Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, nemaža dalis vaikų netenka tėvų globos. Ši problema aktuali ir Lietuvoje, kur kasmet tokių vaikų skaičius išauga. Šiame straipsnyje nagrinėjami vaikų, augančių globos namuose, ryšiai su biologiniais tėvais, atsižvelgiant į įvairius psichosocialinius aspektus.
Vaikų globos situacija Lietuvoje ir Utenos regione
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005 metais tėvų globos neteko 13 300 vaikų. Iš jų tik maždaug kas ketvirtam vaikui globa buvo būtina dėl neišvengiamų priežasčių, tokių kaip tėvų mirtis ar ilgalaikė liga. Daugeliu atvejų globa buvo reikalinga dėl išvengiamų priežasčių: asocialios šeimos, tėvų atsisakymas vaikų, nesirūpinimas jais ar smurtas.
Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, šiuo metu daugiau nei pusė tūkstančio vaikų Utenos apskrityje yra likę be tėvų globos ir jiems yra nustatyta globa (rūpyba). Utenos apskrityje pirmąjį 2019 m. pusmetį globa (rūpyba) buvo nustatyta 31 vaikui, tuo tarpu 2018 m. II pusmetį - 59 vaikams, o 2018 m. I pusmetį - 58 vaikams. Nors vaikų, kuriems nustatoma globa (rūpyba) žymiai mažėja, vis tik išlieka tendencija, kad net trečdalis iš jų globojami institucijose.
„Skaičiai rodo, kad piliečiai, deja, vis dar vangiai ryžtasi tapti likusių be tėvų globos vaikų globėjais (rūpintojais). To priežasčių yra net keletas: trūksta informacijos, viešinimo bei pasidalijimo sėkmingais globos pavyzdžiais, savivaldybėse trūksta pagalbos bei paslaugų globėjams ir jų šeimose globojamiems vaikams, savivaldybės skiria nepakankamą finansinę paramą globoti pasiryžusiems asmenims. Tikėtina, kad šios išvardintos aplinkybės stabdo netgi tuos, kurie norėtų tapti globėjais, jie nedrįsta kreiptis ir dalyvauti pasirengime būti vaiko globėju“, - sako Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė.
Pasak vedėjos I. Gaigalienės, neabejotinai didžiausia paskata priimti globoti į savo šeimą likusį be tėvų globos vaiką - palaikymas, padėka, dėmesys ir žinojimas, kad esant sunkiai krizinei situacijai globėjas (rūpintojas) neatidėliotinai sulauks kompetentingos ir nuoširdžios specialistų pagalbos.
„Neramina tai, kad vaikų globa šeimose ar kitoje šeimai artimoje aplinkoje savivaldybėse vis dar nepriskiriama prie prioritetinių sričių, kuriai būtų skiriamas didesnis visapusiškas dėmesys bei didesnis finansavimas. „Utenos apskrityje galime pasidžiaugti Visagino miestu, nes jame iš 60 likusių be tėvų globos vaikų net 55 yra globojami šeimose. Daugiau nei pusė likusių be tėvų globos vaikų šeimose globojami Molėtuose (55 vaikai iš 93), Ignalinoje (37 vaikai iš 67) ir Anykščiuose (56 vaikai iš 106). Utenoje pas globėjus šeimose auga 65 vaikai iš 123, o štai Zarasuose vos trečdalis - 21 vaikas iš 64. Likę vaikai auga šeimynose, institucijose, globos centruose, nors suprantama, kad vaikas geriuasiai jaučiasi augdamas šeimoje“, - mano vedėja I. Gaigalienė.
Globos formos ir jų raida Utenoje
Pastaraisiais šimtmečiais našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų likimas jaudino Europos valstybių bendruomenes. Jiems buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę 1991 metais, analizavo savo ir kitų šalių patirtį, kurdama savitą globos sistemą. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti Civiliniame kodekse, įsigaliojusiame 2001 metais.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balcevičiaus dvaro buvo našlaičių prieglauda, kurią finansavo apskrities valdyba. Vėliau dvaro centrą ir našlaičių prieglaudą perėmė „Saulės" draugija, o 1932 m. - apskrities valdyba, pavedama čia dirbti vienuolėms, atvykusioms iš Marijampolės: Juozapai Kibelaitei (vedėja), Zuzanai Janušaitytei (buhalterė), Valerijai Bernotaitei (šeimininkė), Angelei Micevičiūtei (auklėtoja). Šie vaikų namai buvo perpildyti - juose gyveno apie 50 mažų ir didelių vaikų, su kuriais dirbo tik viena auklėtoja.
