Triušininkystė - tai senoji gyvulininkystės šaka, kurios produktai, ypatingai triušiena, pasaulyje yra labai vertinami. Nors Lietuvoje triušiena nėra tokia populiari kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje, jos paklausa vis didėja. Tai lemia sveikesnę mitybą ir norą vartoti maistingą, lengvai virškinamą mėsą. Triušiai yra labai vislūs ir greitai bręsta, todėl tinkamai prižiūrint viena patelė per metus gali atsivesti apie trisdešimt triušiukų, kuriuos realizavus galima gauti iki 50-70 kg dietinės mėsos ir apie trisdešimt kailiukų. Triušienos skerdienos išeiga siekia 65-85 proc. Šiuo metu triušiai auginami ne tik dėl paprastumo, bet ir dėl žmonių noro sveikai maitintis. Triušių mėsa yra naudinga visiems, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms, ligoniams ir nėščioms moterims. Triušių kailiukai yra vertinga žaliava lengvajai pramonei: jie tankūs, blizgūs, įvairių atspalvių. Nuo išbrokuotų kailiukų nuimti plaukai naudojami fetro gamybai, o odelės - avalynei, rankinėms, piniginėms ir pirštinėms.

Pasaulyje auginama apie 60 naminių triušių veislių. Pagal produkcijos pobūdį ES šalyse triušiai skirstomi į stambių, vidutinio stambumo ir smulkių veisles. Kiekvienas asmuo gali pasirinkti auginamo triušio veislę, auginimo būdą bei tai, ar triušis auginamas dėl grožio, ar dėl maisto. Renkantis veislę svarbu atsižvelgti į jos matmenis, svorį, reprodukcines savybes ir auginimo ypatumus.

Stambiųjų Veislių Triušiai

Stambiųjų triušių veislės yra populiarios dėl didelio mėsos kiekio ir svorio. Jos reikalauja daugiau erdvės ir tinkamos priežiūros.

Belgijos Milžinai (Flandrai)

Tai didžiausia ir stambiausia triušių veislė pasaulyje, labai patraukli komerciniam veisimui. Šios veislės triušiai pasižymi aukšta stovėsena, tvirtomis ir tiesiomis kojomis, plačiu ir ilgu liemeniu, stambia galva su didelėmis, stovinčiomis ausimis. Pagal Europos standarto reikalavimus suaugęs triušis turi sverti ne mažiau 7 kg, dauguma sveria apie 8 kg. Atliekant bandymus buvo pasiektas 10-12 kg ir didesnis svoris, rekordinis svoris - 22 kg. Kūno ilgis - apie 65-70 cm, ausų - 17-19 cm. Subrendusi patelė atsiveda 6-8 jauniklių vadą. 7 kg masės belgų milžinai pasiekia devintame gyvenimo mėnesyje.

Vokietijos Dėmėtieji Milžinai

Ši stambiųjų triušių veislė kilusi iš Prancūzijoje paplitusių dėmėtų triušių - „drugelių“. 18 amžiaus pabaigoje „drugelius“ Vokietijoje sukryžmino su Belgijos milžinais. 1908 metais Vokietijos dėmėtųjų milžinų veislė buvo pripažinta oficialiai. Šie triušiai yra greitai augantys, raumeningi. Standartinis triušio svoris yra 6 kg ir daugiau. Sudėjimas ir stovėsena yra artima milžinų veislės triušiams. Kūno ilgis apie 68 cm. Ausys ne trumpesnės nei 15 cm. Įspūdingas šių triušių kailio piešinys - sniego baltumo kailis, spalvota juosta nugaroje ir simetriškai abiejuose šonuose išsidėsčiusios apie 3 cm skersmens dėmės, taip pat spalvotos ausys, snukutis, akių apvadai ir simetriški žandų taškai - po vieną abiejose pusėse. Veisiant šiuos triušius reikia stengtis išlaikyti piešinio taisyklingumą. Vokietijos dėmėtųjų milžinų patelės vislios, pieningos.

