Sprendimas išvykti gyventi su vaiku į kitą šalį gali išprovokuoti išsiskyrusių tėvų ginčus ne tik dėl to, su kuo, bet ir kur turi gyventi vaikas. Pastarųjų savaičių garsiai nuskambėjusios vaikų ir tėvų dramos bei galimos jų pagrobimo istorijos sujaudino visuomenę. Kyla klausimas: ar tėvai, vienas iš jų, gali pagrobti savo vaiką? Kiekvienas suaugęs žmogus yra laisvas pasirinkti su kuo ir kaip gyventi, tačiau jo priimtas sprendimas dažnai keičia ir nepilnamečių vaikų padėtį. Būtent todėl, kad vienas iš tėvų, nusprendęs pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, kartu pasiima ir vaiką (-us), taip apribodamas kito tėvo (motinos) galimybes palaikyti pastovų ryšį su vaiku bei pažeidžiant vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais ir būti jų auklėjamam, ir lėmė 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija) priėmimą.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė paaiškino, kad vaiko globos klausimai nagrinėjami toje šalyje, kurioje jis gimė ar augo. Rugpjūčio pradžioje Kauno policija paskelbė su 3-mete dukra dingusios Ingos Salos paiešką. Tikėtina, kad motina pasislėpė, nenorėdama vykdyti teismo sprendimo, kuriame numatyta, kad dukra turi gyventi Italijoje, kur gyvena ir jos tėvas bei anksčiau nuo mamos atskirtas sūnus.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė LRT.lt teigė, kad šiame kontekste Lietuva nėra išskirtinė, panašių istorijų pasitaiko ir svetur. Jaunos šeimos, pasirinkdamos, kurioje šalyje įsikurs, nusprendžia ir vaikų kilmės šalį, kurioje skyrybų atveju nagrinėjamos bylos dėl vaikų pasidalijimo.
„Labai dažnai girdime niuansus, atseit teismai palaiko savo piliečius. Sunku pasakyti, bet vaikų gyvenamosios vietos nustatymo metu matuojamos tėvų galimybės, ryšys su vaikais, [todėl] tikėtina, kad tie tėčiai gana neprastai ir atrodo toje situacijoje, net nekalbant apie šališkumą. Labai skaudžios tos situacijos ir sunkios bylos“, - teigė E. Žiobienė.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatų kontoros AMLEX advokatė dr. Kristina Pranevičienė LRT.lt paaiškino, kad vaiko grobimo sąvoka pagal 1980 m. Hagos konvenciją skiriasi nuo vaiko grobimo sąvokos baudžiamosios teisės prasme. Remiantis konvencija, grobimu laikomas neteisėtas vaiko išvežimas iš kilmės valstybės - nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos. Konvencija įtvirtina ir neteisėto vaiko laikymo kitoje valstybėje sąvoką. Abiem atvejais vienas iš tėvų, kurio teisės bendrauti su vaiku pažeistos, gali kreiptis į šalies, kurioje vaikas faktiškai yra, teismus ir prašyti jį sugrąžinti.
Advokatė pabrėžė, kad neteisėtai išvežus (pagrobus) vaiką ar neteisėtai jį laikant kitoje šalyje, dažniausiai pažeidžiamos ir jo teisės tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų, pažeidžiami šeimos ryšiai.
„Manau, kad ne teisinė sistema paverčia tokias mamas „pagrobėjomis“, bet jos pačios, nebūdamos gerai susipažinusiomis su teisės aktais, pastato save į tokią „pagrobėjų“ poziciją. Kai tėvas kreipiasi į teismą dėl pagrobto vaiko grąžinimo, beveik nelieka galimybės įrodyti, kad neteisėto vaiko išvežimo ar neteisėto vaiko laikymo nebuvo. Tada jau kyla klausimas, ar galima tokį neteisėtą išvežimą ar laikymą pateisinti 1980 m. Hagos konvencija“, - kalbėjo K. Pranevičienė.
Taip pat noriu pabrėžti, kad kilmės valstybės nereikėtų suprasti kaip būtinai tos, kurios tautybę turi vaikas ar iš kur jis yra kilęs. Kalbame būtent apie paskutinę nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, kurioje vaikas gyveno iki jo išvežimo. Kaip antai vienoje iš praėjusio mėnesio bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė grąžinti du vaikus į Sakartvelą tėvui ir netaikė numatytų išimčių“, - kalbėjo K. Pranevičienė.
