Ugnė Barauskaitė gimė 1975 m. rugpjūčio 14 d. Kaune. Ji yra Lietuvos žurnalistė, radijo laidų vedėja, filmų įgarsintoja ir rašytoja. Autorė į literatūros pasaulį įsiliejo 2002 m. šmaikščiu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“.
Ugnė Barauskaitė Vytauto Didžiojo universitete baigė meno istorijos studijas. Vėliau dirbo žurnaliste ir rašė straipsnius jaunimo žurnalui. Daug metų dirba populiariose radijo stotyse. Iš pradžių jėgas išbandė radijo stoties „Lietus“ laidų vedėjos kėdėje. Vėliau pasitraukė motinystės atostogų, grįžusi dirbo stotyje „M-1“, o po to ilgam įsitvirtino „M-1 Plius“. Ten vedė laidą „Vakaro istorijos“, o pastaruoju metu drauge su kolega veda rytinę laidą „Gyvenimas prasideda su Tomu ir Ugne“.
Kūrybos Bruožai
U. Barauskaitė į literatūros pasaulį įsiveržė 2002 m. jaunatvišku romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“. 2005 m. pasirodė antrasis romanas „Dešimt“. O trečiosios knygos „Vieno žmogaus bohema“ prireikė laukti daugiau negu dešimtmetį: „Kartais gyventi yra svarbiau nei rašyti“, - aiškina U. Barauskaitė. Rašytojos kūrybą įkvepia kasdienybė.
Knygų Sąrašas
| Knyga | Išleidimo metai |
|---|---|
| O rytoj vėl reikės gyventi | 2002 |
| Dešimt | 2005 |
| Vieno žmogaus bohema | 2010 |
Ugnė Barauskaitė į literatūros pasaulį žengė įsimintinu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“ (2002 m.), po trejų metų pasirodė antras romanas „Dešimt“. Pirmoji jos knyga, kurią autorė 2002-aisiais išleido 27-erių, „O rytoj vėl reikės gyventi” yra sudaryta iš keliems skirtingiems draugams knygos herojės rašomų elektroninių laiškų. Toks kaip ir dienoraštis, bet ne sau, o kitiems pasakojama gyvenimo tėkmė su jausminiais nukrypimais ir prisiminimais. Kaip ir jos herojė, Ugnė dirba radijuje, todėl šios istorijos tikrai galėjo nutikti jai. Arba nutikti ne jai. Knyga „O rytoj vėl reikės gyventi” buvo skaičiuota kokius dešimt kartų. Pirmus kelis kartus paimta iš bibliotekos, o vėliau saviškiu man atidavė draugė, nes matė, kad man ji kur kas reikalingesnė negu jai. Tai, kaip U. Barauskaitė šioje knygoje aprašo kasdienybės smulkmenas, tarpusavio santykius ir tai, kiek visame tame šmaikštumo, smarkiai prisidėjo prie mano noro ir ilgainiui išsivysčiusio įpročio viską užsi- ir ap-rašinėti. Ir nebijoti ironijos bei saviironijos.
