Įsijautrinimą tam tikriems maisto produktams identifikavę alergijos tyrimai sukelia nepatogumų ne tik mažiesiems, bet ir jų tėvams - juk tenka pasirūpinti ne tik tinkamu jų valgiaraščiu, bet ir išmokyti vaikučius patiems atskirti tinkamus produktus.
Turbūt ne viena mama yra susidūrusi su situacija, kai gimtadienio šventės metu kuris nors iš mažųjų tėvų pasiteisauja, ar torte nėra riešutų ar kitų maisto produktų, baimindamasis dėl vaiko alergijos. Deja, ne visose gyvenimo situacijose galime būti šalia alergiukų, kad užkirstume kelią pavojui.
Kas yra maisto alergija?
Tai yra nenormalus organizmo imuninės sistemos atsakas į tam tikrą maistą. Kad įvyktų alerginė reakcija, vaiko imuninė sistema turi būti įjautrinta nuo prieš tai suvalgyto to paties maisto, arba per motinos pieną. Antrą kartą valgant - pasireiškia alerginiai simptomai. Alergija maistui sukelia imuninės sistemos atsaką, tai pasireiškia jūsų vaiko simptomais, kurie gali svyruoti nuo nemalonių iki pavojingų gyvybei.
Pasauliniu mastu, beveik 5 procentai vaikų iki penkerių metų turi alergiją maistui. Apie 80 % alergiškų pienui vaikų šią alergiją “išauga”.
Maisto alergija vs. maisto netoleravimas
Dėl panašių simptomų žmonės dažnai painioja maisto alergijas su maisto netoleravimu. Maisto netoleravimo simptomai gali būti raugėjimas, nevirškinimo jausmas, besikaupiančios dujos pilve, skystos išmatos, galvos skausmai, nervingumas ar „paraudimo“ jausmas. Tačiau maisto netoleravimas, yra reakcija į maistą, kurioje nedalyvauja imuninė sistema. Priešingai, nei esant alergijai, kartais vaikai netoleruojantys tam tikro produkto, suvalgę nedidelį jo kiekį, gali nejausti jokių nepageidaujamų reakcijų. Simptomai išryškėja tik po kelių valandų, paros ar dar vėliau, jiems būdinga lėtinė eiga.
Diagnostikos metodai
Kitas svarbus žingsnis - atrasti, kur atliekami kokybiški alergijos tyrimai vaikams. Šiuo atveju Jus turėtų sudominti Allergomedica programa, kurios metu atliekamas molekulinis kraujo tyrimas alergijai nustatyti - toks metodas šiuo metu laikomas vienu tiksliausių.
Tradiciniai diagnostikos metodai:
- Odos dūrio testas. Šis testas tai skystų maisto alergenų ekstraktų užlašinimas ant vaiko dilbio. Tuomet odos paviršinis sluoksnis praduriamas lancetais (nedidelėmis adatėlėmis) ir laukiama ar per 15 minučių susidaro rausvai iškilusios papulės.
- Odos lopo testas. Tai maisto alergenų užklijavimas ant neišbertos odos.
Komponentinė diagnostika
Kalbant apie alergiją maistui, svarbu pabrėžti, kad įsijautrinimo alergenų šaltiniui nustatymas nėra lygus alergijos nustatymui. Nėra konkrečios imunoglobulinų E (IgE) titrų reikšmės, kuri leistų patikimai numanyti maisto alergenų sukeliamų simptomų pasireiškimo ir sunkumo tikimybę. Norint patvirtinti alergiją maistui, visada turi būti atliekami provokaciniai mėginiai. Klaidingai teigiami tyrimų atsakymai gali lemti nereikalingą maisto produktų vengimą, kuris turės įtaką visavertei mitybai, augimui ir natūraliam maisto tolerancijos išsivystymui bei nereikalingą baimę ir savęs ribojimą kasdieniame gyvenime. Klaidingi neigiami tyrimų rezultatai lems žinių stoką apie tai, kokių maisto produktų reikia vengti, bei netikėtas alergines reakcijas.
Su tradiciniais diagnostikos metodais taikant ir komponentinę diagnostiką, alergijos maistui nustatymo jautrumas ir tikslumas stipriai padidėja. Tradiciniai metodai tiria įsijautrinimą visam alergenų šaltiniui. Tik kai kurie alergenai, esantys alergenų šaltinyje, yra siejami su kliniškai reikšmingomis alerginėmis reakcijomis, todėl komponentinė diagnostika padeda išaiškinti įsijautrinimą konkretiems, pacientui kliniškai reikšmingiems baltymams.
