Visuomeninė Organizacija Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugija (kodas 184211367) buvo įkurta 1999-09-21. Pagrindinė įmonės veikla yra gyvūnų globa. Šiuo metu Visuomeninė Organizacija Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugija įsikūrusi adresu Taikos g. 53A, Utena.
Kas mėnesį priimama, atsivežama vidutiniškai apie 80 gyvūnų ir išvyksta į naujus namus apie 60. Be naminių, beglobių, rūpinamasi ir laukiniais gyvūnais - gandrais, gulbėmis, įvairiais kitais smulkesniais ir stambesniais paukščiais, smulkiais laukiniais gyvūnais, kuriems reikalinga laikina globa.
Kasmet teikiame projektus finansavimui iš Utenos rajono savivaldybės specialiųjų programų. Vienas iš tokių projektų - „Pagalba sužeistiems ar ligotiems smulkiems laukiniams paukščiams ar iškritusiems iš lizdų jų jaunikliams”. Tai gamtosauginės veiklos projektas, teiktas savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšoms gauti. 2021 metais gavome 300 Eur, šiais metais - 500 Eur, kuriuos panaudojom įvairių smulkių laukinių paukščių, kurie pas mus buvo vežami, apie juos pranešama ir paimami maitinimui, priežiūrai, gydymui, naujo lauko voljeriuko-aptvaro įrengimui, kuris naudojamas stambesniems sužalotiems, jau negalėsiantiems gamtoje patiems išgyventi paukščiams apgyvendinti. Viso buvo po keliasdešimt tokių reikalingų pagalbos ir pernai metais, ir šiais.
Tačiau ne visi, norintys įsigyti gyvūną iš globos namų, atitinka keliamus reikalavimus. Neužtenka vien noro turėti augintinį. Tuo įsitikino ne vienas Utenos rajono gyvūnų globos namuose, kur gyvena šimtai kačių ir šunų, apsilankęs žmogus, iškart turintis paaiškinti, kur jų augintinis gyvens ir kaip bus prižiūrimas. Taip pat kiekvienas, norintis turėti naminį gyvūną, turi užpildyti anketą, atsakyti į keliolika klausimų, susijusių su šeimos nariais, augintinio užimtumu, kas prižiūrėtų gyvūną, jei šeimininkas susirgtų, kokiu maistu bus šeriamas augintinis ir t.t. Tačiau anketą ne visuomet tenka pildyti ir įveikti popierinį šuns ar katino „įvaikinimo“ procesą.
„Mes neduodame nė vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“, - „Utenos dienai“ paaiškino Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė. - Mes nuolat gyvename kovoje.“ J. Guobaitė tikino, kad yra žmogiškos taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas žmogus. „Jei mes tą šunį uždarome voljere, tai koks jis mūsų draugas. Kaip turi jaustis gyvūnas, jei jį ten paliekame. Žmogus sėdi namuose, o šuo - voljere arba pririštas prie būdos.“ Ji teigė, kad prieglaudos darbuotojai neturi laiko patikrinti kiekvieno gyvūno, kurį pasiima šeimininkai. „Per mūsų rankas kasmet praeina 400-500 šunų, kačių - iki 1,5 tūkst. Paskaičiuokime, kokie skaičiai susidaro per visus metus“, - teigė pašnekovė. Paklausta, kiek maždaug per mėnesį gyventojai laikyti į savo namus pasiima gyvūnų, ji atsakė, kad tai nėra dideli skaičiai. „Dėl to, kad tokios sąlygos. Žmonių, kuriems reikia šuns, yra mažai. Daugeliui reikia tik sargo. Žmonės turi namus, tačiau augintiniui, kaip paaiškėja, ten vietos nėra“, - piktinosi J. Guobaitė ir kaip pavyzdį pateikė Skandinavijos šalis, kur nėra nė vieno voljero.