LRT.lt kalbinta advokatė kelia klausimą, ar tikrai teismai padaro viską, kad įsitikintų, jog nėra rimtų priežasčių atsisakyti vaiką grąžinti į kilmės valstybę. Tokiose bylose sprendimą numatyta priimti ypač greitai - ne vėliau kaip per šešias savaites nuo kreipimosi. Lietuvos teismams šioje vietoje, ko gero, yra kur pasitempti.
„Lietuvos teismams šioje vietoje, ko gero, yra kur pasitempti, kadangi vis dar yra bylų, kuriose teismai atmeta prašymus apklausti apie tikrąją šeimos padėtį žinančius liudytojus, atsisako priimti į bylą reikšmingus įrodymus, išklausyti vaikų nuomonę (nors vaiko nuomonės išklausymas yra ypač reikšmingas tokiose bylose ir tai numato net pati 1980 m. Hagos konvencija). Taip pat, mano galva, kartais nepagrįstai atsisakoma skirti vaikų psichologinę (psichiatrinę) ekspertizę, kad būtų tinkamai specialistų įvertinta, ar vaikas toje valstybėje, iš kurios buvo atvežtas į Lietuvą, nebuvo traumuojamas. Natūralu, kad tokie paskubomis priimti teismų sprendimai, išsamus situacijos neištyrimas, vėliau visuomenėje sulaukia aštrios kritikos ir kyla pasipiktinimas visa teismų sistema“, - sakė K. Pranevičienė.
Emociškai sudėtingose bylose visuomenė dažnai stoja į motinų pusę, ypač kai tėvas linkęs smurtauti prieš vaiką. „Praktinės situacijos kartais parodo ir tai, jog mamos yra linkusios gudrauti, bandydamos vaiko tėvą parodyti kaip smurtautoją, išgalvodamos faktus ar tiesiog sutirštindamos spalvas, nesant pakankamai rimtų tai pagrindžiančių įrodymų. K. Pranevičienės teigimu, įsiteisėję teismų sprendimai privalo būti vykdomi, priešingu atveju kyla grėsmė pačiai teisinei valstybei.
Statistika ir praktiniai aspektai
Nors vaiko teisių gynėjai kaupia visų gautų prašymų statistiką, ne visi atvejai atsiduria teisme. Kai kurie prašymai išsisprendžia tėvams susitarus ir nebereikalaujant sugrąžinti vaikus, kai kurie - prašymą pateikusiam asmeniui atsisakius savo reikalavimo grąžinti vaikus arba vaiką išvežusiam asmeniui sugrąžinus vaiką geranoriškai, arba asmeniui, siekiančiam vaiko sugrąžinimo, nesikreipus į teismą dėl vaiko sugrąžinimo, pažymi VVTAĮT. Dėl to nurodytas grąžintų vaikų skaičius neatspindi gautų prašymų išnagrinėjimo baigties priimant teismo sprendimą dėl vaikų sugrąžinimo, t. y. nereiškia, kad dėl likusių vaikų buvo priimti teismo sprendimai negrąžinti jų į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybes, nurodė tarnyba.
| Metai | Gauta prašymų dėl vaikų išvežimo iš Lietuvos | Grąžinta vaikų į Lietuvą | Gauta prašymų dėl vaikų išvežimo į Lietuvą | Grąžinta vaikų iš Lietuvos |
|---|---|---|---|---|
| 2022 m. | 25 (dėl 35 vaikų) | 13 | 13 (dėl 21 vaiko) | 10 |
| 2021 m. | 29 (dėl 38 vaikų) | 18 | - | - |
| 2020 m. | 20 (dėl 26 vaikų) | 13 | - | - |
„Yra buvusi viena istorija, kai moteris buvo apgyvendinta krizių centre, tai irgi byloje yra tam tikras įrodymas, kad buvo nesaugu šeimoje“, - pavyzdį pateikė E. Žiobienė.
Kontrolierė pastebėjo, kad neretai teismas nurodo vaiką ne perduoti užsienyje gyvenančiam tėvui, o sugrąžinti į kilmės šalį.