Alergenų komponentinė diagnostika papildomai suteikia informacijos, kai tiriamas įsijautrinimas labiliems alergenams; vertinamos kryžminės reakcijos tarp skirtingų alergenų šaltinių, jų pasireiškimo rizika; nustatoma, kuriam alergenui įsijautrinimas yra pirminis; vertinama paciento rizika patirti sunkias, sistemines alergines reakcijas.
Dažniausi alergenai ir jų ypatumai
Karvės pienas
Vidutiniškai apie 80 proc. karvės pieno baltymų sudaro kazeinai (pvz., Bos d 8), kitą dalį sudaro serumo baltymai (alfa laktoalbuminas Bos d 4, beta laktoglobulinas Bos d 5 ir serumo albuminas Bos d 6). Kazeinas yra gana atsparus karščiui - net 90 min. kaitinant 90 °C temperatūroje, jis išlaiko savo alergeniškumą. Serumo baltymai yra labilūs, neatsparūs karščiui. Gali būti įsijautrinimas daugiau nei vienam karvės pieno baltymui. Apie du trečdaliai pienui alergiškų vaikų negali gerti neapdoroto pieno. Tiesa, jei pienas yra gerai termiškai apdorotas (pvz., kaitintas ≥175 °C temperatūroje ne trumpiau nei 30 min.) ar yra patiekalo ar kepinių sudėtinė dalis - simptomai nepasireiškia. Karvių pieno baltymų sudėtis pagal aminorūgščių seką daugiau nei 80 proc. sutampa su avių ar ožkų pieno baltymų sudėtimi. Daugiau nei 90 proc. atvejų stebimos kliniškai reikšmingos kryžminės reakcijos tarp šių gyvūnų pieno baltymų. Dauguma karvių pienui alergiškų žmonių simptomus patirs vartodami avių ir ožkų pieną. Tačiau kryžminis aktyvumas su kumelių, asilių, buivolių ar kupranugarių pienu yra itin mažas. Įsijautrinimo karvių pieno komponentams išaiškinimas padeda nustatyti, ar galima vartoti termiškai apdorotus pieno produktus. Jei antikūnų titrai prieš kazeiną yra maži, paprastai galima vartoti termiškai apdorotus pieno produktus, nesibaiminant jokių simptomų rizikos. Tai padeda įgyti ir išlaikyti toleranciją pienui. Paprastai vaikams iki 4 metų alergija pienui pradingsta. Jei mokyklinio amžiaus vaikui pasireiškia alergija pienui, greičiausiai simptomai pasireiškia dėl kazeino (Bos d 8). Padidėję IgE antikūnų titrai prieš pieno baltymus nurodo IgE nulemtą įsijautrinimą, bet nebūtinai alergiją pienui.
Vištų kiaušiniai
Teigiamas odos dūrio mėginys ar padidėję IgE antikūnų titrai prieš vištų kiaušinius dažnai nustatomi vaikams, sergantiems atopiniu dermatitu. Tačiau tik dviem trečdaliams jų pasireiškia simptomai. Antikūnų prieš kiaušinių alergenų komponentus tyrimas teikia daug klinikinės naudos ir papildomos informacijos prieš provokacinius mėginius. Pagrindinis vištų kiaušinių alergenas, išliekantis aktyvus net ir termiškai apdorotuose kiaušiniuose, yra ovomukoidas (Gal d 1). Kiti kiaušinių baltymai, pavyzdžiui, ovalbuminas (Gal d 2), konalbuminas (Gal d 3), lizocimas (Gal d 4), yra labilūs, karščiui neatsparūs baltymai. Jų alergeniškumas stipriai sumažėja gerai pakaitinus. Lizocimo (E1105), kaip maisto priedo, dažnai dedama į įvairius maisto produktus, burnos dantų pastą ar kitus burnos priežiūros produktus. Kai kurie vištų kiaušiniams alergiški asmenys gali vartoti gerai termiškai apdorotus produktus, turinčius kiaušinių. Įtarus alergiją kiaušiniams, diagnozei patikslinti rekomenduojama atlikti kontroliuojamąjį eliminacinį ar provokacinius testus. Dažniausiai provokaciniam testui naudojamas išvirtas kiaušinio baltymas, todėl vaikams, kurie turi padidėjusius specifinius IgE kiaušiniams titrus, provokacinis mėginys gali būti neigiamas, o simptomus gali provokuoti tik žali kiaušiniai. Siekiant nustatyti tolerancijos kiaušiniams lygį, galima tirti IgE antikūnus prieš kiaušinio alergenų komponentus.
