Jeigu tik perskaitę antraštę imate mostaguoti rankomis „nė už ką, niekada gyvenime”, stabtelėkite, giliai įkvėpkite oro ir perskaitykite straipsnį nuo pradžios iki pabaigos.Suprantama, kai vaikai atsikalbinėja, sunku išlikti ramiems, gali trūkti kantrybė. Regis, sunku suvokti, kad tokia maža būtybė turi įžūlumo nepaklusti. Tiesa?
Ir visgi… Vaikų psichologas Kelly’is M. Flanaganas savo tinklaraštyje teigia, kad paslapčiomis džiūgauja, kai vaikai jam prieštarauja. Jis aiškina, kad gyvenime yra tam tikrų dalykų, su kuriais reikia nesutikti - net jei tai reikštų draudimą valgyti kažkokias daržoves ar atsisegti diržą. „Iš tiesų negali užtikrintai pasakyti „taip”, neišmokęs sakyti „ne”. Turime žinoti, kad gyvenime galime rinktis. Laisvė ištarti „ne” yra gebėjimo pasakyti „taip” pradžia. Sau. Gyvenimui. Ir meilei”, - rašo vaikų psichologas. Jis priduria, jog vaikai turėtų išmokti sakyti „ne” saugioje, palaikančioje aplinkoje - namuose.
Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui visada reikia leisti prieštarauti. Augančiam vaikui reikalingos ribos. Jam reikia išmokti priimti kompromisą, susitaikyti, kad ne visada bus taip, kaip jis nori. Reikalingas balansas, tai procesas, augant vaikui reikalingos ir jo, ir tėvų pastangos.
Kodėl vaikai atsikalbinėja?
Tyrimai remia šį požiūrį. 2011 m. žurnale „Child Development” išspausdintas tyrimas rodo, kad ginčai tarp vaikų ir tėvų neišvengiami, bet ilgalaikėje perspektyvoje vaikams tai išeina į naudą. Tiesa, turima omenyje ne balso kėlimas ar svaidymasis daiktais, o konstruktyvūs pokalbiai ir diskusijos.
Tyrimui vadovavęs Josephas P. Allenas teigė: „Paaiškėjo, kad būtent tai, ką paaugliai išmoko per ginčus su tėvais, pritaikė savo ir bendraamžių pasaulyje.” Vaikai, kurie išmoko ramiai tartis, vėliau taip pat elgėsi su savo draugais. Juos ne taip lengva išvesti iš pusiausvyros.
J. Allenas siūlo tėvams vertinti ginčus ne kaip nemalonumus, o kaip kritiško mąstymo lavinimą - tai, ką vaikai vėliau galės panaudoti gyvenime, kai teks pasakyti „ne” narkotikams, alkoholiui ar rizikingam elgesiui.
Taip pat žr
Kad vaikai užaugtų sveikais, nepriklausomais žmonėmis, jiems būtina išmokti nesutikti, sakyti „ne”, anksti atsikalbinėti. Jiems reikia išmokti išsakyti savo jausmus, mintis, idėjas, išmokti patiems priimti sprendimus.
Kai tėtis ir mama atsižvelgia į savo ikimokyklinuką, kalbasi su juo ir stengiasi padėti jam ar jai išreikšti savo požiūrį, pvz., į nustatomas taisykles, taip vaikas jaučiasi įtraukiamas į sprendimų priėmimą.
Bet ką daryti, kai atsikalbinėjama labai nemandagiai? Pirmiausia reikia nusiraminti visiems, o tada paaiškinti, kad galima išsakyti savo nuomonę be šiurkštumo ir nepagarbos.
Taigi, kai vaikai ima prieštarauti ir derėtis, atminkite, kad tai nebūtinai pasikėsinimas į jūsų autoritetą. Taip jie vysto gebėjimus, kurių jiems prireiks tolimesniame gyvenime. Padėkite jiems.
Ankstukų (3 metų) krizė ir kaip ją įveikti
Trejų metų sūnų auginanti mama prašo specialistės patarimo - kaip susikalbėti ir kaip auklėti neklusnų trimetį? Mama klausia: „Mano berniukui treji metukai, turim tokią mažą problemą - jis mūsų neklauso ir atsikalbinėja. Net nebežinau, kaip su juo kalbėt ir ką daryt?“
Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija. Ačiū jums už klausimą. Skaitydama jį jaučiau jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę (nors kai kurie tėvai sako, kad paskui prasideda ketvirtųjų, penktųjų ir n-tųjų metų krizės)? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą.
Ką gali ir turi daryti tėvai, kad vaikas sėkmingai įveiktų šį etapą? Pirmiausia - nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.
