Artėjant didžiajai savaitei, Lietuvos mokyklose tvyro priešinga Velykų ramybei atmosfera - jaudulys ir nerimas apima vienuoliktokus ir dvyliktokus, ruošiančius lietuvių kalbos ir literatūros bei kitus brandos egzaminus. Mokytojai ir mokyklų administracija atvirai pripažįsta, kad egzaminai išbalansuoja ugdymo procesą. Nors formaliai po egzaminų turėtų vykti pamokos, realybėje tai beveik neįmanoma: dalis mokytojų egzaminuoja, kiti užtikrina tvarką, o mokyklose turi būti tyla. Net ir turint laisvų kabinetų, pamokos stringa, nes mokiniai egzaminus laiko skirtingu metu - nuo ankstyvo ryto iki darbo dienos pabaigos.
Didžiausias smūgis tenka ne tvarkaraščiams, o šeimoms. Tėvai, auginantys skirtingo amžiaus vaikus, šiemet priversti rinktis - su kuriais leisti atostogas. Jaunesni ilsisi, vyresnieji laiko egzaminus, ir bendro šeimos laiko tiesiog nelieka. Dažniausiai pasirenkama prižiūrėti mažesnius vaikus, o vyresnieji paliekami savarankiškai - kartu su atsakomybe, įtampa ir, neretai, nuoskauda.
Tokioje situacijoje natūraliai kyla klausimai: ar įmanoma Lietuvoje sukurti atostogų sistemą, kuri ne tik būtų patogi egzaminų organizavimui, bet ir negriautų šeimų gyvenimo? Ar sprendimai priimami matant visumą, ar tik sprendžiant vieną problemą kitos sąskaita? Ir svarbiausia - ar tai jau galutinė tvarka, ar dar laukia nauji „tylūs“ pakeitimai dėl vasaros, rudens ar žiemos atostogų?
Egzaminų įtaka ugdymo procesui ir šeimai
Mokytojai ir mokyklų administracija atvirai pripažįsta - egzaminai išbalansuoja ugdymą. Nors formaliai po egzaminų turėtų vykti pamokos, realybėje tai beveik neįmanoma: dalis mokytojų egzaminuoja, kiti užtikrina tvarką, o mokyklose turi būti tyla. Net ir turint laisvų kabinetų, pamokos stringa, nes mokiniai egzaminus laiko skirtingu metu - nuo ankstyvo ryto iki darbo dienos pabaigos.
Tačiau didžiausias smūgis tenka ne tvarkaraščiams, o šeimoms. Tėvai, auginantys skirtingo amžiaus vaikus, šiemet priversti rinktis - su kuriais leisti atostogas. Jaunesni ilsisi, vyresnieji laiko egzaminus, ir bendro šeimos laiko tiesiog nelieka. Dažniausiai pasirenkama prižiūrėti mažesnius vaikus, o vyresnieji paliekami savarankiškai - kartu su atsakomybe, įtampa ir, neretai, nuoskauda.
Brandos egzaminų reforma ir stojimo į aukštąsias mokyklas scenarijai
Vis dėlto Tarybos nariai, atstovaujantys aukštąsias mokyklas, pastebi, kad valstybiniai brandos egzaminai (VBE) turi išlikti, nes gimnazijų mokytojų rašomų pažymių svoris nevienodas ir mažai koreliuoja su abiturientų gaunamais egzaminų įvertinimais. Tiesa, jei VBE sistema būtų keičiama, tai įvyktų ne anksčiau nei 2029 m., kitaip sakant, pirmieji ją išmėgintų dabartiniai devintokai.
Šiuo metu baigiantieji gimnazijas, kurie stoja į aukštąsias mokyklas, privalo išlaikyti bent tris valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos (išskyrus, stojantieji į menus) bei dar mažiausiai vieną pasirinktą egzaminą.
Kokie žingsniai turėtų būti atlikti, kad būtų išvengta nekokių sprendimų, dėl kurių vėliau tenka pradėti viską iš naujo? Artimiausi mėnesiai abiturientams yra kritiniai - tai laikas, kai dar galima išvengti nekokių sprendimų, dėl kurių vėliau tenka pradėti viską iš naujo. Žinovai rekomenduoja tiems, kas dar neturi atsarginio varianto, per likusius kelis mėnesius susidėlioti mažiausiai tris variantus - svajonių, realistinį ir saugų. O ir viena dažniausių klaidų - turėti tik vieną scenarijų. Mat nepavykus įstoti ten, kur nori, dažnas jaunuolis, neturintis varianto B, C ar D, renkasi bet kurią likusią valstybės finansuojamą studijų vietą bet kurioje programoje. Ir tai vėlgi gali tapti priežastimi nusivilti studijomis ir jas nutraukti.
