Tadeušas Vasilevskis, pravarde „Gibonas“, buvo viena iš ryškiausių figūrų Vilniaus kriminaliniame pasaulyje devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Jo pravardė kilo dėl stambaus sudėjimo, nepaprastai ilgų rankų ir išraiškingo veido bruožų. Dar jaunystėje, būdamas 16 metų, jis tapo SSRS „Dinamo“ draugijos bokso čempionu, tačiau perspektyvią sportininko karjerą nutraukė vagystės, dėl kurių Vasilevskis ne kartą pateko į teismą ir kalėjimą.
Po trečio teistumo už vagystes grįžęs į laisvę, T. Vasilevskis pateko į „Vilniaus brigados“ veikėjų akiratį. Ši organizacija užsiėmė reketu ir kitomis nusikalstamomis veikomis. Banditai, važiuodami rinkti duoklių pas verslininkus, į automobilį įsodindavo T. Vasilevskį. Vos tik šis beveik dviejų metrų milžinas išlipdavo iš mašinos, dažnam verslininkui praeidavo bet koks noras priešintis - iškart sutikdavo susimokėti.
Nors apie „Vilniaus brigados“ smogikų žiaurumą buvo daug informacijos, T. Vasilevskis pats niekada nebuvo girdėtas primušęs kokio nors verslininko. Dėl to, kad jis ypač dažnai šmėžuodavo reketininkų reiduose, tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius savo vėliau išslaptintoje pažymoje jį net buvo įvardijęs kaip „brigados“ smogikų būrio vado Igorio Tiomkino pavaduotoją. Iš tiesų „Gibonas“ niekada nevaidino reikšmingo vaidmens, tačiau nuolat įsipainiodavo į įvairias istorijas ir jo pravardė skambėdavo ypač dažnai.
Nusikaltimai ir susidūrimai su teisėsauga
T. Vasilevskio kelias kriminalinėje zonoje buvo ne tik reketas. Jo biografijoje yra ir kitų susidūrimų su įstatymu. 1991-ųjų gruodį prie Vilniaus senamiestyje tuomet veikusios kavinės „Pilėnai“ tarp kelių „Vilniaus brigados“ narių, kuriems vadovavo T. Vasilevskis, ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnų kilo konfliktas, buvo paleisti keli šūviai į orą. Tąsyk santykių išsiaiškinti nepavyko. Netrukus po šio įvykio, to paties vakaro įvykių tęsinyje, parlamento apsaugininkai nutarė pamokyti „Giboną“ ir jo draugus. Apsiginklavę automatais, jie atvyko į „Lietuvos“ viešbutį, kuriame mėgdavo linksmintis „brigadiniai“, ir visus suguldė ant grindų. „Gibonas“ bandė reikšti pretenzijas, tačiau gavo buože į dantis.
Praėjus vos kelioms savaitėms po incidento prie „Pilėnų“, T. Vasilevskiui vėl nepasisekė. Jis girtas „Lietuvos“ viešbučio bare susipažino su mergina ir norėjo ją parsivežti į Valakampiuose esantį viešbutį. Tačiau „Gibonas“ supainiojo pastatus ir įsvirduliavo į netoliese esantį bendrabutį, kuriame gyveno Aukščiausiosios Tarybos apsaugininkai. T. Vasilevskis kojos spyriu išlaužė pirmo pasitaikiusio kambario duris ir ėmė mylėtis su mergina. Aistros įkarštyje į namus grįžo kambario gyventojas - Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojas ir nustėro savo lovoje išvydęs besimylinčią porą. Pareigūnas pasikvietė bendrabutyje gyvenusius kitus savo kolegas ir paguldė „Giboną“ ant grindų. Šis dievagojosi, kad įvyko klaida, prašė nereikšti pretenzijų, net siūlė pinigų. Šie „Gibono“ akibrokštai vos nesukėlė „Vilniaus brigados“ karo su Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriumi. Kalbama, kad nenorėdamas aštrinti konflikto, tuometis Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Andrius Pečkys per premjero asmens sargybinį, kuris buvo pažįstamas su I. Tiomkinu, paprašė suorganizuoti susitikimą. Toks apie penkias minutes trukęs I. Tiomkino ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus atstovo susitikimas esą tikrai įvyko ir vyrai nutarė neaštrinti santykių.
