Vaiko vystymasis yra sudėtingas ir daugialypis procesas, apimantis fizinius, emocinius ir socialinius aspektus. Kartais vaikai pradeda "suaugti" anksčiau nei tikėtasi - jie fiziškai sparčiai auga, emocijos tampa brandesnės, o interesai keičiasi. Toks ankstyvas brendimas gali kelti nerimą tiek tėvams, tiek pedagogams. Kaip atpažinti per greitą vaikų augimą ir kaip tinkamai reaguoti?
Kas reiškia „per greitai augti“?
„Per greitas“ augimas gali būti vertinamas dviem aspektais:
- Fizinė branda: vaikas sparčiai auga, anksti prasideda brendimas - pirmieji menstruacijų požymiai mergaitėms, balso pokyčiai berniukams.
- Emocinė ir socialinė branda: vaikas ima domėtis suaugusiųjų temomis, elgiasi brandžiau nei bendraamžiai, gali būti labai atsakingas ar netgi per daug savarankiškas.
Kodėl vaikai „suaugsta“ anksčiau?
Priežastys gali būti įvairios:
- Genetiniai faktoriai - jei šeimoje anksti prasidėjo brendimas.
- Gyvenimo būdo pokyčiai - stresas, netinkama mityba ar per didelis ekranų laikas.
- Psichologiniai veiksniai - per didelės tėvų ar aplinkos lūkesčiai.
- Sveikatos problemos - hormoniniai sutrikimai.
Kaip tėvai gali tinkamai reaguoti?
- Palaikykite atvirą ir nuoširdų bendravimą: Svarbu su vaiku kalbėtis apie jo jausmus, pokyčius ir rūpesčius, nepriekaištaudami ir nepergyvendami.
- Išlaikykite vaikui tinkamą ribų ir tvarkos pojūtį: Nors vaikas gali elgtis brandžiau, jis vis dar vaikas ir jam reikia aiškių ribų bei tvarkos, kad jaustųsi saugus.
- Stebėkite fizinius ir emocinius pokyčius: Jei pastebite neįprastus pokyčius - kreipkitės į pediatrą ar psichologą.
- Skirkite laiko žaidimams ir poilsiui: Net ir sparčiai augantis vaikas turi turėti galimybę būti vaiku, žaisti ir mėgautis lengvumu.
Smurtas artimoje aplinkoje ir jo poveikis vaikui
Smurtas artimoje aplinkoje yra sisteminė problema, kuri neapsiriboja tiesioginiu fiziniu ar psichologiniu poveikiu suaugusiajam. Kiekvienas vaikas, augantis smurtinėje aplinkoje, patiria nuolatinį nesaugumą, kuris veikia jo emocinę būseną, nervų sistemos vystymąsi, santykių suvokimą ir savivertę. Net ir tais atvejais, kai vaikas nėra tiesioginis smurto taikinys ar akivaizdus liudininkas, jis gyvena aplinkoje, kurioje grėsmė yra nuolatinė, o saugumo jausmas - trapus arba visai neegzistuojantis.
Specialistų praktikoje vis dar pasitaiko požiūris, kad vaiko patirtis tampa reikšminga tik tada, kai jis pats patiria fizinį ar seksualinį smurtą. Tačiau šiuolaikinis požiūris į vaikų psichologinę raidą ir traumą aiškiai rodo: emocinis smurtinės aplinkos poveikis vaikui yra pakankamas pagrindas laikyti jį nukentėjusiuoju.
Vaiko nervų sistema vystosi santykyje su aplinka. Kai aplinka yra neprognozuojama, kupina grėsmės, konfliktų ar baimės, vaiko organizmas adaptuojasi prie nuolatinio streso. Tokia būsena dažnai pasireiškia padidėjusiu budrumu, jautrumu garsams, staigioms emocinėms reakcijoms ar, priešingai, emociniu atbukimu. Vaikas mokosi „skaityti“ suaugusiųjų nuotaikas, nuolat stebėti, kada gali kilti konfliktas, ir koreguoti savo elgesį siekdamas išvengti pavojaus. Šis prisitaikymas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip „geras elgesys“, „brandumas“ ar „ramumas“, tačiau iš tiesų tai yra išgyvenimo mechanizmas, kylantis iš nesaugios aplinkos.