Prancūzijos Avinai

Stambiųjų triušių veislė. Pagal svorio ir kūno apimties reikalavimus Europoje užima ketvirtąją vietą. Tai neilgi, platūs triušiai su kuprota nosimi ir kabančiomis ausimis, trumpomis stipriomis kojomis. Dėl tokių kojų triušio stovėsena yra pusiau žema. Pirmą kartą avinai buvo aprašyti 1910 metais. Vėliau Vokietijos mėgėjai atsivežė juos į savo šalį, stengėsi juos stambinti. 1933 metais Vokietijoje ši veislė buvo pavadinta Vokietijos avinais. Avinų svoris 5,5 kg ir daugiau. Triušio išskėstų ausų ilgis yra nuo 38 iki 45 cm. Triušiai greitai augantys, mėsinio tipo. Daugiausiai paplitę kiškinės spalvos avinai, tačiau avinų būna įvairių spalvų ir raštų. Patelės rūpestingos, gerai prižiūri jauniklius. Veislė atsirado sukryžminant Belgijos milžinus su anglų nulėpausiais triušiais. Suaugusio “kraliko” svoris - 5 kg, kūno ilgis - 60-70 cm, kailio ilgis - 3 cm. Auginami mėsai ir dekoratyviniams tikslams.

Vidutinio Stambumo Veislių Triušiai

Vidutinio stambumo triušių veislės yra universalesnės, auginamos tiek mėsai, tiek kailiui, tiek dekoratyviniais tikslais. Jos yra populiarios dėl savo savybių ir santykinai nedidelių priežiūros reikalavimų.

Didieji Šviesiai Sidabriniai

Tai vidutinio stambumo triušių veislė, pasižyminti greitu augimu ir puikiomis mėsinėmis savybėmis. Veislės tėvynė - Prancūzija, Šampanės provincija. Todėl jie turėjo ir tebeturi vardą „Šampan“, taip pat vadinami „Prancūzijos sidabriniais“. 1938 metais Vokietijoje ši veislė buvo pavadinta „Didžiaisiais šviesiai sidabriniais“. Kailis sidabro spalvos, pageidautina vidutinio šviesumo. Spalva vienoda visame kūne, tik šiek tiek tamsesnis snukutis, akių apvadai ir ausys. Suaugusio triušio svoris apie 4,5-5,5 kg. Patelės veda 7-8 triušiukus, juos gerai prižiūri. Jaunikliai gimsta juodi ir palaipsniui „žilsta“. Jų visas grožis išryškėja septintame, aštuntame mėnesyje.

Didžiosios Šinšilos

Didžiosios šinšilos kilusios iš Prancūzijos. Pirmą kartą triušiai pristatyti 1913 m. Paryžiuje vykusioje parodoje. 1915 m. anglai parsigabeno į savo šalį šinšilų, kurias kryžmino su milžinais, todėl triušių svoris išaugo nuo 2,5 iki 4 kg. 1920 m. Vokietijos augintojai per Olandiją atsivežė į savo šalį. Šiuo metu veislė auginama daugelyje šalių. Dabar suaugę triušiai sveria 4,5-5,6 kg. Didžiųjų šinšilų galva nedidelė, kaklas trumpas, ausys stačios, apie 14 cm, kūnas kresnas, šiek tiek cilindro formos, 45-50 cm. Akys tamsiai rudos spalvos. Kailis tankus, elastingas sidabro spalvos su pilkai melsvu atspalviu. Pilvo, kojų ir uodegos vidinė pusė balkšva. Viršutinė uodegos pusė ir ausų galiukai juosvi. Plaukų ilgis 3 mm. Didžiosios šinšilos lytiškai subręsta 5,5-6,5 mėn.

Naujosios Zelandijos Baltieji

Naujosios Zelandijos baltieji išvesti 1910 m. JAV iš Naujosios Zelandijos raudonųjų triušių albinosų. Atrinkti albinosai buvo poruojami tarpusavyje ir atrankos būdu formuojami mėsiniai baltieji triušiai. Be to, norint, kad užaugtų didesni, jie buvo kryžminami su flandrais (Belgijos milžinais). Galutinis šio selekcinio darbo rezultatas - skania mėsa pasižyminti Naujosios Zelandijos baltųjų triušių veislė. Naujosios Zelandijos baltieji greitai bręsta, jau 5 mėn. amžiaus patelės gali būti poruojamos. Patelės vislios, veda po 8-10 triušiukų, gerai juos prižiūri ir dažniausiai visus užaugina. Triušiukai itin greitai auga: 3 mėn. jie jau sveria 2,7-3 kg, 1 kg svorio priauginti sunaudoja apie 3 pašarinius vienetus.

