Tyrinėti savo lytiškumą vaikai pradeda vos gimę. Lytiškumas nuo pat kūdikystės yra kiekvieno mūsų tapatybės dalis. Domėtis, suprasti savo lytiškumą, seksualumą vaikai pradeda nuo gimimo. Žinome, kad kūdikėliai iš pradžių atranda savo rankytę, kojytę, vėliau, kiek paaugę, ir intymias kūno vietas. Vaikai iki 2-3 metų gali liesti savo varpą ar vulvą, klausti, kas čia. Tyrinėdami savo lytiškumą, vaikai kuria santykį su besikeičiančiu kūnu, mokosi išreikšti intymumą, patrauklumą, prieraišumo jausmą, kūnišką artumą, taigi kartu mokosi megzti santykį tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis.
Pastebėję, kad vaikas pradėjo tyrinėti savo kūną, suaugusieji gali pasijusti nepatogiai, jiems gali kilti noras save liečiantį vaiką sudrausminti, jo klausimus apie intymias vietas ignoruoti, nuleisti juokais. Suaugusieji į tyrinėjantį vaikų elgesį kartais reaguoja tarsi gėdindami: ne, čia liesti negalima. Arba ima juoktis, bjaurėtis. Labai svarbu suprasti, kad vaikus iki 3 metų mes iš esmės mokome bazinių dalykų apie kūną: kas yra privačios kūno dalys, tinkamas viešas elgesys. Vaikams taip pat svarbu paaiškinti, kad kiekviena kūno dalis turi savo funkciją. Pavyzdžiui, iš varpos išteka šlapimas, todėl labai svarbu tinkamai prižiūrėti šią kūno vietą, atsakingai praustis.
„Iš kur aš atsiradau?“ - šio vaikų klausimo dalis tėvų, ko gero, laukia su šiokiu tokiu nerimu. Neretai įsivaizduojame, kad klausimą, iš kur aš atsiradau, turėtų užduoti 10-12 metų vaikas. Normalu, kad tuo domėsis jau 4-5 metų vaikas - juk tai, iš kur atsiradome, yra mūsų tapatumo dalis. Pokalbiui apie tai, iš kur atsiranda vaikai, galite pasiruošti, pasitreniruoti su kitu suaugusiuoju, ką sakysite vaikui. Kartais vaiko klausimas gali būti toks atviras ir tiesus, kad, jį išgirdę, pasimetame. Natūralu, kad tokio klausimo sulaukusiems tėveliams gali kilti gėdos jausmas. Tokiu atveju labai svarbu išdrįsti vaikui pasakyti: žinai, aš dar nepasiruošęs apie tai kalbėti, grįšime prie šio klausimo, bet aš turiu apgalvoti, ką tau atsakyti.
Kaip turėtų skambėti šis pokalbis? 4-5 metų vaikui, kuris jau domisi, iš kur atsirado, svarbu paaiškinti, kad kūdikiai auga mamos gimdoje. Pavyzdžiui, vaikas girdėjo, kad kūdikis atsiranda iš sėklytės, kurią pasodini. Jam gali kilti klausimas: jeigu pasodinsime sėklytę į vazą, ar iš jos taip pat išaugs vaikutis? Berniukas gali paklausti: ar kai užaugs, ir jo pilvelyje bus kūdikėlis? Jeigu vyresnis vaikas domisi seksualiniais santykiais, galima paaiškinti, kad seksu užsiima suaugę žmonės, kai jie yra pasiruošę priimti tokius sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Svarbu suprasti - žinojimas nereiškia, jog vaikai puola tai daryti.
Daugelis mūsų vaikystėje girdėjome istorijas apie gandrų atneštus ar kopūstuose rastus vaikus. Man atrodo, suaugusieji į vaikų klausimą, iš kur jis atsirado, kartais gėdijasi atsakyti tiesiai. Iš gėdos imame slapstyti informaciją, taip atsiranda istorijos apie gandrus ir kopūstus, po kurių vaikai iš tiesų kopūstuose ima ieškoti kitų vaikų. Labai svarbu vaikams perduoti žinią, kad su mumis, suaugusiaisiais, galima kalbėti įvairiomis temomis: apie lytiškumą, tinkamą elgesį, pasidalyti, kas mane gąsdina, stebina, kas vyksta su mano kūnu. Gavęs ramiai pateiktus faktus, vaikas nurimsta.
Neretai suaugusieji, kalbėdami su vaiku, tarsi stengiasi jį apsaugoti, todėl pasirenka švelnesnius žodžius, eufemizmus - pavyzdžiui, vyro lytinį organą vadina „peliuku“. Paprastai mokoma, kad kalbantis su vaikais daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Vaikai iš kiemo gali parsinešti įžeidžiančių žodžių. Su vaiku kalbėdami paprastais, nesušvelnintais žodžiais, užbėgame už akių galybei problemų ir mokomės kalbėti taip, kad suprastume vieni kitus. Tėvai su vaikais gali susikurti savo kalbą, bet jeigu, pavyzdžiui, mokykloje vaiką ištinka bėda arba jis atsiduria pas gydytoją ir kalba apie „peliuką“, gali užtrukti, kol kiti žmonės supras, apie ką vaikas šneka. Kad to išvengtume, turime sąvokas ir žodžius, kurie yra tinkami kūno dalių pavadinimams.
