Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis įtvirtina tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai - pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, ji apima tėvų su savo vaikais susijusias ne tik teises, bet ir pareigas. Tai imperatyvus reikalavimas - tėvo ar motinos atsisakymas teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja.
Svarbu pažymėti, kad tėvų teisės ir pareigos priklauso lygiai abiem tėvams, nesvarbu, jie yra susituokę ar ne, gyvena kartu ar atskirai, jų santuoka nutraukta ar pripažinta negaliojančia ir t. t. (CK 3.156 straipsnis). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Taigi CK įtvirtina abiejų tėvų teisių ir pareigų vienovės, tėvų valdžios bendrumo principą. Tėvai savo teises ir pareigas įgyvendina tarpusavio sutarimu. Tėvams įgyvendinant savo teises ir vykdant pareigas, privalo būti derinami tėvų ir vaiko interesai. Vaiko interesai - tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tačiau pažymėtina, kad vaiko interesai negali būti sutapatinti su vaiko noru.
Dauguma tėvų teisių ir pareigų yra terminuotos, t. y. jos galioja, iki vaikas sulaukia pilnametystės ar įgyja visišką veiksnumą nesulaukęs 18 metų amžiaus (CK 3.160 straipsnis), išskyrus įstatymo daromas išimtis, kai tam tikros tėvų pareigos išlieka ir vaikui sulaukus pilnametystės. Pavyzdžiui, CK 3.194 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais tėvai privalo išlaikyti ir vyresnius nei 18 metų vaikus. Be to, dauguma tėvų teisių yra ir jų pareigos. Pavyzdžiui, tėvai turi teisę auklėti ir lavinti vaiką; teisė bendrauti su vaiku yra tėvų ir teisė ir pareiga, t. y. auklėti, lavinti vaiką, bendrauti su juo ir t. t. yra ne tik tėvų prerogatyva, bet ir pareiga.
Vaiko teisės ir jų užtikrinimas
Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu ar tėvai gyvena kartu, ar skyriumi, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, - per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikui, kaip prigimtinių teisių turėtojui, užtikrinama galimybė aktyviai naudotis savo teisėmis, reikšti savo norus ir pažiūras visais jo interesus liečiančiais klausimais. Į vaiko norus neatsižvelgiama, jeigu jie prieštarauja vaiko interesams.
Tėvų valdžios apribojimas ir vaiko atskyrimas
Atsižvelgiant į Vaiko teisių konvencijos nuostatas, šeimos teisėje vietoj tėvystės teisių atėmimo instituto įvestas tėvų valdžios apribojimo institutas. Jis reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą.
- Vaiko atskyrimas (CK 3.179 str.): Galimas nesant tėvų kaltės (liga, kitos aplinkybės). Pavyzdžiui, yra žinoma, kad tėvas ar motina žiauriai elgiasi su vaiku - vartoja prieš jį fizinį ar psichologinį smurtą. Tačiau nustatoma, kad dėl šių veiksmų nėra tėvo ar motinos kaltės, nes jie serga psichikos liga ir negali suprasti savo veiksmų prasmės bei jų valdyti.
- Laikinas ar neterminuotas tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 str.): Galimas tik esant tėvų kaltei (tėvai vengia vykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja savo valdžia, žiauriai elgiasi ir pan.). Tai griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių.
Teismas, spręsdamas ginčą dėl tėvų valdžios apribojimo, turi vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principu, kuris reiškia, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir bendravimo su tėvais tvarka
Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Vaikas gyvena su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta.
Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta gyvenamoji vieta, atidavus auginti vaiką ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali kreiptis į teismą (reikšti pakartotinį ieškinį) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vienos neesminės aplinkybės pasikeitimas negali būti laikomas ieškinio pagrindo pasikeitimu.
Tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi didesnes galimybes bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, daryti įtaką jo psichiniam, dvasiniam, kultūriniam bei fiziniam vystymuisi, todėl jo vaidmuo auklėjant vaikų turi būti aktyvesnis. Negyvenantis kartu su vaiku tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku klausimus abu tėvai turi teisę spręsti tarpusavio susitarimu. Kilus ginčui dėl vaiko auklėjimo ir bendravimo su vaiku, tėvai gali tiesiogiai kreiptis į teismą. Teismas, išsprendęs tėvų ginčą, nustatys bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Materialinis išlaikymas ir laikinosios apsaugos priemonės
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarką ir formą tėvai nustato bendru tarpusavio susitarimu. Jeigu vaiko tėvas ar motina nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito iš tėvų ieškinį.
Tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu arba pradėdami gyventi skyriumi (separacijoje), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikyti savo vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Teismas gali priteisti išlaikymą šiais būdais:
- Kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;
- Konkrečia pinigų suma;
- Priteisiant tam tikrą turtą.
Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.
Siekdamas apsaugoti vaiko teises ir interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones:
- Įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium;
- Nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
- Priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams;
- Uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais;
- Uždrausti vaiką išvežti į užsienio valstybę ir kt.
Teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, remdamasis pagrįstu raštišku vieno iš tėvų prašymu arba savo iniciatyva. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo. Apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Teismas gali spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Šiuo atveju teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą (ne ilgesnį kaip 14 dienų), per kurį turi būti pateiktas ieškinys. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento, vykdoma skubiai. Nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba ją panaikinti vykdoma įsiteisėjus šiai nutarčiai.
Tėvų teisė auklėti pagal savo įsitikinimus
Lietuvos Respublikos Konstitucija nurodo, kad tėvai yra pagrindiniai vaikų ugdytojai, jie turi pirminę teisę auklėti savo vaikus ir nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas taip pat tėvus laiko lygiaverčiais švietimo proceso dalyviais.
Visuomenėje šeimai reikšmė neprilygsta jokia institucija, nes šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė. Čia vaikai mokosi gyventi, įgyja pirmuosius bendravimo įgūdžius, dorovingumo pagrindus, susipažįsta su socialiniais vaidmenimis ir elgesio normomis. Šeimai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos. Galima sakyti, kad darni ir sveika šeima yra idealios valstybės ląstelės prototipas.
Tarptautinės teisės požiūriu šeima yra nekvestionuojama visuotinė vertybė, kurią civilizuotos demokratinės valstybės yra įsipareigojusios saugoti ir ginti. Todėl Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (12 str.) imperatyviai skelbiama, kad „niekas neturi patirti savavališko kišimosi į asmens privatumą ir šeimos gyvenimą”.
Lietuvoje Šeimos institutą saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 38 str. skelbia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”. Konstitucijoje taip pat nurodyta, kad „tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą„.
Konstitucijoje taip pat garantuojama, kad „įstatymas ir teismas saugo nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą” (22 str. 4 d.), leidžia „tėvams nevaržomai rūpintis vaikų bei globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” (26 str. 5 d.).
AR ESATE ATSAKINGAS TĖVAS? 7 pagrindinės tėvų pareigos
Visuomenėje pastaruoju metu pastebima tendencija, kad šeimai skiriama vis mažiau dėmesio, o kai kurie siūlomi įstatymų projektai kelia susirūpinimą dėl tėvų teisių ribojimo ir valstybės kišimosi į šeimos gyvenimą. Svarbu išlaikyti balansą tarp vaiko teisių apsaugos ir tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, užtikrinant, kad valstybės veiksmai tarnautų šeimos stiprinimui, o ne jos ardymui.
