Pasak specialistės, šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmą klasę lankantiems moksleiviams.
Klasikinis trejetas: aktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo stoka
Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas - paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, yra labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pvz., kai vaikas labai dažnai vartosi.
Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.
Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.
„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, - sako psichologė M. Linaburkytė.
Nebūtina visada ieškoti diagnozės
Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.
„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., nukreipti aktyviai sportuoti. Visgi jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu“, - sako psichologė.
M. Linaburkytė priduria, kad nors šis sindromas laikomas paveldimu, vienos priežasties, kodėl kai kuriems pasireiškia ADHD, nėra. Pasak psichologės, dažniausiai tai lemia įvairios priežastys: paveldimumas, smegenų struktūros pokyčiai, motinos elgesys nėštumo metu, stipri galvos trauma, gimimas ankščiau laiko ar per mažo svorio.
Nesiseka ir pamokose, ir su draugais
Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais šie vaikai gali susidurti, psichologė sako, kad jiems dažniausiai yra labai sunku išsėdėti pamokose, jie išmoksta labai nedaug, nes jų dėmesys nuolat pertraukiamas. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems dažniausiai kančia. Jų tėvams irgi.
Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Jiems sunku kontroliuoti savo emocijas - ypač susierzinimą, pyktį, - tad jie gali būti linkę susipešti su kitais.
Mokymosi sunkumai ir konfliktai su bendraamžiais gali lemti tai, jog pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, pradėti pyktis su tėvais.
Tuo tarpu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys iššaukia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai sukelia vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.
Simptomai gali būti sušvelninti
Pasak M. Linaburkytės, išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau simptomus sušvelninti tikrai galima.
„Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kam simptomai neišnyksta, jie labai susilpnėja suaugusiame amžiuje dėl to, kad suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių“, - sako psichologė.
Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. Tas juos skatina delsti, atidėlioti ir toks elgesys gali pasiekti ekstremalų laipsnį, kada viskas daroma paskutinę minutę.
„Turintys ADHD suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti“, - sako specialistė.
Kaip atskirti hiperaktyvų vaiką nuo paprasto judrumo?
Judrų vaiką labai dažnai pavadiname hiperaktyviu. Kaip atskirti hiperaktyvų nuo judraus? Ką daryti, kad hiperaktyvus mažylis sugebėtų ilgiau sukaupti dėmesį? Konsultuoja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
Labai dažnai tenka girdėti: „Mano vaikas hiperaktyvus.“ Ar tikrai hiperaktyvumas - šių laikų rykštė ir yra tiek daug hiperaktyvių vaikų?
Dažnai yra piktnaudžiaujama „hiperaktyvumo“ sąvoka ir hiperaktyviu pavadinami tiesiog judrūs vaikai. Antra vertus, hiperaktyvių mažylių atrodo daugiau dar ir todėl, kad yra gana anksti nustatomas šis sindromas ir daugeliui vaikų laiku suteikiama pagalba. Nemanau, kad hiperaktyvumas - šių dienų rykštė, juolab kad hiperaktyvūs vaikai dažnai yra normalaus intelekto, tiesiog juos sunkiau auginti, jiems reikia skirti daugiau dėmesio.