Antroji Ugnės Barauskaitės knyga - „Dešimt“. Apie dešimt mėnulio kalendoriaus mėnesių, kuriuos trunka nėštumas. Kaip apie tą laikotarpį rašo Barauskaitė, nė kiek nepanašu į dvasingą supermamišką seilėjimąsi. „Iš meilės mirštama tik tuomet, kai tau keturiolika - arba kai toji meilė tetrunka savaitę, bet normalūs žmonės žino, kad mylint reikia gyventi, o tą labai sunku padaryti, kai visi šlovina pirmąją meilės stadiją ir visai pamiršta antrąją, kai, užuot isteriškai dulkinęsi, žmonės susitveria rankomis ir paprasčiausiai miega. Žinoma, Romeo nedulkino Džuljetos, bet juk norėjo!.. Tik nespėjo. Pažiūrėčiau, ar po trejų bendro gyvenimo metų jis dar norėtų karstytis balkonais! Visa bėda, kad šeimyninio miego etapo taip lengvai neparduosi, nebent reklamuotum flanelines pižamas ir jaukius patalynės komplektus. Užtat kiek daug gali įsiūlyti rodydamas seksą! Ką ten: apatinius! Ką ten: prezervatyvus! - viską!!! Telefonus, automobilius, keliones su penkių žvaigždučių viešbučiais, pagaliau kavą ir traškučius.“
Trečioji knyga - prieš penkerius metus pasirodęs romanas „Vieno žmogaus bohema“. Su šita knyga skaitytojui buvo sunkiausia - iš pradžių visai neužbūrė ir išsigando, kad jau nebepatiks. O vėliau įsivažiavo ir taip stipriai, kad vietomis vos ne iki ašarų, ir vėl per tuos jausmus. „Meilė nėra nei kantri, nei maloni, nei pavydi. Priešingai - ji neturi nė lašo kantrybės anei malonės, o ką jau kalbėti apie nepavydą. Meilė didžiuojasi, išpuiksta, ypač tuomet, kai tas kitas būna kantrus, malonus ir nepavydus. Meilė elgiasi netinkamai, ieško vien tik naudos, duodasi piktumui ir niekada nepamiršta, kas buvo bloga, džiaugiasi ir minta vien neteisybe. Anksčiau ar vėliau meilė pasiduoda, nebetiki, nusivilia ir nuleidžia rankas.“
U. Barauskaitės knygos nėra baisiai gerai įvertintos GoodReads’uose. Kaip kad ir nemažai puikių filmų IMDB. Bet čia toks dalykas - man atrodo, kad kūrinys neprivalo būti šedevras ar/ir visiems patikti, kad tave sužavėtų ir paveiktų. Barauskaitės knygose nereikia ieškoti baisiai didelės meninės vertės ir tai ne priekaištas, o kaip tik - teisingų lūkesčių nustatymas. Man visos jos knygos labai gražios - moteriškos, jausmingos, tikros ir šmaikščios. Jas tiesiog įdomu ir gera skaityti, toks ir yra mano lūkestis knygai. Jose pilna taiklių pastebėjimų, kuriuos skaitai ir linksi galva, galvodamas „Nu tikrai taip“. Būna, skaitai kai kurių žmonių rašomus, neva saviironiškus tekstus, ir netiki jais - per daug jie pretenzingi ir, atrodo, tyčia perspausta, perdėta, kad skambėtų įdomiau. Tai štai su Barauskaitės kūryba to jausmo visai nėra, čia viskas atrodo iki skausmo tikra, ši rašytoja turi to gylio, kurį taip vertinu žmonėse. Vienas skaitytojas yra pasakęs labai gražų komplimentą - kaip vieni moka dainuoti, kiti - piešti, taip aš, anot jo, moku rašyti. Tai vat Ugnė Barauskaitė labai gražiai piešia žodžiais.
Ugnė Barauskaitė kūryboje nagrinėja skausmo išrašymą, mirties sampratą, neteisybės jausmą, meilę, santykius, kasdienybę ir jos prasmę. Ji teigia, kad skausmą išrašyti galima. Yra žmonių, kurie iš skausmo gali prisigerti, duoti į snukį arba garsiai rėkti. Aš privalau išrašyti, kitaip tos mintys, kaip sakė Sigitas Geda, kamuoliuojasi - sukasi ir sukasi tos pačios, vieną monologą baigi ir vėl iš naujo pradedi. O kai išrašai - nurimsta, paleidžia.
