Japonų ugdymo filosofo, smuikininko Šiniči Suzuki (1898-1998) pedagoginė „Talentų lavinimo“ sistema remiasi unikaliu principu - kiekvienas vaikas gali išmokti. Pagrindinis jo ir tradicinės pedagogikos skirtumas - nuomonė apie žmogaus talentą. Tradiciškai manoma, kad talentas yra įgimtas. Tačiau Š. Suzuki teigia, jog kiekvienas vaikas gimsta su didžiule potencija išsiugdyti talentą, svarbu tikslingai kurti tam tinkamą aplinką.
Savo metodą pavadinęs „Motinos kalbos metodu“, Š. Suzuki teigia, kad visi vaikai išmoksta kalbėti be ypatingų pastangų ta kalba, kurią nuolat girdi savo aplinkoje. Tokį pat būdą galima pritaikyti mokantis bet kurį kitą dalyką. Išauginti muzikos profesionalą nėra pagrindinis Suzuki metodo tikslas. Juk pradėję mokyti vaiką rašyti, nesiekiame išauginti jo rašytoju. Arba mokydami jį skaityti, neruošiame jo būti aktoriumi! „Kažkas yra paskaičiavęs, jog penki procentai Šiniči Suzuki mokinių renkasi profesionalaus muzikanto kelią. Išgirdęs šiuos skaičius Šiniči Suzuki tvirtino: „Visų pirma aš noriu, jog jie užaugtų puikiais žmonėmis. Jei vaikas girdi gražią muziką nuo pat savo gimimo dienos, jei pats išmoksta ją groti, tokio vaiko širdy užauga švelnumas, jautrumas, savidrausmė ir ištvermė. Jei visos tautos susimąstytų ir pradėtų auginti gerus vaikus, galbūt daugiau nebebūtų karų“.
Svarbiausi Š. Suzuki ugdymo proceso bruožai
- Ankstyva pradžia: 3-4 metukų amžiaus vaikai yra nepaprastai imlūs ir smalsūs. Tokio amžiaus vaikai jau gali atlikti užduotus pratimus namuose su mama, nuo 3-5 minučių kelis kartus per dieną. Lavinama jų motorika, koncentracija. Pirmiausia vaikas mokomas taisyklingos laikysenos.
- Tėvai - namų mokytojai: Suzuki metode būtinas glaudus bendradarbiavimas: vaikas-mama-mokytojas. Tėvai dalyvauja pamokoje su vaiku kartą per savaitę, kad likusias šešias dienas namuose galėtų groti kartu su vaiku, padėti jam atlikti mokytojo paskirtas užduotis. Svarbiausias žmogus vaiko gyvenime yra mama. Grojančios mamos pavyzdys gali geriausiai paskatinti paimti į rankas muzikos instrumentą. Į pamoką vaikas ateina drauge su mama. Pirmiausia mama mokoma laikyti instrumentą, sugroti nesudėtingą kūrinėlį. Matydamas namuose kasdien (tai svarbu!) po truputį besimokančią mamą, vaikas norės pamėgdžioti. Tada jau mokytojas drauge su mama moko mažylį. Tėvai yra namų mokytojai, o pedagogas padeda tėvams lavinti vaiko gebėjimus, kurti muzikinę aplinką. Š. Suzuki teigia, kad gabumai nėra įgimti, o išugdomi, todėl reikia ugdyti kasdieninio mokymosi namuose įprotį. Įpročių ugdymas - lėtas procesas, reikalaujantis didžiulio užsispyrimo.
- Individualus mokymosi tempas: Viena iš pagrindinių Suzuki metodo nuostatų yra ta, kad mokymosi greitį diktuoja vaiko savybės ir mamos darbštumas, o ne programos bei mokytojų ambicijos. Vaikas mokosi pagal individualų mokymosi tempą. Mažylis gyvena savo ritmu, mokymasis jam ne našta, o žaidimas, įdomi veikla. Yra svarbu viešai parodyti savo pergales, užlipti ant scenos ir sugroti kūrinį, bet svarbiausia - pažinti ir nugalėti save, savo baimę, savo tingumą ir kiekvieną dieną būti geresniu, nei buvo vakar.
- Mokomasi groti iš klausos: Kaip vaikas išmoksta kalbėti, o tik tada skaityti ir rašyti, taip jis mokomas pirmiau groti iš klausos, tik vėliau iš natų. Kadangi Suzuki metodu vaikai pradeda groti būdami labai maži, natūralu, jog jiems simbolio ir jo išraiškos prasmė paaiškinama šiek tiek paaugus. Dažniausiai vaikas natų rašto mokomas tada, kai pradeda skaityti ir rašyti (5 - 7 metų). Taip pat, grojant iš klausos lengviau sutelkti dėmesį į laikyseną, garso kokybę. O vėliau mokytis mintinai sudėtingesnius kūrinius jiems yra daug lengviau.