Kviečiai
Kviečiai priklauso miglinių žolių šeimai, todėl jiems būdingos kryžminės reakcijos su kitais tai pačiai šeimai priklausančiais augalais, pavyzdžiui, motiejukais ar pievų žolėmis. Kryžminės reakcijos tarp kviečių, miežių ir rugių dažnai stebimos alergijos javams atveju. Tačiau tarp kviečių ir avižų kryžminės reakcijos nestebimos. Šiuo metu nėra ištirta, kaip karštis ar apdirbimas veikia kviečių alergeniškumą. Svarbiausi kviečių alergenai: albuminai, globulinai ir gliuteninai (įskaitant gliadinus). Kviečių gliadinai ir gliuteninai priskiriami kaupimo baltymams. Alergijos javams atvejais omega-5-gliadinas (Tri a 19) turbūt yra pagrindinis alergenas, sukeliantis greitas reakcijas. Simptomus taip pat gali sukelti Tri a 15 (alfa amilazė), Tri a 14 (lipidus pernešantis baltymas), Tri a 26 ir Tri a 36. Kol kas sunku nuspėti sensibilizacijos kiekvienam komponentui reikšmę individualiam pacientui. Tradiciniai diagnostiniai metodai (dūrio mėginiai ir IgE prieš kviečius nustatymas) remiasi įsijautrinimo prieš alergeno ekstraktą nustatymu. Jie pakankamai jautrūs, tačiau šių metodų specifiškumas - vos 40 proc. Pacientams, kurie yra alergiški žolėms, net 60 proc. atvejų nustatant antikūnus prieš visą kviečių alergenų šaltinį gauti atsakymai bus klaidingai teigiami. Žolėms alergiškiems pacientams komponentinė diagnostika padeda atskirti tikrą įsijautrinimą. Pavyzdžiui, antikūnų prieš gliadiną nustatymo specifiškumas siekia 96 proc., o jautrumas - 94 proc. Nuo to, kaip į organizmą patenka alergenas, priklauso IgE sukelti simptomai. Jei alergenas patenka per burną, kviečiai gali sukelti ūminę dilgėlinę, sunkius virškinimo trakto simptomus, pasunkėjusį kvėpavimą ar anafilaksiją. Kvėpavimo takų simptomai pasireiškia, jei alergenas patenka per kvėpavimo takus (pvz., gaminant maistą). Jei kviečių baltymų yra kosmetikoje, jie gali sukelti odos simptomus ar net anafilaksiją. Alergija kviečiams patvirtinama esant teigiamam provokaciniam mėginiui.
Žuvys ir jūros gėrybės
Svarbiausias žuvų alergenas - parvalbuminas, esantis raumenyse. Dauguma žuviai alergiškų žmonių yra įsijautrinę šiam baltymui. Parvalbumino alergeniškumas kaitinant reikšmingai nesumažėja. Skirtingose žuvų rūšyse aptinkamas skirtingas parvalbumino kiekis. Pavyzdžiui, parvalbumino koncentracija silkėje yra 100 kartų didesnė nei tune. Kuo didesnė alergeno koncentracija žuvyje, tuo labiau tikėtina, kad suvalgius jos pasireikš stiprūs simptomai. Daugumai žuvims alergiškų žmonių simptomus provokuoja visos žuvys, tačiau kai kuriems alergijos simptomus sukelia tik tam tikro būrio žuvys. Kai kurie žuvims alergiški asmenys yra įsijautrinę ne parvalbuminui, o kitiems žuvų būriams specifiniams baltymams, pavyzdžiui, enolazei ar aldolazei. Žuvų parvalbuminas nepasižymi stipriu kryžminiu aktyvumu su tropomiozinu, todėl dalis žuvims alergiškų asmenų nepatirs simptomų valgydami vėžiagyvius ar moliuskus.
