Rugsėjo 8-oji Lietuvoje minima Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo diena. Tai išskirtinė krikščioniška šventė, kurios metu pagerbiamas ne tik Marijos gimimas, bet ir jos ypatinga vieta tikėjimo istorijoje. Nors krikščionybėje labiau įprasta paminėti šventųjų mirties dieną, kaip žengimą į amžinąjį gyvenimą, išimtis taikoma Jėzaus, Marijos ir šv. Jono Krikštytojo gimtadieniams.
Ši šventė liaudyje dar vadinta Šiline, Sėmene, Bočine, Ažpažia ir kitais vardais. Populiariausias ir iki šiol Lietuvoje plačiai vartojamas terminas - Šilinės, kilęs nuo Šiluvos atlaidų.
Šilinės ir Šiluvos atlaidai
Nuo pat rugsėjo pradžios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo dienos proga, Lietuvoje rengiami atlaidai, kas nebūdinga daugeliui kitų krikščioniškų šalių. Ypač išsiskyrė Raseinių rajone, Šiluvoje, rengiami atlaidai, kurie pradėti švęsti dar XV amžiuje, Marijos garbei pastačius bažnyčią. Ši bažnyčia nuo pat pradžių garsėjo stebuklingu „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ (arba tiesiog „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos“) paveikslu.
Pasak legendos, nuo 1748 m. skelbtos versijos, žmonės iš degančios bažnyčios išnešė stebuklingą paveikslą ir jį kartu su kitais bažnyčios daiktais bei dokumentais, sudėję į skrynią, užkasė buvusios bažnyčios vietoje. Stebuklu laikoma ir tai, kad visų pamirštą skrynios buvimo vietą parodė aklas šimtametis senelis, kuris, atvestas į buvusios bažnyčios vietą, praregėjo. Nors tyrėjai paveikslą priskiria XVII a., manyta, kad jis buvo atvežtas iš Italijos ir Petro Gedgaudo padovanotas pirmajai Šiluvos katalikų bažnyčiai.
Šiluva tapo maldininkų traukos centru (atvykdavo tikintieji iš Prūsijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos) pasklidus garsui apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 metus Švč. Mergelę Mariją pamatė kaimo piemenys, ganydami bandą. Šis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas buvo pirmasis Europoje ir turbūt vienintelis atsitikimas, kai Marija prakalbėjo į kitos tikėjimo žmones (kalvinistus). Vietos katalikai tai suprato kaip ženklą, kad reikia atstatyti prieš aštuoniasdešimt metų kalvinistų nugriautą katalikų bažnyčią.
Šiluvoje vykę atlaidai visada sutraukdavo daug žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai valdžia uždrausdavo religines apeigas. Pavyzdžiui, Carinės Rusijos valdininkai 1866 m. uždraudė bažnytines procesijas, ir draudimas truko iki 1905 m. Sovietų režimas taip pat varžė Bažnyčios ir tikinčiųjų veiklą, tačiau atlaidai liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškos formų. Valdžia stengėsi sustabdyti ar bent sumažinti žmonių vykimą į atlaidus „demaskuodama“ vietos šventumą, rengdama alternatyvius pasaulietinius renginius, drausdama naudoti valstybinį transportą žmonėms į atlaidus vežti, dėl įvairių priežasčių blokuodama kelius ir pan., tačiau žmonės į Šiluvos atlaidus vyko iš visos Lietuvos.
Šiluvos atlaidų, rugsėjo 10-tos dienos pamokslas (I dalis)
Marijos Gimimo šventės reikšmė ir tradicijos
Šventė yra kilusi iš Rytų Bažnyčios ir jau buvo minima Konstantinopolyje 530 metais. Vakarų Bažnyčią Marijos Gimimo šventė pasiekė VIII a. Bažnyčia paprastai nemini savo šventųjų žemiškųjų gimtadienių, bet pagerbia juos jų gimimo Dangui dieną (lotyniškai dies natalis), taip tarsi pabrėždama, jog tikrasis šventojo gyvenimas prasideda po jo mirties, kai jisai būdamas Dievo akivaizdoje gali užtarti visus žmones. Mergelės Marijos gimimas ypatingai švenčiamas dėl to, kad gimė ta, iš kurios gims Dievo Sūnus - tai yra Dievo Išganymas jau visai priartėja. Marijos gimimas yra tarsi Aušra, skelbianti, jog nuodėmės naktis baigiasi ir ateina Išganymo rytas.