Dalis suaugusiųjų nuo pokalbių apie lytiškumą galbūt susilaiko baimindamiesi, kad vaikai per anksti sužinos, ko pagal amžių žinoti jiems, tėvų manymu, nederėtų. Kaip suprasti, kada vaikas jau sulaukė tinkamo tokiems pokalbiams amžiaus? Tikrai yra vaikų, kurie tėvų apie seksualumą ar lytiškumą nieko neklausia. Nors gali pasirodyti, kad jiems neįdomu, klausimas, iš kur atsiranda vaikai, kyla visiems. Kuo mažiau kalbame, tuo daugiau ta sritis apipinama mitais ir gandais, iškreipiančiais realybę. Net jeigu šeimoje apie tai nekalbėsime, vaikas vis tiek domėsis ir žinių įgis pats, nebūtinai tinkamu būdu. Pokalbį su vaiku gali inicijuoti ir patys tėvai, pavyzdžiui, 6 m. vaiko paklausdami, kaip jis mano, iš kur atsiranda vaikai. Taip vaikus padrąsiname, kad apie tai galima kalbėti, parodome, kad jie gali pasitikėti suaugusiaisiais. Žinoma, seksualinėje srityje slypi daug pavojų. Dabar daug kalbama apie vaikų išnaudojimą, pornografiją, sekso žinutes, netinkamą elgesį. Svarbu suprasti: kad vaikas būtų pasiruošęs, mes neturime su juo apie tai nekalbėti. Priešingai, turime jį mokyti atpažinti, kokie prisilietimai yra netinkami, paaiškinti, kad niekas negali liesti privačių zonų, nebent galbūt jį apžiūrintis gydytojas ar, vaikui leidus, mama, tėtis. Beje, ir tėvams svarbu atsiklausti, ar gali apžiūrėti vaiką, įvardyti, kokiu tikslu tai bus daroma.
Johno Irvingo romane „Našlė vieneriems metams“ pagrindinės veikėjos Rutos tėtis tiek dukters vaikystėje, tiek jai suaugus po namus nevengia vaikštinėti nuogas. O kaip yra gyvenime - ar tėvai turėtų slėpti nuogą kūną nuo savo vaikų? Ir kada tėvai, nuo kūdikystės besirūpinę savo vaiku, jo higiena, fiziologiniais kūno procesais, turėtų pradėti paisyti vaiko privatumo? Kol vaikas mažas, suprantama, kad kūdikėlį kartais net ir prausdamiesi laikome šalia, nes jis negali išbūti vienas. Paaugęs vaikas jau gali išbūti vienas, jam gali tapti įdomu, pavyzdžiui, paklausti apie krūtinę, pasilyginti, kodėl pas mamą ji kitokia nei pas jį. Tai galime priimti kaip ženklą, kad po truputį turime mokyti vaiką išlaikyti pagarbias ribas tiek su savo, tiek su kitų žmonių kūnais. Aiškindami vaikui, kas yra vieša ir kas privatu, turime tų ribų laikytis ir patys. Galima vaikui paaiškinti, kad turime nudistų pliažų, ten žmonės susitaria, kad priima vienas kito nuogumą, bet mes turime teisę apsispręsti, ar mums tai tinkama, ar ne.
Pabaigai - pavyzdys iš gyvenimo. Šeima žiūri filmą, jame prasideda intymi scena. Galima pajuokauti, kad kaip tėvai bepasielgtų „pavojų“ neišvengs: bus nejauku, gali tekti atsakyti į vaiko klausimus, kas rodoma ekrane, arba pasiaiškinti, kodėl norisi perjungti kanalą. Gal šią nejaukią situaciją kaip nors galima palenkti sau naudinga linkme? Jeigu tėvams nejauku, apie tai visada galima pasikalbėti ir vaikui aiškiai įvardyti: žinai, man nejauku su tavimi tai žiūrėti. Galima paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi - kartais vaikai patys pasako, kad nori perjungti kanalą. Filmas - žinoma, jei bus žiūrimas atsižvelgiant į amžiaus cenzo rekomendacijas - gali tapti proga inicijuoti pokalbį. Jeigu vaikas jau vyresnis, paauglys, galima jo paklausti, ką jis apie tai galvoja, ką apie tai žino. Ši tema vis dar yra tabu ir sukuria problemų. Vėliau, vaikui paaugus, tai gali tapti rimtu trikdžiu mezgant sveiką intymumą. Juk kaip ilgai paskui, jau suaugę, žmonės bijo apie seksualumą kalbėtis su savo partneriais.
Kodėl su mažais vaikais reikia kalbėti apie santykius ir seksualumą?