Kai kurie žuvims alergiški žmonės gali toleruoti ikrus, taip pat kai kurie ikrams alergiški žmonės gali valgyti žuvį. Jūros gėrybės gali sukelti sunkias sistemines alergines reakcijas. Vėžiagyviams priskiriami krabai, krevetės, omarai. Moliuskams priskiriami moliuskai, austrės, sraigės ir kalmarai. Tropomiozinas yra didysis stabilus ir karščiui atsparus šių gyvūnų alergenas. Apie 60 proc. jūrų gėrybėms alergiškų žmonių yra įsijautrinę tropomiozinui (žuvų Pen a 1). Jūrų gėrybėse aptinkama ir kitų alergenų: omaruose - Hom a 1, krabuose - Cha f 1, moliuskuose - Per v 1, sraigėse - Hel as 1, kalmaruose - Top p 1. Tarp skirtingų vėžiagyvių rūšių dažnai stebimos kryžminės reakcijos. Jei paciento simptomus provokuoja krabai, labai tikėtina, kad juos provokuos ir kiti vėžiagyviai. Tačiau kai kurie vėžiagyviams alergiški asmenys galės valgyti moliuskus, kai kurie moliuskams alergiški asmenys galės valgyti vėžiagyvius. Vėžiagyviai labiau panašūs į voragyvius nei į žuvis. Todėl tradiciniuose testuose galimos kryžminės reakcijos, pavyzdžiui, su namų dulkių erkėmis. Alergijos simptomus gali sukelti vandens žinduoliuose ir žuvyse parazituojanti apvalioji kirmėlė (Anisakis). Atliekant odos dūrio mėginį su komerciniu jūros gėrybių ekstraktu, galimos klaidingai neigiamos reakcijos. Neigiamas rezultatas turėtų būti patvirtinamas atliekant dūrio-dūrio mėginį (kai skarifikatoriumi duriama į maisto produktą ir tada tuo pačiu skarifikatoriumi įduriama į paciento odą) su įtariamu simptomus sukėlusiu maisto produktu. Specifinių IgE nustatymas prieš tropomioziną (Pen a 1) tiksliau nurodo galimą alergiją krevetėms nei odos dūrio mėginys su komerciniu krevetės ekstraktu ar specifinių IgE titrų prieš visą krevetę nustatymas.
Sojos
Sojos priklauso pupinių šeimai (lot. Fabaceae). Šią šeimą sudaro daugiau nei 10 tūkst. skirtingų rūšių augalų, krūmų ir medžių. Kai kurie sojų baltymai pasižymi kryžmišku aktyvumu su kitais pupiniais (pvz., žirniais, pupelėmis, lęšiais, žemės riešutais, lubinais, dobilais). Sojų pupelėse yra daug skirtingoms šeimoms priklausančių baltymų ir daugelio jų alergeniškumas dar nėra nustatytas. Pacientai, įsijautrinę sojoms, gali būti skirstomi į 2 grupes: 1. Įsijautrinę stabiliems ir specifiniams sojų alergenams (Gly m 5, 6 ir 8). Šiai baltymų grupei įsijautrinusiems asmenims didesnė rizika patirti greitas ir sunkias reakcijas dėl baltymų atsparumo karščiui. 2. Asmenys, kurių pirminis įsijautrinimas yra žiedadulkių PR-10 baltymams (sojų Gly m 4 priklauso tai pačiai šeimai) ar profilinams (sojų Gly m 3). Šie alergenai paprastai sukelia nestiprius simptomus, o kaitinant šių baltymų alergeniškumas sumažėja. Daugiau nei 70 proc. pacientų, įsijautrinusių bukiečiams (lot. Fagales), taip pat yra įsijautrinę ir sojų PR-10 baltymui (Gly m 4). Šiai grupei priklauso dauguma šiaurinėse šalyse gyvenančių pacientų, kuriems nustatomas įsijautrinimas sojoms. Kitais žodžiais tariant, šiuo atveju tikroji alergija yra bukiečiams (lot. Fagales). Odos dūrio mėginys su komerciniu sojų ekstraktu nėra nei tikslus, nei specifiškas, todėl nesuteikia klinikinės naudos. Jei kraujo serume nustatomi mažesni nei 0,35 kU/l specifinių IgE titrai prieš sojas, tikimybė, kad pacientas patirs greitas alergines reakcijas, labai maža, tačiau ji nelygi nuliui. Jei reikia, galima tirti įsijautrinimą skirtingiems sojų komponentams ar, siekiant patikrinti toleranciją sojoms, galima atlikti provokacinį mėginį. Padidėję sIgE titrai prieš sojas ne visada susiję su tikrąja alergija. IgE prieš visas sojas nustatymas nesuteikia informacijos, kuris komponentas lemia įsijautrinimą. Tiriant bukiečiams (lot. Fagales) įsijautrinusių pacientų serumą, IgE prieš sojas nustatymas yra netikėtas ar atsitiktinis radinys. Apie 10 proc. tokių pacientų gali patirti sunkius burnos ir gerklės simptomus po kontakto su visiškai termiškai neapdorotais sojų produktais (pvz., sojų gėrimas). Tokių žmonių IgE titrai prieš beržus dažniausiai būna stipriai padidėję.