Kalifornijos Triušiai

Veislė buvo išvesta 1922 metais Kalifornijoje (kilę iš šinšilos ir Naujosios Zelandijos baltųjų veislės bei rusiškų triušių). Veisimo tikslas buvo daugiausia dėl mėsos. Europoje Kalifornijos triušiai 1962 metais buvo pristatyti Londone. 1960 metų vidury šios veislės triušiai buvo pristatyti Vokietijoje ir įrašyti į oficialų veislės standartą. Tai vidutinio stambumo triušių veislė. Normalus Kalifornijos triušių svoris apie 4 kg (mažiausias - 3 kg, didžiausias - 5 kg). Kalifornijos triušiams būdinga tamsios ausys, ūsai, uodega, kurie keičiasi kintant metų laikams.

Vienos Mėlynieji

Vienos mėlynieji triušiai pirmą kartą buvo pristatyti Vienoje, 1895 metais. Tai labai populiari, vidutinio stambumo, mėsinio tipo su tankiu tamsios mėlynos spalvos kailiu, veislė. Šios veislės triušiams būdingas cilindro tipo kūnas, liemuo ilgas (50 - 57 cm), krūtinė plati, gerai išsivysčiusi, 36 cm apimties. Vidutinio dydžio galva, neilgos stačios ausys. Nugara plati, tiesi. Kojos tvirtos. Akys tamsiai mėlynos. Stovėsena pusiau aukšta, grakšti. Kai kurios patelės turi pagurklį. Normalus šios vidutinio dydžio triušių veislės svoris 4,25- 5,25 kg (Idealus triušio svoris 4,5-5,0 kg). Patelės subręsta 8 - 9 mėn., atveda 6 - 9 triušiukus, pieningos, gerai prižiūri jauniklius. Patinai tinka veislei 6 - 7 mėnesių.

Burgundijos Triušiai

Veislė buvo išvesta prieš Antrąjį pasaulinį karą Burgundijoje. Veisiant šiuos triušius buvo kryžminami Kalifornijos ir Naujosios Zelandijos raudonieji triušiai. Tai vidutinio stambumo triušių veislė, kurios normalus svoris daugiau nei 4,25 kg, maksimalus svoris - 5,25 kg. Kūnas yra pailgas, ausys šiek tiek ilgesnės nei kitų panašių veislių triušių, turi pagurklį. Kailis yra gelsvai raudonos spalvos, pilvas kreminės spalvos, uodega balta, akys rudos.

Smulkiųjų Veislių Triušiai

Smulkiųjų veislių triušiai dažniausiai auginami dekoratyviniais tikslais, nors kai kurios veislės pasižymi ir gera mėsos išeiga. Jie reikalauja mažiau erdvės.

Angoros Pūkiniai Triušiai

Angoros pūkiniai triušiai kilę iš Turkijos, Angoros (dabar Ankara) miesto. Šios veislės veisimo tikslas - veisti gražaus kūno sudėjimo, vidutinio stambumo triušius bei gauti gerą vilnos produkciją, išsaugoti veislei būdingus požymius. Jie vidutiniškai sveria 3,5 kg. Angoros triušiai paklausūs dėl jos vilnos, pakankamai didelės mėsos išeigos bei puošnumo. Angoros triušio kūnas - cilindro formos, kojos stiprios, galva plati, trumpa, ausys - mėsingos. Gerai išsivysčiusi vilna. Plauko ilgis siekia maždaug 60 mm. Per metus iš Angoros triušio galima gauti apie 1,2 kg pūko. Angoros triušiai yra ilgaamžiai, gyvena daugiau nei 10 metų. Kergiami nuo 7-8 mėn. Veislei tinka iki 5-6 metų. Patelės vislios, atsiveda 8-10 triušiukų, yra pieningos, rūpestingos, gerai prižiūri jauniklius. Angoros triušiams kenkia drėgnas oras, todėl juos geriausia laikyti sausai ant tankių grotelių.