Pokario metais rajono švietimo skyrius ieškojo patalpų, kur būtų galima apgyvendinti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tam tikslui tiko netoli miesto esąs Jasonių dvaras, kurio savininkas Kazys Matulionis, 1947 m. išvykdamas į JAV, pastatus padovanojo vaikams pokario metais likusiems be artimųjų. Čia 1947 m. ir įsikūrė 2-ji vaikų namai, kuriuose apsigyveno 25 ikimokyklinio amžiaus vaikai. Direktore buvo paskirta Ona Gasiūnienė. Pirmieji darbuotojai buvo Jankevičiūtė, Šilinskaitė, Kutkienė, Gentvilienė, Bikelis, Gasperavičius, Kisėlienė, Kazlauskas, Šližytė, Vedrickaitė, Cibas, Remeikytė, Limbaitė. 1950 m. į Kauno mokyklinius vaikų namus buvo išleista pirmoji 24 auklėtinių laida. 1947-1997 m. vaikų namuose užaugo 2168 auklėtiniai. Vaikų namų kolektyvui per tuos metus vadovavo A. Gentvilienė, A. Bislytė, A. Jučienė, J. Vancevičienė, Z. Gaulienė, A. Katinienė. Daugiau kaip 20 m. čia dirbo O. Navikienė, R. Navikienė, R. Skaubienė, D. Artamonova, S. Pulkauninkienė, A. Strolienė, B. Barkuvienė, K. Zabulionienė, I. Keblienė, I. Galinienė, G. Butkienė, S. Čiegienė, A. Umbrasienė, A.
1991 m. balandį iš Jasonių vaikų namų auklėtiniai persikėlė į naujus vaikų globos namus Atkočiškio k., šalia Utenos. Čia buvo 7 auklėtinių šeimos, kuriose broliai ir seserys gyveno kartu, nežiūrint jų amžiaus ir lyties. Jie mokomi dirbti ir gyventi savarankiškai, ruošiami adaptuotis visuomenėje.
1971 m. prie tuometinės Utenos 4-osios vidurinės mokyklos pastatytas mokyklinis bendrabutis. 1972 m. 1995 m. kovo 20 d. mokyklinio bendrabučio bazėje įsteigti Utenos laikinos vaikų globos namai (direktorė J.Žilėnienė), kuriuose teikiama socialinė institucinė globa vaikams iš socialiai palankių sąlygų neturinių šeimų iki bus išspręsti vaikų globos nustatymo arba vaikų grąžinimo tėvams ar globėjams klausimai.
1997 m. liepos 1 d., tame pačiame buvusio mokyklinio bendrabučio pastate, sukūrus sąlygas neįgalumą ( proto ir kompleksinę) turinčių vaikų ir jaunuolių 10 - 21 m. amžiaus ugdymui, Laikinos vaikų globos namai reorganizuojami į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrą ( toliau - centras). Ir taip centre, be Laikinos vaikų globos grupės, pradeda veikti Specialiojo ugdymo dienos skyrius. Čia specialiųjų poreikių vaikai ir jaunuoliai ugdomi pagal Specialiojo ugdymo programas, siekiant ugdyti individualius gebėjimus, mažinant socialinę atskirtį, ir gerinant gyvenimo kokybę. Nuo 2007 m. rugsėjo mėn. ugdymuisi priimami neįgalūs 7 - erių m. amžiaus.
2001 m. siekiant vieno iš pagrindinių darbo su laikinai globojamais vaikais iš socialiai palankių sąlygų neturinčių šeimų tikslų - vaiką grąžinti šeimai, pastatytos naujos patalpos vaikų biologinių šeimų apgyvendinimui, kai to reikalauja krizinės situacijos sprendimas vaiko gerovės naudai. Taip centre nuo 2001 m. pradeda funkcionuoti Šeimos krizių grupė, kurioje vienu metu gali gyventi iki 5 šeimų. Šeimos gauna būsto ir kitas specialiąsias paslaugas, už kurias privalo susimokėti 10 proc žyminį mokestį nuo gaunamų pajamų. Šeimos krizių grupėje yra skirta viena vieta moterims ir jos vaikams, patiriančioms smurtą.
2003 m. pabaigoje centras laimėjo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Švedijos tarptautinės plėtros agentūra (SIDA) Socialinio darbo metodinių centrų projekto konkursą. 2004 m. pradedama vykdyti kvalifikacijos tobulinimo veikla, kurios tikslas - vystyti socialinio darbo metodinio centro veiklą, vykdant praktinį mokymą bei gerosios patirties sklaidą specialistams, dirbantiems su socialinės rizikos grupių vaikais bei jų šeimomis. 2005 m. sausio 24 d. 2007 m. Tais pačiais metais (2007) Specialiojo ugdymo skyrius reorganizuotas į mokyklą, organizuojančią ugdymą intelekto ir (ar) kompleksinių sutrikimų turintiems neįgaliems 7 - 21 metų amžiaus mokiniams, vykdant pradinio ir pagrindinio specialiojo ugdymo programą, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka bei centro sudarytas individualias ugdymo programas, atsižvelgiant į kiekvieno sugebėjimus, potencialias galias, poreikius.