Žemės riešutai
Žemės riešutai priklauso pupinių (lot. Fabaceae) šeimai. Šią šeimą sudaro daugiau nei 10 tūkst. skirtingų rūšių augalų, krūmų ir medžių. Kai kurie žemės riešutų baltymai pasižymi kryžmišku aktyvumu su kitais pupiniais (pvz., žirniais, pupelėms, lęšiais, sojomis, lubinais, dobilais). Didelę dalį, apie 25 proc., žemės riešutų sudaro baltymai. Šiuo metu identifikuota daugiau nei 30 žemės riešutų baltymų, turinčių skirtingas funkcijas. Termiškai veikiant žemės riešutus, dalies alergenų alergeniškumas sumažėja, tačiau skrudinant juos kitų baltymų alergeniškumas padidėja.
Žemės riešutams įsijautrinusius pacientus galima suskirstyti į 3 grupes: 1. Pacientai, įsijautrinę stabiliems ir specifiniams žemės riešutų baltymams (Ara h 1, 2, 3, 6, 7). Šiems pacientams rizika patirti greitas ir sunkias alergines reakcijas yra didelė. 2. Asmenys, kurių pirminis įsijautrinimas yra žiedadulkių PR-10 baltymams (žemės riešutų Ara h 8) ar profilinams (žemės riešuto Ara h 5). Šie alergenai paprastai sukelia nestiprius simptomus, o kaitinant šių baltymų alergeniškumas sumažėja. Šiaurinėse šalyse dauguma pacientų, įsijautrinusių žemės riešutams, priskiriami šiai grupei. 3. Asmenys, kurių pirminis įsijautrinimas yra kitų augalų nespecifiniams lipidus pernešantiems baltymams (nsLTP) (žemės riešutų Ara h 9). nsLTP šeimos baltymai yra stabilūs, todėl gali sukelti sunkius simptomus. Šis įsijautrinimo profilis dažnesnis pietinėje Europoje. Jei sIgE prieš žemės riešutus titras žemesnis nei 0,35 kU/l, alerginių reakcijų išsivystymas mažai tikėtinas. Padidėję sIgE titrai prieš žemės riešutus ne visada rodo tikrą alergiją. Odos dūrio mėginiai su komerciniais ekstraktais ir sIgE nustatymas prieš žemės riešutų ekstraktą nesuteikia informacijos, kuriam komponentui yra įsijautrinęs pacientas. Tiriant bukiečiams (lot. Tradicinis supratimas, kas yra sėklos - siauras, tačiau sėkloms priskiriami pupiniai augalai, medžių riešutai.
Primaitinimas ir atopinis dermatitas
Nustačius kūdikiui atopinį dermatitą, tėvams kyla nemažai klausimų. Jei kūdikis dar mažas, išskirtinai žindomas ar maitinamas adaptuotais karvės pieno mišiniais, ligą kontroliuoti nėra labai sunku. Ligą provokuojančių veiksnių nėra itin daug, tad svarbiausia yra tinkama odos priežiūra. Tačiau kūdikiui augant daugeliui tėvų kyla klausimas - kaip bus su primaitinimu? Dažnai primaitinimo pradžia lydi baimė, kad vaikui atopinis dermatitas paūmės, bus sunkiau kontroliuoti jo eigą ir galbūt išsivystys alergija mažylio valgomiems maisto produktams. Tad dar prieš pradedant kūdikio primaitinimą, rekomenduojama tėvams pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar gydytoju alergologu, išsiaiškinti kokių produktų reikėtų vengti, dar kartą peržvelgti ligos kontrolės ir ligos paūmėjimų gydymo planą tam, kad nebūtų staigmenų, pasimetimo ir nusivylimo, kai regis puikiai kontroliuojama liga vėl sugrįžo.