Reksai

Reksai yra vieni iš labiausiai paplitusių kailinių veislių triušių pasaulyje. Jie pasižymi ypatinga kailio išvaizda ir plaukų dangos struktūra. Šios veislės triušiai vertingi ne tik dėl kailio, bet ir jų mėsa naudojama maistui. Šios veislės triušių akuotiniai ir dengiamieji plaukai yra vienodo ar beveik vienodo ilgio, todėl atrodo kaip pakirpti, o plaukų dangos paviršius primena veliūrą ir yra labai švelnus. Dėl tokios kailio išvaizdos reksai dar vadinami trumpaplaukiais. Trumpaplaukių triušių istorija prasidėjo Prancūzijoje apie 1919 m., kai triušių augintojas savo Belgijos milžinų veislės triušių vadoje pastebėjo triušiuką, kurio kailis, lyginant su kitais tos pačios vados jaunikliais, 3 savaites neapaugo plaukais. Praėjus laikui, šio triušiuko plaukai buvo žymiai trumpesni, lyginant su kitais, šio augintojo auginamais, triušiais. Įvykusi mutacija davė pradžią reksų arba karališkųjų triušių (lot. Rex).

Ugniniai Triušiai

Šios veislės triušiai buvo išvesti Anglijoje XIX a. kryžminant kiškius su laukiniais triušiais. Anksčiau ugniniai triušiai buvo šviesiai kreminės spalvos, vėliau buvo sukryžminami su paprastais triušiais, ir taip ši veislė pagerėjo. Angliškas šios veislės pavadinimas yra “Black-and-tan”. Ugniniai - tai smulkių triušių veislė, kurios svoris 2,5 -3,3 kg (mažiausias svoris yra 2 kg). Kūnas yra kresnas, cilindro formos, ausys - proporcingos kūno dydžiui. Patelės neturi pagurklio. Ugniniai triušiai gali būti juodos, mėlynos arba havana spalvos.

Japonų Triušiai

Japonų triušiai yra prancūzų kilmės ir kilę iš laukinių gyvūnų (mutavo japonų išradimas). Pirmą kartą buvo pristatyti 1889 metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje, o vėliau pradėti veisti Anglijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. Japonijos veislės triušio normalus svoris yra nuo 3,75 kg iki 4,5 kg (mažiausias svoris - 2,75 kg). Šios veislės triušių kailio spalvos raštą sudaro juodos ir geltonos juostelės ir dėmės, kurios turėtų būti paskirstytos abiejose kūno pusėse. Tik išvedus šią veislę, triušiai buvo gana miniatiūriniai. Vėliau atliekant atranką triušiai ryškiai pastambėjo. Standartas nurodo 3,75 - 4,5 kg svorį.

Satinai

Ši triušių rūšis išrasta JAV. Satinus sunku supainioti su kitais triušiais, kadangi jų kailis tiesiog spindi. Tai lemia ypatinga plauko struktūra: plauko pagrindas tuščiaviduris ir pasižymi aukštu atspindžio koeficientu. Dėl šių savybių satinų kailį galima supainioti su audinių kailiu. Veislė, kaip dažniausiai nutinka, išvesta netyčia, kai amerikietis veisėjas bandė pagerinti Havana veislės triušių kailio kokybę. Viskas prasidėjo 1934 metais. Pirmajie buvo laikomi broku, vėliau pradėta intensyviai eksperimentuoti ir išgautų spalvų bei raštų skaičius vis didėjo. Satinai - vidutinio dydžio triušiai, užauga iki 4 kg. Paprastai šios veislės patinai smulkesni už pateles. Šie triušiai nereikalauja ypatingos priežiūros.

Veislių Palikimo ir Matmenų Lentelė

Ši lentelė apibendrina kai kurias populiariausias triušių veisles, jų kilmę, vidutinį svorį ir matmenis, kurie yra svarbūs auginant pateles.

Triušių Šėrimas ir Vandens Poreikis

Triušių mityboje svarbu vengti skurdaus maisto asortimento ir maisto monotonijos, nes nuolatinis maisto vienodumas pažeidžia medžiagų balansą organizme. Egzistuoja klaidinga nuomonė, kad triušius galima šerti vien tik kiaulių kombinuotais pašarais, tačiau tokiuose pašaruose yra labai mažas kiekis ląstelienos - svarbaus komponento, reikalingo triušiams sklandžiam virškinimui. Ląstelienos trūkumas sukelia triušiams viduriavimą ir sumažina reprodukcinį produktyvumą.