2008 metais pradėta vykdyti įtėvių ir (ar) globėjų mokymai pagal PRIDE (tėvų informacijos, tobulinimosi ir mokymosi šaltinis) programą. Pagrindinis mokymų tikslas - supažindinti šeimas su vaikų poreikiais, padėti pačioms šeimoms nuspręsti ar jos galės iš tiesų tenkinti be tėvų globos likusių vaikų poreikius.
Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 metų balandžio 23 dienos sprendimu Nr. 2012 m. kovo 1 d. Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras reorganizuotas skaidymo būdu - jo teises ir pareigas išdalijant. Teises ir pareigas, susijusias su Laikinos socialinės paramos skyriaus veikla, nuo 2012 m. kovo 1 dienos išdalijant savivaldybės biudžetinei įstaigai Utenos vaikų globos namams. Pagal patvirtintus nuostatus nuo 2012 m. kovo 1 d. pakeistas Utenos vaikų globos namų buveinės adresas: iš ,,Atkočiškių k., Vyžuonų sen., LT-28111 Utenos r." į naują redakciją: ,,Vaižganto g. 50 - 1, 28185 Utena".
Tragiškas Gaisras Utenos Vaikų Globos Namuose 1952 Metais
Istorija apie nedėkingai susiklosčiusias aplinkybes, prie kurių prisidėjo atsakingų pareigūnų neatsakingas požiūris į savo pareigas. Nepaisant nelaimės masto - o kaip paskaitysite toliau, Utenos tragedija buvo išties sukrečianti - šis įvykis sovietmečiu buvo nuslėptas nuo viešumos, taigi abejotina, ar kaip nors labiau paveikė visuomenės nuomonę apie ugniagesius.
„Naktį į 1952 m. sausio 21 d. Seno čekisto Bartašiūno intuicija neapgavo - skubėti su paaiškinamuoju raštu reikėjo: LSSR valstybės saugumo (MGB) ministras Kapralovas tą pačią sausio 22 d. spėjo išsiųsti Gedvilui nors gan lakonišką ir ne visai tikslų (skyrėsi kai kurių tragedijos veikėjų pavardės), bet kartu ir ganėtinai kokybišką spec. pranešimą apie Utenos tragediją - suprantamą tiek, kad būtų aišku, jog Bartašiūnui pavaldūs ugniagesiai stipriai užlėkė - dėl jų kaltės žuvo žmonės. Ne veltui Bartašiūnas tuoj pat Utenon išsiuntė savo pavaduotoją Jefremovą - tam, kad šis detaliai išsiaiškintų visas tragiško gaisro aplinkybes.
Viskas prasidėjo 1952 m. sausio 20-ąją, apie 18 valandą: Utenos miesto ugniagesių komanda sulaukė skambučio iš vaikų globos namų - užsidegė kaminas, nuo jo pradėjo degti pastato perdangos. Į įvykio vietą Utenos ugniagesiai atvyko lydimi ne tik pamainos vado Vasiljevo, bet ir paties ugniagesių komandos viršininko Nazarovo. Ugniagesiai išardė aplink krosnį buvusią antrojo aukšto grindų dalį ir užpylė viską vandeniu. Po to Utenos ugniagesiai buvo iškviesti į kitą gaisrą (neblaivus pilietis padegė savo namą). Grįždama iš šio įvykio ugniagesių komanda buvo nusiųsta gesinti padegtos rajono vartotojų kooperatyvo bazės.
22 valandą Utenos ugniagesiai sulaukė antro skambučio iš vaikų globos namų - pasirodo, kad budinčios auklėtojos vadovaujami globotiniai ėmė ardyti gaisro priežastimi buvusią antrojo aukšto krosnį: kelios įkaitusios krosnies nuolaužos per ugniagesių išardytas grindis nukrito į pirmą aukštą ir pradėjo rūkti.
1 val. 50 min. ugniagesių komandos stebėjimo bokštelyje buvęs stebėtojas pamatė atvirą liepsną globos namų pusėje. Tuo pat metu sulaukta trečio skambučio iš globos namų. Ant kojų vėl pakelti ugniagesiai šįsyk rado liepsnų apimtus globos namus: degė laiptinė ir visa dešinė pastato pusė, pastatas skendo dūmuose. Eiti į vidų gelbėti žmonių ugniagesiams jau nebebuvo galimybės, taigi imtasi gesinti: prie 120 metrų atstumu buvusio vandens telkinio pastatytas autosiurblys, nutiestos dvi magistralinės linijos, į ugnį nukreipti trys švirkštai.
Atsitiktinai pro šalį su žmona iš pasisėdėjimo ėjọs komandos viršininkas Nazarovas ėmėsi vadovauti gesinimui. Materialiniai nuostoliai nebuvo milžiniški - išdegė tik pastato laiptinė, du dideli kambariai ir pirmojo aukšto dešinės pusės perdanga. Išorinės pastato sienos, taip pat kairės pusės perdanga liko ugnies nesunaikintos. Nepaisant to, didžiausius nuostolius ir siaubą patyrė patys namų gyventojai - beglobiai vaikai.