Vertėtų paminėti tai, kad gana dažnai pirmieji atopinio dermatito požymiai ir pasirodo pradėjus kūdikius primaitinti. Tuomet tėvai, nusprendę, kad naujai įvestas vienas ar kitas maistas nulėmė atopinio dermatito atsiradimą, griežtai apriboja vaikui duodamų maisto produktų kiekį. Tačiau vengdami duoti reikalingų maisto produktų tėvai ne padeda, o kaip tik pakenkia vaikui. Nepilnavertė mityba sąlygoja imuninės veiklos disbalansą, lėtinių ligų atsiradimą ar jau esančių apsunkintą kontrolę. Todėl bijodami atopiškam vaikui siūlyti įvairių maisto produktų tėvai padaro meškos paslaugą. Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir ką reikia žinoti, pradėjus primaitinti kūdikį, sergantį atopiniu dermatitu?
Svarbiausia yra išsiaiškinti tokius rizikos veiksnius kaip greito ir lėto tipo alergija maistui, kitų nepageidaujamų reakcijų į maistą pasireiškimo galimybės, sisteminis kontaktinis dermatitas, mikrobiotos žarnyne ir odoje pokyčiai bei gretutinės infekcijos. Rekomendacijos pastaraisiais metais gerokai pakito, tad trumpai jas apžvelgsiu.
Pirmiausia reikėtų įvertinti ar vaikas, sergantis atopiniu dermatitu, yra alergiškas maistui. Noriu priminti, kad pagal atliktus tyrimus, tik maždaug trečdaliui vaikų, sergančių atopiniu dermatitu, pasireiškia alergija maistui. Tad, jei buvo ankščiau nustatyta alergija tam tikriems maisto alergenams, jų reikėtų vengti ir pradėjus primaitinimą. Rekomenduojama naujus maisto produktus duoti vaikams, būnant namuose, o ne išvykoje, svečiuose ar restorane - ten, kur jaučiamės saugūs ir galėsime suteikti visą pagalbą pasireiškus nepageidaujamoms reakcijoms į maistą.
Anksčiau buvo laikomasi rekomendacijų, kad vaikams, sergantiems atopiniu dermatitu ir kuriems alergija nebuvo nustatyta, vis tiek reikia griežtai vengti dažniausių alergijas sukeliančių maisto produktų - pieno, kiaušinių, kviečių, riešutų, sojos ir žuvies. Tačiau daugėja įrodymų, kad atvirkščiai - davimas šių alergenų atopiškiems vaikams tinkamu metu (dažniausiai minimas 4-6 mėnesių amžiaus tarpsnis), ne tik kad neturi įtakos alergijos maistui atsiradimui, bet net ir sumažina riziką jos atsiradimui. Todėl tiek Amerikos (Amerikos pediatrų akademija, Amerikos alergijos, astmos ir imunologijos akademija) , tiek ir Europos alergologų organizacijos (Europos Alergologų ir klinikinių imunologų akademija ir kt.) rekomenduoja primaitinimą kietu maistu pradėti tarp 4-6 mėnesių amžiaus. Atidėliojimas alergeniškų maisto produktų įvedimo į mitybą nėra pagrįstas ir netgi vėlesnis jų įvedimas gali lemti alergijos maistui atsiradimą.
Šie teiginiai grindžiami dvigubo alergeno poveikio hipoteze. Ji teigia, kad vaiko kontaktas su maisto alergenu per odą, ypač jei ji atopiška ir pažeista, gali sąlygoti alergijos šiam alergenui atsiradimą. Tuo tarpu potencialių maisto alergenų patekimas per virškinamąjį traktą ankstyvame amžiuje gali sąlygoti tolerancijos, o ne alergijos šiems maisto baltymams, išsivystymą. Todėl itin svarbu kontroliuoti ligos eigą - nuolat tepti odą emolientais, slopinti uždegimą atitinkamais medikamentais. Itin svarbi odos niežulio kontrolė. Beje, nurodoma, kad net ir nesant ligos paūmėjimui, nuolatinis viso kūno odos tepimas emolientais sumažina atopinio dermatito pasireiškimą ir jo paūmėjimų dažnį.