- Visame pasaulyje vienas repertuaras: Suzuki repertuaras sudarytas iš 7-10 knygų, priklausomai nuo instrumento. Kūriniai knygoje sudėti tokiu būdu, jog išmokus vieną kūrinį, kitame panaudojama jau išmokta technika ir sužinoma dar viena. Taip vaikai mokomi groti nuosekliai, mažais žingsneliais. Skirtingų tautybių vaikams, susitikus tarptautinėse stovyklose, pasauliniuose kongresuose, kuriuose vyksta pamokos su geriausiais ekspertais, smagu bendrauti, groti ansambliuose.
Palankios ugdymui aplinkos kūrimas
- Muzikos klausymas: Vaikas kasdien klauso įrašus kūrinių, kuriuos jis mokysis groti. Šeimoje kuriama muzikinė aplinka: klausoma įvairios geros muzikos, vaikštoma į koncertus, kalbama apie muziką ir t.t.
- Pozityvus nusiteikimas ir pagyrimas: Savo vaiko pagyrimas yra tėvų kelias į sėkmę. Kiekvienas vaiko pasiekimas - šventė visai šeimai. Jis nuolat pagiriamas ir jam suteikiama galimybė demonstruoti savo pasiekimus.
- Nuolatinis kartojimas: „Žinojimas - dar nėra gebėjimas. Pakartojimas 10 000 kartų - tai yra gebėjimas“ (Sh. Suzuki). Vaikai nuolat kartoja repertuarą. Mokėti mintinai 30 ar daugiau kūrinių - įprastas dalykas. Naujų įgūdžių, naujų technikų mokomasi naudojant gerai išmoktus kūrinėlius. Be to, kartojant ankstesnius kūrinius jie grojami vis tobuliau.
- Grupinės pamokos: Grupinės pamokos yra neatsiejama, labiausiai motyvaciją didinanti, metodo dalis. Jose ugdomas vaikų jautrumas, drausmė, pagarba kitam žmogui, ištvermė, savivertė. Grodami kartu, vaikai mokosi iš labiau pažengusių savo draugų arba tampa pavyzdžiu jaunesniems.
Suzuki metodas Lietuvoje
Suzuki mokytojo vardas suteikiamas tik išlaikius Europos Suzuki asociacijos egzaminus. Lietuvos Suzuki asociacija kartu su Europos Suzuki asociacija organizuoja tęstinius kursus visiems muzikinį išsilavinimą turintiems mokytojams. Lietuvoje dirba smuiko, violončelės, fortepijono, gitaros, fleitos ir arfos Suzuki mokytojo sertifikatus turintys mokytojai.
Pradinio ugdymo kursas Suzuki progimnazijoje grindžiamas LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintomis Bendrojo ugdymo programomis. Kartu su klasės mokytoju pamokas veda mokytojai - dalykininkai. Vertinimo sistema neformali, pagrįsta skatinimu ir pagyrimais, vertinami ir vaikų pasiekimai, ir įdėtos pastangos. Apibendrintas dalykų vertinimas vyksta du kartus per metus, semestrų pabaigoje, suaugusius šeimos narius supažindinant su vaiko pasiekimais raštu ir individualiuose pokalbiuose. Klasių mokytojai ir tėvai kartu numato tolimesnio ugdymo eigą. Pradėti lankyti individualias instrumentinio muzikavimo pamokas (smuiko, fortepijono, violončelės, gitaros) galima bet kurioje pradinės mokyklos klasėje, muzikuojantiems vaikams sudaromos galimybės lankyti ansamblio ir muzikos rašto pamokas.
Atrankos į pirmą klasę buvo per vaikų atostogas. Vaikučiams duodamos užduotėlės atlikti, pavyzdžiui, paspalvinti, o po to prašoma spalvas pavardinti ir paskaičiuoti.
Suzuki metodo taikymas
Mokymasis groti su grupe atkreipia dėmesį į tai, kad dabar mes gyvename labai egocentriškoje visuomenėje, žmonėms sunkiai pavyksta vieni kitus išgirsti ir gerbti, nemokame kantriai palaukti. Muzikavimas Suzuki požiūriu - ne vien tik mokymas, tai yra bendravimas, savo socialinės aplinkos, savo draugų rato kūrimas. Nustatyta, jeigu mažiukai nuo 3-4 m. turės savo bendraminčių, paauglystės laikotarpis jiems greičiausiai bus lengvas. Suzuki tikslas tikrai nebuvo užauginti muzikos profesionalų, jo tikslas - užauginti žmogų, kuris suprastų, kas yra muzika, kas yra menas ir kokiu sunkiu darbu visa tai pasiekiama. Ir kokias dvasines vertybes suteikia muzika ir menas apskritai.
Mokosi abu - ir mama, ir vaikas, jie groja kartu, mokosi kartu žingsnis po žingsnio. Mokytojas parodo, mama pakartoja, paskui - ir vaikas. Mama lygiai taip pat kaip vaikas gali pradėti nuo nulio. Mamos pagalba vaikui pagal Suzuki metodą yra būtina, ypač kai kalbame apie ankstyvąjį muzikavimą, kuris prasideda nuo 3-4 m. Jeigu viskas paliekama tik savieigai, o vaikas muzika užsiima tik per pamokas, tokia veikla - tuščias reikalas. Tokius pačius žaidimus tėvai turi nuosekliai pakartoti kiekvieną dieną ir namuose. Per pamokas 3-5 minutes skiriame vaikui, visą kitą laiką - 25 minutes mokome tėvus. Paprastai tėvai mokosi greičiau ir jie tada moko savo vaiką.