Po žurnalisto Vito Lingio nužudymo policija „Vilniaus brigadai“ smogė lemiamą smūgį. Tada prevencine tvarka buvo sulaikyta daugybė „brigados“ narių. Vienas pirmųjų už grotų tuomet atsidūrė T. Vasilevskis. Laisvėje likę draugai sugebėjo jam į kamerą perduoti (galbūt ne be pareigūnų žinios) tuomet retenybe buvusį palydovinį telefoną. Galimas dalykas, jog tyrėjai galėjo paklausyti pokalbių ir gauti vertingos informacijos, kuri vėliau padėjo atskleisti nusikaltimą. Bent jau tardymo metu T. Vasilevskis vienas pirmųjų davė oficialius parodymus, jog Borisas Dekanidzė yra „Vilniaus brigados“ vadeiva. Be to, „Gibonas“ papasakojo ir apie savo susitikimą su, kaip vėliau paaiškėjo, žurnalistą nušovusiu Igoriu Achremovu. Šis gyrėsi, jog buvo nuvykęs pas B. Dekanidzę į jo nuomojamą vilą Jūrmaloje. Tiesa, V. Lingio žudikų teismo metu T. Vasilevskis savo parodymų išsigynė. Jis teigė, kad tardytojas jį blogai suprato ir neteisingai surašė protokolą.
Paskutinis teistumas ir grįžimas į sportą
Nuteisus B. Dekanidzę ir kitus žurnalisto žudikus, „Vilniaus brigada“ suskilo į kelias mažas grupuotes, kurios pradėjo kariauti dėl įtakos ir pinigų. Vilniuje nuolatos buvo pasikėsinama tai į vienos, tai į kitos grupuotės narį. Paprastai po kiekvieno rimtesnio nusikaltimo policija nesismulkindama čiupdavo visus garsesnius buvusios „brigados“ narius. Taip T. Vasilevskis tapo kone etatiniu areštinių klientu. Iš pradžių po kiekvieno garsesnio nusikaltimo „Gibonas“ bandydavo slėptis. Tačiau net ir besislėpdamas neišvengdavo anekdotinių situacijų. Kartą policijos pareigūnai jau buvo praradę viltį surasti ieškomą „Giboną“, bet pro savo langą žvilgtelėjęs vienas sostinės policijos komisariato kriminalistas pamatė valiutos keityklos link judančią gerai pažįstamą kampuotą figūrą. Po kelių minučių T. Vasilevskiui jau buvo užsegti antrankiai. Paaiškėjo, kad „Gibonui“ staiga prireikė dolerius išsikeisti į litus ir jis pasirinko būtent tą valiutos keityklą, kuri yra priešais policijos komisariatą.
Po šio įvykio T. Vasilevskis nutarė nebesislapstyti. Vos tik sostinėje nugriaudėdavo sprogimas arba apšaudomas koks nors žmogus, „Gibonas“ pasiimdavo du blokus cigarečių, dantų šepetėlį ir kartu su advokatu kulniuodavo į policijos komisariatą. „Jeigu atėjai, pasakok, ką žinai“, - atvykėliui sakydavo tyrėjai. Tačiau T. Vasilevskis nieko doro negalėdavo papasakoti, nes nusikaltimo metu esą būdavo visiškai girtas. Taip po paros areštinėje tekdavo „Giboną“ paleisti.
