Andrius, jaunas vyras, susiduria su sunkumais tiek žemės ūkyje, tiek savo vidiniame pasaulyje. Jo gyvenimas kupinas kovos ir ieškojimo, bandant rasti savo vietą ir prasmę.
Andrius kratosi skaudžių minčių, bet jos nepalieka jo ramybėje. Jis jaučia, kad kažkas jį veja, kad kažkas nori jį pavyti. Viskas prasideda nuo paprasto arimo, tačiau greitai perauga į gilesnę kovą.
„Einaa! Juočki! Jau ir tas krienas naują vagą ima,“ - pamato Andrius. Bet jam tai nerūpi. Jis jaučiasi galintis viską, net ir su susigūžavusiomis žolėmis ir varpučio šaknimis darkančiomis vagomis. „Galiu! Ir kas man... Andrius gali!“ - galvoja jis, pasiklojęs rankas ant pilvo.
Tačiau realybė yra kitokia. Andrius įklimpsta į arimą, kojos pasidaro sunkios. Jis save vadina „atgrubnagiu“, o jo brolį Petrą - „auksarankiu“. Petras, ketveriais metais vyresnis, dirbo visus darbus, kol Andrius „vis ką nors krapštinėdavo“.
Tėvas bandė Andrių motyvuoti, sakydamas, kad ūkis, nors ir nedidelis, reikalauja darbo. Jis siūlė jam tapti siuvėju, sakydamas, kad tai geras gyvenimas, kur „pasiuvai kokį nieką, ir litas skamba kišenėj“. Tačiau Andrius nenorėjo, jis norėjo būti ūkyje šeimininku.
„Ar mane siuvėju?“ - stebėjosi Andrius. „Taigi, Andriau. O ar blogai? Vensi kaip ponas. Pasiuvai kokį nieką, ir litas skamba kišenėj. Geras gyvenimas siuvėjo.“ Tėvas gražiai pasakojo, tačiau Andrius raukėsi. „Tegu Petras eina siūt,“ - pagaliau pasakė. „Aš? Ar tu dar nežinai, kad būsiu čia šeimininkas!“
Pavasarėjant tėvas atidavė Andrių piemenauti. Andrius jautė bejėgę neapykantą. Vėliau, jau suaugęs, jis rado Petrą ariantį daržą ir paprašė duoti jam. „Aš moku, pamatysi,“ - sakė.
Kitais metais Andrius išėjo tarnauti pusberniu. Darbai tie patys, bet jis jautė, kad jam „teks kirmėti“. Jis stengėsi dirbti, tačiau visada pradėdavo pirmas, o paskui varėsi priekyje. „Į Žemę įsikirtęs laikosi. Bet žemė slysta iš po kojų. Slys vieną kartą... ims ir viską supras.“
Andriui teko dirbti pas Markauską, kuris jį „gainiojo“ ir vertė dirbti. „Srėbk buizą, Andriau, srėbk, nežiūrėk, kad vos žila. Eisi į žentus, kukulių prisišveisi.“ Tačiau Andrius nenorėjo niekur eiti, jam „ir čia gerai“. Bet šeimininkas sakė: „Čia ankšta. Visiems čia per ankšta, Andriau. Nori, teks vietelės ieškotis.“
Prieš Žolinę atėjo žinia - Petras veda. Andrių paleido dviem dienom. Tačiau tiek nė nereikėjo. Vėlų vakarą Andrius grįžo juodas kaip žemė. Jis tik gniaužė kumščius. Sužinojęs, kad Petras veda Albinukę, jis negalėjo patikėti. „Tu juokiesi, Petrai,“ - nepatikėjo Andrius. „Albinukęe veda, tikrai, Andriau.“
Andrius priėjo prie Petro ir pasakė: „Tau žemės reikia, ne Albinukės!“ Jis jautė, kad žemė yra jo, jo prakaitas. „Dvarininku, manai, pasidarysi? Ne! Čia ir mano žemė, ir mano prakaitas. Mano!..“
Po to įvyko nelaimė. Andrių persekiojo mintys, jis jautėsi tarsi vergas. Jis norėjo kažką pasakyti Markauskui, bet nutylėjo. „Žmogus - tikras vergas,“ - sakė Markauskas. Andrius vėl norėjo nusijuokti: „Vergas!“
Vėliau Markauskas paprašė jo parūkyt. Jis atkišo popieriaus skiautę, tačiau tabakas byrėjo žemėn. „Tai vis po senovei plėšaisi, šeimininke?“ - paklausė Markauskas. „Negaliu kitaip, Andriau. Nemoku.“ Andrius piktai nusikvatojo.
Markauskas pradėjo surašinėti turtą. Jis klausinėjo apie arklius, jų amžių ir žymes. „Juočkis, Širmė...“ - vardijo Markauskas. „Žvaigždė... Penkiakampė.“
Vėliau jie perėjo prie karvių. „Rašyk trejetą, Pranciškau.“
Andrius jautėsi pavargęs, bet jam viskas buvo aišku. Jis laukė, bet nežinojo ko. Jo gyvenimas buvo kupinas kovos su žeme, su kitais žmonėmis ir su savimi.
Vieną dieną Markauskas sustabdo arklius ir atsisuka į jį. „Parūkykim,“ - sako ir nepažįsta savo balso. Jis laukia atsakymo, bet jo nėra.
Andrius vėl nori nusijuokti: „Vergas!“ Tačiau nutyli. Jis nebedrįsta tų žodžių žerti tiesiai į akis.
Po daugelio metų Andrius grįžta namo, bet viskas pasikeitę. Jis jaučia, kad jo gyvenimas buvo kupinas kovos, bet jis nenustoja tikėti, kad dar viskas gali pasikeisti.
