Marija niekada neteigė esanti Dievo motina. Jėzus Kristus niekada neteigė, kad Marija yra Dievo motina ar kad ją reikėtų aukštinti. Viena moteris, norėdama Marijai priskirti ypatingą garbę, pasakė, kad Marija yra laiminga motina, nes užaugino Jėzų. Biblijoje sakoma, kad Dievas egzistavo visada. Kadangi jis neturi pradžios, negali turėti ir motinos. Be to, Marija negalėjo nešioti Dievo savo įsčiose. Marija buvo žydė, tiesioginė karaliaus Dovydo palikuonė. Matydamas Marijos tikėjimą ir dievobaimingumą, Dievas suteikė jai ypatingą malonę - išsirinko ją būti Jėzaus motina. Skaitydami Bibliją dar sužinome, kad Marija tapo Jėzaus mokine.

Dangaus Karaliene Biblijoje vadinama ne Marija, o pagonių deivė, kurią ėmė garbinti nuo Dievo atsimetę izraelitai.

Ikonografinis tipas: Hodegetrija

Dr. hodegètrija, Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi ikonografinis tipas. Dievo Motina vaizduojama iki pusės (rečiau visu ūgiu), ant kairiosios rankos laikanti Kūdikiį Jėzų, dešiniąja rodanti į jį, kaip amžinojo žmonijos išganymo kelią. Hodegetrijos kompozicija statiška, frontali. Hodegetrija susiformavo Bizantijos sakralinėje dailėje - Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi ikonos pagrindu. Ši ikona buvo priskiriama stebuklingųjų bažnytinio meno kūrinių grupei (pagal Rytų Bažnyčios tradiciją - nutapyta paties apaštalo evangelisto Luko Jeruzalėje). Bizantijos imperijoje ikona turėjo relikvijos statusą, kaip sostinės ir valstybės globėja saugota specialiai pastatytame pastate - vienuolyno Hodegon sanktuarijuje Konstantinopolyje (iš čia kilo hodegetrijos pavadinimas). 1453 per turkų invaziją ikona dingo (jos buvimo vieta nežinoma). Hodegetrijos kompozicijos schema plito Rytų ir Vakarų Europos dailėje. Hodegetrijos atvaizdų sukurta Lenkijoje (Čenstakavo Dievo Motina 17 a.).

Apreiškimas Mergelei Marijai

Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Apreiškimo paveiksluose dailėje visuomet vaizduojama Mergelė, angelas ir Šventoji Dvasia. Pirmasis Apreiškimo scenos piešinys žinomas iš III a. (Priscilės katakombos Romoje). Manoma, kad Apreiškimas įvyko pavasarį, taip piešiniuose atsirado vazos su gėlėmis ar tiesiog lelija - Švč. Marija vaizduojama susimąsčiusi ir susirūpinusi dėl angelo pasveikinimo žodžių - apmąstanti jų prasmę ir reikšmę. Marijos laikysenoje - nuolankumas ir nusižeminimas; ji atrodo lyg ir benusisukanti nuo angelo, tarsi iš netikėtumo gintųsi, tačiau angelas jai sako: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“. Arkangelas Gabrielius vaizduojamas sparnuotas, tradiciškai baltais drabužiais. Evangelistas Lukas pažymi, kad angelas atėjo į Nazaretą pas Mariją į namus, todėl Apreiškimo scena vaizduojama Marijos kambaryje. Marijos ir angelo susitikimo vieta šviesi, ir toji šviesa suprantama kaip krikščionybės kovų simbolis.