Paaiškėjo, kad po antrojo ugniagesių išvykimo, apie 23 val., globos namuose su auklėtiniais liko viena vienintelė jauna auklėtoja. Dalis vaikų buvo suguldyti miego ir užrakinti antrojo aukšto miegamuosiuose, o budėtoja kartu su likusiais globotiniais nuėjo miegoti į pirmąjį aukštą. Ją pabudino vaikų klyksmai.
„Palikti vieni vaikai ėmėsi gelbėtis iš degančio pastato savarankiškai“, - rašė Bartašiūnas. Antrajame, liepsnojančiame, pastato aukšte užrakintuose iš išorės miegamuosiuose likę vaikai, atrodo, nesutriko: išmušė langą, išmetė žemyn lovų čiužinius ir ant susikaupusios krūvos ėmė šokinėti - iš antro aukšto. Pirmajame aukšte buvę vaikai irgi gelbėjosi pro išmuštus langus. Išsigelbėti nepavyko šešiems globotiniams: keturi maži vaikai, pabijoję šokti pro langą, užduso nuo dūmų antrame aukšte, o dar du užduso pirmame.
Nusikalstamais buvo įvardinti ir globos namų direktoriaus Michailovo veiksmai: jis apkaltintas tuo, kad po pirmojo ugniagesių iškvietimo neorganizavo tinkamo budėjimo, taip pat nesilaikė priešgaisrinės saugos taisyklių: pastarosios inspekcijos metu (1951 m. spalį) prie globos namų būta pastatomų avarinių kopėčių, kuriomis būtų buvę galima evakuoti vaikus iš antrojo namo aukšto.
Apkaltinta buvo ir budinti auklėtoja - už tai, kad miegojo, taip pat „nesiėmė jokių priemonių vaikų evakuacijai iš degančio pastato“. Išsyk po gaisro gauta Vilniaus srities prokuroro sankcija suimti nelaimės kaltininkus: ugniagesių komandos viršininką Nazarovą, globos namų direktorių Michailovą ir budinčią auklėtoją. Tolesnis jų likimas nėra žinomas - tikėtina, kad buvo teisiami pagal tuometinio sovietinio BK 111 str.
„Žuvę vaikai 1952 m. sausio 22 d. 16 val. buvo palaidoti Utenos karių kapinėse. Laidotuvių metu jokių ekscesų nebūta“, - konstatavo Bartašiūnas. Tiek. Tai - vieninteliai dokumentai, kuriuos pavyko aptikti apie šią tragediją. Tikėtina, kad, išsamiau pasikapsčius, ką nors dar pavyktų rasti Švietimo ministerijos (kuriai priklausė minėti globos namai) ar Vilniaus srities teismo (kuris, tikėtina, nagrinėjo baudžiamąją bylą) fonduose. Deja, tenka šią misiją palikti kitiems tyrinėtojams.
Neabejotina tai, kad ir kituose šaltiniuose bendra tragedijos atmosfera būtų persmelkta kaltės mėtymo kitiems dvasios: MVD verstų kaltę globos namų administracijai, ši - neatsakingiems ugniagesiams, o iš šono viską stebintys čekistai - visiems. Tragedijos esmės toks mėtymasis kaltėmis, žinoma, nepakeis: vargšai vaikai buvo palikti žūčiai tragiškame gaisre, nulemtame kelių pareigūnų - tarp jų ir vietos ugniagesių - neatsakingo požiūrio į savo pareigas.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, Utenos tragediją galima vertinti kaip iliustratyvią stalinizmo laikų katastrofą: nuslėptą nuo visuomenės, nuasmenintą ir apribotą vien smulkių kaltininkų persekiojimu. Netapusi vieša, ši nelaimė, tikėtina, niekaip nepakeitė to meto visuomenės požiūrio į ugniagesius, o netapusi atminimo vieta - ir vėlesnių kartų.
Savaime suprantama, kad jeigu panaši nelaimė nutiktų šiais visa apimančio viešumo laikais, tai būtų milžiniškas smūgis ugniagesių kaip institucijos reputacijai, taip pat tikėtina, kad lėktų postai ir galvos - gal net ministrų lygmeniu.
Dabartinė Situacija: Institucinės Globos Pertvarka ir Naujos Paslaugos
Šiandien Lietuvoje vyksta aktyvi institucinės globos pertvarka, siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau vaikų augtų šeimai artimoje aplinkoje. Per dvejus metus tėvų globos netekusių vaikų, gyvenančių šeimai artimoje aplinkoje - pas globėjus (rūpintojus), budinčius ar nuolatinius globotojus ar šeimynose, padaugėjo nuo 79 proc. (4682 iš 5900 tėvų globos netekusių vaikų, 2023 m. liepa) iki 81 proc. (4416 iš 5433 tėvų globos netekusių vaikų, 2025 m. liepa).
