Įkvepiantis Eglijos Vaitkevičės kelias: nuo scenos žvaigždės iki parfumerijos karalienės

Lietuvoje kaip burleskos šokėja išgarsėjusi Eglija Vaitkevičė visuomet žavėjo laikui nepasiduodančia išvaizda ir stipria asmenybe. Jos gyvenimo kelias - tai nuolatinė kaita, drąsūs sprendimai ir siekis atrasti save įvairiose srityse. Nuo dalyvavimo grožio konkursuose ir pasirodymų scenoje iki verslo kūrimo grožio industrijoje - Eglija Vaitkevičė nuėjo ilgą ir įdomų kelią.

Karjeros pradžia ir išgarsėjimas

Kosmetologijos studijas baigusi E. Vaitkevičė karjerą šou versle pradėjo nuo dalyvavimo konkurse „Kauno ponia 2004“, kurį laimėjo. Kiek vėliau sudalyvavo muzikiniame projekte „Kelias į žvaigždes“. Tačiau ryškiausias moters karjeros momentas - šokiai, kuriuose įmaišyti ir striptizo elementai. Ji tapo burleskos pradininke Lietuvoje.

Pirmą kartą Eglija žurnalo viršelyje atsidūrė 2004 metais, kai pelnė Kauno ponios titulą. Tuomet vieniša dviejų mergaičių motina atvirai kalbėjo apie grožį, motinystę ir planus sužibėti pramogų pasaulyje. Nuo pirmojo Eglijos interviu „Stiliui“ prabėgo lygiai 10 metų. Nuo tada jos gyvenime pasikeitė daug kas - profesija, mylimasis, namai, pavardė ir net vardas.

Nuo pirmojo jūsų interviu „Stiliui“ prabėgo 10 metų. Kaip pasikeitėte per šį laikotarpį? Kartais paskaitau savo interviu, duotus prieš daug metų. Labai įdomu pamatyti save iš laiko perspektyvos, prisiminti, kuo gyvenau, ką veikiau ir kokia buvo mano asmenybė, kokius planus kūriau. Atsivertusi „Stiliaus“ žurnalą pamačiau, kad šiandien esu lygiai tokia pati, kokia buvau ir prieš dešimt metų. Didžiausias atradimas - esu lygiai tokia pati, kokia buvau jauna mergaitė. Aš vis dar svajoju, kuriu planus ir labai noriu viską patirti. Esu vis dar tokia pat jautri ir kartais naivi, lyg mano gyvenime nebūtų buvę dramų ir sunkių išgyvenimų.

Viešumas buvo viena iš pigiausių galimybių reklamuoti savo koncertinę veiklą, ir tai pasiteisino. O kadangi dabar mano veiklos sritis yra visai kita, rodytis viešumoje nėra jokio reikalo. Į viską žiūriu praktiškai, tad man tiesiog nepraktiška šmėžuoti puslapiuose ir skaityti komentarus - to man nereikia. Apie save leidžiu žinoti tiek, kiek naudinga man pačiai, ir manau, kad taip turėtų elgtis visi. Jeigu kažkas save išstato, reiškia jam yra kažkokia nauda. Tiesa, ir betikslio savęs afišavimo yra galybė, bet manyčiau, kad tai yra pateisinama tik tuo atveju, jei esi artistas ar šiaip žmogus, kuriam viešumas reikalingas. Šiuo metu spauda apie mane rašo tiek, kiek reikia dabartinei veiklai, ir man to užtenka.

Pirmą kartą viešumoje atsidūriau prieš dešimt metų, kai tapau Kauno ponia. Po to žurnalistai ėmė mane kalbinti, kviesti į televizijos laidas, netgi dalyvavau realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Tada maniau, kad mano sena vaikystės svajonė tapti dainininke išsipildys, kad žinomumas, įgytas dalyvaujant grožio konkurse, padės prasimušti į pramogų pasaulį. Nežinojau, kad visa tai suteiks tik nusivylimą ir neviltį. Buvau vertinama, apkalbama, komentuojama. Tada norėjau dingti iš viešumos ir gailėjausi, kad visa tai pradėjau. Esu jautri, o viešumas labai apsunkino gyvenimą.

