Devynių mėnesių kūdikio raida yra itin įdomus ir reikšmingas etapas tiek vaikui, tiek tėvams. Šiuo metu mažylis tampa vis savarankiškesnis, labiau bendrauja, domisi aplinka ir rodo stiprius emocinius ryšius su artimiausiais žmonėmis. Jo emocinis ir socialinis augimas pirmaisiais gyvenimo metais gali būti ir žavus, ir jaudinantis. Kūdikis savo jausmus reiškia būdraudamas, išplėstomis akytėmis ir suapvalinta burna.
Fizinė raida
Devynių mėnesių amžiaus kūdikis paprastai jau turi pakankamai išvystytus raumenis, kad galėtų atlikti daugybę koordinuotų judesių. Svarbu sudaryti mažyliui saugią erdvę, kurioje jis galėtų laisvai ropoti ir tyrinėti. Dauguma kūdikių pradeda ropoti nuo 7 iki 10 mėnesių. Tačiau kiekvienas vaikas vystosi skirtingai. Kai kurie gali iš karto bandyti stotis ir praleisti ropojimo etapą. Jeigu 9 mėnesių kūdikis nepasėdi stabiliai ar virsta, tai jau yra ženklas, kad reikia sunerimti, taip pat jeigu nevyksta joks judėjimas iki 8-9 mėnesių, ar 10 mėnesių neropoja, tuomet taip pat nereikėtų laukti ir kreiptis pas specialistą. Jeigu bendrai nėra judesio sekos ir kūdikis nemoka keisti pozicijų iki 9 mėnesių ar iki 10-11 mėnesių pats savarankiškai neatsistoja - užsirašykite vizitui. Tikrai nieko tokio jeigu pirmiau išmoksta ropoti, o šiek tiek vėliau atsisėsti arba jeigu dar neropoja, o jau stojasi. Svarbiausia, kad vaikas judėtų ir turėtų visas galimybes judėti.
Devynių mėnesių mergaitės sveria nuo 8,2 iki 11 kg ir yra 69 - 75,5 cm ūgio. Šį mėnesį kūdikis auga lėčiau nei anksčiau. Šiuo laikotarpiu kūdikis yra labai aktyvus. Prieš ropojimą paprastai būna etapas, kai kūdikis klūpėdamas svyruoja pirmyn ir atgal. Šio amžiaus mažylis nori judėti į priekį, tačiau dažnai rankos ir kojos dar nėra iki galo koordinuotos. Dalis kūdikių praleidžia šliaužiojimo etapą ir pradeda iš karto ropoti. Juk taip daug įdomiau! Tačiau neverta nerimauti, jei mažylis dar nešliaužioja ar neropoja, neužilgo jis pradės visais įmanomais būdais judėti ir net nepastebėsite, kaip greitai jis išmoks ropoti. Bus naujas smagus iššūkis - pagauti sparčiai beropojantį mažylį.
Klaidos, laukiant pirmųjų žingsnių: Tikriausiai visų laukiamiausias etapas yra savarankiško vaikščiojimo. Tėvai susilaukia netgi spaudimo iš aplinkinių daug su įvairiais klausimais: „Ar jau vaikšto?“ arba „Kodėl dar nevaikšto?“ Tėvai daro didelę klaidą, kai kūdikį pradeda statyti ant kojyčių ir vedžioja laikydami už rankų.
Vaikščiojimas ant pirštų galiukų: Jeigu vaikas tik kartas nuo karto atsistoja ir eina ant pirštų galų, tai tikrai nieko tokio, tačiau jeigu toks vaikščiojimas ant pirštų galų yra beveik pagrindinis, tuomet jau nėra gerai ir reiktų kreiptis į gydytoją. Pradėdami vaikščioti vaikai žingsniuoja įvairiai, tačiau ant pirštų galų vaikščiojimas neturi būti pagrindinis, bet galimas iki 2-3 metų.
Per didelis raumenų tonusas reiškia kažkuriose vietose įsitempimą, kuris gali trukdyti vykti normaliai kūdikio raidai. Padidėjusi raumenų tonusą reiktų normalizuoti iki metų laiko. Kuo anksčiau tuo geriau, geriausia dar pirmajame kūdikio gyvenimo pusmetyje. Bet jeigu kūdikio raumenų tonusas kelia daug klausimų, patartina apsilankyti pas neurologą.
Masažas, mankšta ir plaukiojimas baseine: Kiekvienam žmogui yra naudingas tiek masažas, tiek mankšta ir baseinas, o kūdikiui, kuris dar tik mokosi visų judesių, tai yra be galo naudinga ir reikalinga. Kaip ir mums, suaugusiems, mankšta reikalinga kasdien, taip ir patiems mažiausiems reikalingas nuolatinis judėjimas, mankštinimasis.