Kokie požymiai rodo, kad vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvus mažylis yra labai judrus, negali nustygti vietoje. Dažnai kartu yra ir impulsyvus, jam sunku stabtelėti, pamatyti, kas vyksta aplinkui. Neretai hiperaktyvus mažylis neatlieka tų veiksmų, kuriuos turėtų atlikti pagal savo raidą, mat susidomi kokia nors veikla labai trumpam ir neatlieka jos iki galo. Todėl atrodo, kad vakar sugebėjo ką nors padaryti (pavyzdžiui, sudėti 2+2), o šiandien jau nemoka. Hiperaktyvūs kūdikiai ir turi ir daugiau vadinamųjų savireguliavimo bėdų, tai yra pavalgę negali nurimti, juos sunku užmigdyti. Kūdikis atlieka labai daug nevalingų judesių rankytėmis ir kojytėmis (nuolatos jomis mojuoja), ir tai trukdo jam pavalgyti bei nusiraminti. Jeigu negali nusiraminti pavalgęs, kūdikiui sunku užmigti, labai daug juda, galima įtarti, kad jis bus hiperaktyvus. Tuo tarpu judruolis gali taip pat labai daug judėti, tačiau judesiai jam netrukdo valgyti, o po valgio užmigti. Nevalingi judesiai gali sulėtinti vaiko motorinę ir kalbos raidą, o vėliau ir pažintinę, mat jis kuo nors susidomi labai trumpam. Pavyzdžiui, mažylis stato trijų kaladėlių bokštą ir jam pakanka kantrybės uždėti tik dvi kaladėles vieną ant kitos, o trečios net nepalietęs nubėga užsiimti kuo nors kitu. Kai kitą kartą vėl į rankas paims kaladėles, jam reikės iš naujo mokytis tos pačios veiklos. Nehiperaktyvus mažylis žaisdamas tą patį žaidimą sudės tris kaladėles vieną ant kitos ir šią veiklą jau sugebės nepriekaištingai atlikti. Yra duomenų, kad hiperaktyvuolis labiau judėjo dar būdamas mamos pilvelyje. Tačiau ne kiekvienas daugiau nei vidutiniškai judantis vaisius būtinai bus hiperaktyvus.
Yra manoma, kad hiperaktyvūs vaikai labai vikrūs. Ar tai tiesa?
Hiperaktyvūs mažyliai dažnai yra labai greiti, tačiau nerangūs. Jie dažnai parpuola, užkliūva, lipdami kur nors nukrinta, jų oda nuolatos nusėta mėlynėmis. Hiperaktyvuoliai elgiasi taip, tarsi jų smegenyse būtų įjungtas motoriukas, kuris neleidžia nė akimirkai nurimti. Jeigu hiperaktyviam vaikui šauna į galvą mintis ką nors daryti „čia“ ir „dabar“, tai ir daro. Jo noras tuo metu yra pats svarbiausias, daugiau nieko aplink jis nemato ir negirdi. Šiuo atžvilgiu hiperaktyvūs mažyliai yra labai panašūs į autizmo sindromą turinčiuosius. Tad kol jie mažiukai, kartais nelengva nustatyti diagnozę.
Kokio amžiaus vaikams jau yra nustatoma diagnozė „hiperaktyvus“?
Jeigu neturi rimtų raidos sutrikimų (laiku atsisėda, atsistoja, pagal amžių žaidžia žaisliukais), paprastai šio sindromo nenustatome iki mokyklos. Ko gero, todėl, kad mažiems kūdikiams ir vaikams daug ką „atleidžiame“. Nekreipiame dėmesio, jeigu nebaigęs vienos jau griebiasi kitos veiklos. Iki mokyklos toks elgesys ne visiems kelia susirūpinimą, o štai mokykloje jau prasideda bėdos, nes vaikas nesugeba ramiai išsėdėti pamokoje ir atlikti visų jam skirtų užduočių. Tuomet dažniausiai jam ir nustatomas hiperaktyvumas.
Judrūs, bet ne hiperaktyvūs vaikai taip pat sunkiai išsėdi pamokoje…
Taip, tačiau, judruoliui pakanka pasakyti, kad reikia atlikti nebaigtą darbą, jis susikaups ir jį atliks. Hiperaktyvus vaikas susikaupia trumpam, paskui pakyla nuo stalo, pabėgioja ar pavaikšto ir tik tada vėl gali atsisėsti prie mokyklinio stalo bei toliau tęsti užduotį. Toks elgesys nėra „isidirbinėjimas“ (taip kartais įvardija tėvai arba mokytojai), o vidinis vaiko poreikis, kurio jis negali pakeisti. Tad tokio vaiko mokymo taktika turėtų būti šiek tiek kitokia. Jam reikia leisti kas kiek laiko atitrūkti nuo užduoties. Judruolis, kitaip nei hiperaktyvus, gali išsėdėti per visą pamoką nepakilęs nuo stato ar neatitrūkęs nuo savo veiklos. Hiperaktyviam vaikučiui reikia mokytis atlikti darbą iki pabaigos, nes jis jaučia didžiulę jėgą, varančią daryti tai, ko tuo metu užsigeidė.