Grįžkime prie Jūsų berniuko. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!“. Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Bet gi čia ir atsiranda pirmoji problema - pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis - ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“
Taip pat žr
Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!“. Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia…
Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja…“. Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?” Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).
Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą - pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.
Taigi, apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.
Ką daryti, kai vaikas nuolat atsikalbinėja?
AGAI PASKUTINIAIS GYVENIMO METAIS vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Jie lengvai atlieka judesius, geba patys valgyti. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Palaipsniui vaikai tampa vis labiau ir labiau savarankiški ir nepriklausomi. Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks. Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę. Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos. Dviejų metų vaikai pajaučia savo galias, savo autonomiškumą ir nepriklausomybę nuo suaugusio žmogaus. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“. Nustatykite vaikui aiškias taisykles ir jų laikykitės. Taip pat, šiuo metu vaikai dažnai išgyvena įvairias baimes, ir jūs negalite tam užkirsti kelio. Leisdami vaikui susidurti su savo baimėmis, padėsite greičiau jas įveikti ir ugdysite jo pasitikėjimą savimi bei jumis.
Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai - „nedarysiu“, „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname. Kodėl jis taip elgiasi? Patarkite, ką daryti ir kaip susivaldyti nepliaukštelėjus vaikui.“
Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo. Vaiko teisių apsaugos specialistai supranta, jog tėvams skaudu, kai vaikas atsikalbinėja ir nedaro tai, ko jie prašo, kai į prašymą reaguoja atšiauriai, tačiau, visų pirma, pataria išsiaiškinti maišto priežastis.
Situaciją plačiau komentuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos psichologė Laura Kmitė: „Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais.
Skirkite vaikui kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio
Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko.
Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.
Padėkite atpažinti nuovargį ir jį pašalinti
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“
Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti - vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Jeigu vaikas prašo priemonės, kuri galimai vaiką tik dar labiau išsekintų, aptarkite tos priemonės naudojimo laiką.
Skatinkite atžalą savarankiškai tvarkytis
Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.
Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Labai svarbu skatinant vaiko savarankiškumą per namų tvarkymąsi neištaisyti vaiko padarytos „tvarkos“ prie jo paties bei paskatinti jį už padarytą rezultatą, net jeigu tas rezultatas jūsų netenkina.
Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Toks paprastas įgūdis kaip namų tvarkymasis ugdo ne tik gebėjimą pasirūpinti savo aplinka ir savimi, bet ir ugdo valią daryti nuobodžius ar ne tokius malonius dalykus.
Leiskite vaikui nuspręsti, kaip praleisti laisvalaikį
Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Apsišarvojus kantrybe ir nukreipiant vaikus, kad šis laikas yra skirtas tik jiems ir tik jų atsakomybė yra nuspręsti, kaip tą laiką praleisti, ilgainiui išsivysto vaikų kūrybiškumas, lavinasi bendravimo įgūdžiai bei savarankiškumas.
Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Taip pat ir tėvai naudodamiesi aiškia bendravimo su vaikais struktūra jaučiasi ramesni, užtikrinti.
Išdrįskite kreiptis pagalbos į profesionalus
Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą. Dažnai tėvai žino atsakymus, tik juos reikia aiškiai įvardinti ir padrąsinti imtis pokyčių, patiems keisti savo elgesį.
Ankstukų (3 metų) krizė: kaip suprasti ir kaip reaguoti
Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus. Pernelyg didelis vaiko aktyvumas, impulsyvumas ir sunkumai sukaupiant bei išlaikant dėmesį apsunkina vaiką supančių suaugusiųjų, bendraamžių ir paties vaiko gyvenimą. Toks vaikas įgyja neigiamą etiketę ,,neklaužada“, ,,elgesiukas“, yra baudžiamas ir atstumiamas ir taip dar labiau pastiprinamos jo netinkamo elgesio apraiškos. Skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. Trukdo kitiems, pvz. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes, sukelia sau ir aplinkiniams pavojingas ar keblias situacijas, pvz.