Šią dieną mūsų senoliai šventė pagerbdami ne tik rudenį ir svarbius darbus, bet ir protėvius, mirusiuosius. Ji buvo vadinama ir Sėmene, Bočine, Atpažia, vėliau prigijo Šilinės pavadinimas, kuris kildinamas iš Šiluvos miestelio.
Šilinės, kaip ir kitos šventės, buvo suprantamos kaip tam tikrų ūkio darbų pradžios arba pabaigos atskaitos taškas. Pavyzdžiui, suvalkiečiai geriausiu laiku rugiams sėti manė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinių. Šiaurės Lietuvoje, kur buvo auginama daug linų, Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia. Tverečiuje per Šilines, kaip ir per Jurgines, buvo šventinami gyvuliai, piemenukams nereikdavo ganyti. Buvęs ir paprotys šiai šventei pjauti avinėlį ir jo mėsos nunešti bažnyčios tarnams - varpininkui, špitolininkui bei padalinti elgetoms.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šilinės buvo susietos su valstybei svarbiais istoriniais įvykiais, laikytos valstybine švente. Kaip svarbi šventė ir oficiali nedarbo diena, rugsėjo 8 -oji buvo reglamentuota 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme. Atitinkamoje 1930 m. įstatymo redakcijoje ši diena buvo paskelbta Tautos švente (remiantis istoriniu faktu, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi). 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje ši diena laikoma valstybine švente greta Vasario 16-osios ir skirta „Senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti“.
Marijos gimimo teologinė reikšmė
Nors paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai, tačiau verta prisiminti, kad vaikai gimsta ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau - užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia šventąja.
Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs. Išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje. Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“. Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonių lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones.
Šventoji Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu. Mokytasis tėvas Pranciškus Pepe savo veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama.
Itin tikėtina, kad Marija šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius, ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios. Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo.
Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės - ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina. Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių.
Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. Ji buvo pati mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje.
Jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą.
Marijos Gimimo istorija
Buvo praėję daug amžių nuo tada, kai Dievas Rojaus prieangiuose pažadėjo mūsų pirmiesiems tėvams Mesijo atėjimą. Šimtus metų Izraelio tautos, dieviškųjų pažadų turėtojos, viltis buvo susijusi su mergele iš Dovydo giminės, kuri pradės ir pagimdys Sūnų, kurį pavadins Emanuelio vardu - tai reiškia „Dievas su mumis“. Net pagonių pasaulyje, kaip patvirtina kai kurie Senovės Romos liudijimai, netrūko ženklų, kad vyksta kažkas didingo.
Dievas kruopščiai rinkosi savo Dukrą, Sužadėtinę ir Motiną. Švenčiausioji Mergelė, labai didelė Ponia, labiausiai numylėtas Dievo kūrinys, pradėta be gimtosios nuodėmės atėjo į mūsų žemę. Ji gimė apsupta gilios tylos. Sakoma, kad buvo ruduo, laukai tebemiegojo. Nė vienas jos amžininkų nesuvokė, kas vyksta. Šventė tik angelai danguje.
Evangelijose randame dvi Kristaus geneologijas. Ta, kurią pateikia šv. Lukas, labai tikėtina, yra Marijos geneologija. Žinome, kad ji priklausė žymiai giminei, ji buvo Dovydo palikuonė.
Vienas apokrifinis antrojo amžiaus raštas (žinomas kaip Jokūbo protoevangelija) mums leidžia sužinoti jos tėvų vardus - Joakimas ir Ona - kuriuos Bažnyčia mini liturginiame kalendoriuje. Tradicijoje kaip Marijos gimimo vieta kartais nurodoma Galilėja arba, kas atrodo labiau tikėtina, šventasis miestas - Jeruzalė.
Iki Marijos gimimo žemė skendėjo tamsoje, nuodėmės rūke. Jai gimus, pasauliui patekėjo išganymo aušra, kaip pranašiškas dienos artumo ženklas. Tokiais žodžiais Bažnyčia pagerbia Dievo Motinos gimimą: „Tavo gimimas, Dievo Gimdytoja Mergele, apreiškė džiaugsmą visam pasauliui: iš tavęs gimė teisumo Saulė - mūsų Dievas Kristus“.
Anksčiau Švenčiausiosios Marijos Gimimo aštuondienis nebuvo švenčiamas, tačiau popiežius Inocentas IV įvedė šią šventę. Reikia pažymėti, kad Bažnyčia švenčia tris gimimus: Kristaus, Marijos ir Jono Krikštytojo. Šios trys Gimimo dienos simbolizuoja tris dvasios gimimus: mat su Jonu mes atgimstame vandenyje, su Marija - atgailoje, su Kristumi šlovėje.