„Prieš pradėdami įgyvendinti naują projekto, skatinančio ir efektyviai palaikančio globą šeimos aplinkoje, etapą, apsibrėžėme, kad kiekviena savivaldybė kasmet sieks 80 proc. rodiklio, t. y. kad tiek tėvų globos netekusių vaikų gyventų šeimos aplinkoje. Džiugu, kad dauguma savivaldybių nustatytą rodiklį viršija, o visos šalies mastu mes galime lygintis su tokia gilias vaikų globos tradicijas turinčia šalimi kaip Norvegija - ten gyvenančių šeimose vaikų skaičius siekia 88 proc.“, - pastebi R. Vaikų globos centrus Lietuvoje vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ vadovė Rugilė Ladauskienė.
Pastebima, kad auga ir saugaus laikino apgyvendinimo pas budinčius globotojus, kurie nesusiję su vaiku giminystės ar kitais emociniais ryšiais, atvejų skaičius. Per dvejus metus laikinai pas budinčius globotojus apgyvendintų vaikų skaičius išaugo nuo 58 proc. (2023 m. liepa) iki 71 proc. (2025 m. liepa).
„Vis mažiau į krizines situacijas patekusių vaikų laikinai apgyvendinama globos institucijose. Tiesa, planai buvo ambicingi, ir mes buvome numatę, kad pas budinčius globotojus apgyvendintų vaikų skaičius augs sparčiau, t. y. 2025 m. pasieks 90 proc. Deja, šio rodiklio dar nepriėjome, tačiau jis auga.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir tarnybos direktorė ILMA SKUODIENĖ taip pat pabrėžia, kad tėvų globos netekęs vaikas yra labai pažeidžiamas, tad svarbu jam kuo greičiau suteikti galimybę augti palaikančioje, ramioje ir mylinčioje aplinkoje.
„Bet kuris vaikas, o ypač netekęs tėvų globos, nori būti pastebėtas, matomas, jaustis suprastas, priimtas ir saugus. Šeimos aplinkoje - daugiau nei 80 proc.
Nuo 2023 m. daugiau nei 80 proc. į krizę patekusių vaikų pas budinčius globotojus sėkmingai apgyvendino Palangos, Rietavo, Zarasų, Kėdainių, Pakruojo, Biržų, Druskininkų, Kaišiadorių, Visagino, Joniškio, Varėnos, Raseinių, Utenos, Telšių, Šiaulių ir Kelmės globos centrai. Kitoms savivaldybėms tokio rodiklio pasiekti kol kas nepavyksta. Ekspertai pabrėžia, kad ten, kur rezultatai geri, jau sukurtas ganėtinai patikimas ir efektyvus vaikų laikino apgyvendinimo mechanizmas.
Utenos Socialinės Globos Namai Šiandien
Utenos socialinės globos namai - tai vieta, kur širdis šildo rūpestis, profesionalumas ir tvirti ryšiai su bendruomene. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytas normas, šioje įstaigoje numatyta 244 ilgalaikės globos vietų skaičius žmonėms su negalia, 10 trumpalaikės globos vietų bei 5 laikino atokvėpio paslaugų vietos. Visos ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos vietos yra užimtos, tačiau poreikis yra didesnis, todėl tenka laukti eilėje, kol atsilaisvins vieta. Čia priimami senyvo amžiaus asmenys, turintys didelių specialiųjų poreikių, taip pat žmonės su proto negalia ar psichikos sutrikimais, kuriems nustatytas individualios pagalbos poreikis pagal I, II arba III lygius.
Veikdami motyvuotoje komandoje, pasiekėme daug vertybėmis grįstų tikslų. Didžiuojamės savo namuose turėdami nuostabų būrį kūrybiškų žmonių, rašančių eiles, dainuojančių, piešiančių ar kitaip save išreiškiančių.
Noriu pasidžiaugti praėjusių metų dosniais ir spalvingais renginiais. Gausiai susirinkę pilietiškai minėjome valstybines šventes, su pagarba prisimindami mūsų šalies laisvės istorijos svarbius įvykus. Šventiškai sutikome Motinos, Tėvo dienas, Jonines, Žolinę, didžiąsias metų šventes, organizavome kultūrinių mainų renginius su Leliūnų SGN ir Utenos rajono socialinių paslaugų centro bendruomene, džiaugėmės vieni kitų talentais. Kūrybiški literatai ir saviveiklininkai susibūrė į jau tradicine tapusią rudenėlio literatūrinę-muzikinę šventę.
