Jautrių vaikų auklėjimas: efektyvūs patarimai, kaip suprasti ir palaikyti savo mažylį

Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais.

Ar kada teko girdėti mitą apie garsų graikų karį Achilą? Jo motina deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų nuo pažeidžiamumo ir mirties, maudydavo jį stebuklingoje Hado karalystės upėje Stikse. Ilgainiui visas Achilo kūnas tapo tvirtas ir stiprus, išskyrus kulną, už kurio motina jį laikydavo maudynių metu. Atrodo, šis mitas bando išmintingai perspėti, kad net ir stipriam žmogui pažeidžiama vieta ar silpnybė gali tapti pražūtinga. Panašiai mes linkę galvoti apie lengviau pažeidžiamus ir jautrius vaikus - manome, kad jų jautrumas yra silpnybė. Nieko keista, nes šiems mažyliams reikia daugiau dėmesio - jie neramūs, dirglūs, sunkiau auklėjami, labiau nerimauja naujose situacijose, sunkiau užmiega arba miega itin jautriai.

Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe). Įsivaizduokime, kad Achilas niekada nedalyvavo mūšiuose, o pats atsiskleidė bėgimo maratonuose, kur jo kulnas tapo stiprybės šaltiniu. Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą.

Gebėjimo naujai pažvelgti į jautrius vaikus ypač reikia juos auginantiems tėvams. Dauguma vaikų, susidūrę su nesėkmėmis, greitai atsigauna, t. y. išsiskiria psichologiniu atsparumu. Parvirtęs, užsigavęs ar pabartas vaikas dažniausiai kremtasi trumpai ir greitai vėl ima žaisti. Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai.

Nejautrių ar labai griežtų tėvų šeimoje augantys jautrūs vaikai yra diskriminuojami, apleisti, skriaudžiami, juos tai paveikia labiau nei nejautrius vaikus - jie tampa agresyvesni, neramūs arba nepaklusnūs. J. Belsky tyrimai rodo, kad tokiems vaikams iškyla didžiausia rizika susirgti psichikos ligomis ar patirti elgesio problemų, palyginti su kitais nejautriais vaikais, net ir augusiais tomis pačiomis sąlygomis. Kita vertus, būtent jautrūs mažyliai yra imlesni mokymams, todėl, laiku atkreipus dėmesį į susikrimtusį jautrų vaiką, galima sėkmingai jam padėti.

Kas yra jautrumas?

Jautrumas yra įgimta savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai. Jautrumą tyrinėjusios Elaine N. Aron teigimu, klaidinga manyti, kad didelis jautrumas yra liga ar kokia yda. Tai nėra psichikos sutrikimas, patologija ar koks trūkumas. Jautri nervų sistema yra normali savybė, būdinga 15-20 proc. žmonių.

Jautrumas gali atsirasti dėl besilaukiančios motinos patirto streso. Jei nėščia moteris patiria smurtą, nuolatinį stresą, neigiamas emocijas, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis.
Jautruoliai turi itin jautrią nervų sistemą, kuri vienodai, tarsi be atrankos, fiksuoja ir teigiamą, ir neigiamą patirtį.
Didesnis smegenų dalies, atsakingos už emocijas, aktyvumas.
Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu.

Jautriems vaikams dažnai skubama klijuoti etiketes net nesuprantant, kad tokio mažylio ypatingos savybės gali būti lengvai pražiūrėtos, ne taip suprastos ir nuvertintos. E. N. Aron, pati būdama itin jautri, žino, ką reiškia būti tokiu vaiku, kurio kiti nesupranta ir klaidingai priima.

Jautrumo ypatybės:

Gylis (angl. depth). Tai yra informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas. Prieš veikdami itin jautrūs vaikai aktyviau stebi, svarsto ir galvoja, net jei tai vyksta nesąmoningai. Jų veiklos tempas yra lėtesnis, nes skrupulingai pastebimos visos detalės, apsvarstomi galimi pasirinkimo variantai bei jų aspektai. Tarkime, parodose jautrūs vaikai ilgai analizuoja meno kūrinius, jie kelia įvairias prielaidas: kodėl buvo tapoma taip, o ne kitaip; kas meno kūriniu norima pasakyti ir pan. Kol nuodugniai neištiria ir neranda atsakymo į mokytojos pateiktą užduotį, tol jie nesijaučia galintys išeiti iš parodos.
Perkrova (angl. overstimulated). Į viską atkreipdami daugiau dėmesio, itin jautrūs vaikai greičiau sudirgsta ir susierzina, dažniau pavargsta, jaučiasi išsekę, iškamuoti, sukrėsti bei nusilpę. Kiekvienam žmogui būdinga riba, kiek informacijos gali priimti ir kiek dirginimo gali ištverti. Jautrūs vaikai šią ribą pasiekia greičiau, nes sunkiau atlaiko įtampą. Paaugliai Tomas ir Greta yra brolis ir sesuo. Tomas po mokyklos lanko dar kelis skirtingus būrelius, o po jų mielai vakarą leidžia su draugaus. Gretai kartais sunku išbūti mokykloje, nes joje daug triukšmo, tad grįžusi stengiasi pailsėti, pabūti viena ir su niekuo nebendrauti, kartais pamiegoti ar pasivaikščioti parke. Itin jautriems vaikams reikalingos dažnesnės pertraukos, tylos pauzės ir rami aplinka. Gavę galimybę pasitraukti ir pailsėti, jie lengvai atsigauna.
Empatija (angl. empathy; emotional reactivity). Kitų jausmų atpažinimas padeda geriau suprasti kitų žmonių ketinimus ir išgyvenimus, atjausti ir suteikti paramą. Pavyzdžiui, šešiametė Adelė nuliūsta, jei kitiems draugams liūdna. Kitas aspektas - dėmesingumas emocinėms reakcijoms. Pastebėta, kad jautrūs žmonės emocingiau reaguoja ir į teigiamus (sėkmės laukimą, pasitenkinimą, džiaugsmą ir pan.), ir į neigiamus dalykus (nelaimę, netektį, nepasisekimą ir pan.).
Jautrumas (angl. sensitivity). Subtilybių jautimas suprantamas kaip gebėjimas pastebėti net mažiausius dalykus, kuriuos kiti pražiūri, o tai yra didelis pranašumas daugelyje situacijų. Ne pačios juslės (akys, nosys, ausys) kuo nors ypatingos, o aktyvesnės smegenų sritys, atliekančios sudėtingesnį informacijos apdorojimą ir gebančios suprasti subtilią reiškinių, garsų ir vaizdų prasmę. Pavyzdžiui, atėję į klasę visi vaikai užsiima juos dominančiais dalykais, o devynmetis Jonas gali akimirksniu pajusti tvyrančią nuotaiką, oro šviežumą ar troškumą, pamerktų gėlių kvapą, mokytojos asmenines savybes ir pan. Jei aplinka jam atrodys priešiška, jis nuspręs būti atsargesnis ir kai ko vengti.

Kaip ugdyti jautrų vaiką?

Tai, ar vaikų jautrumas bus suvoktas kaip problema, ar kaip pranašumas, labai priklauso nuo tėvų požiūrio ir tėvystės įgūdžių.