Apreiškimo Mergelei Marijai pasakojimas yra labai panašus į istoriją apie Jono Krikštytojo pradėjimą. Abiem atvejais Dievas siunčia arkangelą Gabrielių, kad paskelbtų apie kūdikio gimimą. Angelo pasirodymo pasakojimai primena Senojo Testamento knygose aprašytus apreiškimus: angelas padrąsina žmogų - „Nebijok“; pašaukia jį vardu, užtikrina jį ar ją radus Dievo malonę, paskelbia gimsiant kūdikį, atskleidžia gimsiančio kūdikio vardą ir nusako jo pasiuntinybę bei likimą Šventojo Rašto žodžiais. Šių dviejų pasakojimų panašumas kviečia atidžiau pažvelgti į skirtumus. Pavyzdžiui, apreiškimas apie Jono Krikštytojo gimimą Zacharijui atėjo kaip Dievo atsiliepimas į karštas maldas. Tuo tarpu apreiškimas švč. Mergelei Marijai yra visiškai nelauktas ir netikėtas. Nuostabu, kad Jonas gims tėvams jau sulaukus senatvės, bet Jėzaus gimimo stebuklas bus dar didesnis - Jėzų pagimdys mergelė. Apreiškimo pasakojimą evangelistas Lukas pradeda nurodydamas įvykio laiką ir susiedamas jį su apreiškimu Zacharijui: jau šeštas mėnuo, kai buvo paskelbtas Jono Krikštytojo gimimas, taigi galime suvokti, kad Dievo planas jau pildosi. Tolesni įvykiai atskleidžia Dievo planą žmonijos išgelbėjimui. Arkangelas Gabrielius yra tik Dievo pasiuntinys. Pagrindinė apreiškimo figūra nėra Gabrielius ir ne Marija - tai maloningasis Izraelio Dievas.

Pranciškaus de Zurbaráno paveikslas

Francisco de Zurbarán (1598-1664), „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Ispanų tapytojo Fransisko de Surbarano (Francisco de Zurbaran, 1598-1669) 1662 m. sukurtame paveiksle skleidžiasi Jėzaus Kristaus, Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos santykių tema, apimanti keletą teminių aspektų. Fransiskas de Surbaranas dailės tyrinėtojų laikomas vienu iškiliausių XVII a. ispanų baroko atstovų, taip pat italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) sekėju. Didžiąją menininko kūrybos dalį sudaro evangelinės scenos, šventųjų gyvenimo istorijos ir vizijos. Jis yra sukūręs ir didikų portretų, paveikslų istorine tema. Dailininkas atliko užsakymus Ispanijos karaliui Pilypui IV: dekoravo karaliaus šventinį laivą, kūrė paveikslus mitologine Heraklio žygių tema karališkiesiems rūmams Madride. Fransisko de Surbarano darbai perteikia vieną iš jo bruožų - reiklumą dirbti savo kraštui. Jo paveikslai galėjo būti ir devocinių praktikų liudytojai anuomet veikusiose Švč. Dailininkas gimė netoli Sevilijos įsikūrusių smulkių pirklių šeimoje. Jo tėvams pasirūpinus, apie 1614-1615 m. Fransiską dailės mokyti sutiko Sevilijos tapytojas Pedras Diasas Vijanueva (Pedro Díaz de Villanueva). De Surbaranas ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapė paveikslus daugumai Sevilijos vienuolynų. Po 1658 m., jam išvykus į Madridą, užsakymų vienuolynams sumažėjo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkas, manoma, tapė tik savo aplinkai. Didžiausią jo kūrybos dalį sudaro tapybos serijos. Viena jų - kūriniai, vaizduojantys Švč. Paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu Krikštytoju“, remiantis sena tradicija, Marija pavaizduota su Jėzumi viena, be kitų suaugusiųjų. Galima manyti, kad tapydamas Švč. Dievo Motiną dailininkas pasirėmė ankstesniųjų amžių atvaizdais, kuriuose Kūdikėlis būdavo vaizduojamas dešinėje Švč. Mergelės Marijos pusėje. Ji šiame paveiksle parodyta raudona suknia, apsigaubusi mėlynu apsiaustu, kurį dailininkas galbūt norėjo sulieti su krentančiomis lengvomis tamsių plaukų sruogomis. Marija pavaizduota vos palenkusi galvą, galbūt stebinti Kūdikėlį Jėzų ir Joną Krikštytoją, akimirką panirusi į apmąstymus. Dešiniąja ranka ji prilaiko Jėzų, kairėje laiko maldyną, netoliese padėta vaisių lėkštė. Kūdikėlis Jėzus nutapytas lyg norintis apglėbti Joną Krikštytoją, kuris tradiciškai vaizduojamas dėvintis kupranugario vilnos apdarą. Jonas Krikštytojas tarsi nori priglausti Jėzaus ranką, galbūt laukia leidimo eiti pirma jo ir būti „tyruose šaukiančiojo“ balsu: „Taisykite Viešpačiui kelią! Svarbu paminėti dar vieną teminį aspektą. Švč. Mergelės Marijos žvilgsnį traukiantis mažas avinėlis paveiksle simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą. Prie avinėlio pavaizduota pergamento skiautė, kurioje įrašyta dailininko signatūra ir paveikslo data. Jungiantis vienai temai su kita, šiame dailininko paveiksle įžvelgiami Evangelijos tarpsniai, Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos gyvenimas, kuris atskiriamas nuo šv. Jono Krikštytojo gyvenimo. Evangelijoje paminėti šv. Jono Krikštytojo tėvai Zacharijas ir Elzbieta, jo gimimas ir veikla paveiksle tiktai numanomi. Dar prieš Jono Krikštytojo gimimą Mergelė Marija aplankė besilaukiančią Elzbietą. Šventykloje kunigas Zacharijas, paklaustas, kaip pavadins savo sūnų, parašė Jono vardą, ir tuomet atgavo balsą. Kūdikėlio Jėzaus ir šv. Jono Krikštytojo metaforų kalba išreikštas šventųjų pokalbis galbūt padėjo vaizdu atskleisti mintį, kad Jonas Krikštytojas su Jėzumi ir Švč. Fransisko de Surbarano kūryboje atsispindi jo epochai įprasti vaizdiniai, ano meto išraiškinga tapybos kalba galbūt norėta perteikti Dievo malonės veikimą atskleidžiančius Jėzaus Kristaus ir Švč.

