Kiekvienoje šeimoje pasitaiko konfliktų ir nesutarimų, todėl dažnai tėvams kyla klausimas, ką daryti? Ar konfliktuoti matant vaikui, ar stengtis, kad vaikas matytų tik darnią šeimos pusę, o gal įtraukti vaiką į tarpusavio konfliktus, parodant jo svarbą šeimoje? Į tokius klausimus atsakymą rasti nelengva, tačiau iš patirties norisi pasakyti, jog patys konfliktai nežaloja vaiko. Reikšmės turi, kaip suaugusieji elgiasi konflikto metu, ar sprendžia konfliktus ir kaip pavyksta išspręsti nesutarimus.
Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui vaiko akivaizdoje, geba susivaldyti. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą. Ypač, kai yra verčiamas, raginamas pasirinkti, kurio iš tėvų poziciją palaiko. „Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs“, - atkreipia dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė.
Dirbant Tarnybos specialistams, dažniausiai susiduriama su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai nori, kad vaikai pasirinktų vieno iš tėvų pusę - neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį vaikas labiau myli. Taip pat prie vaikų būna išsakoma tėvų nuomonė vienas kito atžvilgiu, aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų.
Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus. Pavyzdžiui, vienas draudžia, kelia aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai - viską leidžia, norėdamas būti „geras“. Tokie tėvai neturi autoriteto, vaikai jų visiškai neklauso: neina į mokyklą, būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina iš namų ir grįžta kada panorėję.
Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Būdami neblaivūs jie konfliktuoja tarpusavyje ir tokie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba, pavyzdžiui, 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš.
Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertinta, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu.
Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai, paaugliai manipuliuoja savo tėvais. Jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, prašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu, vaikai grasina, kad kreipsis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta tėvus negatyviai apie jį atsiliepiant, žeminant, jis pasijaučia nevykėliu, įskaudintu, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Jo pyktis ir netinkamas elgesys tokiu atveju tikrai nesikeis, tik dar pablogės.
Tėvų konfliktų įtaka vaiko elgsenai
Šeimos nariai yra arčiausiai vaiko esantys žmonės, kurie daro didžiulę įtaką vaiko vystymuisi, charakterio savybėms bei socialiniams įgūdžiams. Šeima yra pirmas socialinis kontekstas vaiko gyvenime, kuriame vaikas mokosi įvairių įgūdžių, elgesio normų ar bendravimo taisyklių. Vaikai mokosi socialinio elgesio ne tik tiesioginio bendravimo metu, bet ir stebėdami tėvų tarpusavio bendravimą bei elgesį.
Jei vaikai auga chaotiškoje, konfliktiškoje šeimos aplinkoje, išsiugdo didelį galimos grėsmės jautrumą. Šie vaikai dažniau linkę neutralias situacijas vertinti kaip grėsmingas. Tokiu būdu šeimos aplinkos neigiamas vertinimas perkeliamas į kitas vaiko gyvenimo sritis. Toks perkėlimas lemia neteisingą santykių supratimą, pavyzdžiui: vaikas kito asmens nesišypsojimą vertina kaip pyktį ant jo ir gali pats supykti, ar net užpulti kitą dėl aplinkiniams nesuprantamų priežasčių. Dėl šių reakcijų vaikai mokykloje ir kitoje aplinkoje dažnai patiria sunkumų.
Konfliktai yra kasdieninio gyvenimo dalis, tad jų išvengti neįmanoma, juos patiria tiek suaugusieji, tiek vaikai. Taigi, kai tėvai patys neturi konfliktų sprendimo įgūdžių ir nederamai elgiasi jų metu, vaikai perima tėvų elgesį ir savo konfliktus sprendžia išmokta būdais. Šitoks vaikų elgesys tam tikra prasme atsisuka prieš pačius tėvus. Vaikai ne tik su savo tėvais konfliktuoja netinkamais būdais, bet ir su mokytojais ar bendraamžiais, dėl ko tėvai sulaukia priekaištų dėl netinkamo vaikų elgesio.