„Nes visada galvoju apie mirtį - padeda džiaugtis gyvenimu dabar. Visos mūsų tragedijos mirties kontekste yra tokios mažos ir nereikšmingos.“
„Žinote, tas neteisybės jausmas - o man už ką? Paskui praeina. Pirmiausia dėl to, kad atsikračiau, ko gero, bene visą gyvenimą kamavusio mazochizmo, išreikšto perfekcionizmu. Dabar savęs nebeskriaudžiu.“
„Kad ir kas nutiktų, tai mintyse iškart transformuoju į tekstą. Net kelionių prisiminimai mano galvoje dažniausiai įsirašo kaip tekstai.“
„Tekstai pildosi, bet tai labai suprantama - juk tai pasąmonė diktuoja ir tekstus,, ir veiksmus, o šie nulemia tam tikrą ateitį.“
„Matyt, jei neturi vaikų, tai tikrai manai, kad be jų gyvenimas beprasmis, bet aš negalvoju, kad štai vaikai - mano gyvenimo prasmė. Sakyčiau, kad man su dukromis tiesiog įdomu. Gyvenimo prasmė ir yra - kad būtų įdomu.“
„O mama išmokė mane padoriai elgtis ir būti, kaip anksčiau sakydavo, „išlaikytą“. Šias savybes vertinu iki šiol. Kad ir koks esi menininkas, pasiutėlis, privalai mokėti deramai elgtis padorioje draugijoje.“
„Kad ir kur būčiau, visur susikuriu namus. Mėgstu grįžti į tas pačias vietas, kur mane pažįsta ir kaimynai, ir barmenai, kur galiu namo pareiti kiemais. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, pasilabinti iš ryto, paplepėti.“
„Tenykščiuose vyruose labai sunku rasti Žmogų. Kalbu apie tą beveik belytę proto būseną, kuri leidžia žmonėms, nesvarbu, ar jie vyrai, ar moterys, laisvai diskutuoti, juoktis, spręsti uždavinius ir panašiai.“
„Dažniausiai stengiuosi įtikti sau. Kitus dažniausiai noriu šokiruoti ir nustebinti. Nemėgstu miegančių žmonių.“
„Gyvendami vis tiek ką nors įskaudiname. Atsimokame kaltės jausmu, bet kiekvieno individo užduotis gyvenime yra kuo mažiau skaudinti save. Žmonės ateina į tavo gyvenimą ir išeina. O save turi visą laiką. Svarbiausia pareiga yra sau.“
„Bet kuri kombinacija su alkoholiu, nes anksčiau ar vėliau tai priveda prie „vargšelės“ būsenos. Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nelaimės verčia suklusti.“
Būdai sustabdyti senėjimą I Naujausi genetiniai tyrimai I Pokalbis su Genetiku Vaidu Dirse
Taip pat Ugnė Barauskaitė yra filmų įgarsintoja, jos balsas girdimas ankstyvais rytais radijo stotyje „M-1 Plius“. Jos kūrybos faktai atsispindi ir knygose.
Skausmą išrašyti galima. Yra žmonių, kurie iš skausmo gali prisigerti, duoti į snukį arba garsiai rėkti. Ugnė privalo išrašyti, kitaip tos mintys, kaip sakė Sigitas Geda, kamuoliuojasi - sukasi ir sukasi tos pačios, vieną monologą baigi ir vėl iš naujo pradedi. O kai išrašai - nurimsta, paleidžia.