Emocinė raida ir bendravimas
Devynių mėnesių mažylis labai prisiriša prie artimų žmonių. Jis gali rodyti nerimą, kai tėvai pasišalina - tai vadinama atsiskyrimo baime ir yra visiškai normali raidos dalis. Kūdikis pradeda rodyti emocijas sąmoningiau: džiaugiasi, juokiasi, kartais nusivilia ar supyksta. Tėvams naudinga skirti daug dėmesio emociniam bendravimui:
Maždaug nuo aštuonių iki dešimties mėnesių amžiaus kūdikiai gali išgyventi svetimųjų baimės laikotarpį. Jei jūsų kūdikis rodo susidomėjimą žaislais, reaguoja į garsus, bendrauja savo būdu ir fiziškai juda pagal galimybes, greičiausiai jo raida yra normali.
Kūdikystėje reiškiasi pirminės emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas. Maždaug 2 mėnesių kūdikis „socialiai“ šypsosi. Tai tikslinga šypsena, kitaip tariant, būdas įtraukti suaugusiuosius. Maždaug iki 4 mėnesių amžiaus kūdikis ypač prisiriša prie savo tėvų. Jis greičiau nustoja verkti matydamas pažįstamus veidus, ypač tėvus. Kūdikis tampa vis labiau socialus, itin mėgsta būti priglaustas prie tėvų ir juoktis. Jo emocijos tampa išraiškingesnės, jis net gali „flirtuoti“ su savo gydytoju ar žmonėmis kitoje patalpoje. Dažnai ir meiliai glaudžiamas kūdikis užmezga tvirtą ryšį su savo tėvais ir kitais jo gyvenime reikšmingais žmonėmis. Kai šis ryšys stiprėja, kūdikis išmoksta pasitikėti. Išsivysto trumpalaikė atmintis ir jis akivaizdžią pirmenybę pradeda teikti artimiesiems, o kitus atpažinti kaip svetimus. Būdamas tarp nepažįstamų žmonių, kūdikis gali rodyti baimę ir nerimą. Šiuo metu kūdikis aiškiai mėgsta ir rodo simpatiją tam tikriems žmonėms, ir leidžia jiems tą suprasti. Kai tėvai toli, kūdikis jų ilgisi ir dažnai verkia, atsisuka, „ieško“ akimis ar kitaip stipriai reaguoja. Toks elgesys vadinamas atsiskyrimo nerimu arba atsiskyrimo protestu.
Devynių mėnesių kūdikis intensyviai mokosi kalbos pagrindų. Jis pradeda tarti daugiau skiemenų, kombinuoja garsus ir bando atkartoti tėvų kalbą. Tėvai turėtų kuo dažniau kalbėtis su kūdikiu, skaityti jam knygeles su paveikslėliais, dainuoti lopšines ir skatinti atsakomuosius garsus. Šis mėnuo taip pat gali atverti naujus kalbos pasaulius. Didžioji dalis mažylių jau gali sudaryti pirmąsias skiemenų grandines, pavyzdžiui, "mama" arba "tete".
Devynių mėnesių kūdikis pradeda suprasti kasdienius veiksmus, atpažįsta objektų paskirtį, o kartais net bando imituoti tėvų elgesį. Jis pradeda suprasti paprastas priežasties ir pasekmės sąsajas. Nuo 8 mėnesių kūdikiai įžengia į naują suvokimo etapą, kurį mokslininkai vadina naujo prisitaikymo ir įvykių numatymo faze. Tai reiškia, kad kūdikis jau turimą savo patirtį bando pritaikyti prie naujų situacijų. Mažylis šiuo amžiaus tarpsniu pradeda iš anksto numatyti, ką jis darys su kokiu nors daiktu ir kuria planus, kuriuose aiškiai matyti pradžia ir pabaiga, taip pat supranta, kaip pasiekti norimą rezultatą. Jeigu jaunesnis kūdikis su visais daiktais žaisdavo vienodai, - juos daužydavo, mėtydavo arba kišdavosi į burną, tai devintąjį mėnesį mažylis, prieš ką nors darydamas su gautu daiktu, iš pradžių jį atidžiai apžiūri, apsvarsto, ką su juo reikėtų daryti, tada savo mintis bando įgyvendinti. Vaikas ima aiškiai suprasti, ko jis nori ar nenori, ir aktyviai siekia norimo daikto, nekreipdamas dėmesio į kitus. Taip pat svarbu, kad šio amžiaus kūdikiai jau pradeda gerai numatyti įvykius. Tai yra, pamatęs, kaip mama sukiojasi apie puodus, mažylis gali tikėtis, kad gaus valgyti, o jei mama aunasi batus ir velkasi viršutinius drabužius, - kūdikis suvokia, kad mama išeis (ir dažniausiai šiuo amžiaus tarpsniu ima tam stipriai prieštarauti).
Emocijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, o jų supratimas ir valdymas - svarbus įgūdis, ugdomas nuo vaikystės. Šiame straipsnyje aptarsime kūdikio emocijų raidą, emocinio intelekto svarbą ir praktinius patarimus tėvams, kaip padėti vaikams pažinti, suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus.
Emocijų Svarba Vaikui:
- Sveiki santykiai: Padeda kurti sveikus santykius su bendraamžiais ir suaugusiais.
- Streso mažinimas: Sumažina streso, nerimo ir agresijos lygį.
- Atsparumas: Ugdo atsparumą sunkumams ir iššūkiams.
- Pasitikėjimas savimi: Skatina pasitikėjimą savimi ir gebėjimą spręsti problemas.
Emocinis raštingumas, apimantis gebėjimą atpažinti, įvardyti, išreikšti ir suvaldyti emocijas, yra išmokstamas procesas, reikalaujantis žingsnis po žingsnio.
Mityba ir miegas
Devynių mėnesių kūdikio mityba tampa įvairesnė. Paprastai jis jau yra pradėjęs ragauti kieto maisto ir palaipsniui plečia savo meniu. Miego režimas: 5 mėnesių kūdikis naktį išmiega apie 11 valandų, o dieną - 3 kartus po 1-1,5 valandos. Miego kalendorius nėra labai griežtas, yra kūdikių, kurie prabunda 5 ryto ir pradeda dieną. Miego vis dar labai svarbus - kūdikis miega vidutiniškai 13-15 valandų per parą, įskaitant dienos miegus.
Kada sunerimti dėl raidos vėlavimo?
Nors ne visi kūdikiai vystosi pagal vadovėlius, svarbu stebėti, ar nėra raidos problemų. Jeigu 9 mėnesių kūdikis nepasėdi stabiliai ar virsta, tai jau yra ženklas, kad reikia sunerimti, taip pat jeigu nevyksta joks judėjimas iki 8-9 mėnesių, ar 10 mėnesių neropoja, tuomet taip pat nereikėtų laukti ir kreiptis pas specialistą. Jeigu bendrai nėra judesio sekos ir kūdikis nemoka keisti pozicijų iki 9 mėnesių ar iki 10-11 mėnesių pats savarankiškai neatsistoja - užsirašykite vizitui. Tikrai nieko tokio jeigu pirmiau išmoksta ropoti, o šiek tiek vėliau atsisėsti arba jeigu dar neropoja, o jau stojasi. Svarbiausia, kad vaikas judėtų ir turėtų visas galimybes judėti.
Tėvų patarimai ir pagalba
Patarimai: Prasideda amžius, kai labai svarbu apgalvoti, kaip jūs elgiatės ir bendraujate tarpusavyje, būdami namuose, - juk kūdikis, vėliau - ir vyresnis vaikas visko mokosi ir kartoja. Nors šio amžiaus sulaukę mažyliai jau atkaklesni ir aktyviau siekia savo norimų daiktų, vis dėlto jums dar nesunkiai pavyks nukreipti dėmesį, jei norėsite išsaugoti savo mobilųjį telefoną ar televizoriaus valdymo pultelį. Taip, tam gali prireikti daug kartų pasakyti ne ir ištverti kūdikio ašaras bei nepasitenkinimą, tačiau tai ribų ir taisyklių nustatymo - vieno iš kertinių tėvystės stulpų - pradžia. Kaip tai padaryti kuo lengviau? Būkite nuoseklūs: jei kartą leidote naudotis savo telefonu, žinokite, kad mažylis ir vėl jo norės. Todėl geriau iškart apibrėžti, kokių daiktų vaikas negali imti žaisti, ir to laikytis, užuot kiekvienu atveju įvedant naujas taisykles.
Tėvai gali aktyviai dalyvauti vaiko emocinėje raidoje, padėdami jam suprasti ir valdyti savo emocijas. Štai keletas praktinių patarimų:
- Būkite pavyzdys: Vaikai mokosi stebėdami. Jei patys kalbate apie savo emocijas („Aš pavargęs“, „Dabar jaučiuosi nusiminęs, nes…“) - jie mokosi tai daryti irgi. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis.