Rugpjūčio 8 dieną Lietuvos moterų lobistinė organizacija kreipėsi į aukščiausius šalies politikus bei institucijas, prašydama atnaujinti I. Salos bylos nagrinėjimą. E. Žiobienė teigė: „Ne viena išvardinta pareigybė [viešo kreipimosi adresatai] negalėtų pasakyti, kad galima nesilaikyti Italijos teismo sprendimų ar kad jie negalioja.“
Pašnekovė taip pat priminė prieš beveik 20 metų nuskambėjusią lietuvės Ingos Rinau bei vokiečio Michaelio Rinau istoriją. 2006-ųjų vasarą moteris su dukra grįžo į Lietuvą atostogauti, tačiau vaiko į Vokietiją taip ir negrąžino. Šios šalies teismas globą paskyrė tėvui, bet I. Rinau sprendimo nevykdė, pradėtas bylinėjimasis ir Lietuvos teismuose. Galiausiai 2008 metais tėvas išsivežė dukrą, o vėliau kreipėsi ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Pastarasis M. Rinau priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir nurodė Lietuvai padengti 93 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.
„Manau, kad būtent todėl tokios bylos sulaukia didelio rezonanso ir milžiniško visuomenės pasipiktinimo, žmonės linkę palaikyti nuo smurto nukentėjusį asmenį, ką parodo ir Ingos Salos istorija. Tiesa, čia jau tikriausiai reiktų kelti klausimą ne apie Lietuvos, bet apie Italijos teismų darbą. Jeigu yra priimtas sprendimas nustatyti vos trejų metukų mergaitės gyvenamąją vietą su tėvu Italijoje, tam turėtų būti kokie nors argumentai. Galbūt mama neturėjo profesionalaus atstovo Italijoje, kuris tinkamai jai atstovautų, galbūt net nebuvo išreikštas prieštaravimas dėl tokio tėvo reikalavimo, o galbūt įrodymų visuma lėmė, kad buvo priimtas būtent toks sprendimas? Atsakymų į šiuos klausimus negaliu pateikti, kadangi nesu susipažinusi su šia byla“, - kalbėjo K. Pranevičienė.
K. Pranevičienė LRT.lt paaiškino, kad paprastai klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžia tos šalies, kurioje jis įprastai gyveno, teismai. „Tėvų asmeniniai interesai negali būti iškeliami aukščiau jų vaikų interesų, reikia pasiekti tinkamą pusiausvyrą, į svarbiausią vietą iškeliant vaiko interesus. Paprašyta pakomentuoti I. Salos istoriją, advokatė atkreipė dėmesį, kad sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra nepajudinami. „Lietuvos Respublikos įstatymai neužkerta kelio kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti nustatytą vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. Esminis klausimas - ką tokiu atveju nuspręstų teismas. Pirmiausia teismas turėtų atsakyti į klausimą, ar byla teisminga Lietuvos teismui, o jei taip - byla gali būti nagrinėjama iš esmės ir sprendžiama, ar prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra pagrįstas. Nesu susipažinusi I. Salos byla“, - sakė advokatė.
„Kartais pabėgimas į savo gimtinę atrodo kaip geriausia išeitis, bet, kaip rodo praktika, neretai tai tampa pačia blogiausia išeitimi, kai žmogus, įspraustas į kampą priimtų jam nepalankių įsiteisėjusių teismų sprendimų, nemato kitos išeities kaip tik slėptis. Suprantu, kad nėra lengva svetimoje šalyje pradėti teisinį procesą dėl vaiko globos, tačiau nuo to reikėtų pradėti, jeigu ten yra nuolatinė šeimos gyvenamoji vieta. Neteisėtas vaiko išvežimas ar neteisėtas jo laikymas neturėtų tapti „saugiu uostu“ savo kilmės valstybėje ir būtent dėl to 1980 m. Hagos konvencija ir buvo sukurta“, - patarė K. Pranevičienė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 20 d. nagrinėjo bylą, kurioje pareiškėjas D.S. (vaiko tėvas) kreipėsi į teismą, prašydamas grąžinti nepilnametį sūnų į Jungtinę Karalystę, teigdamas, kad vaiko motina S.V. neteisėtai, be jo sutikimo išvežė vaiką į Lietuvą. Vaikas nuo gimimo iki 2024 m. liepos 17 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje. Teismas konstatavo, kad nors vaikas ir turi stiprų emocinį ryšį su motina, o tėvas nedalyvavo aktyviai vaiko auklėjime, vaiko interesai yra svarbiausi. Būtent todėl teismas laikė, kad per buvimo Lietuvoje laikotarpį vaikui buvo sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis prisitaikė tiek fizine, tiek socialine prasme, ir kad tėvo neaktyvus dalyvavimas vaiko gyvenime neturėtų būti kliūtis grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
Šiomis dienomis žiniasklaidoje yra plačiai aptariama lietuvės Ingos Sala ir jos sutuoktinio, italo Michele Sala skyrybų drama. Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, įpareigojantis I. Salą grąžinti dukrą į Italiją. Jos sūnus jau anksčiau buvo perduotas tėvui, o dukra iki šios dienos nėra grąžinta. Pati I. Sala šiuo metu su dukra yra dingusios be žinios, policijos pareigūnai atlieka aktyvius veiksmus tam, kad mama ir dukra būtų surastos. 2020 m. visuomenėje plačiai buvo nuskambėjęs atvejis, kai kartu su savo nepilnamete dukra dingo garsi prodiuserė Inesa Ivanova, kurią analogiškai teismai Lietuvoje buvo įpareigoję grąžinti jos nepilnametę dukrą Nina Penwill į Jungtinę Karalystę. Visus šiuos atvejus sieja tai, kad vaikai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kitoje užsienio valstybėje, jų mamų buvo į Lietuvą atvežti neteisėtai, tai yra neturint vaiko tėvo rašytinio sutikimo.