Ar hiperaktyvūs vaikai gali lankyti įprastą mokyklą?
Be abejo, gali, nes dažniausiai tai normalaus intelekto vaikai. Ne visada jie mokosi gerai, nes išsiblaškymas, impulsyvumas, nuolatinis noras keisti veikla neleidžia siekti gerų rezultatų. Hiperaktyvuoliai neretai dėl savo impulsyvumo yra nemėgstami darželio auklėtojų ir mokytojų. Pavyzdžiui, nieko bloga negalvodami staiga pastumia kurį nors kitą vaiką, o pedagogai arba tėvai apkaltina blogu elgesiu. Hiperaktyvūs vaikai nesupranta, kodėl turi jaustis kalti. Jeigu nuolatos kyla tokių bėdų, labai krinta hiperaktyvių vaikų savivertė ir noras imtis bet kokios iniciatyvos.
Minėjote, kad hiperaktyvūs vaikai nevalingai atlieka daug judesių, jiems tai trukdo gyventi?
Be abejo, kad trukdo. Hiperaktyvumą sukelia tam tikros medžiagos, esančios smegenyse, kurių yra per daug arba išvis neturėtų būti. Kai kuriems vaikams, kuriems judrumas, impulsyvumas, nesugebėjimas susikaupti trukdo gyvenime, yra skiriami vaistai. Kiti, kai tinkamai su jais elgiamasi, prisitaiko, gyvena įprastą gyvenimą. Anksčiau buvo manoma, kad hiperaktyvumą galima išaugti, šiandien teigiama, kad vaikas ir vėliau suaugęs žmogus išmoksta su šiuo sindromu gyventi. Tačiau šiems žmonėms reikia sąmoningai save kontroliuoti. Hiperaktyvūs suaugę žmonės tai sugeba, jie nesiblaško, nebėgioja, nemojuoja rankomis. Auginant hiperaktyvų vaiką ir yra tikslas išmokyti jį prisitaikyti prie gyvenimo, kitaip tariant, išmokyti kontroliuoti savo judesius ir elgesį.
Kompleksinis gydymas ir pagalba
Pasak psichologės, nustačius vaikui aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint omenyje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas. Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių: kaip tinkamai bendrauti, reikšti emocijas, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Taip pat vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.
Taip pat labai svarbi dedamoji gydant ADHD yra dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Ši sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, turi būti ribojamas laikas prie ekranų.
Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Jeigu visą dienotvarkę nupiešime, vaiką, kai norės bėgti nebaigęs statyti kaladėlių bokšto, bus galima sustabdyti ir parodžius lapelį su piešiniu paprašyti baigti darbą iki galo. Tai vaiką moko visus darbus atlikti iki pabaigos ir galima pasiekti, kad nuėjęs į mokyklą jis galėtų išsėdėti visą pamoką ir nenukentėtų jo mokslai.
Labai svarbu, kad hiperaktyvus vaikas nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti bei mokytis atlikti veiklą nuo pradžios iki pabaigos.
Vaikai su dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromu. Kaip jiems padėti?
Galbūt yra kokia nors veikla, kuri padėtų vaikams „išsikrauti“? Į kokius būrelius verta leisti hiperaktyvuolius?
Svarbu paisyti vaiko norų. Kai kurie hiperaktyvūs vaikai nori groti, dainuoti ir jiems tai sekasi. Tačiau daugeliui yra rekomenduojami fizinio lavinimo būreliai. Labai svarbu, kad hiperaktyvus vaikas nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti bei mokytis atlikti veiklą nuo pradžios iki pabaigos. Tokiems vaikams tinka bėgioti, plaukioti, spardyti ar mėtyti kamuolį ar bet kuri kita veikla, reikalaujanti daug energijos.
Mokslininkai ir specialistai sutaria, kad tinkamai pritaikyta pagalba ir aplinka gali padėti vaikams su ADHD gyventi pilnavertį gyvenimą.