Tėvų konfliktai neigiamai veikia vaiko santykius su bendraamžiais, daro žalą vaikų savivertei bei siejasi su vaikų vidinėmis ar elgesio problemomis, socialiniu nerimu, vienišumu bei prisitaikymo sunkumais. Mokslininkai teigia, jog vaikų socialiniam, psichologiniam prisitaikymui svarbūs ne tik tėvų tarpusavio konfliktai, bet ir vaiko suvokimas apie tėvų konfliktus, konfliktų išsprendimas bei konfliktų pobūdis: itin dažni konfliktai, emocijų nevaldymas (intensyvumas) bei agresija (keliama grėsmė) konfliktų metu.
Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, jog paaugliai, kurie tėvų konfliktus įvardina kaip dažnesnius ar intensyvesnius, pasižymi prastesniu gebėjimu bendrauti, nepasitiki savimi ir jiems sunku paprašyti pagalbos. Pastebima, jog agresija konfliktų metu (grėsmė vaikams ar tėvams) gali labiausiai pakenkti vaikų prisitaikymui prie bendraamžių bei jų pasitikėjimui savimi.
Kartais tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus, norėdami gauti paramos, palaikymo ar siekdami ugdyti vaiko gebėjimą spręsti konfliktus. Toks vaiko įtraukimas yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Vaikai, įtraukti į tėvų konfliktus, yra verčiami rinktis kurio pusę palaikyti konflikto metu, būti konfliktuojančių pusių bendravimo tarpininku ar stengtis numalšinti tėvų konfliktus. Tokiu atveju vaikai patiria daug streso, jiems suteikiama per didelė atsakomybė, kuriai jie dar nepasirengę. Taip pat vaikai būna netiesiogiai įtraukiami į konfliktą, kuomet tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ar auklėjimo klausimų. Tokiose šeimose užaugę vaikai yra nerimastingi, pasižymi liūdna nuotaika ir yra linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių.
Kaip keičiasi vaiko, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama, elgsena? Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose mokosi, kaip reikia pykti, kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti.
Yra vaikų, kurie bando sutaikinti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos.
Būna, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamo konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti baisiausių dalykų, kodėl tėvai nebendrauja vienas su kitu.
Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, būti linkę dėl tėvų pykčių kaltinti save. Vaikas išsiugdo didelę galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje jis gali reaguoti pykčio protrūkiais: rėkti, žeminti, keiktis pamokoje ar žaisdamas. Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę dėl tėvų pykčių sau.
Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta.
Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės.
Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, ką sako jo kūno kalba. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad konfliktas kilo ne dėl jo ir vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju.
Ar konfliktai gali būti naudingi?
Kaip matome, netinkamas tėvų elgesys konfliktų metu dažniausiai gali stipriai pakenkti vaikui, tačiau ar tai reiškia, jog reikėtų tėvams nesutarimus spręsti už uždarų durų? Manome, kad ne. Taip pat žr.
Jei tėvai savo nesutarimus stengiasi nuslėpti, tai vaikai mato iškreiptą tikrovę ir tuomet arba visai vengia spręsti konfliktus, arba sprendžia taip, kaip išmoksta iš bendraamžių ar kitų pavyzdžių, kurie ne visuomet yra tinkami. Tėvai, kurie turi tinkamus konfliktų sprendimo įgūdžius (pvz., į konfliktus žiūri ne kaip į kovą vienas su kitu; nesiekia bet kokia kaina laimėti; sugeba valdyti jausmus ir elgtis pagarbiai vienas su kitu) šiuos įgūdžius perduoda savo vaikams.
Rekomenduoju šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai“. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui - jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam būtina viena sąlyga - suaugusieji turi išmokti valdyti situacijas.
Apibendrinant, norisi pasakyti, kad jūs, tėvai, esate vieni iš svarbiausių autoritetų ir elgesio pavyzdžių savo vaikams, net jei jums sunku valdyti savo emocijas ar elgesį konfliktų metu, dar ne viskas prarasta. Gebėjimas tinkamai spręsti konfliktus yra įgūdis, kurio galite išmokti.
Vaiko asmenybės formavimasis ir tėvų vaidmuo
Kiekvienas vaikas yra unikalus individas, turintis savitą asmenybę, kurią formuoja įvairūs veiksniai. Vaikystė - tai gražiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, atradimų ir įspūdžių, paliekančių ryškų pėdsaką visam gyvenimui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko asmenybės bruožų apibrėžimą, jų formavimosi ypatumus, tėvų vaidmenį šiame procese, ugdymo įstaigų įtaką ir kaip tėvai gali padėti vaikui augti visapusiškai.