- Leiskite visoms emocijoms egzistuoti: Ne tik „geroms“. Nelaimingi, pavargę ar pikti jausmai yra normalūs. Svarbu parodyti, kaip su jais elgtis tinkamai.
- Reaguokite ramiai: Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
- Kurkite „ramybės kampelį“: Tai ne bausmės vieta, o vieta, kur vaikas gali atsitraukti, kai jam sunku - su mylimu žaislu, knyga ar pagalvėle. Ramybė turi būti saugi, ne griežta.
- Pagirkite ne tik už elgesį, bet ir už savęs pažinimą: „Man patiko, kaip tu pasakei, kad liūdna“.
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius. Pažinkite emocijas, jas įvardinkite ir aptarkite. Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“.
- Dalinkitės savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms. Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Galite rasti knygų, apžvelgiančių tiek pagrindines emocijas vienoje vietoje, tiek po atskirą knygą kiekvienai emocijai.
- Priimkite vaiko emocijas: Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus.
- Suteikite pasirinkimo laisvę: Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį.
- Mokykite nusiraminimo metodų: Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų. Paverskite kvėpavimo praktiką žaidimu! Pvz.: Gėlės kvėpavimas - „Įkvėpkime gėlės kvapą… Iškvėpkime švelnų vėjelį…“ Žvakės pūtimas - „Užpūskim žvakę lėtai, bet nesunaikinkim liepsnelės.“ Tai padeda vaikui nusiraminti ne tik išoriškai, bet ir viduje.
- Mokykite, kad pyktis praeina: Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
- Aptarkite pykčio priežastis: Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Žaidimai Emocijoms Pažinti: Žaidimai yra puikus būdas padėti vaikams pažinti ir valdyti emocijas.
"Emocijų veidukai" (nuo 2 m.): Padarykite ar atsispausdinkite skirtingas emocijas vaizduojančius veidukus (liūdnas, linksmas, piktas, nustebęs, išsigandęs). Paprašykite vaiko: parinkti veiduką pagal tai, kaip jis jaučiasi, sukurti istoriją, suvaidinti pasirinktą emociją veidrodžio pagalba. Lavina: Emocijų atpažinimą, įvardijimą, empatiją.
"Emocijų termometras" (nuo 4 m.): Piešinyje ar lentoje pavaizduokite termometrą nuo 1 iki 5. 1 - visiškai ramu, 5 - labai pikta / labai liūdna. Kai vaikas išgyvena stiprią emociją, paprašykite parodyti, kur jis dabar „yra“. Tada kartu sugalvokite, ką galima daryti, kad „nusileistų“ laipteliu žemyn (giliai kvėpuoti, nueiti į ramybės kampelį, apkabinti meškiuką). Lavina: Emocijų intensyvumo suvokimą ir savireguliaciją.
"Stebuklingas kvėpavimas" (nuo 3 m.): Paverskite kvėpavimo praktiką žaidimu! Pvz.: Gėlės kvėpavimas - „Įkvėpkime gėlės kvapą… Iškvėpkime švelnų vėjelį…“ Žvakės pūtimas - „Užpūskim žvakę lėtai, bet nesunaikinkim liepsnelės.“ Lavina: Savęs raminimo įgūdžius, dėmesio koncentraciją.
"Emocijų dienoraštis" (nuo 5-6 m.): Kartu su vaiku vakare peržvelkite dieną ir piešiniu ar simboliu (veiduku, spalva) pažymėkite: Kaip jautėsi? Kas džiugino? Kas liūdino? Ko norėtų rytoj? Lavina: Sąmoningumą ir savęs pažinimą.
"Ką daro emocijos?" - vaidmenų žaidimas (nuo 4 m.): Žaiskite situacijas: „Tomas gavo dovaną - kaip jis jaučiasi?“, „Elzė netyčia išpylė pieną - ką jaučia?“, „Kas padėtų Elzei pasijusti geriau?“ Leiskite vaikui kurti, vaidinti ir ieškoti sprendimų. Lavina: Empatiją, problemų sprendimo įgūdžius, savirefleksiją.
Papildomos Priemonės Emociniam Lavinimui: Vaikų emocijų kortelės ir plakatas: Tai puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti. Galima aptarti, kaip elgtis jaučiant intensyvius jausmus, kad padėtų juos išgyventi sau komfortiškiau ir nekeliant grėsmės fiziškai sau bei kitiems.
Ašaros ir Pykčio Priepuoliai: Kaip Elgtis? Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai. Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus. Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau. Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Pavyzdžiui, tėvai pasakoja, kad 1 metų vaikas „isterikuoja“ ir paanalizavus situaciją, paaiškėja, kad labai dažnai egzistuoja gana paprasta priežastis - nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos. Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs.