Romanas Bralkovskis, netekęs savo keturkojo ir pasijutęs vienišas, nusprendė įsigyti kitą, t. y. suteikti galimybę namus praradusiam, išmestam ar šeimininkui nebereikalingam šuneliui iš gyvūnų globos namų. Darbštus ir nagingas vyras susitvarkė senąjį voljerą, patobulino būdą - pasiruošė priimti augintinį, kuris, kaip jis tikėjosi, taps geriausiu draugu. „Pajutau, kad man kažko trūksta. Taip pat ir dėl saugumo norėjosi, kad sodyboje būtų šuo. Nusprendžiau imti šunį iš prieglaudos. Ten nuvykęs iškart sulaukiau klausimo, kur šunį žadu laikyti. Pasakiau, kad turiu paruošęs voljerą, bet nežadėjau ten jo laikyti nuolat. Šuo galėtų karaliauti ir lauke, juk vietos čia daug. Nepatenkinta darbuotoja paklausė, kur šuo miegos naktimis. Aš irgi jos paklausiau: „Jei aš einu į lovą miegot, šuo turi gult kartu su manim?“ Darbuotoja pašaipiai atsakė: „O kodėl gi ne?“ Sulaukęs tokio atsakymo likau šokiruotas“, - pasakojo vyras apie pernykštį apsilankymą gyvūnų globos namuose. Čia jis lankėsi ir šiemet. „Kai šių metų kovo mėnesį vėl nusprendžiau išbandyti laimę, išgirdau tą pačią giesmę, kad šuo turi gyvent ten, kur gyvena šeimininkas. Ir vėl nedavė“, - pasipiktinimo neslėpė vyriškis, kuris ir konkretų šunį buvo nusižiūrėjęs. „Po pokalbio su darbuotoja supratau, kad aš esu netinkamas šeimininkas ir negaliu prižiūrėti šuns. Pirmąkart išgirdau tokius žodžius. Tai buvo itin nemalonu“, - prisiminė pašnekovas. Tąkart jis darbuotojoms palinkėjo geros dienos ir išeidamas pridūrė, kad nekeičiant tvarkos, o galbūt ir darbuotojų požiūrio, gyvūnai tuoj nebetilps globos namuose. „Jei man gyvūnas nebūtų prie dūšios, aš jo nelaikyčiau“, - toliau kalbėjo R. Vyras parodė voljerą, kuris buvo pritaikytas anksčiau laikytam keturkojo. Būdą apšiltino pats. Sukalė medines grindis. Vasarą prikabina užuolaidėlę, kad saulė nekaitintų voljero. O jeigu būna per karšta, augintiniui leidžia įsikurti pirtyje ant betoninių grindų, kur vėsiau. Vyras įsitikinęs, kad šuo turi būti tikras šeimininko draugas. Jis prisiminė, kaip Toras sykį jam išgelbėjo gyvybę.
Visuomenėje vis dar sklando kalbos, kad voljerai yra daug tinkamesnis būdas laikyti savo augintinį (gyvūnų globos namuose jie taip pat laikomi voljeruose), tačiau gyvūnų teisių gyvėjai nesutinka su tuo. Esą tam tikrais atvejais šuns laikymas voljere jam gali padaryti dar didesnę žalą. „Voljeras turėtų būti pakankamai erdvus, nuolat tvarkomas, o su ten laikomu šunimi nuolat bendraujama, jis išvedamas pasivaikščioti ar leidžiama dažnai palakstyti“, - savo nuomone dalijosi Gintarė Mockevičienė, kuriai pritarė R. Bernatavičiūtė. Jos abi vieningai teigė, kad keturkojo vieta yra žmogaus namuose, šalia šeimininko. Ir visai nesvarbu, ar tai butas, ar tai namas.
Specialistų teigimu, nors skirtingų žmonių nuomonės gali skirtis, tikslas visuomet - rasti atsakingus ir rūpestingus šeimininkus, kurie sugebės užtikrinti geriausias sąlygas globotiniams. Rišimas grandine ar uždaras voljeras nėra tinkamiausia vieta šuniui. Šuo nėra „garsinė signalizacija“ ar apsauga sauganti šeimininko turtą. Visuomenė turi suprasti, kad tam yra kitos priemonės, kuriomis ir reikėtų pasinaudoti. Gyvūnų teisių gynėjai laikosi vieningos nuomonės: šimtmečius gyva tradicija rišti šunis prie grandinės yra atgyvenusi ir šiandien, XXI amžiuje, to nebeturėtų būti. Todėl kitaip mąstantiems žmonėms, manantiems, kad keturkojis gyvūnas namuose gali atlikti tik sargo funkciją, jie dažniausiai pasiūlo nuvykti į artimiausią prekybos centrą ir įsigyti vaizdo kamerą. „Juk prie būdos pririštas šuo negali apsaugoti nei kitų, nei pats savęs. Taigi gyvūnas negali atlikti vaizdo kameros ar signalizacijos funkcijos“, - teigė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Mockevičienė ir pridūrė, kad VMVT inspektoriai, kasdien susiduriantys su skaudžiais atvejais, susijusiais su šunų laikymo sąlygomis, kaip problemą įvardija elementarių žinių apie laikomo naminio gyvūno poreikius trūkumą ir perimtą blogą elgesį iš aplinkos. Ji įsitikinusi, kad ne visuomet sudėtingas situacijas įmanoma išspręsti tolerantiškais būdais paaiškint šeimininkui, ką jis blogai daro ir kodėl taip ar kitaip netinkamai elgiasi su keturkoju.
Vilniaus gyvūnų globos namai GRINDA
R. Bralkovskis nežada nuleisti rankų: jei jam nepasisekė gauti keturkojo Utenoje, vyks į Druskininkus, kur giminaičiai turi vilkšunę. Ši netrukus atsives šuniukų - vienas iš jų pažadėtas „Utenos dienos“ kalbintam vyrui. Tačiau reikės šiek tiek palaukti, kol jauniklis sustiprės.
2024 metais Visuomeninė Organizacija Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugija pardavimo pajamos siekė 311 655 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 0 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 12.