Bartolomėjaus Estebano Murilo paveikslas

Iš „Magnificat“ viršelio į mus švelniai žvelgia Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) nutapyta Mergelė Marija su Kūdikiu. Rožinio vėrinėlis tarp Marijos ir Jėzaus rankų mums primena pal. Šio atvaizdo autorius Bartolomėjus Estebanas Murilas gimė 1617 m. Ispanijos mieste Sevilijoje. Jis buvo keturioliktasis, jauniausias vaikas Sevilijos gydytojo ir kirpėjo Gasparo Estebano ir Marijos Peres šeimoje. Būdamas dešimties neteko tėvo, o po metų, mirus ir motinai, glaudėsi pas giminaičius. Gana anksti buvo išleistas mokytis pas dailininką Chuaną del Kastilo (Juan del Castillo). Pirmąjį rimtesnį užsakymą Murilas gavo iš pranciškonų - nutapyti 11 paveikslų ciklą Šv. Pranciškaus vienuolynui. Jame turėjo būti pavaizduoti pranciškonų šventųjų gyvenimų epizodai. Šis ciklas išgarsino tapytoją, nes jau tada Murilas pasireiškė kaip susiformavęs dailininkas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Diego Velaskezo (Velazquez), Francisko de Zurbarano (Francisco de Zurbaran), Džiuzepės de Riberos (Juzepe de Ribera) darbų. 1645 m. Murilas sukūrė šeimą, bet po 20 metų bendro gyvenimo žmona mirė, palikdama jį su penkiais nepilnamečiais vaikais. B. E. Murilas nebuvo vien tik menininkas. Pirmiausia jis buvo aktyvus, praktikuojantis, nuoširdžiai potridentine maldingumo dvasia gyvenęs katalikas. Pamaldumas ir gailestingumas Murilui buvo dvi neatsiejamos tikrovės. Po žmonos mirties jis įstojo į Gailestingumo broliją, kuri rūpinosi nepasiturinčių mirusiųjų laidojimu, teikė pagalbą benamiams, vargstantiems ir kt. B. E. Murilas tikėjo, kad šventasis atvaizdas gyvenimo vargų prislėgtam ir sielos aistrų apimtam žmogui gali liudyti gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Nepaisant realizmo, jo darbai nestokojo poetikos ir transcendencijos. Jam pavyko atrasti ryšį tarp regimo ir neregimo, žemiško ir dangiško. Tai jautraus mylinčio pasakotojo žvilgsnis, perteikiantis Dievo artumą ir švelnumą per gestą, šilumą, šypseną. Lietuvos bažnytinėje dailėje Murilas nebuvo svetimas. Jis - vienas iš tų menininkų, kurį mielai kopijavo vietiniai dailininkai. Žinome nemažai jo šv. Antano, Šventosios Šeimos, šv. Pranciškaus (ypač populiarus buvo „Šv. Pranciškus, apsikabinęs Nukryžiuotąjį“) paveikslų kartočių. Bet labiausiai savo religiniais kūriniais Murilas į bažnytinio meno istoriją įėjo kaip Nekaltai Pradėtosios (Immaculatos) autorius, sukūręs apie dvidešimt kiekvienąkart naujai išgyventų ir išreikštų drobių. Įdomu tai, kad 1614 m. karalius Pilypas III pavedė Ispaniją Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globai, o 1617 m. Sevilijoje Immaculatos dogma iškilmingai paskelbta Ispanijai. Ši įspūdinga ceremonija vyko Murilo gimtajame mieste, likus keletui mėnesių iki jo gimimo. Popiežiaus Pijaus IX Visuotinėje Bažnyčioje 1854 m. gruodžio 8 d. paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogma XIX a. pab. - XX a. pusėje davė stiprią paskatą daugybei Immaculatos tipo skulptūrų bei paveikslų, tarp jų ir Murilo paveikslo kartotėms atsirasti ir Lietuvos bažnyčiose. 