Geriausi pašarai triušiams yra žoliniai pašarai, tokie kaip dobilas, bandvikis (esparcetas), varputis, liucerna. Dobilą ir bandvikį triušai ėda mieliau už liucerną. Tačiau žoliniai pašarai turi ir trūkumų: pernelyg gausus ir nuolatinis žaliojo dobilo kiekis racione mažina patelių reprodukcines funkcijas ir vaisingumą. Liucernoje yra gausus kiekis būtinos triušiams ląstelienos (20-30 %) ir proteino (14-18 %). Naudingi grūdiniai pašarai triušiams - aviža, miežis, kviečiai, žirniai. Miežis pagerina triušių virškinimą, ypač naudingas patelėms laktacijos metu ir jaunikliams penimo metu.

Kopūstai - klaidinga nuomonė būtų laikyti juos pagrindiniu ir tipiniu triušių pašaru. Kopūstuose nepakanka visų būtinų maistinių elementų, ilgaausiams kopūstai sukelia virškinimo sistemos sutrikimus. Bet kopūstais galima laikinai pakeisti liucerną.

Vandens poreikis yra labai svarbus. Dalis triušių augintojų kartais vadovaujasi klaidinga nuomone: “Triušis vartoja mažai vandens.” Tačiau, kai triušiams trūksta vandens, jie mažai ėda, dėl to sumažėja jų produktyvumas. Be vandens prasideda kanibalizmo atvejai tarp triušių, inkstų susirgimas, patelės atsisako žindyti jauniklius, o esant karštiems orams - persileidimai nėščioms patelėms, lytinio potraukio sumažėjimas patinams, sterilumas (nevaisingumas). Vandens kokybė irgi turi reikšmę. Jauniklius žudo purvinas vanduo purvinuose induose, pūvantys maisto likučiai šiltame vandenyje.

Šiais laikais triušių šėrimą ir girdymą galima automatizuoti, taupant laiką. Pavyzdžiui, automatinės girdyklos triušiams, veikiančios nipelio principu, gali būti iš nerūdijančio plieno apsaugai nuo apgraužimo. Automatinės šėryklos triušiams yra 2-4 skyrių talpos su dangteliais, skirtos keliems triušiams.

Triušių Patelės ir Reprodukcija

Triušių patelės yra labai vislios. Kai kuriose ES šalyse priimtas sprendimas atsisakyti auginti triušius narvuose. Norint auginti mėsinius triušius narvuose turi būti užtikrintas pakankamas laisvos erdvės kiekis kiekvienam triušiui - grindų plotas 1 subrendusiam gyvūnui turi būti ne mažesnis negu 0,5-0,65 cm² (jaunikliams - nuo 0,1-0,15 cm² kiekvienam). Grindims naudojamas vielinis tinklas su 20 x 20 mm akytumu.

Tinkamas narvo dydis priklauso nuo triušio amžiaus ir svorio. Narvas neturi riboti galimybę nevaržomai daryti būtinus judesius: stovėjimą ant užpakalinių letenų, stovėjimą pakeltomis ausimis (ši atsargumo poza būdinga daugeliui triušių veislių), pasitempimus, atsitūpimus, apsisukimus ir šokinėjimą. Dėl šio judėjimo laisvumo stokos triušiams gali susilpnėti kaulai, pažeidžiamos pėdos ir letenos.

Triušių patelė su 11 jauniklių suėda 30 % daugiau už patelę, turinčią tik 5-6 jauniklius. Todėl būtina atsižvelgti į patelės “daugiavaikystę” šeriant triušius.

Kergiamos neagresyvios, sveikos, gražų, lygų kailį turinčios triušių patelės. Kai triušių nedaug, patinui reikia skirti ne daugiau, kaip 5 pateles, ir triušius suporuoti per trumpą laiką. Poravimui patelė turi būti leidžiama į patino narvą. Patinas per parą gali kergti 4 kartus. Rytą pirmiausia pas jį reikia leisti rujojančias pateles (jos būna neramios, jų išoriniai lytiniai organai paraudę ir pabrinkę). Jeigu apvaisinimas įvyksta (patinas krinta ant šono savotiškai cypdamas), patelę reikia atskirti, o po pietų vėl pas jį įleisti pakartotinam kergimui. Ilga pertrauka tarp kergimų blogina patino gebėjimą kergti. Kergimo datą ir patino vardą ar numerį reikia užrašyti lentelėje, pritvirtintoje prie narvelio.