Vienas iš skaudžiausių smurto artimoje aplinkoje aspektų yra vaiko vidinis konfliktas. Vaikai linkę egocentriškai interpretuoti įvykius - manyti, kad jie yra konflikto ar smurto priežastis. Tokiu būdu formuojasi kaltės jausmas, kuris gali lydėti vaiką daugelį metų. Kartu vaikas dažnai patiria stiprų lojalumą abiem tėvams ar globėjams, net jei vienas iš jų naudoja smurtą. Tai sukuria vidinę įtampą tarp noro būti saugiam ir poreikio išsaugoti ryšį su artimu žmogumi. Ši vidinė dinamika ypač svarbi specialistams, dirbantiems su vaikais, kurie neneigia smurto, bet kartu jį pateisina, minimalizuoja ar vengia apie jį kalbėti.
Seksualinis smurtas prieš vaikus laikomas viena labiausiai traumuojančių smurto formų, tačiau kartu jis yra ir viena sunkiausiai atpažįstamų. Dažniausiai seksualinis smurtas vyksta artimoje aplinkoje, pasitelkiant vaiko pasitikėjimą, priklausomybę ir emocinį ryšį. Smurtas gali būti lydimas manipuliacijos, grasinimų, gėdinimo ar net vaiko „ypatingumo“ akcentavimo, todėl vaikas dažnai pats nesupranta, kad patiriamas elgesys yra netinkamas. Svarbu pabrėžti, kad seksualinis smurtas nebūtinai palieka akivaizdžius fizinius pėdsakus. Daug dažniau jis pasireiškia per emocinius ir elgesio pokyčius, kurie gali būti subtilūs, nepastovūs arba priskiriami kitiems sunkumams. Vaikas gali patirti intensyvų gėdos jausmą, baimę, sumišimą, staiga regresuoti raidoje, vengti tam tikrų žmonių ar situacijų, demonstruoti seksualizuotą elgesį, neatitinkantį amžiaus, arba, priešingai, visiškai užsisklęsti.
Specialistams itin svarbu suvokti, kad vaiko tylėjimas nėra sutikimas ar patvirtinimas, jog smurto nebuvo. Tylėjimas dažnai yra saugiausia strategija, kurią vaikas turi. Vaikystėje patirtas smurtas artimoje aplinkoje dažnai daro įtaką žmogaus gyvenimui ilgalaikėje perspektyvoje. Suaugusieji, augę smurtinėje aplinkoje, dažniau susiduria su emocijų reguliavimo sunkumais, nerimo ar depresijos simptomais, priklausomybėmis, pasikartojančiais nesaugiais ar smurtiniais santykiais. Tai nėra neišvengiama lemtis, tačiau rizika reikšmingai didėja, jei vaikas negauna pagalbos ir palaikymo.
Saugus prieraišumas ir jo svarba
Atemame į pasaulį kaip neužbaigtas socialinis projektas. Gimstant mūsų smegenys dar nėra susiformavusios. Save formuojame santykyje su kitu žmogumi. Mums labai svarbus emocijų reguliavimas, šito be kito žmogaus neišmokstame. Per kitą žmogų mokomės save suprasti, nusiraminti streso metu, o tai ypač svarbu pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet žmogus dar nesupranta savęs, bet formuojasi visa jo bazė, parengtis, apsprendžiama tai, kaip toliau jis megs santykius, kaip jam seksis. Tas labai išryškėja gimimo metu. Kūdikis pradeda matyti, uosti, jau pilve girdi mamos žodžius, jos širdies ritmą, dėl to ir priglaustas prie mamos širdies jis girdi tą ritmą ir greičiau nurimsta. Kitas žmogus padeda vaikui nusiraminti ir suprasti, kad viskas yra pakeliama. Be kito žmogaus vaikas negali nei nusiraminti, nei suprasti, kas su juo vyksta. Jis tiesiog nukreipia viską tik į save. Į vaiko verksmą būtinai reikia reaguoti. Bėda ta, kad vaikų namuose to dėmesio jie gauna nepakankamai.