1647-1654 m. B. E. Murilas nutapė daug Dievo Motinos paveikslų, kuriuose vaizdavo Madoną su Kūdikiu, Rožinio Dievo Motiną. Rožinio ištakų turbūt turėtume ieškoti dar III-IV a. Dykumos tėvų, kurie melsdamiesi naudojo virvutes su mazgiukais, praktikoje. Tuo metu kartota Tėve mūsų arba Jėzaus malda. Angelo pasveikinimo malda atsiranda XI-XII a., o paskutinė maldos dalis pridėta tik XVI a. Su Rožinio įsteigimu Tradicija sieja šv. Dominyką Gusmaną (apie 1170-1221), Dominikonų ordino įkūrėją. Nors toks Rožinis, kokį kalbame šiandien, susiformavo gerokai vėliau, apie XV a. II pusę - XVI a., tačiau būtent dominikonai daug prisidėjo prie rožinio ir Rožinio brolijų platinimo. O popiežiui Pijui V laimėjus Lepanto mūšį prieš turkus 1571 m. Rožinio brolijos bažnyčiose turėjo koplyčias arba altorius, tad jiems dažnai užsakydavo atvaizdus su Rožinio Mergele Marija. B. E. Murilas, nuo dvidešimt šešerių metų priklausęs Rožinio brolijai, kurios nariai daug ir ugningai meldėsi bei platino Rožinio maldą, nutapė ne vieną atvaizdą, skirtą Rožinio Dievo Motinai. Garsus yra jo paveikslas, kuriame pavaizduota angelų apsupta Mergelė Marija su Kūdikiu, perduodanti rožinį priklaupusiam šv. Patys pirmieji Rožinio Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdai Vakarų Europoje pasirodė jau XV a. pr., tačiau juose dar negalėjo būti pavaizduotas tradicinis rožinio vėrinys. Jano van Eiko paveiksle „Madona prie šaltinio“ (1439) Jėzaus rankoje nutapytas vėrinėlis, kurio struktūra nėra aiški. Vienas ankstyviausių tokio tipo pavyzdžių, kuriuose jau atpažįstamas tradicinis vėrinys, yra Kelno vyskupijos muziejuje: XV a. II p. Rožinio Dievo Motina, kurią matome „Magnificat“ viršelyje, B. E. Murilo sukurta apie 1650-1655 m. Ją 1788 m. įsigijo Karolis IV ir darbas kurį laiką buvo Eskorialyje, todėl šis atvaizdas taip pat vadinamas Eskorialio Madona. Dabar saugomas Madrido Prado muziejuje. Paveiksle išreikštas ypatingas Motinos ir Sūnaus santykis. Marija švelniai, vos juntamu judesiu, priglaudusi Jį prie savęs. Kūdikis nėra statiškai pasodintas ant Marijos kelių, bet kupinas gyvybės, atrodo, lyg slystų nuo Motinos kelių, tačiau taip pat jautriai glaudžiasi prie Marijos skruosto. Motina ir Kūdikis žvelgia į mus tarsi vienu žvilgsniu. Ir vis dėlto šie žvilgsniai visiškai skirtingi. Murilas nepalieka kanoniškai Dievo Motinai būdingų trijų spalvų: mėlynos, raudonos ir baltos, tačiau, atrasdamas naujus atspalvius, savitai modeliuodamas drabužių klostes, jis ir šiam savo darbui suteikia naujo skambesio ir ypatingos harmonijos. Atvaizde susipina gilus religinis jausmas su subtiliai perteiktu natūralizmu. Svarbiausias paveikslo akcentas - rožinis, tarsi tiltas tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos rankų, pabrėžia ir pagrindinę jo paskirtį - per maldą Marijai vis labiau vienytis su Jėzumi. Į tai mūsų dėmesį atkreipė ir popiežius Jonas Paulius II: „Nors ir susijęs su Marija, rožinis yra malda su kristologine šerdimi.