Asmenybės bruožų formavimosi pagrindai
Nuo pat pirmųjų dienų vaikas aktyviai siekia ryšio su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrinant prisitaikymą prie aplinkos ir padedant įveikti stresą. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus ir pasitikėjimas aplinka. Saugūs ir ramūs santykiai su globėju lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Prieraišumo svarba
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.
Šeimos įtaka asmenybės raidai
Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės jam kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų kilmė, asmenybės savybės, santuokiniai santykiai ir gebėjimas valdyti stresą šeimoje - visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku.
Tėvų vaidmuo formuojant charakterį
Kaip teigia pašnekovė S. Velikienė, vaikų emocinės būklės formavimasis prasideda jau būnant kūdikiui mamos įsčiose, o augant tai tampa dar svarbiau, kadangi vaikai pradeda stebėti aplinką, kitų žmonių elgesį. „Labai dažnai tenka susidurti su atvejais, kuomet tėvai mano, kad vaikų auklėjimas prasideda nuo mokyklos, kada jau galima su vaiku pabendrauti, padiskutuoti, tačiau dažniausiai tada jau būna per vėlu, kadangi asmenybė susiformuoja iki 6-7 metų amžiaus, o vėliau yra tik gludinamos asmeninės savybės. Auklėjimas prasideda dar vaikeliui būnant mamos įsčiose - jam persiduoda mamos jaučiamos emocijos, išgyvenimai, aplinkos pojūčiai. Gimęs jis stebi aplinką, tėvų tarpusavio bendravimą, kaip tinkamai yra atliepiami kūdikio poreikiai - visa tai formuoja savęs ir pasaulio suvokimą. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad vaikai mokosi ne iš to, kas jiems yra deklaruojama, o iš to, kaip elgiasi tėvai, tai yra vaikai stebi aplinką ir kopijuoja tėvų elgesį. Jei šeimoje yra taisyklė kalbėti ramiai, tačiau tėvai tarpusavyje garsiai ginčijasi, vaikas mokysis iš to, ką mato“, - kalbėjo pašnekovė.
Taisyklės ir ribos
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
Realybės suvokimas
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo, vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.
Savarankiškumo ugdymas
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globoją vaikas, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankišas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.
Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius.
Tėvų auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Tėvų nuostatos ir auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Autoritetingas stilius, kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, kurios nėra griežtos ir pritaikytos prie vaiko amžiaus bei gebėjimų, yra laikomas vienu iš efektyviausių.
Netinkamas elgesys
Tiesa, S. Velikienė priduria, kad neretai tėvai netinkamai įvertina vaiko elgesį, neskirdami jam papildomo dėmesio, jei šis elgiasi teisingai, o kartais yra pasirenkamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės, pavyzdžiui, fizinės bausmės. „Dar viena pasitaikanti klaida, kuomet į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai jis kažką padaro netinkamai, o kuomet elgiasi tinkamai, tai priimama tarsi norma, o turėtų būti atvirkščiai. Taip pat šeimose pasitaiko auklėjimo kraštutinumų - arba namuose nėra pastovių taisyklių, tėvai nelinkę brėžti elgesio ribų, yra tenkinamas kiekvienas vaiko noras, arba vaikas yra auklėjamas per griežtai, naudojamos fizinės bausmės ar emocinis smurtas“, - kalbėjo vaikų psichologė.
Vaiko poreikiai ir jų patenkinimas
Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:
- Saugumas. Tai svarbiausias poreikis, kurį vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas ir manipuliacijos griauna saugumo jausmą. Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą. Svarbu, ar vaikas yra laukiamas ir mylimas, kokios yra tėvų fantazijos apie būsimą tėvystę ir ryšį su vaikučiu. Šis ryšys yra itin reikšmingas, kadangi kuria vaiko saugumo pamatus. O būtent per saugumo prizmę vaikas mato pasaulį, kuris, priklausomai nuo to, kokį suvokimą jam formuoja aplinka, gali atrodyti saugus ir įdomus tyrinėti arba nesaugus ir bauginantis, sąlygojantis atsitraukimą ir vengimą.