Naudinga mokyti ir praktikuoti technikas, padedančias vaikams prisiimti atsakomybę už savo elgesį, rasti sprendimus tvarkantis su užmaršumu, impulsyvumu, užduočių neužbaigimu, motyvacijos trūkumu. Technika „Būk robotas“. Šios technikos tikslas, kad suaugę išliktų ramūs ir išvengtų susijaudinimo. Suaugęs apsimeta robotu, kai vaikas atsikalbinėja, elgiasi ar kalba piktai ir nepagarbiai arba ignoruoja prašymus. Pozityvi kalba. Rekomenduojama pedagogams būti labiau bendradarbiaujančiais ir dažniau naudoti pozityvų kalbėjimą su vaiku. Pavyzdžiui, vietoj „tu turi padaryti…“ sakyti „tu galėtum padaryti…“ arba „padėtum, jei padarytum…“, vietoj „tu negali daryti…“ sakyti „būtų geriau, jei tu padarytum …“. Motyvacijos skatinimas. Ypatingai aktyvūs ir silpnai dėmesingi vaikai mėgsta, kai jiems sekasi. Dažniausiai jie motyvuoti rinkti taškus, gauti privilegijas ar pastiprinimus už gerą elgesį. Jėgos žaidimų vengimas. Svarbu prisiminti, kad jėgos žaidimų nei viena pusė nelaimi. Jų reiktų vengti. Susidūrus su tokia situacija, pedagogai turėtų paaiškinti savo poziciją vaikui ir nebesileisti į diskusijas ta tema. Pykčio valdymas. Tam, kad vaiko darbai būtų atlikti rekomenduojama vietoj pykčio naudoti humorą. Humoras padeda labiau nei pyktis. Juokas yra labai geras įrankis padedantis pabaigti užduotį ar darbą. Užuominų davimas. Vaikams reikia stebėjimo ir reguliarių užuominų. Struktūra ir planavimas. Vaikai mėgsta žinoti, ko gali tikėtis ir daro ką gali, jeigu yra laikomasi kasdieninės struktūros. Būna, kad net ir paaugę, 8 - 10 metų vaikai, nepaklūsta arba sukelia nedidelę isteriją tiesiog dėl to, kad tądien kažkas nepasisekė, vaikas pavargo, gal prastai jaučiasi. Dėl vaiko neklusnumo atsirandančio tik kartkartėmis nereikia nerimauti - juk ir jūs iš lovos kartais ne ta koja išlipat, ar ne? O ką daryti, jeigu paaugusiam vaikui nebeegzistuoja jokie autoritetai? Jeigu jis neklauso nei tėvų, nei mokytojų? Jei atsikalbinėjimas jau tapo kasdienišku dalyku? Visų pirma, tai reikia sunerimti maksimaliai anksti, pereinamieji etapai būna, tačiau tikrai ne tokie, kad tiesiog nebeatpažintumėte savo atžalos. Nereikėtų imti ieškoti kaltų, tačiau atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kur galėtų būti klaidos visada yra naudinga. Neretai tėvai mano, kad vaikas elgtis teisingai, jeigu bus viskuo aprūpintas, turės pakankamai žaislų, drabužių, vyks į keliones, lankys puikią mokyklą. Tiesa ta, kad tuomet vaikas pasimeta ir mano, kad visos gaunamos gėrybės yra norma, tad ilgainiui jis ims reikalauti dar daugiau, o negavęs norimo žaislo supyks - ir tai normalu, kodėl mama visada nupirkdavo, o dabar nenuperka, bloga mama, o kam man reikia būti geram? Privalote įskiepyti atsakomybę už savo veiksmus ir socialinius įgūdžius, tad vos prasidėjus problemoms (o ir joms jau įsisenėjus taip pat, tiesiog bus jau sudėtingiau) reikėtų susėsti su vaiku ir susitarti dėl vaiko pareigų - kambarių tvarkymas, šiukšlių nešimas, šuns vedžiojimas, kita pagalba tėveliams paprašius. Iškart verta ir pasikalbėti apie pasekmės, kurios laukia vaikui neatlikus pareigų - trumpesnis laikas kieme su draugais, jokių nakvynių pas bendraklasius, namų areštas. Numatykite ir tikslias bausmes - neišvedei šuns, neatlikai pareigos, vadinasi, po mokyklos liksi namuose ir tvarkysi savo kambarį, neatlikai namų darbų, vadinasi, tris dienas negalėsi žiūrėti televizoriaus. Taip pat susitarkite ir dėl bendravimo taisyklių - kasdien reikia pasikalbėti su mama arba tėčiu, kalbantis su suaugusiuoju reikia jam žiūrėti į akis, kuomet sakomos pastabos reikia reaguoti, pasakyti „gerai, suprantu, girdėjau, ką pasakei“, o ne atklausyti akis į žemę nudelbus. Tėvelių „ne“ taip pat yra atsakymas, kurį reikia priimti, o jeigu nepritari, tai gali pasakyti, kodėl nepritari, tačiau pyktis neigiamo atsakymo nepakeis. Kiekvienas tėvelių prašymas padėti namų ruošoje ar sėstis prie pamokų turi būti daromas tuoj pat. Privaloma visada atsiklausti leidimo ir pasakyti, kur ir su kuo eini. Būtina suprasti savo pareigas, o jų neatlikus sąžiningai įvykdyti „bausmę“, kaip ir rašyta aukščiau, dėl bausmių turite tartis iš anksto - ar tai papildomi darbai namie, ar pramogų apribojimai. Susitarus dėl taisyklių privalote vaikui iš anksto paaiškinti, kad dabar bus taip, kad nei jo ašaros, nei isterijos, nei atsikalbinėjimai situacijos nepakeis, o jo neklusnumas ir nemandagumas tiesiog prikaups jam daugiau bausmių, kurias teks įvykdyti. Probleminių vaikų auklėjimo taisyklės nėra labai sudėtingos - anaiptol, turite suformuoti labai aiškias pareigas, turite susitarti, kas jūsų namuose laikoma prasižengimu ir kokios to pasekmės, o sunkiausia dalis yra sistemingumas ir jūsų tvirtybė - vienas jūsų nusileidimas vaikui yra du žingsniai atgal... Taisykles galėsite švelninti tik tuomet, kai pamatysite vaiko elgesio pokyčius, tuomet ir jam bus aišku, kad jo pastangos geriau elgtis, klausyti tėvų apsimoka, kad tuomet ir jo labiau klausoma, jam daugiau leidžiama.