Nemaža dalis tėvų net nepagalvotų, kad vaikai galėtų masturbuotis, kol su tuo nesusiduria. Faktas - jog masturbacija yra paplitusi ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų. Tai yra labiau instinktas, padedantis susipažinti su savo kūnu. Masturbacija yra normalus žmogaus seksualumo raidos etapas, padedantis geriau pažinti savo kūną ir patirti malonumą. Masturbacija - tai išorinių lytinių organų stimuliavimas siekiant patirti malonumą. Įprastai vaikai masturbuojasi rankomis arba trindami į lytinius organus kokį nors daiktą. Noras masturbuotis vaikui gali kilti nuobodžiaujant, kai jis yra mieguistas, patiria stresą ir pan. Taip pat nėra ir įprasto masturbacijos dažnio: vieni vaikai gali masturbuotis kelis kartus per dieną, kiti - kartą ar du per savaitę ar rečiau. Ikimokyklinio amžiaus vaikų masturbacija yra įprastas elgesys. Vaikai masturbuotis pradeda geriau susipažinę su savo kūnu. Įprastai daugelis paauglių pradeda savo kūną tyrinėti ir masturbaciją atranda būdami 11-15 metų. Mažam vaikui visiškai normalu atrodys viešoje vietoje kasytis lytinius organus ir pan. Jei pastebėjote, kad 2-4 metų vaikas liečia savo lytinius organus, pirmiausia jam reikia paaiškinti, kaip dera, o kaip nederėtų elgtis viešoje vietoje. Besiruošiantys mokyklai ar ją lankyti pradėję vaikai yra protingesni, turi daugiau žinių ir įgūdžių. Įprastai 5-8 m. vaikai, baimindamiesi tėvų reakcijos, gali masturbuotis pasislėpę. Atradęs masturbaciją ir pastebėjęs jos poveikį, vaikas retai kada gali ją visiškai nutraukti ir pamiršti. Tyrimai rodo, kad paauglystėje masturbuojasi apie 96 proc. vaikinų ir apie 50 proc. Vis dar yra tėvų, manančių, kad berniukų masturbacija - normalu, o mergaičių - tabu ar netgi problema. Masturbacija dažniausia nedaro jokios žalos ir psichinei sveikatai. Masturbacija nereiškia, kad vaikas yra hiperseksualus ar ateityje turės problemų dėl per didelio lytinio potraukio, neatsakingas, nerūpestingas arba turi kokių nors psichologinių problemų. Pirmiausia kalbėkite su vaikais apie lytiškumą. Net jei vaikas ir nesimasturbuoja, sukauptos žinios gali praversti. Akcentuokite privatumą. Pasakykite, kad tai, ką vaikas daro, yra normalu, tačiau save liesti galima tik vonioje arba miegamajame. Jei užtikote vaiką besimasturbuojantį, nestresuokite ir neišgyvenkite dėl to. Negąsdinkite vaiko, nepriekaištaukite. Jei vaikas įsitraukia į veiksmą, negąsdinkite, nešaukite ant jo. Neignoruokite problemos, jei masturbacija tapo manija. Jei vaikas pradeda masturbuotis dažnai ir intensyviai, jis gali prarasti susidomėjimą bendraamžiais, įvairiomis veiklomis, nuo visko atsiriboti. Padėkite vaikui rasti būdų susidoroti su įtampa. Daugelis vaikų masturbuojasi norėdami atsikratyti streso arba lengviau užmigti. Daugiau fizinio kontakto. Užmegzkite su vaiku fizinį kontaktą (tai dažni apkabinimai, bučiniai ir kt.): tikėtina, kad jis lengviau atpras nuo masturbacijos.
Mokslininkai atranda, kad tai, ką vaikai atsineša į mokyklą yra itin svarbu - itin svarbu, koks yra vaiko požiūris į mokymąsi, jo susidomėjimas, vidinės savybės. Vaikas, turintis vidinės motyvacijos ir tam tikras vidines savybes, gebės pasiekti aukštų rezultatų besimokydamas ir vidutinio lygio mokykloje, o tiems vaikams, kurių mąstysena trukdo mokymuisi, negalės išnaudoti net geriausių švietimo galimybių. Kaip tėvai gali prisidėti prie vaiko sėkmės mokykloje? Vienas svarbiausių uždavinių tėvams yra ugdyti vaikus, kurie taptų pasitikinčiais savimi ir savarankiškais žmonėmis. Žinoma, ankstyvame amžiuje vaikai yra priklausomi nuo tėvų. Būdami kūdikiai jie turi būti pamaitinti, nuprausti, pastebėti ir prižiūrėti visada, kada to reikia. Kuomet vaikai auga, jie tampa savarankiškesni šiose pagrindinėse gyvenimo srityse, tačiau vistiek yra priklausomi nuo tėvų - jiems reikia apsaugos, meilės, rūpesčio. Kai vaikai pasiekia paauglystę ir žengia link suaugusiųjų pasaulio, jie tampa vis mažiau priklausomi nuo tėvų ir įgyja vis didesnį savarankiškumą visuose savo gyvenimo aspektuose. Šis atsiskyrimo procesas paruošia suaugusiųjų gyvenimo iššūkiams. Šis progresas nėra savaime suprantamas, neretai jį slopina geranoriški, tačiau pasimetę tėvai (jų perdėtas noras vaiką globoti, daug ką daryti už jį).
