Šv. Teresė Marten (Thérèse Martin) gimė Alansono mieste, Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Liudviko Marteno ir Zelijos Geren, kurie buvo kartu kanonizuoti 2015 m., šeimoje. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų, kurios visos tapo vienuolėmis. Po motinos mirties 1877 m. rugpjūčio 28 d. Teresė su šeima persikėlė į Lizjė miestą. Teresė Marten gimė Prancūzijoje, Alansone (Alençon), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Luiso Marteno (Louis Martin) ir Zelijos Geren (Zélie Guérin) šeimoje. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų.
Žmogišką ir dvasinę Teresės brandą lydėjo ypatingos malonės, jos leido augti žinant begalinį Dievo gailestingumą, rodomą kiekvienam žmogui. Kai Teresei buvo devyneri metai, ji labai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Per 1883 m. Sekmines ji patyrė nepaprastą malonę - Švč. Mergelės Marijos užtarimu pagijo nuo sunkios ligos. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją. Tais pačiais metais, birželio 14 d. Teresėlė labai sąmoningai priima Sutvirtinimo sakramentą. Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė.
1884 m. Teresė turėjo didelį troškimą sekti savo seserų Paulinos ir Mari pėdomis ir atsidėti kontempliatyviam gyvenimui karmeličių vienuolyne Lizjė. Piligriminėje kelionėje į Italiją, per Lizjė vyskupijos tikinčiųjų susitikimą su popiežiumi Leonu XIII, ji drąsiai paprašė Šventojo Tėvo leisti jai įstoti į karmeličių vienuolyną būnant tik 15 metų. Kai Teresei buvo 15 m., 1889 m. ji pirmą kartą pabandė įstoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ji per jauna. Nepadėjo ir kelionė į Romą pas popiežių Leoną XIII, bet vyskupas, įsitikinęs, kad Teresės noras nėra momentinis, pakeitė savo sprendimą, ir jos svajonė išsipildė - ji tapo karmelite. Gavusi leidimą, įstojo į vienuolyną 1888 m. ir davė įžadus 1890 m. Teresė įstojo į Karmelį neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis.
Teresės kelionė į šventumą buvo sustiprinta didelių pasitikėjimo Dievu išbandymų, apie kuriuos ji liudijo savo užrašuose, laiškuose ir maldose, akimirkomis. Jos mokymas taip pat atsiskleidžia eilėraščiuose ir nedideliuose spektakliuose, kuriuos rašė poilsiui su seserimis. Bendradarbiaudama ruošiant novicijas, ji ėmė skleisti savo dvasines patirtis, aprašytas „Mažajame dvasinės vaikystės kelyje“ (Lietuvoje žinomos kaip „Mažasis kelelis“ - red. past.). Teresės neguodžia jokie komentarai, nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji mato didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Mūsų karmelitę apšviečia ši Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. O Iz 66, 12-13 atranda atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“. Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“. Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose.
1896 m. balandžio 3 d. naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį Teresei pirmąkart pasireiškė liga, galiausiai nuvedusi į mirtį. Šiuo laikotarpiu ji buvo stipriai susitelkusi į savo pašaukimą būti plakančia širdimi Bažnyčioje, kuri yra mylima, mylinti ir kurianti meilę. Blogėjant sveikatai, Teresė buvo perkelta į ligoninę. Anksčiau, tamsią tikėjimo naktį, ji teigė: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą.“ Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze. 1897 m. rugsėjo 30 d., būdama 24 m., ji išėjo iš šio gyvenimo tardama žodžius: „Mano Dieve...“
Kanonizuota popiežiaus Pijaus XI 1925 m. gegužės 17 d., šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir Šv. Pranciškus Ksaveras po dvejų metų buvo paskelbti visuotiniais misijų globėjais. 1997 m. spalio 19 d. šv. Jonas Paulius II paskelbė ją Bažnyčios mokytoja. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės užsidegimas buvo nušviestas ir maitinamas vienovės su Viešpačiu per nuolatinę maldą, Jo Žodžio meditaciją, sakramentinį gyvenimą ir bendrumą su seserimis vienuolyne. Apmąstymas buvo būdas išvystyti gilesnį kasdienį įvykių suvokimą. Tie, kurie visiškai atiduoda save Dievui, tampa Dievo dovana visiems, o jų egzistencija, visiškai ir laisvai atiduota dieviškajai garbei, skelbia ir skleidžia Dievo pirmumą ir žmogaus, sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą, transcendenciją. Šios mažos šventosios užsidegimas išreikštas visišku jos pasitikėjimu Dievu ir troškimu pasidalinti savo susitikimo su Dievu patirtimi su kitais, visuotinės bendrystės glėbyje. Ji matė, kad pasitikėjimas Dievu yra galingas atsivertimo būdas; gyvendama, kad atsakytų į Jėzaus troškimą būti mylima, ji norėjo mylėti Jį ir padaryti, jog Jį mylėtų, pasiūlyti jam meilę už Meilę. Didžiausias Teresės troškimas - šventumas - neatskiriamas nuo jos troškimo išgelbėti visus žmones, ypač neturtingiausius.