Su meno saviveiklininkų kolektyvo muzikiniais pasirodymais dalyvavome Linkuvos socialinės globos namų organizuojamame renginyje - festivalyje „Muzikinė paukštė 2024“. O skambiausiame Skemų socialinės globos namų renginyje, kuriame globotiniams muzikuoti ir dainuoti padeda Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai, „Stiprus, kai tu šalia“ pasirodėme su dainininke gerbiama Auguste Vedrickaite - unikalia asmenybe, sukaupusia daugiau nei 18 metų patirtį profesionalioje muzikos scenoje.
Su skambiomis dainomis dalyvavome Utenos meno mokyklos jaukiame ir spalvingame renginyje - projekte „60 metų su muzika Utenoje“. Puoselėdami darbuotojų gerovę, įvertindami jų kilnų darbą, iškilmingai ir išradingai paminėjome Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Šventę priartino kūrybinės atmosferos bei įdomios patirties pripildžiusi „Virsmo studija“, surengusi darbuotojams dailės terapijos užsiėmimą, išbandant kūrybinius gebėjimus ir dovanojant jaukios bendrystės potyrių. Darbuotojams, savo darbu reikšmingiausiai prisidedantiems prie socialinės gerovės kūrimo, buvo įteiktos padėkos, o socialinei darbuotojai Monikai Krisiūnienei - socialinės apsaugos ir darbo ministro Vytauto Šilinsko padėka. Po iškilmingos dalies modernioje ir jaukioje globos namų Šv. Vincento Pauliečio koplyčioje vyko atlaidai už socialinį darbą dirbančius darbuotojus. Šv. Mišias aukojo kun.Mūsų namuose ypač laukiama bendrystės kupina tradicinė šventė „Iš širdies į širdį“, skirta paminėti Tarptautinei neįgaliųjų žmonių dienai, kuomet aplanko žinomiausios Lietuvos muzikos žvaigždės. Šiais metais sulaukėme dainininko, dainų kūrėjo ir atlikėjo Aido Maniko, apdovanojusio didžiuliu dėmesiu kiekvieną iš mūsų.
Aktyvus gyvenimo būdas turi labai didelį poveikį kasdieniam gyvenimui ir sveikatos būklei. Todėl mūsų įstaigoje populiarios ir pamėgtos rytinės grupinės mankštos. Skatindami fizinį aktyvumą, komandinio darbo įgūdžius ir pasitikėjimą savimi, įstaigos bendruomenei organizavome sporto šventę. Su aktyviausiais išvykome į Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centrą, kuriame vyko merginų krepšinio 3×3 varžybos, suorganizuotos LSOK ir šio centro. Grįžome su 4-a vieta ir medaliais.
Pasitelkę gausų sportininkų būrį, dalyvavome respublikinėje neįgaliųjų sporto šventėje „Ne, GALIU“. Garbingą trečią vietą iškovojome žmonių su psichosocialine negalia varžybose „KvadRATAS: jungti ir vienyti“ Rokiškio rajono Skemų socialinės globos namuose. Strūnos socialinės globos namuose dalyvavome krepšinio baudų ir tritaškių metimų bei Cornhole rungtyse kartu su 5 kolektyvais iš kitų globos namų.
Už lango vis ryškiau šviečianti saulė, bundanti gamta įkvėpė plaukti baidarėmis Šventosios upe, keliauti pėsčiomis Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų pakrantėmis, po Zarasų kraštą, Antalieptės apylinkes, Šavašos pažintiniu taku. Tris dienas, dvi naktis iškylavome Tauragno ežero pakrantėje. Ekskursijų metu kultūrinėje-pažintinėje kelionėje aplankėme garsųjį Rokiškio dvarą. Naujos patirties įgavome edukacinėse išvykose aplankę Utenos modernių technologijų STEAM centrą, kur turėjome puikią galimybę pabūti mokslininkais bei pažinti pasaulį globaliau. Gedulo ir vilties dienos proga surengėme pilietinę istorinės atminties akciją apsilankydami Utenos Laisvės kovų muziejuje. Metų gale aplankėme Vilniaus Katedros aikštėje puošniausią kalėdinę žaliaskarę.
Jau tradicija tapę apsilankymai Utenos gyvūnų globos namuose, kur esame laukiami ir džiaugiamasi atvežtu taip reikalingu gyvūnams maistu bei jų smagiu pavedžiojimu. Su didžiuliu kūrybiniu entuziazmu eksponuojame kūrybos darbus parodose Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, trijose Panevėžio institucijose. Dalyvavome dviejuose paskelbtuose projektuose: Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos ,,Guboja“ „Kalėdinio piešinio“ konkurse ir Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro kūrybiškumo konkurse „Stebuklinga spalvų galia“, kurioje šių namų globotinė Meilė Sidabruna išrinkta viena iš konkurso laimėtojų. Labai džiaugiamės Meilės laimėjimu ir šio biuro dosni...