Kuo skiriasi savarankiški vaikai nuo nesavarankiškų? Nesavarankiškų vaikų požiūris apie save priklauso nuo aplinkinių. Kai kurie tėvai netgi skatina tokią vaikų priklausomybę, jie naudojasi savo jėga ir kontrole, kad išliktų svarbiausiais asmenimis savo vaikų gyvenime, nuo kurių daug kas priklauso ir kas nusprendžia dalykus. Tokius vaikus galima atpažinti pagal šiuos kriterijus: • Reikia išorinio paskatininimo, kad veiktų. • Jų laimės jausmas priklauso nuo kitų, nes jie nesijaučia esantys savo gyvenimo, minčių, emocijų, veiksmų šeimininkais. • Neretai perdėtai skatinami įvairiais netinkamais būdais nepriklausomai nuo jų elgesio (pvz., jei nekelsi triukšmo, įjungsiu filmuką). • Jiems sunku priimti sprendimus, nes jų tėvai tiki, kad tik jie žino, kas yra geriausia jų vaikui ir priima sprendimus už juos. Jei jūsų vaikas yra savarankiškas, tai reiškia, kad jūs jį auginate tikėdami juo, jo galimybėmis pasirūpinti savimi. Leidžiate jam pačiam susirasti įdomios veiklos. Savarankiški vaikai neretai pasižymi šiomis savybėmis: • Yra motyvuoti kažką darydami, nes žino priežastis, dėl ko tai jiems yra svarbu daryti; • Tokie vaikai labiau pasitiki savo jėgomis, nes jiems buvo suteikta galimybė patiems ištyrinėti savo galimybes ir pasirinkimus; • Tėvai tinkamai ir nepiktnaudžiaudami naudoja išorinius paskatinimus; • Būdingi bendradarbiaujantys, o ne kontroliuojantys santykiai tarp vaikų ir tėvų - yra tariamasi dėl įvairių dalykų ir atsižvelgiama į vaiko nuomonę; • Savarankiški vaikai yra geri sprendimų priėmėjai, kadangi jiems yra leidžiama apsvarstyti įvairius pasirinkimo variantus, bei su tėvų patarimais ir palaikymu jie gali priimti jiems tinkamiausią sprendimą. Savarankiškumas mokykloje padeda vaikui prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir mokymosi organizavimą (ką galiu daryti, kai kažko nesuprantu, ką turiu daryti, kad išmokčiau, kur turiu ieškoti trūkstamos informacijos ir pan.). Pirmose klasėse vaikas būdamas kuo labiau savarankiškas įgauna galimybę atlikti daugybę dalykų pats, o tai itin pakelia jo savivertę, jis neprivalo visada būti priklausomas vien tik nuo suaugusiųjų (kas taip pat palengvina ir tėvų gyvenimą). Perėjus iš pradinės mokyklos į pagrindinę, savarankiškumas padeda vaikui greičiau priprasti prie įvykusių pokyčių - jam reikia atrasti klases, kur kokia pamoka vyks, ten būti laiku - laikytis pamokų tvarkaraščio, priprasti prie daugybės skirtingų mokytojų ir klasių, prisiminti, pasižymėti, ką reikia atlikti, išmokti namuose bei prisiminti, ką kasdien jie turi atsinešti į mokyklą. Vaikai, kurie išvysto tinkamą jų amžiui savarankiškumą, geriau susidoroja su pagrindinėje mokykloje kylančiais iššūkiais ir tvirčiau joje jaučiasi, yra motyvuotesni mokantis.
Kaip auginti savarankiškus savimi pasitikinčius vaikus? Savarankiškumas - tai nėra savaime suprantama savybė, kurią vaikas įgyja pats. Tam jam reikalingas suaugusysis su savo patirtimi, platesniu matymu. Ši savybė, galima sakyti, yra tarsi dovana, kurią vaikas aktyviai naudos visą savo gyvenimą. Jūs galite suteikti šiuos pagrindinius savarankiškumo augimui būtinus ingridientus: • Suteikti vaikui savo meilę ir pagarbą; • Mokyti jį, kad jis yra savo gyvenimo šeimininkas; • Suteikite vaikui gaires ir leiskite pačiam priimti sprendimus, padėkite pamatyti galimus pasirinkimo rezultatus.
