Taikos dekretas, priimtas bolševikų valdžios 1917 m. lapkričio 8 d. (spalio 26 d. pagal Julijaus kalendorių), buvo vienas pirmųjų ir svarbiausių dokumentų, paskelbtų po Spalio revoliucijos. Jo pagrindinis tikslas buvo nutraukti Pirmojo pasaulinio karo skerdynes ir pradėti pasaulinio masto taikos derybas. Dekrete buvo raginama visas tautas ir vyriausybes, dalyvaujančias kare, kuo skubiausiai sudaryti 3 mėnesių paliaubas ir pradėti taikos derybas dėl visuotinės teisingos demokratinės taikos, be aneksijų ir kontribucijų. Taip pat buvo įsipareigota uždrausti slaptąją diplomatiją, paviešinti ir paskelbti negaliojančiomis carinės Rusijos ir Laikinosios vyriausybės slaptas sutartis.
Nors Taikos dekretas iš esmės prieštaravo bolševikų propaguojamai ir įgyvendinamai pasaulinės revoliucijos koncepcijai, jis buvo gana sėkmingas propagandinis veiksmas. Šiuo dekreto šūkiu bolševikai įgijo daugelio kareivių ir kitų karo išvargintų gyventojų sluoksnių paramą. Tai leido jiems sutelkti jėgas ir įtvirtinti savo valdžią šalyje.
Tačiau Taikos dekretas buvo tik vienas iš daugelio bolševikų priimtų teisės aktų, pakeitusių Rusijos visuomenę. Po revoliucijos bolševikai ėmėsi radikalių permainų visose gyvenimo srityse, įskaitant ir religiją. Pirmojo po 1917 metų revoliucijos penkmečio padariniai Bažnyčios atstovams buvo siaubingi.
Religijos persekiojimas bolševikų valdžioje
1922 m. pavasaris buvo paskutinis, kai pasaulio proletariato vadas Vladimiras Leninas aktyviai reiškėsi viešajame gyvenime. Tų pačių metų kovą jis parašė slaptą laišką Politinio biuro nariams, kuriame ragino funkcionierius būti dar ryžtingesnius konfiskuojant bažnytines vertybes. Laiške buvo reikalaujama kampaniją vykdyti „įnirtingiausiai ir negailestingiausiai“. Leninas netgi pridūrė, kad „kuo daugiau reakcingosios dvasininkijos atstovų pavyks šiuo pretekstu sušaudyti, tuo geriau.“ Jį ypač įsiutino įvykiai Ivanovo srities Šujos mieste, kur žmonės išsirikiavo kaip gyvasis skydas, ir į juos paleista kulkosvaidžių ugnis, nusinešusi keturių gyventojų gyvybes. Vėliau už pasipriešinimą valdžiai buvo sušaudyti dar trys asmenys: du dvasininkai ir vienas pasaulietis.
Lenino slaptasis laiškas turi didžiulę istorinę reikšmę: revoliucijos ir pilietinio karo metais egzekucijos religiniu pagrindu buvo stichinės arba taškinės, o dabar valdžia užsimojo sukurti efektyvesnį dvasininkijos naikinimo mechanizmą per teismus. 1922 ir 1923 metais buvo sušaudyta kiek daugiau nei 8 tūkstančiai žmonių - šventikų, diakonų, vienuolių, psalmių skaitytojų. Tai prilygo pilietinio karo egzekucijoms, tačiau formaliai tuomet buvo taikos metas. Kai kurie buvo nuteisti mirties bausme pagal teismų nuosprendžius. Šis skaičius patvirtina ir nekanoninės Apaštalinės stačiatikių bažnyčios atstovai, tarp jų Levas Regelsonas, savo veikale „Rusų bažnyčios tragedija“ pateikiantis šį 1922-1923 metais sušaudytų Bažnyčios atstovų skaičių. Taigi bolševikai pradėjo vaizduoti teisingumą ir, skirtingai nuo 1918 metų savavališkų susidorojimų, rengti parodomuosius teismus. Nors bolševikai nesiryžo surengti 1923 metų balandį suplanuoto patriarcho Tichono teismo ir įvykdyti jam mirties bausmės, jie suėmė ir ištrėmė daugybę vyskupų. Lenino kursą naikinti dvasininkiją pratęsė ir gerokai sustiprino Stalinas, o ketvirtajame dešimtmetyje ne tik bažnytininkų, bet ir kitokių valdžiai neįtinkančių žmonių buvo sunaikinta gerokai daugiau.