Visą gyvenimą labai skaudžiai išgyvenau dėl neteisybės, melo, apgavysčių. Aš pernelyg pasitikiu žmonėmis. Kita vertus, tas pozityvumas padeda džiaugtis gyvenimu ir eiti toliau. Vis dėlto manau, kad skaudžios gyvenimo pamokos buvo naudingos: pažinau daug žmonių ir jų vidinių demonų. Dabar sugebu net po pirmo telefono pokalbio pasakyti apie žmogų viską: kas jis yra, kokia jo esmė, kokių velnių iš jo galima tikėtis.

Emigracija ir nauja veikla

Prieš maždaug šešerius metus 48-erių E. Vaitkevičė emigravo į Angliją ir čia ėmėsi verslo grožio industrijoje. Įgijusi profesionalios parfumerės diplomą, ėmė kurti kvepalus.

Jau šešerius metus gyvenu Londone. Per tą laiką baigiau parfumerijos mokslus Prancūzijoje ir įkūriau savo įmonę. Kuriu ir visame pasaulyje prekiauju savo produkcija. Tai yra mano dabartinė veikla, kuria aš džiaugiuosi. Gaila, kad anksčiau tokių profesijų nebuvo - kaip ir minėjau, jeigu būtų galimybė, galbūt anksčiau būčiau pasirinkusi kitą profesiją. Tačiau tais laikais buvo tik keli variantai, ką galėjau mokytis.

Negaliu sakyti, kad niekada negrįšiu, bet minčių apie grįžimą kol kas neturiu. Klausimas - ką aš daryčiau Lietuvoje, kaip ten gyvenčiau? Taip, Lietuvoje galbūt yra žymiai patogiau - yra butas, pažintys, gal pigiau ir lengviau. Bet ką man veikti Lietuvoje? Man reikia turėti terpę, kurioje galėčiau gyventi kaip noriu. Man Londonas tinka savo erdve, man patinka jo kultūra, tai vienas iš didžiausių pasaulio miestų, o didybę aš mėgstu. Aišku, yra trūkumų, tačiau su trūkumais kovojame arba juos priimame kaip realybę. O jeigu gyvenime tektų gyventi ne Londone ir galėčiau rinktis, tai būtų ne Lietuva, o galbūt pietų Prancūzija, apie kurią jau labai seniai svajoju. Tai vieta, kurioje mano siela džiaugiasi - ten mano kūrybos įkvėpimas, ten mokiausi ir formavau parfumerijos įgūdžius. Ten ir mano profesijos, ir sielos vieta.

Mano dukros neseniai pasakė, jog neįsivaizduoja jei mūsų šeimoje nebūtų kūrybos, meno. Kultūrą, meną, klasikinę muziką skiepiju vaikams nuo mažens. Mano dukros dažnai lankosi Nacionalinėje paveikslų galerijoje, TATE muziejuje, eina į parodas ir renginius. Namuose nustatyta klasikinės muzikos radijo programa. Tai mano vaikų pasirinkimas. Jauniausioji dukra yra menininkė. Ji tapo, kuria trumpo metro filmus. Yra laimėjusi apdovanojimų už kūrybą, nors jai tik 20 metų. Vyresnioji dukra baigė marketingą ir dabar pasuko į dizainą. Tad visa šeima yra kūrybinga ir mes suprantame viena kitos kūrybinius poreikius, padedame ir puoselėjame viena kitą.

Labai retai. Per pastaruosius ketverius metus čia buvau tik kelis kartus. Mano šeima ir draugai atvyksta pas mane. Nejaučiu nostalgijos, nesigręžioju į praeitį, nes esu dabartyje. Gyvenu ten, kur noriu. Pati renkuosi. Man patinka Londonas dėl galimybių vystyti savo kūrybą ir didžiulio kultūros paveldo. Tačiau jei gyvenčiau Lietuvoje - tai tik Kaune, nes šis miestas turi savo charizmą, stilių, istoriją, žmones. Aš save labiau asocijuoju su Kaunu nei visa Lietuva.