Rašydama savo mokslinį darbą apie vaikus, kurie nežino, kas yra šeima, pastebėjau, kad šeimą jie suprasdavo kaip didelį būrį vaikų, kaip darželį, į kurį mama niekada neateina. Kitus pasiima, o tavęs - ne. Vaikai pradeda galvoti, kad jie nieko verti. Kaip daiktai, kuriuos išmetame, kai jie mums nereikalingi. „Jei manęs atsisakė, tai kas aš esu? Nereikalingas, bjaurus…“ Ir ta mintis, kad esi niekas, nusėda giliai. Tą jausmą bandoma užtušuoti, bet išgijimui reikia daug laiko. Tie vaikai tampa jautresni, greičiau ir intensyviau reaguoja į stresą, lėčiau nusiramina.
Tyrimai rodo, kad auklėdami vaikus didesnį stresą išgyvena globėjai, o ne tėvai. Reikia daugiau pastangų patiems nurimti, atrasti tą savo ašį, kad po to galėtų būti prieinami vaikui, nes vaiką suaugęs gali nuraminti, kai pats yra ramus. Jei vaikas, pavyzdžiui, užsigavo, svarbu pastebėti: „Matau, kad susižeidei, gal truputį skauda?“, reikėtų paguosti. O jei nekreipiame dėmesio, vaikas išgirsta žinią, kad jis nesvarbus. Tai lyg dviejų rankų principas - suprasti ir padrąsinti. Tuomet vaikui stresas neužblokuoja jo mąstymo.
Prieraišumas būna saugus ir nesaugus. Nesaugaus prieraišumo tipai: nesaugus vengiantis, nesaugus ambivalentiškas arba besipriešinantis ir nesaugus dezorganizuotas. Vengiančio prieraišumo vaikai demonstruoja, kad jiems suaugusieji nelabai rūpi. Jie tarsi užsisklendžia, jiems lyg ir tas pats, ar yra, ar nėra šalia suaugusiojo. Taip nutinka, kai daug taisyklių ir mažai tarpusavio ryšio. Ir tuomet vaikas išmoksta nerodyti savo jausmų, nes jausmai mus daro pažeidžiamus, tokius, kuriuos galima įskaudinti, įžeisti. Kūne reakcija yra, tačiau ji apsaugoma. Suaugusiajam kyla iššūkis nebūti nei pernelyg įkyriu, nei nutolusiu.
Kitas nesaugaus prieraišumo tipas yra besipriešinantis, pernelyg išdidintas prieraišumas. Vaikai reikalauja vis daugiau dėmesio, bet tame jų reikalavime yra labai daug nerimo. Tokie vaikai negali nurimti, nes jų auklėjime buvo labai daug nenuoseklumo. Suaugusiesiems jie būdavo tai reikalingi, tai jau ir vėl - nebe. Suaugusieji būdavo labai nenuoseklūs savo vaikų atžvilgiu - kaip jiems „susišviesdavo“ tos emocijos, taip jie ir elgdavosi. O kai tėvai chaotiški, vaiką apima egzistencinis nerimas, jam sunku nurimti. Siūlydami rinktis tėvai stiprina vaiko savasties autonomiją. Auklėjant tokį vaiką svarbi tampa nerimą mažinanti struktūra, tam tikra rutina ir ritmas: žinoti, kas po ko seka, tai padeda nurimti ir išlaukti. Svarbu nustatyti, kada keltis, kada gultis, kokios procedūros lydi vaiko pasirengimą miegui. Tai nėra paprasta, kai vaikas chaotiškas. Bet jei įspėji, kad devintą reikės eiti miegoti, aštuntą pradedi ruoštis. Nerimą mažina ritualai - tokie, kaip knygutės skaitymas, pasikalbėjimas prieš miegą. Kiekvienas įtėvis ar globėjas derinasi prie vaiko, išgirsta, klausia, ko vaikas norėtų. Reikėtų pasiūlyti realistinį „meniu” - ar tokios pasakos tu nori, ar kitokios? Gebėjimas priimti sprendimus stiprina mūsų autonomiją, nes vėliau gyvenime mums dažnai tenka rinktis. Sunku gyventi, negalint priimti sprendimo, nes ieškoma, kas galėtų nuspręsti už žmogų.