Madonos (Madonna) vaizdinys krikščioniškoje dailėje

Madona (nuo sen. italų ma donna, liet. „mano ponia“) − Mergelės Marijos vaizdinys krikščioniškajame mene, kuriame ji užima centrinę vietą. Vaizduojama viena, su kūdikiu (Jėzumi Kristumi), ar su kūdikiu ir keliais šventaisiais. Vaizdinys neiliustruoja žinomos biblijinės istorijos ir dažniausiai vaizduoja Mergelę Mariją kūrinio sukūrimo laikmečio aplinkoje. Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Bizantiniame mene įsivyravo ikoninis madonos vaizdavimas. Vakarų Europos menas iš pradžių buvo stipriai veikiamas bizantietiškų madonos vaizdinių. Madonos ikonografijoje karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį. Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą, kilmingumą. Raudona suknelė - kančios simbolis dėl sūnaus praradimo. Renesanso mene, kartu su kūdikiu Kristumi, dažnai buvo vaizduojamas kitas kūdikis − Šv. Madonos su maitinamu kūdikiu atvaizdas Romos Priscilos katakomboje (datuojamas II a. madona su kūdikiu - madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Pats populiariausias vaizdinys, modeliuotas pagal bizantinišką glykophilousa pavyzdį (pvz. Fra Filippo Lippi „Madona su Kūdikiu“). Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą. Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su karūna ir su kūdikiu rankose madonos įvaizdis soste. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko. Po XVII a. madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. sacra conversazione) - vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juos šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klupantys prieš madoną. Gotikiniame ir ankstyvajame renesanso mene šis vaizdinys turėdavo poliptiko formą su madona centrinėje panelėje. madona su kūdikiu ir Šv. Ona - vaizdinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija su kūdikiu ir savo motina Šv. Ona. Šv. gailestingumo madona (it. madonna della misericordia) - madonos vaizdinys, kurioje Mergelė Marija stovi išskėstomis rankomis ir plačiai laiko apsiaustą, po kuriuo vaizduojami įvairūs, Marijos globos prašantys veikėjai. Dažnai apsiausto kraštus prilaikantys vaizduojami angelai. Šis vaizdinys mene beveik pranyko XVI a. nuolankumo madona (it. madonna dell'Umiltà) − vaizdinys, kuriame madona vaizduojama sėdinti ant žemės, dažnai ant pagalvės kampo, su kūdikiu ant kelių. didingoji madona (it. maestà) − vaizdinys, pabrėžiantis Mergelės Marijos didingumą. Dažniausiai tai didelių matmenų, su daug šventųjų ir madona soste su kūdikiu vaizdinys. pieta (it. paėmimas į dangų (it. nekaltas prasidėjimas - XVII a. išpopuliarėjęs vaizdinys, kuriuo pabrėžiama Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo idėja. rožinio madona - vaizdinys, susijęs su dominikonų vienuolių ordinu. Juo vaizduojama Mergelė Marija, dovanojanti rožinį šv. Dominykui (kaip ordino įkūrimo ženklas). Iki XVI a. Madonos vaizdinys istorijoje sulaukė ne vien religinių interpretacijų. Anot F. Nyčės, „Siksto Madonoje“ Rafaelis labai jaunos Mergelės Marijos įvaizdyje esą siekė, kad žiūrovas joje matytų idealiąją būsimą savo žmoną.

tags: #dievo #motina #su #kudikiu #jezumi

• Informacija apie Pasvalio darželius
• Vaikų agresijos priežastys ir kaip jas spręsti
• Socialinių kompetencijų ugdymas veiklų metu
• Nėštumo rizikos ir alkoholis
• Nuo gimimo iki tarptautinio pripažinimo: Oskaro Koršunovo istorija