Šeima ir motinystė

Viena užauginote dvi dukras. Kokias vertybes joms stengėtės perduoti? Visada susigraudinu, kai pagalvoju, kaip aš myliu savo dukras. Tikra palaima būti jų mama. Esu labai dėkinga likimui, kad man jas padovanojo. Su mergaitėmis sutariame gerai. Baigusi studijas Danijoje Greta atvyko pas mus į Didžiąją Britaniją. Šiuo metu ji studijuoja Londono menų universitete. Jaunesnioji Klaudija mokosi Londono koledže ir taip pat planuoja studijuoti universitete.

Mane nuo vaikystės tėvai mokė, kad aukštasis mokslas ir mokslai apskritai yra didelė vertybė. Dabar tai skiepiju savo vaikams. Mūsų šeimoje įprasta padėti vienas kitam, suprasti, domėtis ir rūpintis vienas kitu. Aš to siekiau nuo tada, kai Greta ir Klaudija dar buvo vaikai. Šiandien mes esame stipri komanda.

Man visuomet labai svarbu, ką jaučia mano dukros ir ar tarp mūsų yra pakankamai artimas ryšys. Greta ir Klaudija - labai skirtingo charakterio, todėl su kiekviena Eglijai tenka bendrauti taikant skirtingus metodus. Eglija visuomet stengėsi savo dukroms būti tarsi uostas, į kurį sugrįžusios jos visuomet gali rasti palaikymą, užuovėją, užuojautą. „Niekada nevijau vaikų nuo savęs prisidengdama darbais ar problemomis. Auklėdama savo atžalas moteris visuomet stengėsi neperlenkti lazdos. Jos nuomone, už itin griežtą auklėjimą daug svarbiau skatinti vaiką mąstyti pačiam, nubrėžti ribas, tačiau kartu ir duoti laivę. Šiandien ji džiaugiasi, kad jos dukros - jau suaugusios panelės ir mamai gali padėkoti už tai, kokias jas išaugino. „Neseniai su jomis kalbėjomės apie vaikystę, apie tai, kokia aš buvau mama joms. Pasak jos, svarbiausia - rodyti gerą pavyzdį. Jei nori, kad vaikas nesikeiktų - nereikia pačiai sau leisti tokių žodžių, jei nori, kad nerūkytų - reikia mesti pačią. Tačiau norint atrasti balansą auklėjant dukras, teko ir pačiai pasimokyti - ji skaitė daug su tėvyste susijusių knygų, straipsnių. Eglijos mam pedagogė, tėtis - karininkas, todėl abu negailėjo ir patarimų, kaip auklėti vaikus. „Teisingas auklėjimas - labai svarbu. Pati nuo mažens buvau pratinama prie meno, kultūros pažinimo.

Gimę vaikai į mano gyvenimą atnešė prasmę, - neabejoja Eglija. - Kai esi jauna, ieškai savo pašaukimo, mokaisi, galvoji apie savo būsimą darbą, karjerą, šeimą. "Dėl to negaliu gailėtis, nes tokia esu ir kitokio varianto neįsivaizduoju. Jos šeimoje svarbiausia yra pasitikėjimas. "Prašiau sakyti tiesą pažadėjusi, kad nesmerksiu, suprasiu, padėsiu ir palaikysiu, kad ir kas būtų, - apie savo, kaip mamos, bendravimo principus kalbėjo Eglija. - Už tai dabar man dėkoja. Mes esame stiprus kumštis, visada žinau, kur ir ką jos veikia, kaip sekasi. Mano antenos, davikliai vis dar tokie pat jautrūs ir nukreipti į mano dukrų pusę, kaip buvo ir jų vaikystėje.

Asmeninis gyvenimas ir santykiai

Anksčiau Egliją viešumoje buvome įpratę matyti dažnai. Prieš 15 metų ji buvo išrinkta Kauno ponia, netrukus po to dalyvavo kultiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“, tapo burleskos šokio Lietuvoje pradininke ir nuolat atsidurdavo žiniasklaidos akiratyje.