Trečias nesaugaus prieraišumo stilius, nesaugus dezorganizuotas prieraišumas, yra visiškas chaosas. Nuo jo kenčia vaikai, kurie gyvena labai gąsdinančioje aplinkoje, dėl to patys yra labai išsigandę. Pavyzdžiui, vaikas išgyvena siaubą, matydamas, kaip tėvas muša mamą. Tuomet kyla trys reakcijos į stresą: pabėgti, pulti arba sustingti. O kur pabėgsi? Būna, kad pabėga nuo to, kuris gainiojosi su kirviu, bet paskui tenka grįžti. O kad grįžtum, turi nustoti jausti - taip veikia gynybos mechanizmas. Vaikui jau nebaisu, jis gali eiti į mokyklą kitą dieną po to, kai jį kažkas prievartavo… Tuomet tarsi suskyla vidinis pasaulis, nebelieka svarbių dalių, o ryšys tampa labai pavojingas - baisu ir sunku prieiti prie kitų, sukyla baimė, siaubas. Vaikas tampa agresoriumi, auka ir gelbėtoju, ir tie vaidmenys mainosi. Su tokiu vaiku labai sunku bendrauti, nes suaugęs nesupranta, kas yra auka, o kas - agresorius. Toks ryšys gali susiformuoti ir dėl fizinių negalių, operacijų. Vaiko psichika nepajėgi suprasti to, kad mylima mama, rūpindamasi jo sveikata, kelia šiam fizinį skausmą.
Svarbu neužkelti visos atsakomybės tik globėjams ir tėvams. Saugumo jausmas yra tas pagrindas, dėl kurio vaikas gali nusiraminti. Nurimęs jis gali toliau tyrinėti pasaulį, pasitikėti, kad galės įgyti naujų gebėjimų, tikėtis ir viltis, kad kas nors keisis. O viltis yra atsparumo pagrindas. Atsparumas yra kaip procesas, kuriame vaikas po truputį išmoksta priimti sprendimus, atlaikyti sunkumus ir pokyčius.
Saugumą kurti padeda penki dalykai. Vienas jų yra prieinamumas, kuomet suaugęs kartu su vaiku gali pabūti, pažaisti, pakalbėti. Kitas dalykas - jautrumas, gebėjimas pamatyti situaciją vaiko akimis, suvokti, ką jis jaučia, mąsto. Trečias svarbus dalykas yra vaiko savivertės kūrimas: įvertinimas, didžiavimasis vaiku, jo pozityvių pusių pastebėjimas. Kaip sakoma, negali visiems sektis visur, bet visiems gali pasisekti kur nors. Svarbu tai, kas žmogų daro gerą - reikia padėti vaikui rasti savo vietą. Ketvirtas vaiko saugumą kuriantis veiksnys yra mokymas priimti sprendimus. Penktasis - globėjams ir įtėviams svarbu padėti vaikui pasijusti šeimos nariu.
Tėvų vaidmuo vaiko augime ir savarankiškumo ugdymas
Bernardinai.lt
Tėvų ir globėjų šeimų stiprinimas yra svarbus aspektas, užtikrinant vaikų gerovę. Konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“ psichologė psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler pabrėžė, kad geri tėvai duoda vaikams šaknis ir sparnus: šaknis, kad žinotų, jog turi namus, o sparnus, kad išėję iš namų galėtų taikyti tai, ką išmoko juose. Pasaulyje atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad daugiau nei pusė įtėvių, vaikui atkeliavus į šeimą, suserga depresija. Todėl yra svarbu, kad įtėvių ir globėjų šeimos laiku gautų reikiamą ir savalaikę pagalbą.
Biologinių tėvų netektį patyrusiam vaikui atėjus į naują šeimą be džiugesio kartu išgyvenama ir neigiamų jausmų, tokių kaip nerimas dėl vaiko sveikatos, stresas dėl pasikeitusio šeimos gyvenimo ritmo, rūpestis, kaip pažinti, suprasti ir patenkinti vaiko poreikius ir t. t. Šie išgyvenimai dažnai turi lemiamos įtakos tolesniems santykiams šeimoje.