Patyčios mokyklose: statistika ir realybė
Lietuva, pagal penkiolikmečių patiriamų patyčių mastą, yra viena didžiausių patyčių epicentrų Europoje. Ankstesniame tyrime PISA Lietuva buvo aštunta, o HBSC 2022 tyrimas atskleidė dramatišką kontrastą: 27 proc. 11-15 metų Lietuvos mokinių patiria patyčias bent du-tris kartus per mėnesį, o dar 14 proc. patys tyčiojasi iš kitų. Ypač sparčiai tarp paauglių plinta internetinės patyčios: 27 proc. moksleivių teigia tai patyrę bent vieną-du kartus per pora mėnesių, o 26 proc. patys tyčiojosi virtualioje erdvėje.
Tačiau ar patys moksleiviai jaučia patyčių mažėjimą mokyklose? Ir kokios priežastys galėjo lemti, kad vienas tarptautinių tyrimų rodo stulbinamą patyčių masto sumažėjimą, o kitas - kardinaliai priešingą situaciją? Ar tikrai jau galime sakyti, kad aušta diena, kai psichologai nebeturės darbo dėl mokinių patiriamų patyčių?
Mokinių maitinimo kokybė ir viešieji pirkimai
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, net apie 66 proc. patikrintų mokyklų virtuvių nustatoma pažeidimų. Dažniausiai fiksuojama... Tačiau net ir griežčiausios sankcijos ne visada sustabdo pažeidėjus: dalis įmonių, praradusios sutartis ar reputaciją, netrukus sugrįžta pakeitusios pavadinimą ar juridinį statusą. Šis fenikso efektas leidžia toms pačioms verslo grupėms ir toliau dalyvauti konkursuose bei maitinti vaikus. Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) pripažįsta, kad tokias praktikas sudėtinga užkardyti, nes viešųjų pirkimų sistema remiasi formaliais kriterijais, o ne realia tiekėjų veiklos istorija.
Formaliai už sutarčių vykdymą atsakingi mokyklų vadovai, tačiau realybėje jie dažnai neturi nei pakankamų galių, nei resursų efektyviai kontroliuoti tiekėjų. Dėl to kai kurios savivaldybės, matydamos šią situaciją, atsisako privačių maitinimo paslaugų ir steigia biudžetines virtuves, kurias pačios finansuoja. Nors tai kainuoja brangiau, toks modelis leidžia užtikrinti didesnę kontrolę ir stabilesnę maisto kokybę. Drauge tai meta šešėlį visam privačiam maitinimo sektoriui, tarsi parodant, kad dalis rinkos dalyvių nesugeba užtikrinti net bazinių standartų.
| Tipas | Procentas |
|---|---|
| Nustatyti pažeidimai | 66% |
Kyla klausimai: ar dabartinė viešųjų pirkimų sistema iš tiesų leidžia atrinkti patikimiausius tiekėjus? Kaip efektyviai užkirsti kelią fenikso principu sugrįžtančioms įmonėms? Ir ar mokyklų vadovams turėtų būti suteikta daugiau galių realiai kontroliuoti vaikų maitinimo kokybę?
Matematikos patikrinimai ir mokinių įvertinimai
Nors mokiniai trečius metus mokomi pagal naująsias programas ir visi mokinių žinių patikrinimai irgi turėtų būti kitokie, tačiau ir toliau girdime tiek mokinių, tiek jų mokytojų, tiek kitų specialistų pastebėjimą, kad patikrinimų, nesvarbu, ar tai Nacionalinis moksleivių pasiekimų patikrinimas aštuntoje klasėje, ar Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas dešimtoje klasėje, ar vienuoliktokų ir dvyliktokų laikomi valstybiniai brandos egzaminai, užduotys yra formuluojamos pernelyg sudėtingai, neaiškiai, dviprasmiškai, užduočių sudėtingumas nepalyginamas tarp skirtingų laidų. O ir esą susidarąs įspūdis, kad Lietuvos švietimo sistema matematikos patikrinimais iš tikrųjų siekia ne tiek patikrinti mokinių žinias ir sužinoti, ko šie išmoko, o ir toliau ieško būdų, kaip dalį jų „sukirsti“.
Vaiko teisė sirgti ir mokymosi sistema
Tačiau realybėje sergantis vaikas grįžta ne į „normalią“ mokymosi rutiną, o į skolų kalną: kelių dalykų temos, kontroliniai, testai, rašto darbai ir nauja medžiaga, kuri jau gena toliau. Liga virsta ne sveikimo laiku, o dviguba bausme, už kurią reikia „atidirbti“ trigubu krūviu. Tokia sistema rodo, kad svarbiausia ne vaiko sveikata, ne supratimas ir ne mokymosi prasmė, o tik pažymiai ir tempas. Vaikas tampa ne žmogumi, o robotu, kuris privalo veikti be sustojimo. Jei sustoja, vadinasi, pats kaltas. Tačiau nei galva, nei nervų sistema nėra „guminės“: neįmanoma karščiuojant kokybiškai mokytis, o grįžus per kelias dienas pasivyti tai, kas buvo dėstoma savaitę ar ir daugiau.
Ar šiandieninis vaikas dar turi teisę sirgti? Ar šios teisės nusipelno tik suaugusieji? Ar yra kokie nors teisės aktai, kurie gina vaiko teisę ramiai išsveikti?