Molotovo-Ribentropo paktas ir tautų apsisprendimo principas
Kita svarbi istorijos pusė, glaudžiai susijusi su bolševikų ideologija ir jos įgyvendinimu, yra Molotovo-Ribentropo paktas. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos Reichas ir Tarybų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį, prie kurios buvo pridėtas visiškai slaptas Papildomas protokolas dėl Rytų Europos padalijimo į vadinamąsias „įtakos sferas". Šio pakto objektas buvo Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Besarabija ir šiaurės Bukovina. Pagal papildomąjį protokolą Suomijos, Estijos ir Latvijos likimas buvo pavestas Tarybų Sąjungai, o Lietuvos - Vokietijos Reichui. 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietija sudarė draugystės ir tarpusavio sienų nustatymo sutartį, papildžiusią 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą papildomąjį protokolą.
1940 m. birželio 15-17 d.d. TSRS vyriausybės įsakymu Raudonoji armija įgyvendino „specialias priemones" Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorijose. 1941 m. sausio 10 d. Vokietijos pasiuntinys TSRS dr. von Šulenburgas ir TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. M. Molotovas pasirašė naują slaptą protokolą, kuriame minėtoji Lietuvos teritorija tapo prekybos objektu. Vokietijos vyriausybė už piniginę kompensaciją (7,5 mln. aukso dolerių arba 31,5 mln. rublių) atsisakė pretenzijų į Lietuvą. Molotovo-Ribentropo paktas - tai dviejų didžiausių istorijos tironų - Stalino ir Hitlerio - suokalbis prieš taiką ir žmoniškumą, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą.
1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV prezidentas F. D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis pasirašė vadinamąją Atlanto Chartą. Šios Chartos II punktas skelbė, kad JAV ir Anglija „nesutiks su jokiais teritoriniais pakitimais, neatitinkančiais suinteresuotų šalių laisvos valios." III punktas: „Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti tokia valdymo forma, prie kurios jos norėtų gyventi; jos siekia atstatyti suverenumą ir savivaldą tų tautų, iš kurių jie buvo smurtu atimti". 1941 m. rugsėjo 24 d. TSRS deklaracijoje sakoma: „Tarybų Sąjunga savo užsienio politikoje (. . .) vadovausis tautų apsisprendimo principu."
Tačiau svarbu priminti, kad pagal tarptautinę teisę, neįmanoma įgyvendinti tautų apsisprendimo teisės, kai tų tautų gyvenamose teritorijose išdėstyta okupacinė kariuomenė. 1938 m. rugsėjo 29 d. Miuncheno susitarimo pasekmes likvidavo pats karinis Vokietijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare. VFR vyriausybė, Čekoslovakijos visuomeninės nuomonės veikiama, pripažino Miuncheno susitarimą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos. Tačiau Molotovo-Ribentropo paktas, matyt, iki šiol turi juridinę galią.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1917 m. lapkričio 7 d. bolševikai paskelbė Rusijos tautų teisių deklaraciją, kurioje teigiama, kad Respublikos viduje gyvenančios ne rusų etninės grupės turi teisę atsiskirti nuo Rusijos valdžios ir sukurti savo nepriklausomas tautines valstybes. Daugelis tautų paskelbė nepriklausomybę: Suomija 1917 m. gruodį, Lietuva ir Estija 1918 m. vasarį, Latvija ir Lenkija 1918 m. lapkritį, Ukraina 1918 m. sausį, Užkaukazė 1918 m. balandį. Netrukus bolševikai šiose nepriklausomose tautinėse valstybėse aktyviai skatino komunistines partijas, o 1918 m. liepos mėn. V-ame visos Rusijos sovietų suvažiavime buvo patvirtinta Konstitucija, kurios pagrindu Rusijos Respublika paskelbta Rusijos SFSR.
Lenino mauzoliejus ir jo paslaptys
Vladimiras Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Po jo mirties prasidėjo diskusijos dėl jo palaidojimo. Nors iš pradžių buvo planuota jį palaidoti Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienos, netrukus kilo idėja išsaugoti jo kūną amžiams. Šiam tikslui buvo pastatytas laikinas mauzoliejus, o vėliau ir dabartinis.