Tėvams svarbu nepamiršti, kad negalima vaiko sumenkinti, vadinant jį mažybiniais epitetais. Tokie žodiniai pamažinimai stabdo vaiko savarankiškumą. Taip pat svarbu nepasiduoti vaiko manipuliacijoms, kai jis sako „nemoku, negaliu“. Labai svarbu yra tikėti vaiku ir skatinti jį bandyti iš naujo. Noras pasirodyti prieš kitus ar būti „super mama“ ar „super tėčiu“ gali pakišti koją vaiko savarankiškumui, kai tėvai darbus padaro už vaiką. Taip pat svarbu nepasiduoti savo baimėms, pavyzdžiui, rengti vaiką pačiam, nors jam ir šalta. Vaikų saugojimas nuo nesėkmių gali užauginti nebrandžią asmenybę, kuri vengs prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Norint užauginti savarankišką žmogų, reikia stengtis nepasiduoti savo baimėms, netaupyti laiko vaiko savarankiškumo sąskaitą ir nesistengti apsaugoti vaiko nuo gyvenimo, nes tai padaryti tiesiog neįmanoma.
Augantis Vaikas studija: pagalba fizinės ir psichoemocinės raidos sutrikimų turintiems vaikams
Augantis vaikas studijos tikslas yra padėti vaikams, kurie turi sunkumų fizinės ar psichoemocinės raidos vystymęsi, laikotarpyje nuo gimimo iki suaugusio. Mes turime žinias, patirtį bei įgūdžius kaip kuo efektyviau įtakoti vaiko raidos vystymąsi. Augantis Vaikas puslapyje sužinosite kodėl judėjimas yra toks svarbus ir kaip tai veikia smegenų bei jutimų vystimasi, ypač ankstyvosios raidos laikotarpiu: prieš gimstant,gimimo metu, ir vėliau - nuo kūdikystės iki maždaug ketverių metų amžiaus. Augantis Vaikas studija remiasi Refleksų Integracijos metodu bei Smegenų plastiškumo proceso skatinimu, sukuriant palankią vaikui mokymosi aplinką.
Refleksų Integracijos specialistas, CANTIENICA METODO instruktorius, kvėpavimo bei mentalinės gerovės mentorius Vygandas sukuria vaiko ar suaugusio Nervų sistemos biologinio mechanizmo stabilumą, gyvybiškai reikalingą tolimesniam vystymuisi bei mokymuisi. Augantis Vaikas kaip bendras Vygando ir Milanos projektas sėkmingai gyvuoja nuo 2014 metų. Logopedė-logoterapeutė Milana jau daugiau kaip 20 metų padeda vaikučiams nuo pirmųjų jų gyvenimo dienų iki pat paauglystės ir vėliau, teisingai pažinti pasaulį per vienus iš esminių žmogaus poreikių - valgymą bei kalbėjimą.
Refleksų Integracijos, laikysenos, kvėpavimo bei mąstymo mentorius Vygandas jau daugiau kaip 20 metų padeda tiek vaikams tiek vyresniems, judėti, jausti geriau, mąstyti aiškiau, mokytis efektyviau.
Liudijimai:
- Ortodontė A.I. džiaugėsi, kad po užsiėmimų su Vaiku sąkandis visiškai atsistatė.
- Raimonda dėkoja specialistui V. Sušilovui, kad per septynis mėnesius sūnus, kuriam nustatytas mišrus raidos sutrikimas su sunkumais stambiąja ir smulkiąja motorika, jau taip pažengė į priekį, ko niekaip nepavykdavo ankščiau. Sutvirtėjo lygsvara, pagerėjo visa smulkioji motorika ir išnyko visi patologiniai nereikalingi judesiai.
- Loreta džiaugiasi, kad sūnus, gimęs su smegenų defektu (corpus callosum agenezė), po apsilankymų pas Vygandą tapo daug žvalesnis, atsirado kontaktas, komunikabilumas, domėjimasis aplinka, nauji judesiai, sumažėjusi įtampa.