Mokykite atsakomybės. Vienas iš jūsų, kaip tėvų, uždavinių yra mokyti vaiką atsakomybės. Itin svarbu yra su vaiku pakalbėti, kokios yra jūsų, kaip tėvų, ir jo pareigos. Kuomet jūs ir vaikas tiksliai žinosite, ko iš jūsų yra tikimasi, bus daug lengviau išlikti šių pareigų ribose. Padarykite sąrašą, kaip jūs, kaip tėvai prisidėsite prie to, kad vaikui sektųsi (sąrašas su jūsų atsakomybėmis, pvz., pasirūpinti maistu, vaikui tinkamais rūbais, kasdien kartu praleisti laiko skirto pokalbiams apie dieną, įdomiai veiklai, dalyvauti mokyklos susirinkimuose, mokyklos bendruomenės gyvenime ir pan.). Vėliau kartu su vaiku sudarykite sąrašą, kokios turėtų būti vaiko atsakomybės (mokytis, rūpintis savo daiktais, prisidėti prie namų ruošos ir pan.). Taip pat aptarkite, kokios yra kitų vaiko mokymosi aplinkoje esančių žmonių atsakomybės: mokytojo, būrelio vadovo, trenerio ir kt. Žinoma, neatliekant savo pareigų, turėtų būti numatytos ir tam tikros pasekmės, kurias būtina aptarti su vaiku. Geriausiai veikiančios pasekmės yra loginės pasekmės bei tos, kuomet vaikas netenka vienos ar kitos privilegijos, kuri jam yra svarbi ir jis nori (bei atlikęs pareigą gali) ją vėl susigrąžinti (tačiau prieš tai būtinai turi būti dėl to susitarta su vaiku).
Reikalaukite atsakingumo ir mokykite priimti klaidas. Neretai mes, suaugusieji, savo nesėkmes mėgstame nurašyti kitiems, kaltindami kitus, nepalankias aplinkybes, netinkamą laiką ir t.t. Taip mes netiesiogiai siunčiame klaidingą žinutę ir savo vaikams, kad niekas nėra jų kaltė ir jie nėra atsakingi už savo veiksmus. Tačiau gebėjimas būti atsakingu už savo veiksmus yra itin svarbus tampant savarankišku. Vaikų nenoras prisiimti atsakomybės neretai yra susijęs su baime patirti nesėkmę. Kaltindami išorinius dalykus (kitus žmones, nesąžiningumą ir kt.) vaikai saugo savo vidinį pasaulį nuo žalos. Tačiau atsakomybė turi dvi monetos puses, kurios neįmanomos viena be kitos - vaikas negalės prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir patirti sėkmę, jei negebės prisiimti atsakomybės už savo klaidas ir nesėkmes. Taigi, gebėjimas priimti klaidą, kaip galimybę mokytis, augti yra itin svarbus.
Skatinkite tyrinėjimą. Ankstyvojoje vaikystėje jūs turite atidžiai stebėti, būti šalia ir prižiūrėti savo vaikus, kad užtikrintumėte jų saugumą. Tai vaikams suteikia saugumo jausmą ir žinojimą, kad yra saugi vieta, į kurią jie gali sugrįžti, kuomet nuklysta tolėliau. Tačiau tarp saugumo ir nesavarankiškumo yra nedidelė linija. Kuomet vaikas suformuoja saugumo jausmą, turite padrąsinti jį tyrinėti tolimesnę aplinką. Toks „išstūmimas iš lizdo“ leidžia vaikams išbandyti gebėjimus „realiame pasaulyje“, ir surasti gebėjimo, saugumo ir savarankiškumo jausmą. Pavyzdžiui, pradžioje kartu su vaiku keliaukite į biblioteką, susipažinkite su jos erdvėmis ir taisyklėmis, vėliau skatinkite vis daugiau vaiką veikti joje savarankiškai, galiausiai palikite tai vaiko atsakomybei (žinoma, viskas turi būti daroma atsižvelgiant į vaiko amžių ir pasirengimą tai daryti). Taip pat ir su daugeliu dalykų gyvenime - mentoriaukite, nukreipkite, suteikite instrukcijas, bet vis labiau skatinkite vaiką atlikti viską savarankiškai. Nustebsite, kiek gali vaikai, kai jiems yra suteikiama galimybė veikti ir yra pasitikima jais.