Visgi prieš maždaug šešerius metus 48-erių E. Vaitkevičė emigravo į Angliją ir čia ėmėsi verslo grožio industrijoje. Įgijusi profesionalios parfumerės diplomą, ėmė kurti kvepalus. Kalbėdama apie šią draugystę portalui KLUBAS.lt Eglija buvo gana paslaptinga - nesakė, nei kiek laiko tęsėsi jų santykiai, nei kada užsimezgė. „Šiame tūkstantmetyje, - nusijuokė Eglija, prisiminusi, kaip prieš kelerius metus viename Kauno klube ją pašokdinęs jaunas vyras paprašė telefono numerio. - Paprastai aš telefono numerio iš karto neduodu, tačiau jis dar kartą pašokdino, aš greitai jam susakiau numerį - tikrai negalvojau, kad prisimins. O jis skambina kitą dieną!” Moteris jam negaili gerų žodžių. „Jis buvo atsakingas, mokėjo mylėti ir mano vaikus priimti“, - sako E.Vaitkevičė. Apie išsiskyrimą su gerokai jaunesniu vyru Eglija kalba taip pat paslaptingai. „Mus išskyrė gyvenimas, pats likimas. Nenoriu pasakoti kaip, net jį atėmė iš manęs, mes praradome vienas kitą. Nenoriu sakyti, kaip tai atsitiko, bet tai ne nuo mūsų priklausė. Buvo dramatiška situacija“, -atsiduso E.Vaitkevičė.

Esu įsimylėjusi. Myliu talentingus žmones. Nebūtinai jie mane pažįsta. Vidutinybėms aš neturiu laiko, - sako pašnekovė.

Žinoma. Esu įsimylėjusi. Myliu talentingus žmones. Nebūtinai jie mane pažįsta. Aš įsimyliu talentą arba charizmatišką asmenybę. Vidutinybėms aš neturiu laiko. Turiu savo kūrybą. Galiu tik patvirtinti, jog palaikau ryšius su labai charizmatiška asmenybe, kuri mane įkvepia. Nuolatiniams kasdieniniams buitiniams santykiams aš neturiu laiko. Mūsų gyvenimas per trumpas paskęsti buityje.

Mano širdis visada užimta daugeliu dalykų. Nejaučiu nei meilės, nei dėmesio trūkumo. Galiu pasakyti tiek, kad nesijaučiu vieniša ir tas labai džiugu - esu laiminga moteris. Aišku, visada yra kur tobulėti. Pasižiūriu į 50-metes žvaigždes, tokias kaip Catherine Zeta-Jones, Jennifer Lopez ar Mariah Carey, ir galvoju, kaip faina, kad jos gyvena tarsi trisdešimtmečių gyvenimą. Aš lygiai taip pat jaučiuosi ir save su šiomis moterimis lyginu. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių pavyzdžių - daug pasiekusių laimingų moterų. Dėl to 50 metų man nėra baisu.

Požiūris į gyvenimą ir ateities planai

50 yra toks pats skaičius kaip 49 ar 48. Skaičius nieko nereiškia. Jis parodo, kad tiek metų praeita ir viskas. Kažkokių emocijų nejaučiu, nes niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Nėra nei dramų, nei džiaugsmų, tiesiog gyvenu savo gyvenimą toliau. Būtų kvaila sakyti, kad bijau bėgančio laiko. Bijoti laiko yra nebrandu.

Man visada buvo ir dabar tebėra svarbiausia šeima. Negalėčiau gyventi be šeimos, be vaikų, be artimųjų. Tai didžiausias pasiekimas, didžiausia energijos ir laiko investicija. Na, o apibendrinant metus, manau, kad kiekviena diena labai turininga, nes kiekvieną dieną stengiesi padaryti žymiai daugiau negu padarei vakar. Kiek visko dariau ir kiek visko įvyko, tai atrodo lyg tūkstantį metų gyvenčiau. Aišku, jaunimas iškart įsivaizduoja, kad tokio amžiaus žmonės jau kaip fosilijos žemėje. Tačiau aš kaip tik galvoju, kad dabar toks laikas, kai duočiau sau 30 metų - būtent tokio amžiaus ir jaučiuosi, tiktai kur kas išmintingesnė ir atradusi savyje balansą, savo kelią. Kiti žmonės nesulaukia ir 30-ies, o kadangi aš sulaukiau 50-ies, manau, kad tai yra didžiulė dovana.