- Olga, 7 mėn. Valerijos mama, pastebi, kad po kelių kursų pas Vygandą vaikas ženkliai pasikeitė į gerąją pusę: tvirtai laiko galva, nugara, verčiasi ant pilvo, bando šliaužti.
- Vaida Razmienė džiaugiasi, kad po pirmo apsilankymo pas Vygandą pastebėjo pokyčius savo 7,5 mėn. sūnui, kuriam, pasak gydytojų, vėlavo raida.
- Eurika džiaugiasi, kad jos 2 m. 10 mėn. sūnelis, kuriam vėluoja raida, po Refleksų terapijos tapo savarankiškesnis, išmoko pats pavalgyti, atsirado daugiau žodelių, kuriuos jau jungia į 2-3 žodelių sakinukus, pasidarė motyvuotas, savimi pasitikintis, drąsesnis, pagerėjo dėmesio koncentracija.
- Evelina džiaugiasi, kad po apsilankymų pas Vygandą Ugnė (7 metai, įvairiapusis raidos sutrikimas su autizmo spektru, nekalbanti) tapo žymiai ramesnė, susikoncentravusi, iniciatyvi darželyje, rodo norą bendrauti su vaikais, susidomėjimą aplinka. Taip pat Kajus (5 metai, dideli ugdymosi poreikiai, atsilikusi kalba) geriau susikoncentruoja ir nebenusiblaško.
- Gražina dėkoja logoterapeutei Milanai ir kineziterapeutui Vygandui už tai, kad moka sudominti ir motyvuoti vaikus. Pirmuosius rezultatus pamatė jau po kelių apsilankymų.
- Po 3,5 mėn. gydymo pas Vygandą, 12 metų mergaitei, kuriai buvo nustatyta II laipsnio skoliozė (stuburo iškrypimas 19 laipsnių), stuburo iškrypimas sumažėjo iki 16 laipsnių.
Vaiko augimas ir sveikata
Tėvų dėmesys ir rūpestis yra nuolatinės investicijos į vaiko sveikatą, kurios negali būti matuojamos tik pinigais ar daiktais. Sveikas, protingas, gerai augantis vaikas - tai nuolatinio tėvų dėmesio ir rūpinimosi rezultatas. Jaukūs namai, tinkama mityba, sveikatos puoselėjimas - reikšmės turi visi materialūs ir nematerialūs dalykai, kuriuos vaikas gauna iš savo tėvų.
Gyvenimo būdas turi esminės reikšmės žmogaus sveikatai. Tinkama mityba - vienas svarbiausių gyvenimo būdo aspektų. Valgome kiekvieną dieną ir mūsų suvartojamas maistas daro didelę įtaką sveikatai. Genai, auklėjimas ir mityba lemia vaiko augimą, kalbos, klausos, regos ir kitų svarbių funkcijų vystymąsi, protinę veiklą, intelektą.
Iki paauglystės vaikai būna labai imlūs ir patiklūs, tėvus ir mokytojus vertina kaip autoritetus, todėl šis laikotarpis tinkamiausias formuoti taisyklingos mitybos įpročius ir namuose, ir mokykloje.
Maistas smegenims nuo pat ryto
Pusryčiai - dienos pradžia, kai organizmas gauna energinių medžiagų tolesnei fizinei ir protinei veiklai. Smegenys sudaro tik du procentus žmogaus kūno, bet sunaudoja 20 proc. per parą jam reikalingos energijos. Be to, tai organas, dirbantis be poilsio. Smegenys nekaupia jokių atsargų, todėl badaujant kenčia labiausiai. Todėl jau per pusryčius mūsų kūno „kompiuteris“ turi gauti pakankamai energinių medžiagų. Idealu, kai prie pusryčių stalo sėda visa šeima ir kartu valgo geriausiai pusryčiams tinkančius patiekalus. Daugiausia energijos kūnui teikia riebalai, o iš angliavandenių gaunama energija įsisavinama greičiausiai. Taigi pusryčiams geriausiai tiktų natūralūs produktai, turintys daug vertingųjų medžiagų ir suteikiantys pakankamai energijos.