Gyvenimas, pasiūlytas Dievui, susijungiant su auka Kalvarijoje, gauna malonę tarnauti Jam ištikimai, kūrybingai ir energingai; tai esminė tiesa, iš kurios išauga pastoracinė sielovada ir misijų darbas. Tai aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sąveika, vykstanti kiekvieno, kuris atsiliepia į Viešpaties šaukimą, širdyje ir besivystanti mistiniame Kristaus kūne, kuriame įvairūs nariai suderina savo konkrečią misiją, palaikydami ir praturtindami vienas kitą.
„Norėčiau skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose pakaitomis, net ir pačiose tolimiausiose salose. Būčiau misionierė ne kelerius metus, bet nuo sukūrimo pradžios iki amžių pabaigos. Tačiau svarbiausia, mano Mylimas Gelbėtojau, praliečiau dėl Tavęs kraują, net iki paskutinio lašo... Kankinystė buvo mano jaunystės svajonė [...], tačiau negaliu apriboti savęs trokšdama vienos kankinystės.“ Teresė aukojo savo kančias už pašaukimus ir misionierių darbą ir bandė tai paaiškinti savo seserims, kurios stebėjo šias pastangas, nesuprasdamos jos stiprių motyvų. Teresės gyvenimas išseko, tačiau didžiulis užsidegimas leido įgyvendinti troškimą nesiilsėti net po mirties.
October 01 - Thérèse of the Child Jesus, the GREATEST saint of modern times
Laiškuose dvasiniams broliams misionieriams Teresė pabrėžė, kaip su jos pagalba per maldą ir meilę gali būti lengviau panaudojami Jėzaus Kristaus suteikti apaštaliniai ginklai. Ji buvo tvirtai įsitikinusi Mažojo kelelio grožiu ir buvo nukeliavusi iki Viešpaties Širdies, su savimi nusivesdama visus misionierius ir visas jiems patikėtas sielas. „O mano Jėzau! Dėkoju, kad išpildei vieną iš didžiausių mano troškimų - turėti brolį, kunigą, apaštalą [...]. Tu žinai, Viešpatie, kad vienintelis mano siekis yra padaryti Tave žinomą ir mylimą. Dabar mano troškimas bus išpildytas. Dangiškasis Jėzau, išgirsk maldą, kurią siunčiu už jį, norintį tapti Tavo misionieriumi. Apsaugok jį pasaulio pavojuose. Leisk jam nuolat justi praeinančių dalykų nereikšmingumą ir tuštybę bei laimę jų nekęsti dėl Tavo meilės. Tegul jis tęsia šį didingą apaštalavimą su visais, šalia esančiais.“
Vienas šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės troškimų buvo tapti misioniere ir 1923 m. jis išsipildė - popiežius Pijus XI paskyrė ją misijų globėja. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Teresė iš Lizjė, Thérèse de Lisieux, tikras vardas Teresa Marten, dar vadinama Šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese, pranc. Sainte Thérèse de l’Enfant Jésus et de la Sainte Face, Šv. Teresėlė; 1873 m. sausio 2 d. - 1897 m. rugsėjo 30 d.) - vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų.
Šventosios atvaizdu palydėti spalio mėnesiui skirtą „Magnificat“ maldynėlį dera ir dėl to, kad 1997 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja, beje, jauniausia iš Mokytojų. Be to, prieš 10 metų - 2015 m. spalio 18 d. - buvo kanonizuoti ir abu šv. Tėvas jėzuitas Putingam 1925 m. gruodžio 9 d. pradėjo devyndienį į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, prašydamas vienos svarbios malonės. 9 dienas jis kalbėjo po 24 „Garbė Dievui“, dėkodamas Švč. Trejybei už malones, kurios buvo suteiktos Kūdikėlio Jėzaus Teresei per 24 jos gyvenimo metus. Jis prašė šventosios Teresės, kad kaip ženklą, jog devyndienio malda išklausyta, jis gautų ką tik pražydusią rožę. Trečiąją devyndienio dieną vienas asmuo, suradęs Putingam, įteikė jam gražią rožę.
Tų pačių metų gruodžio 24 d. Putingam pradėjo antrąjį devyndienį ir kaip ženklo paprašė baltos rožės. Ketvirtąją dieną viena seselė slaugė jam atnešė baltą rožę: „Šią rožę Jums siunčia šv. Teresė.“ Nustebęs kunigas paklausė: „Iš kur ją gavai?“ „Buvau koplyčioje,- atsakė vienuolė,- kurioje yra gražus šv. Teresės paveikslas. Einant pro šventosios altorių, man po kojų nukrito šita rožė. Norėjau ją padėti atgal, bet man kilo mintis atnešti ją jums.“ Putingam gavo prašytųjų malonių ir pasiryžo minėtąjį devyndienį skleisti kaip bendrą žygį šv. Teresės garbei. Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei Bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų dalių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės užsimojimas buvo didžiulis - ji troško tapti misioniere, kad visame pasaulyje skleistų Evangeliją. Nors jos fizinis gyvenimas buvo trumpas, jos dvasinis palikimas gyvuoja iki šiol, įkvėpdamas daugybę žmonių siekti šventumo savo kasdieniame gyvenime per „mažąjį kelią“ - pasitikėjimą Dievu ir meilę.