Jautrumą suvokime kaip dovaną. Jei vaikas dažnai verkia, būna nuošalyje ar vengia kokių nors situacijų, nė patys nepajuntame, kaip pradedame pykti ir susierziname. Daug naudingiau jautrų vaiką suvokti ne kaip ydingą, o kaip turintį ypatingą dovaną, galinčią padėti jam atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar moraliniam visuomenės lyderiui ir pan.
Priimkime vaiką tokį, koks jis yra. Tai padarę tėvai ne tik pajunta vidinį išsilaisvinimą, bet išsilaisvina ir vaikas, nes nebesijaučia spaudžiamas būti kitoks. Priešingai, bandydami pakeisti vaiką, padaryti jį ne tokį jautrų ar tokį kaip visi, laužome jo natūralią prigimtį.
Taikykime švelnią discipliną. Net jei vaikas labai jautrus, tai dar nereiškia, kad reikia nuolaidžiauti. Jam taip pat reikia aiškių ribų, tačiau jos turi būti nustatomos švelniai, gerbiant vaiką ir jo poreikius. Pavyzdžiui, kai ateina Kornelijos laikas miegoti, o ji priešinasi, mama pagarbiai pasako: „Matau, kad žaidi įdomų žaidimą. Aš suprantu, kad norėtum tęsti, tačiau jau laikas ruoštis miegoti ir pailsėti. Esame sutarusios, kad 21 valandą jau gesinsime šviesą. Jei nori, kad iki tol dar paskaityčiau pasaką, dabar pats laikas praustis, valytis dantis ir susišukuoti. Ką renkiesi?“ Toks pavyzdys visada yra geriau už šaukimą ar vertimą miegoti.
Bendradarbiaukime. Jautrūs vaikai ramiau reaguoja, kai yra prašomi ką nors padaryti ir į juos žiūrima kaip į partnerius. O griežti reikalavimai kaip tik gali paskatinti tokį vaiko elgesį, kokio stengiamės išvengti, pavyzdžiui, verkimo, šaukimo, užsisklendimo, pykčio proveržio ar kitokių emocijų nevaldymo ir pan.
Padėkime atrasti ramybės oazę. Šiems vaikams svarbu pailsėti. Jiems reikalinga erdvė, kurios garsai, vaizdai, kvapai, spalvos, baldai, jų išdėstymas ir kitos detalės jų nedirgintų, o veiktų atpalaiduojamai bei raminamai. Pavyzdžiui, jautraus aštuonmečio Mato geriausia poilsio vieta - namelis medyje, kurį jis susikalė su tėčiu, o mama padėjo įsikurti.

Jautrūs vaikai yra drąsūs ir talentingi, svarbiausia nespręsti apie žuvį pagal jos mokėjimą važiuoti dviračiu. Savimi pasitikintis jautrus vaikas mokės išnaudoti savo jautrumą. Galbūt vieną dieną jis taps talentingu menininku ar mokslininku, bus atsakingas darbuotojas ar rūpestingas tėvas, turės išskirtinį vidinį pasaulį, atjaus žmones ir gyvūnus.

Dėmesio stokos priežastys ir lavinimas

Akivaizdu, kad „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai. Isterijos - nors ir nemaloni - yra normali vaiko raidos dalis. Tai gali kilti dėl nusivylimo, susierzinimo, kad ko nors nepavyksta atlikti, savarankiškumo apribojimo (pavyzdžiui, kai liepiama vaikui ramiai pasėdėti, arba daroma už jį tai, ką jis norėtų atlikti pats), kai negauna to, ko nori (čia ir dabar).

Vaikų psichologė-psichoterapeutė Kristina Pelakauskaitė teigia, kad nedėmesingi vaikai gali būti labai protingi, bet būdami išsiblaškę neišgirsta užduoties ar pridaro žioplų klaidų, o gavus blogą įvertinimą krenta pasitikėjimas savimi, savivertė, prarandama mokymosi motyvacija. Dėl to vaikai, bijodami dar kartą patirti nesėkmę, atsisako patinkančių veiklų.

Ilgametė pedagogė, mintinio skaičiavimo mokyklos „MENAR akademija“ mokytoja-pavaduotoja ugdymui Jurgita Žilionė pastebi, kad vis daugiau tėvų ieško būdų, kaip sustiprinti vaikų gebėjimą sutelkti dėmesį ir lavinti koncentraciją bei atmintį. Dažnai noras pagerinti vaikų matematines žinias ir įgūdžius, kurių mokantis vien mokykloje neretai nepakanka, būna tik antrinė paskata.

„Gebėjimas išlaikyti dėmesį yra būtinas mokantis visų dalykų, skaitant, stengiantis įsiminti naujus žodžius ar eilėraščius ir yra viena svarbiausių savybių, reikalingų gyvenime. Dėmesys itin svarbus siekiant sportinių laimėjimų, nes rungiantis reikalinga didelė koncentracija. Kai mintys nuolat nukrypsta, vaikai negali užbaigti pradėtų darbų ar dirbti efektyviai, o tai kelia susierzinimą, didina nerimą, ir blogina akademinius pasiekimus, o ateityje - ir darbo rezultatus“, - sako specialistė.

Dėmesys svarbus ir bendraujant su bendraamžiais. Pernelyg išsiblaškę vaikai dažnai neišbūna žaidime, sutrikdo žaidimo eigą ar vystomą žaidimo temą ir susilaukia kitų vaikų pykčio ar atstūmimo.