Bendruomeniniai vaikų globos namai Utenoje
Vieta, kur gera būti, į kurią norisi sugrįžti - tokį įspūdį palieka dveji Utenoje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai. Du dideli namai šiuolaikiškai įrengti, yra užtektinai erdvės, kad kiekvienas galėtų rasti sau ramų kampelį, vaikai turi savo kambarius. Visgi ne graži aplinka namą paverčia namais, o žmonės - vaikai, socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai čia tvarkosi kaip bet kuri šeima nuosavuose namuose.
Užpalių gatvėje esantys bendruomeniniai vaikų globos namai pirmiesiems gyventojams duris atvėrė 2017 metų birželį, čia kūrėsi vyresnio amžiaus vaikai - nuo 16 metų. Jiems buvo teikiama palydimosios globos paslauga. Šiandien paslaugos specifika pasikeitusi - iš Institucinės globos pertvarkos projekto finansuoti namai dabar veikia kaip bendruomeniniai vaikų globos namai. Šiame name gyvena aštuoni 13-19 metų vaikai. Antrieji bendruomeniniai vaikų globos namai, taip pat įsteigti iš Institucinės globos pertvarkos projekto lėšų, įsikūrę Palangos gatvėje. Čia gyvena aštuoni 8-18 metų amžiaus vaikai. Šiuo metu šalyje vykdoma institucinės globos pertvarka. Ją užbaigus nuo kitų metų turėtų nebelikti institucinių globos namų. Kad Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre gyvenantys vaikai galėtų persikelti į bendruomeninius namus, reikia dar vieno namo.
Padeda įveikti traumines patirtis
Pasak socialinio pedagogo D. Gudo, labai svarbu tai, kad bendruomeniniuose vaikų globos namuose nėra didelės darbuotojų kaitos. Pasikeisdami dirba keli socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai. Tai reiškia, kad vaikai neturi vienos „mamos“ ir vieno „tėčio“, tačiau žmonių nėra per daug ir galima su jais užmegzti tvirtą ryšį. Vaikas gali pasitikėti, nebebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings.
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, pasak D. Gudo, vaikas auga kaip asmenybė - su savo poreikiais, norais, su savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Kartais net biologinėse šeimose augantys vaikai, D. Gudo teigimu, neturi tvirto pagrindo ir vertybinio ugdymo, o bendruomeniniuose namuose augantys vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūri į gyvenimą: vasaromis dirba, laisvą laiką skiria savanorystei, jau dėlioja ateities planus. Pašnekovų teigimu, sulaukę pilnametystės vaikai ir toliau jaučia darbuotojų palaikymą, gali kreiptis pagalbos. D. Bikelienė įsitikinusi, kad tokio tipo namuose vaikams daug lengviau gyti po patirtų traumų. Ne paslaptis, kad vaikai čia patenka iš disfunkcinių šeimų, kur stokojo rūpesčio, dėmesio, kur negalėjo pasitikėti suaugusiais: „Čia, priešingai nei instituciniuose namuose, visi gyvename kaip šeima, o vaikui labai svarbu turėti šeimą, jausti palaikymą. Įstaigoje vaikas gyvena pagal darbuotojo darbo ritmą, o čia jis gali bet kada prieiti, nereikia laukti, iš anksto tartis dėl susitikimo. Pokalbis, pasitikėjimą kelianti atmosfera, ramybė - geriausi vaistai, gydantys traumas.“
„Gali neužtekti ir viso gyvenimo, kad vaikas išgytų, tačiau mes stengiamės, kad tai vyktų, nors ir lėtai, - teigia D. Gudas. - Žinoma, vaikams niekas neatstos tėvo ir mamos, kad ir kokie jie būtų. Vienas iš mūsų tikslų - diegti pagarbą tėvams, padėti juos suprasti.
Stengiasi atkurti šeimos modelį
Socialinės darbuotojos Neringos Tylienės ir socialinio darbuotojo padėjėjo Egidijaus Kornevo teigimu, pagrindinis skirtumas tarp institucinių ir bendruomeninių globos namų - čia nėra itin griežtų taisyklių. Įstaigoje nustatytas pietų laikas, miego laikas, o čia vaikai gali susidaryti asmeninę dienotvarkę. Žinoma, tam tikros taisyklės galioja ir čia. Nemeluoti, sugyventi darniai, gerbti vieni kitus, būti atviriems - pagrindinės iš jų. Kiekvienas vaikas turi namų ir savo kambario raktus, gali kviestis svečių. Vaikai kartu leidžia laisvalaikį namuose, drauge keliauja, pramogauja.