Pastaruoju metu dažniausias ugdymo įstaigų ir tėvų sprendžiamas klausimas - 2-3 metų vaikų kandžiojimasis. Kalba sukosi ne tik apie žaidžiant pasitaikančius įkandimus, bet ir gana stiprius skirtingose vaikų vietose. Dažnai girdėjau sakant, kad negali nuspėti, tai nutinka netikėtai. Kai pirmą kartą vaikas įkanda, turime iškart jam suprantamai pasakyti, kad kąsti negalima. Kaip taip nutinka, kad iš pradžių mes, tėveliai, žaidžiame su savo vaikais, juokaujame ir patys žaisdami kandžiojame, sukuriame smagią atmosferą, vaikui būna smagu, tad net nepagalvojame, kad savo reakcijomis stipriname netinkamus kandžiojimosi įpročius. Kai vaikas darželyje pradeda žaisti su kitais vaikais ir juos kandžioja kaip tėtį ir mamą žaisdamas, tai tampa mokytojų ir kitų vaikų problema. Tai tik viena iš priežasčių ir, tarp kitko, gana dažna. Vaikai iš šeimos atsineša įpročius, kuriuos taiko ir grupėje, bet ten jie visiškai netinka, o mes pagrindinę atsakomybę perkeliame mokytojoms, kad nesužiūrėjo ar ne taip kažką padarė. Ir jeigu grupėje yra keli tokie vaikai, mokytojoms lieka tik stebėti ir saugoti vaikus, kad jų nesukandžiotų. Tad ką daryti tokioje situacijoje, kai vaikas kandžioja kitus. Pirmiausia bandykime suprasti priežastis. Vaikai tai priima kaip žaidimą ir kandžiodami kitus kviečia su jais pažaisti. Pvz., su tėčiu namuose žaidžia ryklius. Vaikas, būdamas ryklukas, įkanda tėčiui, o šis jam atgal, bet tėčiui neskauda. Vaikas patiria daug smagių emocijų, kurias nesąmoningai nori patirti ir žaisdamas grupėje su bendraamžiais. Tik kai jiems įkanda, pasekmės būna ne tokios kaip tėčiui. Tokio amžiaus vaikai nesupranta ilgų mokytojų aiškinimų, o dar sunkiau, jeigu savo kūno potyriais nėra įsisąmoninę žodžio „skauda“ prasmės. Tyrinėja aplinką, burna yra vienas iš receptorių, kuriuo vaikai pažįsta pasaulį. Yra vaikų, kurie aplinką pažįsta viską dėdami į burną. Galbūt nepatenkinti vaiko baziniai poreikiai - yra alkanas, pavargęs, nori miego ir pan. Tikrina ribas, kas leistina, o kas draudžiama. Labai dažna priežastis. Pvz., jeigu užsimano žaisliuko, su kuriuo žaidžia kitas vaikas, jam įkanda ir žaisliukas atitenka jam. Mėgdžioja. Labai įdomią įžvalgą išsakė mokytoja, kad dabar jaunos šeimos augina augintinius - šunis, katinus, kurie kandžiojasi ar draskosi. Reiškia stiprias emocijas, įkąsdami draugui iš džiaugsmo ar stipraus pykčio. Patiria stresą ir nesupranta, kas su jais vyksta. Bando ieškoti išeičių ir kandžioja kitus, kad sumažintų vidinę įtampą. Pvz., namuose gauna daug pastabų, kad ne taip kažką daro, ir darželyje girdi tas pačias pastabas. Tai kelia vidinę įtampą. Siekia dėmesio. Nesugeba pasakyti, kaip jaučiasi. Vaiko kalba nėra išsivysčiusi tiek, kad galėtų pasakyti, o kai kiti jo nesupranta, jis pradeda kandžioti kitus. Tokio amžiaus vaikai girdi žodžio šaknį ir negirdi priešdėlio „ne“. Reikia stebėti vaiką, norint surinkti informaciją apie įkandimo aplinkybes: kas vyko prieš tai; kaip automatiškai reagavo suaugusieji, vaikai; kam ir kada įkando. Siekti suprasti, kas lėmė tokį vaiko elgesį. Svarbu mums, suaugusiesiems, suprasti savo požiūrį į vaiką ir esamą situaciją. Kandžiojimasis dažniausiai nėra kenkėjiškas vaiko elgesys su kitu vaiku. Dažniausiai tai yra spontaniškas vaiko elgesys, kuris jam pasiteisino siekiant savo poreikių patenkinimo. Mes turime analizuoti savo automatines reakcijas bei siekti jas keisti, jeigu norime padėti vaikui formuoti tinkamo elgesio įpročius. Berniukai kandžiojasi dažniau nei mergaitės, bet būna atvejų, kai mergaitės taip pat gali stipriai kandžiotis. Svarbu skirti didesnį dėmesį vaiko kalbos lavinimui, nes, tobulėjant vaiko kalbai, mažėja ir jo kandžiojimasis. Vaikui augant įprotis kandžiotis išnyksta, bet to be tinkamos reakcijos siūlau nepalikti savieigai. Kandžiojimasis gali tapti agresija prieš save ar kitus reiškiant emocijas. Iškart reaguoti. Kai įvyksta įvykis, dirbti su nukentėjusiu vaiku. Tam, kuris įkando, aiškiai parodyti, kad taip elgtis netinka. Ilgai nekalbėti, parodyti pasekmę ir pasakyti, kad skauda. Informuoti vaikų tėvelius apie įvykį. Parodyti vaikams, koks elgesys yra tinkamas. Pvz., vaikas pamatė, kad gali įpulti į kitą, ir sustojo. Būtina jam apie tai pasakyti - tu pamatei, kad gali įpulti, ir apvažiavai mašinyte. Priimti informaciją apie vaikų elgesį. Tai yra aukso vertės informacija, kuri padeda pažinti vaikų stokojamus įgūdžius, kuriuos turite lavinti kasdienėse situacijose. TAI NĖRA JŪSŲ KAIP TĖVŲ KRITIKA IR TAI NEREIŠKIA, KAD JŪS ESATE BLOGI TĖVAI. Tai yra informacija apie vaikui reikalingą pagalbą reikiamu momentu, kad galėtumėte padėti jam suprasti, kaip gali pasielgti kitaip, kai atsiduria nepatogiose situacijose. Jis turi išmokti kandžiojimą, kad ir kokios to būtų priežastys, pakeisti kitais veiksmais. Kasdienėse situacijose stiprinti tinkamus elgesio įpročius. Padėti vaikams suvokti žodžio „SKAUDA“ prasmę per savo patyrimą. Išnaudokite gyvenimiškas situacijas, kad padėtumėte vaikams suprasti, ką reiškia žodis „skauda“. Nepalikite vaikų kandžiojimosi problemos savieigai, imkite „vadžias“ į savo rankas ir patys spręskite. Žinoma, problema išsispręs laikui bėgant, bet gal ne vaiko naudai. Jeigu patiems neužtenka resursų rasti tinkamų sprendimų, kreipkitės pagalbos.