Vadinamųjų Hagos konvencijos bylų nagrinėjimas nėra viešas, teismų priimti sprendimai beveik visais atvejais dėl ypač jautrios šeimos informacijos nėra nuasmeninami ir viešai skelbiami. Norint išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę reikia gauti kito tėvo (motinos) rašytinį sutikimą, o jei šis sutikimo neduoda, yra reikalinga kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą. Ginčo atveju nėra svarbu, ar vienas iš tėvų su vaiku grįžta gyventi į savo gimtąją valstybę (kaip įvyko aukščiau nurodytais atvejais) ar išvyksta į kitą užsienio valstybę, visais atvejais turi būti gaunamas kito iš tėvų, kuris kartu naudojasi vaiko globos teisėmis, rašytinis sutikimas. Tokio sutikimo negavus, su vaiku siekiantis išvykti tėvas/motina privalo kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą.
Europos Sąjungoje tokios bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau - Reglamentas) bei 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija). Tiek Reglamente, tiek ir Hagos konvencijoje yra numatytas bendrasis principas, jog visais atvejais neteisėtai išvežtas vaikas privalo būti grąžintas į jo gyvenamosios vietos valstybę, išskyrus tam tikras išimtis. Šio principo išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose. Vienas iš jų yra tai, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 str. 1 d. b) p.). Dažnai tai būna viena iš priežasčių, kodėl vaiką neteisėtai išsivežęs tėvas atsisako jį grąžinti, ima slapstytis. Galvojama, jog dėl pagrobimo fakto automatiškai bus atimtos tėvystės teisės.
Konvencijoje nepatikslinama, kam vaikas turėtų būti grąžintas. Visų pirma nereikalaujama grąžinti vaiko į be vaiko likusio vieno iš tėvų globą. Konvencijoje taip pat nenurodoma, į kurią nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės vietą vaikas turėtų būti grąžintas. Kadangi šios bylos yra ypač jautrios, beviltiškoje situacijoje atsidūręs tėvas, „pagrobėjas“, nenorėdamas vykdyti teismo sprendimo dažnu atveju kreipiasi visuomenės bei politikų pagalbos.
Taip buvo ir I. Salos atveju. Tačiau toks politikų ir visuomenės veikėjų kišimasis dar 2020 m. buvo neigiamai įvertintas Europos Žmogaus Teisių Teismo, kuris išnagrinėjęs Michael Rinau peticiją (Nr. 10926/09) konstatavo, jog Lietuvos politikai nederamai kišosi į Rinau dukters globos bylą, o teisėsauga neužtikrino teisingo proceso. Strasbūro teismo septynių teisėjų kolegija mergaitei ir jos tėvui M. Rinau priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir nurodė Lietuvai padengti 93 tūkst. 230 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Teisinėje visuomenėje galioja principas, kad nežinojimas ar „nenorėjimas žinoti“ neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl prieš imantis bet kokių skubotų sprendimų, ypač kas yra susiję su vaikų išvežimu, visada siūlau kreiptis į specialistus, kurie suteiks visą reikiamą pagalbą ir nukreips tinkama linkme.