Aš iš tų žmonių, kurie nesiskundžia aplinkybėmis, o visą laiką žiūri į save. Jeigu nenoriu skubėti, tai ir neskubu. Visi aplink gali skubėti, bėgti, bet į kitus nežiūriu, nes gyvenu savo ritmu, ir jeigu man patinka lėtai, tai taip ir gyvenu - susimąstydama, pagalvodama. Pasirinkau ramų tempą ir tuo džiaugiuosi. Aš renkuosi tokį gyvenimą, o kitas renkasi bėgti į neaišku kokį traukinį. Kiekvienas renkasi. Tačiau mes visi tokie patys ir nesvarbu, ar emigruojame, ar gyvename Lietuvoje, viską atsinešame, persikeliame su savimi - problemas, triukšmą.

Aišku. Jeigu jau neturi planų, tai tada ten viršuje kompiuteriai padaro taip, kad tu jau pabaigi savo veiklą šioje žemėje. Be planų aš nebūčiau čia ir nebūčiau tiek pasiekusi. Negyvenu svajonėmis, todėl, kad tai yra nesąmonė. Aš netikiu svajonėmis, aš tikiu planais ir juos kuriu - rašau, piešiu, o paskui žingsnis po žingsnio realizuoju. Būna visko, taip pat ir sunkumų, bet aš gyvenu pagal planą.

Ir toliau ketinu eiti savo keliu - tiek kalbant apie parfumeriją, tiek apie dvasinį augimą. Labai daug mokausi online - dalykų, kurie reikalingi mano sielos lavinimui. Tą planuoju daryti ir toliau. Dar noriu atidaryti parfumerijos mokyklą. Man patinka mokyti kitus, ir nors visą laiką galvojau, kad niekada gyvenime nebūsiu mokytoja, man iš tiesų sekasi perteikti žinias, įkvėpti žmones, kažką jų gyvenime pakeisti. Dabar aš tam ruošiuosi, mokausi, įgaunu reikalingų psichologinių žinių. Kokia forma veiks mokykla dar nežinau, bet galbūt ji bus online - aš einu kartu su technologijomis ir nuo mažų dienų jas labai mėgstu. Būdama maža turėjau ir fotoaparatus, ir video kameras, visada buvau labai techniška, taip kad nuo to neatsilieku. Aš netikiu svajonėmis, aš tikiu planais ir juos kuriu.

Taip, tačiau pirmiausia reikia atrasti, kas patinka. Pastebiu, kad žmonės labai dažnai nežino, ko jie nori. Gyvenimo uždavinys ir yra sužinoti, ko nori iš tiesų - tada ir prasideda tavo kelias ir lengva planuoti. Aš anksčiau neatsakiau į šį klausimą, todėl ir priėmiau daug neteisingų sprendimų, o juk galėjau prie savo tikslo prieiti greičiau. Dažnai pasikalbu su jaunimu ir matau, kad jiems taip pat sudėtinga susivokti, tad patariu pirmiausia į save įsigilinti - kai jie supras, ko nori patys, o ne tėvai ar kažkas kitas, tada atsakymai ir pasiūlymai iš gyvenimo ateis savaime. O jaunimą labai myliu, tai nuostabūs žmonės, kurie yra visuomenės ateitis, todėl norėčiau kažkuo prisidėti, kad jiems būtų geriau gyventi ir galėtų save greičiau atrasti.

Kokie kvapai jūsų pačios mėgstamiausi? Ar dažnai keičiate kvepalus? Kvepalų aš nenaudoju. Man patinka švaraus kūno kvapas. Kvapiųjų esencijų aš prisikvėpuoju dirbdama. Kartais tenka uostyti labai stiprius ir ne kiekvienam paprastam žmogui priimtinus kvapus. Noriu pailsinti nosį ir pajausti aplinkos kvapą. Aš dažnai semiuosi įkvėpimo iš aplinkos kvapų. Kai einu į pasimatymą, taip pat nenaudoju kvepalų. Man svarbu pajausti tikrą žmogaus kvapą, jo subtilybes. Juk kūno feromonai persiduoda partneriui pasąmonėje. Nenoriu to užgožti dirbtinais stiprikliais. Be to, kvepalai gali nesąmoningai pranešti kitam žmogui visai ne ta žinutę. Nors ir nesikvepinu, tačiau turiu daug kvepalų. Man patinka juos paimti į rankas, uostyti, pasimėgauti kompozicija ir padėti atgal į lentyną.