Vaikų elgesio supratimas ir palaikymas
Vaikas muša, kanda, spiria. Kas slepiasi už tokio mažylių elgesio? Mes kalbame apie vaikus, kurie pagal savo raidą, amžių mokosi pažinti pasaulį, kuris jiems atrodo dar labai sudėtingas. Kūdikis savo piktumą išreiškia vieninteliu būdu - verksmu. Jis dar neturi nei dantų, nei su kojomis nelabai kam gali įspirti. Ir tai negąsdina, nes tėvai turi kažkokių įrankių, pasitiki savo gebėjimais paimti tą kūdikį ant rankų, nuraminti, duoti jam, ko jis nori, duoda jam valgyti, suteikia kompaniją. Dvimečiui - trimečiui nesiseka žymiai dažniau negu mums visiems likusiems. Ką mažylis besugalvotų, jam beveik niekas nesiseka iš pat pradžių. Per visą dieną jis atranda, kad vis jis kažko negali. Ir kai jam pasiseka, kai jis užsikaria ant kokios nors spintelės ir ateina didelė mama ir sako: „Negalima čia taip, niekada daugiau ten nelipk, niekada taip daugiau nedaryk, niekada šitos sėkmės nepatirk be mano leidimo ar priežiūros“. Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime yra labai svarbi frustracija. Jei iš jo atimama, iš jo paimama, tos frustracijos bus per daug, tada jis tikrai bus ilgesnį laiką piktas, sunkiau nuraminamas ir demonstruos žymiai daugiau pikto elgesio.
Nuo ko priklauso, kad vieni vaikai supyksta ir pradeda verkti ar šaukti, o kiti vaikai iškart griebiasi kąsti, mušti? Sakyčiau, kad visi pabando viską. Kažkiek nulemia temperamentas, bet didžioji dauguma vaikų yra pabandę spirti, trenkti, kąsti, mušti, verkti. Viską, kas padeda. Ką iš arsenalo jie toliau naudoja, tai labiau priklauso nuo suaugusio žmogaus intervencijos, ką jis su tuo įrankiu padaro. Svarbu pasakyti, kad taip daryti negalima ne todėl, kad skauda kam nors. Kai mažyliui metai ir jis mėgaujasi savo dantimis ir supykęs tikrai kam nors įkanda, tuomet neužteks tokio vieno paprasto pasakymo. Labai svarbu jį sustabdyti ir pasakyti: „Ne, taip daryti negalima“. Reikalų turime su mažu vaiku ir galvojame, kad jis iš piktumo įkando. Kanda ne tik todėl, kai pyksta. Tai dažnai veikia kaip pažinimo priemonė. Jei kalbame apie piktumą, net mažam vaikui reikia pasakyti: „Aš matau, tu supykai, tikrai negalima kąsti, bet gali pasakyti žodžiais, gali patrepsėti kojytėmis, kai pikta, gali padaužyti pagalvytę rankyte, kai pyksti“. Turime parodyti, ką galima daryti. Labai svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, kad vaiko agresija taptų geriau valdoma, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Kai jis yra vyresnis, šešių, septynių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: „Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška.