Praėjus 13-16 dienų po kergimo jau galima nustatyti patelės triušingumą (nėštumą) užčiuopiant vaisius - triušingos patelės gimda būna padidėjusi, apčiuopiami ovalios formos, 2-2,5 cm dydžio, išsidėstę dviem lygiagrečiomis grandinėlėmis vaisiai. Patelės nėštumas vidutiniškai trunka 28-30 dienų. Tada ją reikia šerti itin maistingais pašarais. Savaitę prieš triušiavimąsi į narvelį reikia įdėti išdezinfekuotą lizdo dėžutę su kraiku. Nuolatiniai lizdai išdezinfekuojami ir į juos paklojama švarių minkštų šiaudų arba medžio drožlių. Likus 3-4 dienoms iki triušiavimosi patelė ima ruošti lizdą: pešiojasi nuo pilvo ir krūtinės pūkus ir jais kloja lizdą.

Prieš triušiavimąsi ir po jo girdyklose nuolat turi būti šviežio vandens, nes tuo metu patelę labai troškina, ir, jei nėra vandens, ji gali suėsti triušiukus. Triušiavimasis dažniausiai vyksta naktį ir trunka nuo 10 minučių iki 1 valandos. Vadoje paprastai būna 5-9 triušiukai, bet gali būti ir nuo 1 iki 14. Patelei baigus triušiuotis lizdą būtinai reikia apžiūrėti ir iš jo išimti negyvus bei silpnus triušiukus. Pieningoms patelėms patartina palikti maitinti ne daugiau kaip 8 triušiukus, mažapienėms ir pirmą kartą atsivedusioms - 5-6. Iš didelių vadų triušiukus galima paimti ir perkelti juos prie mažų vadų, tik to lizdo patelę reikia 10-15 min. iškelti iš lizdo, o nuo įkeliamų triušiukų nuvalyti kraiką ir pūkus ir padėti triušiukus į vados vidurį.

Triušių Sveikatos Priežiūra

Triušiai yra labai jautrūs netinkamoms auginimo sąlygoms. Jiems gali prasidėti letenų tinimas dėl apribotos judesių laisvės ir nuolatinio tupėjimo ant narvų grindų tinklo. Dėl judėjimo laisvumo stokos triušiams gali susilpnėti kaulai, pažeidžiamos pėdos ir letenos.

Triušių niežai arba psoroptozė yra viena iš dažnai pasitaikančių ligų. Niežais susirgusių triušių ausyse formuojasi dvokūs rudos sieros kamščiai kaip erkinio uždegimo pasekmė. Ligos simptomus išduoda pakreipta galvos padėtis.

Miksomatozės ligą sukelia virusai vasaros metu. Dažniausia miksomatozė yra mirtina ir, laiku nesiėmus priemonių, gali išguldyti visą triušių ūkį. Lengvesnės miksomatozės atmainos atveju prarandama tik pusė triušių. Ligos simptomai - aukšta kūno temperatūra, užtinę ausys ir snukeliai, užsikemša nosys, matomas akių vokų uždegimas.

Eimeriozė - liga, pakertanti triušių jauniklius iki 4 mėn. amžiaus. Ligos simptomai pasireiškia viduriavimu (kartais su krauju), apetito praradimu, pasyvumu ir apatišku elgesiu, pilvuko išsiputimu, traukuliais. Eimeriozę gali sukelti drėgmė, šviežio oro stoka, šalti skersvėjai, kontaktas su išmatomis. Ne visiems susirgusiems jaunikliams pavyksta išgyventi, stipresnius gydo vitaminais, antibiotiniais vaistais ir mineralais.

tags: #triusiu #gimdyklu #matmenys

• Informacija apie tėvystės atostogas
• Kaip atnaujinti gimimo liudijimą
• Tėvų požiūris į vaikų pažangos vertinimą
• Vaikiškų motociklų saugumas ir pirmoji patirtis
• Spalvinimo knygelių nauda