- Ribos ir kryptis. Vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne. Per griežtos arba per švelnios taisyklės nėra palankios tinkamam vaiko vystymuisi.
- Meilė ir ryšys. Vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko. Empatija, gebėjimas suprasti vaiko jausmus ir poreikius, yra labai svarbus. Taip pat svarbūs socialiniai ryšiai su bendraamžiais ir išoriniu pasauliu.
- Autonomiškumas. Vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku. Pernelyg saugantys arba nepakankamai rūpestingi tėvai gali slopinti vaiko autonomiškumą.
- Savigarba. Vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio. Nuolatinė kritika, gėdinimas, baudimas ir lyginimas su kitais žlugdo vaiko savigarbą. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes ir būti autentiškam.
Kaip tėvai gali padėti vaikui?
- Priimkite vaiko jausmus ir įvardinkite juos.
- Išklausykite vaiką ramiai ir dėmesingai.
- Kartu ieškokite problemos sprendimo būdų.
- Venkite perdėto rūpinimosi vaiku.
- Būkite geras pavyzdys savo vaikui.
- Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas.
Brolių ir seserų konfliktai: kaip sumažinti įtampą šeimoje
Neurotiškumas ir emocingumas
Neurotiškumas ir emocingumas yra asmenybės bruožai, kurie apibūdina asmens polinkį dažnai ir intensyviai išgyventi nemalonias emocijas, jautrumą stresui ir grėsmės suvokimą. Kuo mažiau išreikštas neurotiškumas, tuo labiau asmuo yra emociškai stabilus, ramus ir atsparus stresui. HEXACO modelyje emocingumas yra analogiškas neurotiškumui, papildomai apimantis polinkį į sentimentalumą, prisirišimą prie kitų žmonių ir baimę fiziniams pavojams.
Neurotiškumo aspektai
- Nestabilumas: jautrumas, dirglumas, reaktyvi nuotaikų kaita.
- Atsitraukimas: jautrumas grėsmei, nerimas, abejonės savimi.
Emocingumo aspektai
- Baimingumas: polinkis išgyventi baimę.
- Nerimastingumas: polinkis jaudintis įvairiomis aplinkybėmis.
- Priklausomumas: poreikis gauti kitų žmonių emocinį palaikymą.
- Jausmingumas: polinkis jausti stiprius emocinius ryšius su kitais.
Aukštai išreikšti neurotiškumo ir emocingumo bruožai gali būti susiję su psichikos sutrikimais ir lėtinėmis ligomis, tačiau tai nereiškia, kad asmuo yra pasmerktas būti nelaimingu.
Lyčių skirtumai
Moterys dažniausiai pasižymi labiau išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais nei vyrai. Tai gali būti susiję su istoriniu moterų vaidmeniu rūpinantis vaikais ir didesniu jautrumu pavojams.
Vaikų charakterio tipai ir jų formavimasis
Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui (pvz., psichopatinis, šizoidinis, paranojinis, isterinis, narcizinis, mazochistinis, depresinis, hiperaktyvus, vengiantis, demonstratyvus ir obsesinis). Šie tipai parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis.
Tyrimų duomenys
Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys su broliais ar seserimis, turi daugiau patirties realių santykių ir didesnė jų dalis pasižymi harmoningais charakterio bruožais. Vienturčiai vaikai dažniau pasižymi nesavarankiškais ir dėmesio siekiančiais bruožais. Taip pat nustatyta, kad išlepinti vaikai dažniau pasižymi mokyklos baime.
Psichosocialinė raida
Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos poveikis asmenybės raidai. E. Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Ugdymo įstaigos vaidmuo
Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė atsiųstame pranešime pažymi, kad ugdant vaiko charakterį tėvai ir ugdymo įstaiga turi dirbti išvien. Itin reikšmingas - darželio vaidmuo A. Rabašauskienė pabrėžia, kad mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime. Pašnekovė pažymi, kad formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Šiuolaikiški metodai
Anot specialistės, vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke. „Siekdami ugdyti vaikų charakterį naudojame įvairias metodikas. Viena iš jų - Kimochi ugdymo...
tags: #tevu #konfliktai #vaiku #auklejimas