Interneto forumuose mamos labai neretai pataria kąsti atgal, bausti, uždaryti į kambarį, liepti nusiraminti. - Blogiausias dalykas padaryti vaikui tą, ką mes norime, kad jis nustotų daręs. Aštuonių mėnesių vaikas muša mamą rankyte, tai turėtume siūlyti trenkti atgal, kad jis suprastų? Aš pasisakau kategoriškai prieš tokį būdą. Jeigu mes trenkiame savo vaikui, kad jis sužinotų, kas yra skausmas, tai tikrai nesustabdo žmonių nuo tokio elgesio. Man atrodo, kad tėvams turbūt yra labai svarbu, kad tiesiog kažkokie moralės pradai, pagarbaus elgesio pradai būtų įdėti nuo labai anksti. Bet, sakyčiau, ypač su mažais vaikais yra labai efektinga taikyti skatinimą. Skatinti, jei jis supykęs kitaip pasielgs nei elgėsi prieš tai. Negalima trenkti, kai supyksti, bet gali nueiti į kampą ir patrepsėti, paspardyti tą pagalvę. Ir tą padaręs jis gautų paskatinimą ir pagyrimą. Pirmiausiai, tai, ką mes turėtume suprasti, kad toks elgesys tam tikrame amžiuje yra gana įprastas. Nesigąsdinti ir nepulti į paniką, kad kažkas su mano vaiku yra blogai. 1. Vaikas nežino, kas su juo vyksta. Jis tik jaučia, kad tai stiprus jausmas. 2. „Supykai, nes tau nepasisekė statyti bokštą. Supykai, kad sesė atėjo labai arti prie tavęs. Supykai, kai aš atėjau ar neatėjau, kai tu mane šaukei“, - mes paaiškiname vaikui jo emociją. Yra labai svarbu, kad vaikas jaustųsi pažinus. Kad jis nėra kažkoks nesuprantamas padaras, kad jis elgiasi ir niekas nesupranta, kas su juo yra. 3. 4. Jeigu jis nenurimsta ir vis dar piktas, tai tada elgtis kaip su kūdikiu. Mama jį gali apkabinti, nuraminti, pasiūlyti pagalbą, pasakyti: „Aš matau, kad tau vis dar neramu, kad esi apimtas piktumo. Tai yra tikrai pagarbus santykis ir supratimas, kad jis be mūsų pagalbos nenurims. Jis neturi įrankių. Jei mes jį siųsim į kitą kambarį, jis turės vienas su savo piktumu kažką daryti. Tai jis turi jį visą prisiimti sau. Jei paaugliai darkosi prie stalo, gal ir galima juos išsiųsti į kitą kambarį. Bet mažiems vaikams reikia pagalbos susitvarkyti su dideliais jausmais. 5. Jei einate parke ir vaikas pribėgo ir trenkė nepažįstamai mergaitei, tai čia nėra kada labai suprasti. 6. Kai pradedi galvoti ir bandyti suprasti, tai tada tikrai ta situacija truputį kitaip pasimato. Kartais laiko skyrimas vienai situacijai tikrai išlaisvina labai daug laiko. Nes tas supratimas padengia daug situacijų. Supratimas, į ką vaikas sureagavo ir kaip jis čia pasielgė. Tai padeda suprasti, kaip jis funkcionuoja, į ką jis sureaguoja, kokie yra jo reagavimo būdai. - Sakyčiau, dažniausiai tėvai žino, kad vaikas dabar elgiasi piktai. Kad tai yra pikta. O vaiko pyktį gali sukelti labai įvairios situacijos. Viena iš dažnų pykčio priežasčių yra gynyba nuo bejėgystės. Tos bejėgystės išgyvenimo ankstyvoje vaikystėje yra labai daug. Tas pasaulis yra nevaldomas vaikams. Mažas vaikas, išėjęs ir paslydęs ant šaligatvio, supyksta. Ir nereikia jam sakyti: „Ko tu čia dabar pyksti“. Tai yra dažniausias vaikui klausimas. Yra, ko vaikui pykti. Yra slidu, nemalonu sėdėti baloje. Jei mes bandome vaikui uždrausti pykti („Nepyk, juk tu geras berniukas“), tai jis turi pasitelkti didesnį arsenalą, kad parodytų, kad įtikintų, kad yra, ko pykti. Jam lengviau susitvarkyti su emocijomis, kai yra suprantamas: „Na, tikrai pikta, kaip čia dabar į tą balą nusiteškei. Jų emocijos yra labilios, jos greitai ateina, greitai išeina. Tėvai paprastai žino būdus ir kas patinka vaikui, ir kaip jį nukreipti į kitą emociją. Bet pirmiausiai reikia pripažinti, kad emocija yra. Tokiam pasaulyje vaikui ant galvos daug kas griūna. Nėra ko bijoti, bet reikia vaikus mokyti, kaip tą pyktį išreikšti tinkamai. Kaip atpažinti tas situacijas, jeigu, pavyzdžiui, jos kartojasi: „Kiekvieną kartą, kai dėlioji kaladėlę, tu labai supyksti, tau labai nesiseka. Pažiūrėkime, kaip čia galima dėlioti, kad tu išmoktum nesvaidyti tu kaladėlių į sieną“. - Visada sakau, kad pirmas socialinis įgūdis, kurį tėvai išmoko ir labai sėkmingai tą daro, yra atsisveikinimas „ate, ate“. Štai, kai tėtį išlydime į darbą, mama stovi su kūdikiu ant rankų ir sako „Padarykim tėtukui „ate ate“, paima vaiko rankytę, pamojuoja, ir kai vaikui gerai sekasi, mama ir tėtis sako: „Šaunuolis, ate, ate! Ir kiek kartų kartoja su mažu kūdikiu, kai jis pradeda su ta rankyte makaluoti, visi jį skatina ir giria. Štai koks yra teisingas vaiko įgūdžio formavimas: parodyti, kaip daryti, pagirti, kai sekasi gerai daryti, ir daug kartų pakartoti, kol įgūdis yra išmokstamas. Ir visų kitų įgūdžių mes išmokome ta pačia tvarka. Taip pat mes galime išmokti ir visokių socialinių įgūdžių, ką daryti, kai tu kaip nors jautiesi. Norite geriau suspręsti savo vaiko emocijas? 016: Muša, kanda, spiria. Kas slepiasi už tokio mažylių elgesio?