Procesas, kuriuo buvo balzamuotas ir išsaugotas Lenino kūnas, iki šiol kelia daug klausimų. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad manipuliacijų, kurias patyrė V. Lenino kūnas, ideologiniai pagrindai buvo išdėstyti žydų kilmės biologo Pauliaus Kamerero knygoje „Mirtis ir nemirtingumas“. Po Lenino mirties autorius buvo pakviestas į Rusiją. Rusų akademikas Valerijus Lopouchinas nurodo į du įdomius V. Lenino kūno balzamavimo faktus. Visų pirma, V. Lenino kūnas buvo skrodžiamas patyliukais tam neparuoštoje patalpoje, kas galėjo rodyti tiek tikrųjų mirties priežasčių slėpimą, tiek ir galimas keistas manipuliacijas su lavonu. Visų antra, neaiškiomis aplinkybėmis iš V. Lenino ligos istorijos dingo visų kraujo tyrimų rezultatai. Tai kelia mintį apie tai, kad B. Zbarskis, naudodamas paslaptingą biocheminį metodą, galėjo atlikti lavono atjauninimo operaciją.
Tyrimas: daugiau nei pusė rusų – už Lenino palaidojimą
Seksualinė revoliucija Sovietų Rusijoje
Visiškai kitą bolševikų ideologijos pusę atskleidžia revoliucijos metu vykusios seksualinės permainos. Visi pamiršta, kad Spalio revoliucija yra ne tik politinė ir ekonominė, bet ir seksualinė. Po dekreto „Dėl žemės“ buvo priimti dekretai, kurie buvo labai svarbūs Leninui, pavyzdžiui, „Dėl santuokos nutraukimo“ ir „Dėl civilinės santuokos“, bei senojo baudžiamojo kodekso panaikinimas, dekriminalizavęs tos pačios lyties asmenų santykius. Leninas suformulavo savo poziciją šiuo klausimu, teigdamas: „Komunizmas turi atnešti ne asketiškumą, o gyvenimo džiaugsmą ir žvalumą nulemtą lytinio gyvenimo pilnatvės.“
Po revoliucijos Rusiją užvaldė visiška moralės laisvė. „Šalin gėdą!“ - pagal šį šūkį visoje šalyje vyko masinės demonstracijos. Į gatves išėjo visiškai nuogi žmonės. Maskvoje demonstrantai per Raudonąją aikštę žygiavo be drabužių ir tik per petį perjuostais raudonais raiščiais. Dvidešimtaisiais metais seksualinis šėlsmas pagavo daugiausia jaunus žmones. Šeima ir santuoka buvo paskelbtos buržuazinėmis relikvijomis. Kartkartėmis pasirodydavo vietinių dekretų dėl moterų nacionalizavimo, taip pat dėl seksualinių komunų kūrimo. Ypač pasižymėjo komjaunuoliai. Jei komjaunimo narė atsisakydavo permiegoti su draugu, ji buvo pasmerkta ir paskelbta mieščione. Madinga tapo „Vandens stiklinės“ teorija: „Meilė, kaip stiklinė vandens, duodama tiems, kurie jos prašo“. 1923 metais bent pusė gimusių vaikų gimė ne santuokoje.
Tačiau atėjus valdžion Stalinui 20-ųjų pabaigoje seksualinė revoliucija užgeso. Kaip buvo įprasta, siekiant tai pateisinti buvo pasinaudota Lenino autoritetu. Industrializacija pradėjo reikalauti, kad individas savo jėgas eikvotų ne seksualiniams pasilinksminimams, o komunizmo statybai. „Papročių palaidumas“ tapo oficialiai smerktinas. Po Stalino konstitucijos priėmimo nustojo galioti dekretas „Dėl santuokos panaikinimo“. 1934 metais buvo uždrausti abortai, tų pačių metų kovo mėnesį Kalininas pasirašo įstatymą, draudžiantį ir baudžiantį už lytinius kontaktus tarp vyrų. Seksualinis jaunimo auklėjimas nutraukiamas, uždaromi moksliniai darbai šia tema.