REKOMENDUOJAME TOLIAU SKAITYKITE Taip jau būna, kad 5-9 metų vaikai tampa tiesiog nepakenčiami: pernelyg triukšmingi, nepaklusnūs, kaprizingi, atsikalbinėja ir grubiai kalba su tėvais. Tampa tokiais nei iš šio, nei iš to. Bent jau susidaro toks įspūdis. Ką tokiais atvejais dažniausiai daro tėvai? Iš pradžių kalba, bet vaikas ir toliau neklauso. Tada į darbą paleidžiama sunkioji artilerija: bausmės, barimas, sankcijos. Bet ir vaikas neatsilieka - dar labiau neklauso. Ir ateina momentas, kai tėvai pasimeta, nuleidžia rankas. Visi metodai išmėginti - niekas nesuveikė. Vaikas, iš visko sprendžiant, sugedo. O jis nesugedo. Jis tokiu elgesiu signalizuoja: „Ei, su manimi kažkas negerai, aš pats kol kas nesuprantu, tačiau viduje kažkokie jausmai, kažkoks pyktis ir nerimas. Dažniausiai tokio elgesio priežastimi tampa dėmesio stoka. „Betgi aš visą dieną sėdžiu su juo!“ - pasipiktins kokia nors mama. O ką reiškia, skirti vaikui dėmesį? Kai vaikas tiesiog bėgioja kažkur netoliese ir savarankiškai žaidžia? Skirti dėmesį, vaiko supratimu - tai kalbėtis, žaisti, išdykauti kartu su juo, neužsiimant tuo pat metu kitais dalykais. „Iš kur gi man paimti tam laiko? - vėl pasipiktins tėvai. - Jeigu visą dieną sukamės lyg voverės rate. Ir juk viską darome jo labui!“ Tačiau vaikui šito nepaaiškinsi, nors ramiai papasakoti apie savo užimtumą bei nuovargį tikrai reikėtų. Visiškai pakanka skirti 20-30 minučių per dieną, atidėjus visus kitus reikalus į šalį. Ir paklausti, kuo vaikas norėtų užsiimti (ne užduotų namų darbų ruošimu, ne kitomis pareigomis, o tuo, ką jis pats pasakys). Ir daryti viską kartu su juo - su džiaugsmu, emocingai, kartais rimtai ir susikaupus. Būtinai kiekvieną dieną. Taip paprasta? Taip, labai paprasta. Dėl to blogas vaikų elgesys - tai mums skirtas signalas, kad mes kažko nepadarėme, kažko nepaklausėme. Ir tokią situaciją galima ištaisyti. O ką daryti su vaikų agresija? Kur ją dėti? Apie pyktį ir nuoskaudas būtina su vaiku pasikalbėti. Tai visiškai normalūs jausmai. Jų gyvenimo dalis. Net jeigu jie pyksta ant mamos, tėčio, močiutės, senelio, broliuko ar sesės. Galima kiekvieną dieną prieš miegą pakalbėti su vaiku apie tai, dėl ko jis šiandien supyko ar nusiminė, tiesiog išklausyti be jokių vertinimų ir komentarų. Vaikas tokiu momentu jaučia, kad jį išgirdo ir suprato, kad jis nėra blogas, netgi kai pyksta ant artimiausių žmonių.
Taigi, kai vaikai ima prieštarauti ir derėtis, atminkite, kad tai nebūtinai pasikėsinimas į jūsų autoritetą. Taip jie vysto gebėjimus, kurių jiems prireiks tolimesniame gyvenime. Padėkite jiems.
tags: #2 #metu #vaikas #nuolat #atsikalbineja