„Nes visada galvoju apie mirtį - padeda džiaugtis gyvenimu dabar. Visos mūsų tragedijos mirties kontekste yra tokios mažos ir nereikšmingos.“
„Žinote, tas neteisybės jausmas - o man už ką? Paskui praeina. Pirmiausia dėl to, kad atsikračiau, ko gero, bene visą gyvenimą kamavusio mazochizmo, išreikšto perfekcionizmu. Dabar savęs nebeskriaudžiu.“
„Kad ir kas nutiktų, tai mintyse iškart transformuoju į tekstą. Net kelionių prisiminimai mano galvoje dažniausiai įsirašo kaip tekstai.“
„Tekstai pildosi, bet tai labai suprantama - juk tai pasąmonė diktuoja ir tekstus,, ir veiksmus, o šie nulemia tam tikrą ateitį.“
„Matyt, jei neturi vaikų, tai tikrai manai, kad be jų gyvenimas beprasmis, bet aš negalvoju, kad štai vaikai - mano gyvenimo prasmė. Sakyčiau, kad man su dukromis tiesiog įdomu. Gyvenimo prasmė ir yra - kad būtų įdomu.“
„O mama išmokė mane padoriai elgtis ir būti, kaip anksčiau sakydavo, „išlaikytą“. Šias savybes vertinu iki šiol. Kad ir koks esi menininkas, pasiutėlis, privalai mokėti deramai elgtis padorioje draugijoje.“
„Kad ir kur būčiau, visur susikuriu namus. Mėgstu grįžti į tas pačias vietas, kur mane pažįsta ir kaimynai, ir barmenai, kur galiu namo pareiti kiemais. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, pasilabinti iš ryto, paplepėti.“
Tenykščiuose vyruose labai sunku rasti Žmogų. Kalba apie tą beveik belytę proto būseną, kuri leidžia žmonėms, nesvarbu, ar jie vyrai, ar moterys, laisvai diskutuoti, juoktis, spręsti uždavinius ir panašiai.
Dažniausiai Ugnė stengiasi įtikti sau. Kitus dažniausiai nori šokiruoti ir nustebinti. Nemėgsta miegančių žmonių.
Gyvendami vis tiek ką nors įskaudiname. Atsimokame kaltės jausmu, bet kiekvieno individo užduotis gyvenime yra kuo mažiau skaudinti save. Žmonės ateina į tavo gyvenimą ir išeina. O save turi visą laiką. Svarbiausia pareiga yra sau.
Bet kuri kombinacija su alkoholiu, nes anksčiau ar vėliau tai priveda prie „vargšelės“ būsenos. Ugnė nevartoja alkoholio porą metų, ir žinote ką? Nelaimės verčia suklusti.
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 13 dieną, Raseinių kapinėse buvo palaidotas dviejų mėnesių nespėjęs sulaukti kūdikis - Ugnė Barauskaitė. Tyrimą atliekantys pareigūnai šiam sutapimui neteikia ypatingos reikšmės - tiesiog šeimai buvo lemta išgyventi kelias tragedijas. Atsakymus gali pateikti pradėtas tyrimas. „Rugsėjo 12 d. 5.23 val. į stotį paskambino kūdikio tėvai ir pasakė, kad mirė dviejų mėnesių vaikas. „5 val. 46 min. man paskambino giminaite prisistačiusi moteris ir prašė, kad nuvažiuočiau į Legendų gatvėje esantį namą. Sakė lyg mergaitė mirusi.“ Kai nuvažiavo, prie namo jau buvo greitukė. Kai medikai mirusios mergaitės mamos sugyventinio V.Karčiausko paklausė, kada mergaitė yra gimusi, sulaukė necenzūrinių žodžių tirados. Kai medikai mirusios mergaitės mamos sugyventinio V.Karčiausko paklausė, kada mergaitė yra gimusi, sulaukė necenzūrinių žodžių tirados. Apie 11 valandą į kiemą įsuko katafalkas ir baltu karsteliu nešinas vyras įžengė į sugyventinių namą. Sugyventiniai į Gėluvą atsikraustė neseniai - praėjusią vasarą. Iki tol jie gyveno Kėdainių rajone. „U.Barauskaitė gimė liepos 29 dieną ir buvo visiškai sveikas kūdikis - svėrė per 3 kilogramus. Jos priežiūra atrodė normali. Keletą kartų lankiausi šioje sugyventinių šeimoje. Name jautėsi skurdas, tačiau buitis nebuvo apleista - viskas išplauta, vaikai - tvarkingi, šaldytuve - pakankamai maisto. Sakyčiau, kad mama V.Barauskaitė buvo rūpestinga - pati maitino kūdikį krūtimi. Išorinių smurto požymių neužfiksuota.“
tags: #ugne #barauskaite #gime