Taigi, regis išsiaiškinome, kad nereikėtų atidėlioti alergeniškų maisto produktų davimo atopiniu dermatitu sergantiems vaikams. Tačiau tikrai nemažai tėvų, auginančių atopiukus, pastebi, kad vidutinio sunkumo ar sunkus atopinis dermatitas tikrai paūmėja pradėjus primaitinimą. Paūmėjimas gali pasireikšti ir praėjus kelioms dienoms po suvalgyto provokuojančio maisto produkto. Vaikui gali pasireikšti lėto tipo alerginės reakcijos. Deja, maisto kaltininko nustatymas šiais atvejais yra labai sudėtingas. Nei odos dūrio mėginiai, nei sIgE nustatymas iš kraujo serumo nei lopo mėginiai nėra informatyvūs - gerokai dažniau nustatomi klaidingai teigiami rezultatai. Todėl eliminavus nustatytus maisto produktus iš dietos, retai kada atopinio dermatito eiga pagerėja. Tai paaiškina teoriją, kad ne tik pats maistas, kaip alergenas, gali sąlygoti atopinio dermatito paūmėjimą, bet ir viso organizmo atsakas į naują „iššūkį“, kai imuninė sistema turi susipažinti su naujomis į žarnyną patenkančiomis medžiagomis.
Deja, vaikams ne tik alergija, bet ir kitos maisto netoleravimo sukeltos nepageidaujamos reakcijos gali lemti atopinio dermatito paūmėjimą. Pavyzdžiui, sudarinėjant primaitinimo planą atopiukams, labai svarbu įvertinti reakciją į maisto produktus, kuriuose yra histamino. Tyrimai parodė, kad vengiant šių maisto produktų, dėl mažesnio histamino kiekio organizme, net 30 proc. vaikų atopinio dermatito eiga pagerėja. Reikėtų vengti ilgo galiojimo maisto produktų, rūkytos, džiovintos mėsos ar žuvies, riešutų, citrusinių vaisių, uogų, pomidorų, špinatų, avokado ir kt.
Dar vienas sutrikimas, kuris minimas kalbant apie provokuojančius atopinį dermatitą veiksnius, yra sisteminis kontaktinis dermatitas. Tai yra specifinė imuninė reakcija, kuri pasireiškia po tiesioginio kontakto su alergenu. Dažniausi kaltininkai būna cheminiai junginiai, metalai, augalai. Tam, kad pasireikštų šios reakcijos, organizme jau turi būti įsijautrinimas tam tikriems alergenams ir kontaktas su jais gali įvykti įvairiai - suvalgius, įkvėpus, suleidus į veną ar raumenis. Bet kalbant apie mitybą, nustatyta, kad vengiant gauti su maistu tų alergenų, kurie sukelia kontaktinį dermatitą odoje, pagerėja ir pačio atopinio dermatito būklė. Dažniausiai minimi alergenai - Peru balzamas ir nikelis. Kiti dažnai minimi alergenai - propilenglikolis, formaldehidas ir... ramunėlės. Ką turi bendro šios medžiagos su maistu? Iš tiesų, Peru balzamas dažniausiai sukelia sisteminius kontaktinius dermatitus. Tai sudėtinė medžiaga, į kurios sudėtį įeina įvairios medžiagos, tokios kaip cinamatai ir vanilinas. Todėl jo randama maisto produktuose, kuriuose įdėta įvairių kvapiųjų medžiagų, prieskoniuose ir kt. Pacientams, alergiškiems Peru balzamui, rekomenduojama vengti citrusinių vaisių, pomidorų, cinamono, vanilės ir įvairių kepinių, kur yra kvapiųjų medžiagų. Beje, į vengiamų produktų sąrašą įeina ir šokoladas bei kola. Kita medžiaga, galinti provokuoti atopinį dermatitą - nikelis. Tikrai nemažai žmonių yra alergiškų nikeliui. Tad jei šeimoje yra alergiškų šiam metalui, rekomenduojama atopiukui vengti tokių maisto produktų kaip neekologiški grūdai - dažnai nikelio randama kviečiuose ir avižose, taip pat pupelės, lęšiai, žirniai, sojos pupelės ir jos produktai. Minimos sąraše ir jūros gėrybės, mėsa ir žuvis, ypač konservuose, šokoladas, riešutai, sėklos bei juoda arbata. Todėl svarbu atopiniu dermatitu sergančiam vaikui duoti tik sveikus, ekologiškus maisto produktus. Be abejo, žolelės ir gėlės taip pat gali provokuoti dermatitą, tad reikėtų atsisakyti arbatų, medaus ir prieskonių. Dažniausiai šiuo aspektu minima ramunėlė.