Anksčiau šokote burleską ir puoselėjote itin seksualų įvaizdį. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad stengiatės atsiriboti nuo tokio įvaizdžio. Ar tiesa? Burleskos elementus naudojau savo koncertinėje programoje. Smagu buvo stebėti kaip mano reklamos dėka žodis burleska Lietuvoje tapo suprantamas. Nors ir sunkiai, bet vis tik jis skynėsi kelią į moterų širdį. Vyrams labiau patinka šiuolaikinės bombshell įvaizdis, bet man jis nėra organiškas. Visada mėgau retro glamūrą, seną Holivudo stilių ir praeito amžiaus meną. Seksualumas arba yra, arba nėra. Neįmanoma jo suvaidinti, nes tai iškart matoma. Specialiai nesistengiau būti seksuali. Mano toks moteriškas tipažas. Aš nepasikeičiau. Vis dar mėgstu makiažą, gražius retro drabužius ir šukuosenas. Tik šiuo metu nesu ant scenos.

Būti laiminga. Daugiau jokių tikslų nėra. Mano laimė yra daryti tai, ką aš noriu, būti laisva ir nepriklausoma nuo nieko. Taip pat priimti pačiai sprendimus, atsakomybę. Tai pat aš esu laiminga kurdama, matydama kaip žydi gamta, klausydama gražios muzikos, galerijoje pastebėjusi nuostabų paveikslą, sutikusi gražų, nuoširdų ir talentingą žmogų ir, žinoma, kai mano vaikai sveiki ir jiems sekasi.

Mano žinomumas Lietuvoje neatsirado iš nieko. Nebuvau turtingo vyro priedas. Nekėliau skandalų, nenutekinau nuogų nuotraukų, bet pasiekiau tai savo darbu ir kūryba, tad žinomumas yra teigiama savybė. Netgi ir dabar imate iš manęs interviu tik todėl, jos esu žinoma. O man tai padeda skleisti savo idėjas bei pristatyti savo produktus.

Aš noriu, kad mano kompanija augtų ir stiprėtų, didėtų jos paklausa ir apyvarta. Tam aš ir dirbu tiek metų, nenukreipdama kurso ir labai pasiaukojančiai atsiduodama parfumerijai.

Man nieko netrūksta. Troškimai yra neaiški vizija. Tik emocija. Aš gyvenu akimirka. Ši akimirka yra unikali.

Apie visuomenės problemas ir paramą

Trečiadienio rytą Lietuvą sukrėtė žinia apie tai, kad Šakių rajone 19-metė moteris įmetė į šulinį savo 7 mėnesių kūdikį. Tai jau nebe pirmas panašus atvejis šalyje. Įvykio aplinkybėms neliko abejinga ir Eglija Vaitkevičė. Tačiau ji smerkti jaunos mamos neskubėjo ir stojo ją užtarti. „Jai labai sunku ir taip“, - sakė ji. Savo nuomonę E.Vaitkevičė išreiškė socialiniame tinkle. Būkite geri, nesmerkite šios mamos, jai labai sunku ir taip. Vieniša mamytė su kūdikiu, atstumta vedusio vyro, kaime gyvenanti ir tik šio šviesuolio dėka dar tiki kad pasaulyje yra gerų žmonių. Agresija kūdikiui (nekalbu apie alkoholinę psichozę ar proto netekimą dėl abstinencijos) yra autoagresija, nukeipta į save, tik perkelta į savo kūno išgimdytą dalį. Kaip reikia Lietuvai gerų ir gerai apmokamų šiuolaikinių psichologų, tikrų savo darbo meistrų, o ne už algelę dirbančių soc.