Kas trukdo sutelkti dėmesį?

Psichologė Miglė Motiejūnaitė, vedanti tėvystės grupes įtėviams ir globėjams, pastebi, jog sunkumai sukaupti dėmesį dažnai išryškėja vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, kai reikia atlikti konkrečias užduotis. Ikimokykliniame amžiuje silpna dėmesio koncentracija pasireiškia tuo, kad vaikui sunku išbūti grupinėse veiklose, pavyzdžiui prisitaikyti prie žaidimo taisyklių arba tyliai klausytis pasakos.

„Pradiniame mokykliniame amžiuje vaikas jau turėtų gebėti sutelkti dėmesį bent 20 minučių. Nedėmesingumą mokytojai pastebi tada, kai vaikas negeba atlikti užduočių taip greitai kaip kiti vaikai, pamokos metu vaikšto po klasę ar kalbina bendraamžius. Taip pat gali būti, kad vaikui pavyksta sutelkti dėmesį pirmųjų pamokų metu, tačiau dienos pabaigoje jis pavargsta ir tampa ypatingai nedrausmingas“, - teigia M. Motiejūnaitė.

K.Pelakauskaitė pabrėžia, jog nedėmesingumą gali sąlygoti įvairūs veiksniai: miego trūkumas, alkis, nuovargis, triukšminga aplinka. Vaikai taip pat būna nedėmesingi, kai jiems liepiama atlikti per sunkias ar labai nuobodžias užduotis.

Dar vienas veiksnys, mažinantis vaikų dėmesį - nerimas. Psichoterapeutė dažnai susiduria su vaikais, kenčiančiais dėl koncentracijos stokos. Kartais po tuo slepiasi didesnės bėdos. Vaikai, patiriantys stresą ar didelį nerimą dažnai negali sutelkti dėmesio, žaisti, mokytis, skaityti.

Ar dėmesį galima lavinti?

J.Žilionė pabrėžia, kad dėmesį lavinti galima. Vienas iš būdų - skaičiuoti mintinai.

„Skaičiuojant mintinai reikalinga itin didelė koncentracija ir dėmesio sutelkimas. Pavyzdžiui, jei vaikui reikia ekrane stebėti greitai besikeičiančius skaičius ir mintinai juos sudėti ar atimti - dairytis po klasę nėra kada. Taip po truputį susiformuoja įgūdis dėmesį išlaikyti vis ilgesnį laiką, o šią savybę galima pritaikyti visur“, - pasakoja specialistė.

Vaikai skaičiuoti mintinai mokosi skambant ritmingai muzikai, tad, norint sėkmingai atlikti užduotį, reikia susitelkti į skaičiavimą ir sąmoningai nuo jos atsiriboti.

„Iš pradžių susikaupti būna sunku - muzika gali trikdyti. Mes esame įpratę, jog pamokose ir bibliotekose paprastai būna tylu. Vis dėlto vėliau vaikams pavyksta išmokti nukreipti savo dėmesį į skaičiavimą ir jį išlaikyti - jie pasiekia neįtikėtinų rezultatų, kurie mums gali atrodyti tarsi genijaus gebėjimai. Tokiam vaikui vėliau šie gebėjimai padeda mokantis užsienio kalbos žodžių, eilėraščių, mokykloje rašant svarbius atsiskaitymus, egzaminus ar dirbant bet kokį darbą“, - teigia J.Žilionė.

Padės ir paprasti sprendimai

„Gali būti, kad vaikui nesiseka sutelkti dėmesį ir dėl to, kad jis neturi mokymosi įgūdžių. Tam, kad vaikas gebėtų atlikti įvairias užduotis, įsiminti informaciją, jis turi žinoti, kaip efektyviai tai padaryti. Išmokykite vaiką, kad vienu metu geriausia žaisti vieną žaidimą, jog reikia žiūrėti į žmogų, kuomet jis sako taisykles, o ruošiant pamokas geriau nesinaudoti telefonu. Strategijos padeda vaikui nuosekliai atlikti užduotis, todėl neapsunkina dėmesio“, - pataria M.Motiejūnaitė.

Specialistai teigia, jog dėmesį taip pat lavina įvairūs stalo žaidimai, kuriems reikalinga koncentracija, gebėjimas įsiminti, taisyklių laikymasis.