Tad jei tėvams pavyko bent jau įtarti, kuris maisto produktas provokuoja atopinio dermatito paūmėjimą, rekomenduojama šio produkto vėl duoti paragauti vaikui ir stebėti odos būklę. Neretai dėl aplinkybių sutapimo, tėvai klaidingai nusprendžia, kad vaikas yra alergiškas ir be reikalo eliminuoja šį maisto produktą iš vaiko mitybos raciono. Taip pat nepatartina vienu metu pažindinti vaiko su keliais naujais maisto produktais. Juos reikėtų duoti palaipsniui, darant 4-7 dienų pertraukas. Tačiau nereikėtų ir apsiriboti vienu ir tuo pačiu „saugiu“ maisto produktu, nuo kurio mažylio neberia. Tinkamiausia dieta - kuo įvairesni maisto produktai nedideliais kiekiais. Dideli to paties maisto produkto kiekiai duodami kas dieną gali sudirginti, „išgąsdinti“ vaiko žarnyną ir lemti atopinio dermatito paūmėjimą. Paprasčiausias patarimas - tą pati maisto produktą galima duoti tik kas 4-5 dienas. Nedideli ir rečiau duodami maisto produktai nelems ryškaus dermatito paūmėjimo, o tuo pačiu bus užtikrinta pilnavertė vaiko mityba.
Tačiau ne visada vien tik maistas kaltas, kad pradėjus primaitinimą vaikui paūmėja atopinis dermatitas. Jau pagrįsta teorija, kad disbiozė, t.y. mikroorganizmų sudėties pokyčiai ir mikrobiotos funkcijos sutrikimas, žarnyne ir odoje lemia imuninio atsako disbalansą ir odos ligų, tokių kaip atopinis dermatitis, išsivystymą. Žarnyno mikrobiota atsakinga už imuninės sistemos brendimą ir mikroorganizmų bei šeimininko bendradarbiavimą, todėl bet kokie sudėties pokyčiai gali nulemti tiek atopinio dermatito pasireiškimą, tiek ir paūmėjimą. Nustatyta, kad vaikų, sergančių atopiniu dermatitu mikrobiotos sudėtis gerokai skiriasi nuo sveikų vaikų, o pradėjus primaitinimą, ji dar labiau pakinta. Kadangi pradėjus primaitinimą į žarnyną patenka ne tik mamos pienas, organizmui tenka pritaikyti ir visą mikrobiotą naujo maisto priėmimui ir virškinimui. Tyrimų dar atlikta nedaug, tačiau keletas ilgalaikių tyrimų atskleidė, kad būtent nuo 13 gyvenimo savaitės mityba yra itin svarbi ir nuo jos priklauso mikrobiotos sudėtis. Deja, žindymo nutraukimas, ryškiau nei kieto maisto įvedimas, turi reikšmę mikrobiotos pokyčiams. Todėl gydytojai turėtų mamoms patarti kuo ilgiau žindyti, norint palengvinti ligos paūmėjimus pradėjus primaitinimą. Kuo ilgiau mama žindo, tuo stabilesnė būna žarnyno mikrobiota ir geriau prisitaiko prie naujo, kieto maisto. Tačiau stebuklų nebūna - vis tiek natūralių mikrobiotos pokyčių išvengti neįmanoma. Tad ir natūralūs mikrobiotos pokyčiai taip pat gali ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui sutrikdyti žarnyno veiklą, o tuo pačiu ir lemti atopinio dermatito paūmėjimą. Todėl jei atopiukui yra disbiozės požymiai, reikėtų su gydytoju pasitarti ar nereikėtų vartoti probiotikų, ypač pirmaisiais primaitinimo mėnesiais.
Kaip elgtis susirgus atopiniu dermatitu?
Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Panašiu metu, kai pradedame primaitinimą, pradeda dygti kūdikiams pirmieji dantys arba jie suserga pirmosiomis savo ligomis. Todėl labai gerai reikėtų įvertinti ar atopinį dermatitą paūmino infekcija, ar maistas. Nereikalingas dietos apribojimas tik dar labiau pakenks vaikui ir bus sunkiau kontroliuoti atopinio dermatito eigą.
Tad niekas negali pasakyti, kaip reaguos atopiuko odelė į naują maistą. Greičiausiai bus vienokio ar kitokio laipsnio paūmėjimų. Bet mokant tinkamai kontroliuoti ligą, atidžiai stebint odos atsaką į naują maistą, staigmenų neturėtų būti.
tags: #tyrimai #rodo #jog #primaitinimas #alergiskiems #produktams