Pašnekovai džiaugiasi, kad šalia bendruomeninių vaikų globos namų yra lopinėlis žemės daržui. Užaugintas daržoves vaikai kartu su darbuotojais konservuoja žiemai, visi kartu verda uogienes, kompotus. Pasiteiravus, ar tarp vaikų nekyla konfliktų, pašnekovai teigia, kad rimtesnių nesutarimų nepasitaiko. „Vaikai kartais susipyksta, pasibara, bet taip ir būna šeimose. Mes juos auklėjam taip, kad mokėtų neužgaudami pasakyti savo nuomonę, kad įsiklausytų į kitus, - sako E. Kornevas. - Jiems labai svarbu, kad po pamokų grįžta ne į įstaigą, kad čia nėra iškabos, kad gali patys planuoti laisvalaikį, pasikviesti draugų, patys eiti į svečius. Tai ugdo pasitikėjimą savimi, suteikia ramybės jausmą. Visuomenėje mažėja stigmų
Visuomenės požiūris ir tolerancija
Respublikinė spauda yra plačiai nušvietusi situacijas, kaip visuomenė reaguoja į bet kokį kitoniškumą. Kalbinti socialiniai darbuotojai dar prisimena laikus, kai be tėvų globos likę vaikai būdavo tarsi pažymėti etikete. Bet uteniškiai, regis, yra tolerantiški ir supratingi. Kol klaidžiojau ieškodama tiek vienų, tiek kitų bendruomeninių namų, pakalbinau keletą kaimynų. „Niekada nebuvo jokių baimių dėl to, kad kaimynystėje apsigyvens būrys vaikų, - tikino vienas sutiktųjų. - Visi žinome, kad tai vaikai iš globos įstaigos. Žinau, kad yra visokių nuomonių apie be biologinių tėvų augančius vaikus, bet man niekada neteko matyti nieko, kas rodytų, jog šie vaikai kažkuo išskirtiniai. Visi mandagūs, gerai išauklėti. Daugelis biologinėse šeimose gyvenančių vaikų nėra tokie geri. Mano manymu, iš jų galėtumėm daug ko pasimokyti. Tai ir pavyzdys bendruomenei, kad turime priimti visus ir vengti išankstinių nuostatų.“
Pozityviu bendruomenės požiūriu džiaugiasi ir darbuotojai. D. Bikelienė sako, kad vaikai buvo priimti labai gražiai, tarp bendruomeninių namų ir aplinkinių gyventojų nėra jokio susiskaldymo, pasidalijimo į „mus“ ir „juos“. Anot pašnekovų, visuomenės požiūris keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet svarbiausia, kad pozityvūs procesai apskritai vyksta. Visi trylikametės Paulinos draugai žino, kad ji gyvena bendruomeniniuose namuose, tačiau diskriminacijos dėl to, pasak Paulinos, patirti netenka. Mergaitė sako, kad čia visi bendrauja kaip broliai ir seserys. Namuose jauku, galima pasikviesti draugų, valgant nereikia derintis prie bendro valgiaraščio. Gyvenimas čia nuo gyvenimo įstaigoje, Paulinos manymu, skiriasi ir tuo, kad čia gali jaustis namų šeimininku: pats tvarkaisi, pats gamini valgyti, gali nuspręsti, ką nori žiūrėti per televizorių. „Būdama čia jaučiu, kad tikrai esu namie“, - užtikrintai sako Paulina. Toks ir yra reformos tikslas - atkurti šeimos modelį. Anot D. Gudo, per ilgametę darbo patirtį stebėjusio daugybę reformų, ši yra geriausia, nes suteikia vaikams galimybę gyventi šeimos aplinkoje.
Psichosocialinės problemos ir ryšiai su biologiniais tėvais
Didžioji dalis vaikų globos namų auklėtinių yra tėvų globos netekę vaikai, kurie dažnai patiria kognityvinio vystymosi, emocinių ir socialinės adaptacijos sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, o jų lytinės identifikacijos procesas yra sulėtėjęs.
Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Tai ypač pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina.
Globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos elgesio bei emocinės problemos, tokios kaip agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, somatinio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
Agresija - tai įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individų interesus. Vienų individų agresija yra puolamojo pobūdžio, o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Šiandien agresija tarp vaikų, paauglių ir jaunuolių - dažnai sutinkamas reiškinys, įvairus savo laipsniu ir raiškos formomis. Tarp mažesnių vaikų dažniau negu tarp vyresnių sutinkama fizinė agresija (agresyvus elgesys). Paaugliai ir jaunuoliai labiau linkę naudoti emocinę (spaudimo) ir verbalinę agresiją. Taip pat pasitaiko ir seksualinė agresija.
Nors dauguma vaikų, augančių globos namuose, yra netekę tėvų globos dėl įvairių socialinių ar šeiminių problemų, svarbu nepamiršti, kad ryšys su biologiniais tėvais, net ir nutolęs, gali išlikti svarbus vaiko psichologinei raidai. Šiuolaikinės globos įstaigos siekia sudaryti sąlygas palaikyti šiuos ryšius, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Tai gali būti reguliarūs susitikimai, bendravimas telefonu ar laiškais. Toks palaikymas padeda vaikui išsaugoti savo tapatybės jausmą ir suprasti savo kilmę, net ir augant be tėvų.