Pomėgis lemiamu momentu prisigerti iki sąmonės netekimo vėliau T. Vasilevskį išgelbėjo nuo ilgų kalėjimo metų - tik per plauką jis nepateko į teisiamųjų suolą dėl užsakomųjų žmogžudysčių. 1998 m. jis buvo sulaikytas kartu su dar keturiais po V. Lingio nužudymo susilpnėjusios „Vilniaus brigados“ nariais. Kompanija buvo įtariama savo buvusio bendrininko Eugenijaus Svirnelio, pravarde Geniukas, nužudymu. Iš tiesų šią žmogžudystę suvaidino policijos pareigūnai. Jie į grupuotę, kuriai priklausė ir T. Vasilevskis, buvo įterpę savo agentą Adamą. Šis gavo pasiūlymą užsienyje surasti samdomą žudiką, kuris turėtų nužudyti buvusį bendrą Geniuką. Grupuotės susitikimuose buvo smulkiai aptariamos būsimos žmogžudystės detalės. Adamas už samdomo žudiko suradimą net gavo avansą - apynaujį gaujos nario Viačeslavo Zaboronoko, pravarde Kozlikas, visureigį „Jeep Grand Cherokee“. Suvaidino nužudymą 1998 metų birželį civiliškai apsirengę pareigūnai pagrobė gatvėje einantį E. Svirnelį ir nuvežė į slaptą butą. Ten jam buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas buvusių bičiulių sąmokslas. Apie tai, kad E. Svirnelį pareigūnai laiko slaptame bute, nežinojo net jo artimieji. Jie kreipėsi į policiją, kad būtų pradėta vyriškio paieška. Po kelių dienų policijos agentas Adamas gaujos nariams parodė nuotraukas, kuriose užfiksuotas į duobę įmestas krauju pasruvęs esą negyvas E. Svirnelis. Užsakovai patikėjo ir pradėjo švęsti. Degtinė liejosi laisvai ir vyrai aptarinėjo, kad reikėtų nužudyti dar vieną konkurentą. Po kelių dienų įtariami žmogžudystės užsakovai buvo sulaikyti. Bet „Gibonui“ ir šįkart pavyko išvengti įkalinimo, nes esą paaiškėjo, kad į visus susitikimus, kai buvo aptariamas nužudymo planas, jis ateidavo girtas ir iškart užmigdavo.
Po šio įvykio T. Vasilevskis apsiramino. Jis pradėjo sportuoti, mažiau girtauti. Bet išvengti komiškų situacijų jam nepavykdavo. Kartą jo kompanija sukėlė konfliktą vienoje degalinėje. Kai T. Vasilevskis išėjo parūkyti į lauką, jo bičiulis sumušė degalinės operatorių. Šis pasiskundė policijai ir visa kompanija buvo sulaikyta. „Gibonui“ buvo pareikšti kaltinimai, esą jis kumščiu trenkė į kasos aparatą. „Jeigu būčiau trenkęs, tas aparatas būtų į šipulius subyrėjęs“, - tuomet teisinosi T. Vasilevskis. Vis dėlto T. Vasilevskis atsidūrė areštinėje, o byla buvo perduota teismui. Ir tik teismo proceso metu pavyko įrodyti, kad T. Vasilevskis nekaltas.
Bendrovėje „Auksinis asilas“ vadybininku įsidarbinęs „Gibonas“ pastarąjį kartą įkliuvo 2012 metais, kai verslininkui Modestui Anusauskui pardavė dozę kokaino. Už šį nusikaltimą jis buvo nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Teismas, skirdamas T. Vasilevskiui bausmę, atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, vienas prižiūri kartu gyvenantį sergantį neįgalų tėvą, kuriam yra būtina priežiūra, bei į tai, jog T. Vasilevskis 2012 m. balandžio 4 d. buvo teistas baudžiamuoju įsakymu už tyčinio nusikaltimo, sietino su narkotinėmis medžiagomis, padarymą. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2012 m. birželio 2 d.
Primatologija, įrodymas ir žmogaus beždžionė (su Gutsicku Gibbonu)
M. Anusauskas už neteisėtą narkotinių medžiagų įsigijimą taip pat buvo nubaustas 20 MGL (2600 litų) bauda. „Aš neprekiavau, aš pavaišinau“, - teisme sakė T. Vasilevskis. „Visiškai su viskuo sutinku. Bet norėčiau pakeistos kardomosios priemonės“, - pridūrė jis.
Tadeušas Vasilevskis (gim. 1965 m.) buvo vienas iš labiausiai bijomų Vilniaus nusikaltėlių devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Buvęs boksininkas, tapęs SSRS čempionu 16 metų amžiaus, vėliau įstojo į „Vilniaus brigadą“. Jis buvo tris kartus areštuotas už vagystes, o vėliau vertėsi verslininkų šantažavimu. Po Sovietų Sąjungos iširimo ir organizuoto nusikalstamumo mažėjimo Lietuvoje, Vasilevskis ir kai kurie jo bendrai pasitraukė į pogrindį. Nuo 2012 iki 2015 m. jis buvo kalinamas už kokaino pardavimą.
tags: #tadeusas #vasilevskis #gime