Paauglio mitybai svarbūs tėvų įpročiai
Paauglystėje formuoti tinkamą vaikų mitybą sunkiausia, mat šiuo laikotarpiu vaikus labiausiai veikia aplinka ir draugai, o šeima - vis mažiau. Todėl šiuo laikotarpiu tėvai turėtų pasistengti bent netiesiogiai formuoti taisyklingą vaikų mitybą - šeimoje laikytis sveikos mitybos principų, vengti namuose turėti mažaverčių užkandžių, kuo rečiau gaminti ir valgyti menkos maistinės vertės patiekalus.
Vaiko ūgis ir jo augimo veiksniai
Vaiko ūgis vertinamas pagal jo amžių, lytį ir nacionalinius ypatumus. Vaikas laikomas žemaūgiu, jei jo ūgis yra žemiau trečiosios procentilės. Tėvai, pastebėję, kad vaikas labai atsilieka nuo bendraamžių ūgiu, ilgai neišauga drabužėlių, per metus paauga mažiau nei 5 cm ar laiku neiškrinta pieniniai dantukai, turėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar pediatrą.
Hormonų pusiausvyra - vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko augimą. Svarbiausias žemaūgystės veiksnys - sutrikęs augimo hormono išskyrimas arba organizmo nejautrumas šiam hormonui. Skydliaukės hormonai ir lytiniai hormonai taip pat turi daug įtakos augimui.
Išsamių tyrimų, įrodančių tiesioginę žemaūgystės ir imuniteto sąsają, nėra. Tačiau sergantis vaikas nenoriai valgo, nes sumažėja jo apetitas, ir gali lėčiau augti.
Miego stoka turi įtakos nutukimui, medžiagų apykaitos ligoms, taip pat ir endokrininei sistemai, nes daugelis hormonų išsiskiria vadinamuoju cirkadiniu paros ritmu. Jei vaikui yra lėtinis miego sutrikimas, gali sutrikti augimo hormono pusiausvyra. Kad taip nenutiktų, vaiką patartina migdyti anksčiau.
Mityba didžiausią poveikį turi vaisiui ir kūdikiui iki 2 m. Vėliau ji svarbi, bet neturi lemiamos įtakos. Aišku, vaikui turi pakakti kalorijų, baltymų, vitaminų, kalcio, fosforo. Patartina nepiktnaudžiauti saldumynais.
Šeimos gydytojas ir pediatras kartą per metus matuoja vaiko ūgį, kurį žymi individualioje augimo kreivėje. Tai gali būti signalas, kad vaikui kažkas negerai. Tada gydytojas turėtų atlikti papildomus tyrimus ir siųsti vaikų endokrinologo konsultacijos.
Jei yra gyvybei grėsmingų požymių, pavyzdžiui, hipoglikemija, žemas kraujospūdis ir nustatoma įgimta augimo hormono stoka, gali būti gydomas net ir kūdikis. Tačiau vaikas iki 2 m. dažniausiai dar tik renkasi savo augimo „tunelį“. Jei mažylis sulaukia 2 m. ir jo ūgis „iškrinta“ iš bendraamžių ūgio kreivės, tada tiriamas ir gydomas.
Gydymas, vaikui skiriamas pagal poreikį, tinkamomis dozėmis ir dar neužsivėrus kaulų zonoms, tikrai nekenkia. Gydyti hormonais yra per vėlu, kai mergaičių kaulų amžius pasiekia 14-os, o berniukų - 16-os metų.
Pirmiausia reikia pradėti nuo paprastų dalykų: visavertės mitybos, miego, fizinio krūvio, lėtinių ligų gydymo, o radus augimo hormono stoką skirti gydymą hormonais. Vaiko, kuriam nustatomi tam tikri sindromai (pvz., Ternerio) ir būna aišku, kad jis pats savaime neužaugs, gydymas kompensuojamas.
Tėveliai neturėtų numoti ranka: „Ai, mes visi mažiukai, tai ir mūsų vaikas mažas“. Pasitarti su gydytoju visada galima ir net reikia.