Tam, kad vaikas pradėtų groti, mes turime paruošti jo kūnelį kaip instrumentą - turi būti pakankamai išlavinta smulkioji motorika, dėmesio koncentracija, laikysena. Pavyzdžiui, mažylis turi atsistoti ir ramiai pastovėti tris minutes, tokiam mažam žmogučiui tai gan sunki užduotis. Arba ramiai stovėdamas atlikti tam tikrus ritminius pratimus. Jei kalbėtume apie smuiką, tai būtų tiesiog palaikyti stryką. Bet tai darome ne tiesiai jį duodami, o tarkime, paberiame dėžutę pieštukų - ir tiek, kiek jų yra, reikia palaikyti taip, kaip laikomas strykas. Mokytojas sudėlioja vaiko rankytę ir pirštukus taisyklingai ir kiekvieną pirštuką priglaudę skaičiuojame iki trijų. Tokie judesiai vaikiuko visiškai nevargina, nes skirtingos spalvos pieštukas jam kelia asociaciją, kad jis atlieka skirtingą veiksmą. Tokių žaidimų Suzuki metodikoje yra labai daug, jie apgalvoti ir praktiški, turintys savo tikslą ir taisykles. Vaikui tikrai neaiškiname, ko mes siekiame, žaidžiame, ir tiek.
Labai daug dėmesio skiriama neverbalinei kalbai - vaikui stebėti ir pamatyti. Pagal Suzuki metodą sukurta daug pratimų, kurie leidžia vaikams bendrauti be žodžių. Juk 90 proc. visos informacijos mes gauname neverbaline kalba. Pavyzdžiui, mokytojas daro kokius nors judesius, o vaikai turi žaibiškai jį mėgdžioti. Iš pradžių gali judėti visu kūnu, po truputėlį „smulkindami“ judesius, pavyzdžiui, vos mirktelėdami akį, o vaikas visa tai turi pastebėti ir atkartoti. Tai labai svarbus bendravimo būdas, stovint scenoje, dažniausiai Suzuki metodo mokiniai groja ansambliuose, tai yra šio mokymo filosofijos dalis.
Tėvai dabar dažnai dirba vairuotojais, nes tenka savo vaikus vežioti į darželius, mokyklas ir būrelius. Įsivaizduokite, kad randate būrelį, kurį lankote kartu su vaiku. Konsultuoja Suzuki metodo centro smuiko mokytoja Jelena Gliaudelienė.
Suzuki metodo užsiėmimai padeda suprasti, kad mes esame tik maža dalelė didelio pasaulio, esame tarsi ląstelė, kuri, kad išgyventų, turi būti darnoje su kitais ir su savimi.
Kiekvienam vaikui labai svarbu matyti gražiai grojančią mamą, jie už jas labai išgyvena. Pamenu, buvo toks atvejis, mama gydytoja turėjo daug budėjimų ir šiek tiek nespėjo pagal sūnaus lygį, tai vaikas man ją „skundė“: „Pasakykite mano mamai, kad labiau pasistengtų…“ Tuomet mes kalbėjome, kaip jis pats gali padėti savo mamai ir taip prisiimti atsakomybę. Taip mes tampame lygiaverčiais partneriais, nė vienas nėra už kitą viršesnis.
Visas mokymas individualizuotas, repertuaras yra visiems bendras, bet kokiu greičiu jūs jį išmoksite, priklauso tik nuo jūsų pačių. Jeigu vaikas, tarkime, pradeda groti rugsėjį, o per Naujuosius jau moka dešimt dainelių, jis pereina į aukštesnę grupę, joje jo laukia sudėtingesni kūriniai. Labai įdomu, kad būna, jog grupės labai susidraugauja ir nenori palikti savo mažo kolektyvo. Tada visiems atsiranda didelė motyvacija kuo geriau mokytis, vienu tempu, kad visi galėtų kartu keliauti, dalyvauti tuose pačiuose festivaliuose.
Kai mažesnis vaikas ateina į didesniųjų grupę, tas mažas būna labai patenkintas ir greitai mokosi, o jeigu vyresnįjį nusiunti į mažiukų grupę, prasideda skundai, kad iš to jis nieko negauna, nieko neišmoksta, ten nuobodu ir pan. O mes paaiškiname, kad taip tas vyresnis vaikas gauna kitą pamoką - pagarbos ir nuolankumo. Jis - vyresnis, mažiukų grupėje yra tarsi nematomas mokytojas, jis savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus.
Tiems tėvams, kurie lanko Suzuki metodo mokyklą, lengviau bendrauti su savo vaikais, nes nuo mažų dienų užmezgamas labai artimas ryšys ir tėvai su vaikais kalba ne tik apie buities problemas. Jeigu norime patikrinti vaiko žinias, neegzaminuojame jo, o tiesiog pasikeičiame vaidmenimis - aš groju, o vaikas man aiškina, kaip aš tai darau.
