ar dar vyresnis vaikas ne visada gali likti namuose vienas. Tėvai turėtų įvertinti, koks yra mažųjų psichologinis pasiruošimas, įgūdžiai, gebėjimai likti be suaugusiųjų priežiūros. Tai priklauso ir nuo vaiko būdo bruožų, ugdymo, kaip šiam žingsniui jis yra ruošiamas. Svarbi ir atžalų branda, pasiruošimas klausyti nurodymų, kai suaugusiųjų nėra šalia. Ekspertė pabrėžia - vaiko palikimas namuose yra daugelio faktorių įvertinimo reikalaujantis sprendimas. Tėvams privalu įsitikinti, ar vaikas sugeba atrakinti ir užrakinti duris, paskambinti, įsipilti atsigerti, rašoma pranešime spaudai.
Puiku, jei vaiką mokote saugiai naudotis namuose esančiais daiktais bei atkreipiate dėmesį, kurių liesti esant vienam namuose nevalia. Tačiau apgalvokite ir netikėtas situacijas, kurios nuo atžalos veiksmų gali nepriklausyti. Ar esate tikri, kad vaikas sugebės išlikti ramus, pavyzdžiui, įsijungus dūmų detektoriui? Įvertinkite, ar atžala sugebės susisiekti su jumis ar kitais suaugusiais, ar galės paprašyti pagalbos. Galbūt to ir neprireiks, bet pasiruošti būtina.
Anot psichologų, ramiai ir saugiai pabūti vienas namuose vaikas gali nuo 10-ies metų. Nors įstatymuose minimas kitas amžius, o specialistų nuomonės dėl savarankiškumo ir brandos laiko taip pat išsiskiria, tėvams A. Jusė rekomenduoja vadovautis adekvatumu. Jo pradžia - atsakingas darbas su vaikais. Galima pradėti nuo lengvų pratybų. Pratinkite vaiką pabūti vieną, kol išnešite šiukšles, patikrinsite pašto dėžutę. Tai truks vos keletą minučių, tačiau mažais žingsniais ugdysite savarankiškumą. Siūlyčiau nepamiršti - jei vaikas nedrąsus, bijo, net suaugusiems atrodanti trumpa kelionė iki parduotuvės, mažiesiems gali trukti amžinybę. Tai sukels stresą, ypatingai blogas emocijas.
Jei atžala pasižymi savarankiškumu ir yra pakankamai brandi, palikti ją vieną namuose galima. Tačiau ekspertė tai pataria daryti tik tada, kai supažindinama su pagrindinėmis taisyklėmis, ką daryti, o ko - ne.
Duryse turėtų būti akutė. Tėvams privalu patikrinti, ar gerai pro ją matosi laiptinė. Išeikite pro duris ir paprašykite pažiūrėti. Jei tamsu - pasirūpinkite laiptinės apšvietimu, užtikrinkite, kad vaikas pasieks akutę. Paaiškinkite: atėjo nelauktas svečias - durų skambučius geriau ignoruoti. Sutarkite, kad prieš grįždami patys, vaikui paskambinsite telefonu, o tik tada - į duris.
Draudiko atstovė primena, kad namuose visada turėtų likti mobilusis telefonas vaikui. Išmokykite, kada rinkti pagalbos numerį 112, o kada - jūsų, senelių, kaimynų, kitų suaugusiųjų. Surašykite numerius, pakabinkite matomoje vietoje, papasakokite, ką daryti, jei telefonas išsikrovė, nebeveikia. Vaikas turėtų žinoti, kad kritiniu momentu gali nueiti pas kaimynus, paprašyti pagalbos. Todėl bent su vienu šalia gyvenančiuoju palaikyti draugiškus santykius tiesiog...
