Pagalbinis apvaisinimas (PAB), dar vadinamas dirbtiniu apvaisinimu, yra medicininė procedūra, padedanti poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Tai yra gana sudėtingas procesas, kuris apima keletą etapų.
Nevaisingumo priežastys ir pagalbinio apvaisinimo metodai
Statistikos duomenimis, net kas penkta pora susiduria su nevaisingumo problema. Ir nors tokių porų vis daugėja, dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o pagalbinio apvaisinimo procedūras gaubia paslaptis. Nevaisingumo priežastys skirstomos taip: 40 proc. šeimų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. šeimų nevaisingumo priežastys yra neaiškios, dar 10 proc. šeimų yra nevaisingos dėl abiejų bėdų. Priklausomai nuo situacijos - pasiūlomas konkrečiai porai labiausiai tinkamas pagalbinio apvaisinimo (dirbtinio apvaisinimo) metodas.
Pagalbinio apvaisinimo priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia - moters nevaisingumas, kuris gali būti susijęs su ovuliacijos sutrikimais, kiaušidžių problemomis, užsikimšimais kiaušintakiuose ir kt. Arba - vyro nevaisingumas, kuris susijęs su mažu spermos kiekiu, prasta spermos kokybe, sutrikusiu spermos judėjimu ir kt.
Dažniausiai taikomi pagalbinio apvaisinimo metodai yra:
- In vitro fertilizacija (IVF) - kai kiaušinėliai išimami iš moters kiaušidžių ir apvaisinami vyro spermatozoidais laboratorijoje. Vėliau embrionai perkeliami į moters gimdą.
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) - kai vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušinėlio vidų. Šis metodas taikomas, kai vyro spermos kokybė yra prasta.
- Intrauterininė inseminacija (IUI) - kuomet vyro sperma specialiai paruošiama ir įšvirkščiama į moters gimdą. Tai pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
IVF proceso etapai ir trukmė
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) - vienas dažniausiai taikomų pagalbinio apvaisinimo metodų. IVF procesą sudaro dvi pagrindinės fazės - stimuliavimo ir kiaušinėlių surinkimo-perkėlimo. Tiksliau, dirbtinis apvaisinimas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Diagnozė ir tyrimai gali trukti kelias savaites. Stimuliacija trunka 10-14 dienų. Kiaušinėlių surinkimas yra nedidelė chirurginė procedūra, kuri trunka apie 20-30 minučių. Apvaisinimas ir embrionų auginimas bei implantavimas trunka 3-5 dienas. Dirbtinio apvaisinimo trukmę koreguoja ir pasirinktinas metodas. Įvairių metodų (IVF, ICSI ir kt.) trukmė gali skirtis.
Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvios judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Embrionų auginimas ir vertinimas
Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu. Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai - tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas). Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3). Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo. Į moters gimdą gali būti patalpinami ne tik aštuonių, bet ir keturių lastelių embrionai. Gana dažnai embrionai yra auginami ir ilgiau, iki blastocistos stadijos. Susiformavusi blastocista nedelsiant turi būti perkeliama į gimdą, nes kitu atveju, neturėdama kur implantuotis, ji žūsta. Jeigu ji yra gimdoje - sėkmės atveju implantuojasi. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos.
Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos. Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu.
Emocinis ir fizinis iššūkiai
Poros dažnai pyksta, jaučia skausmą, baimę, gailisi savęs, koneveikia likimą ir t. t. Abiejų fazių metu moterys gali jausti diskomfortą ar net nedidelį skausmą. Vienas pagrindinių fizinių iššūkių - vaisingumo hormonai. Daugelis moterų mini šalutinį jų poveikį: nuotaikų svyravimus, pilvo pūtimą, karščio bangas, dirglumą. Daugelis porų, pasiryžusių dirbtiniam apvaisinimui, jaučia fizinį ir emocinį nuovargį. Dar prieš pasiryždami IVF, vaikelio norintys susilaukti partneriai jaučiasi išsekę dėl nuolatinės kovos su nevaisingumu. Daugelis porų pastebi, kad jų gyvenimą ir interesus itin apribojo atliekamos procedūros: daug mėnesių tenka planuoti ciklą, iš naujo po nesėkmės ruoštis naujam ciklui ir vėl bandyti. Gydymas galiausiai užvaldo mintis, ir tai tampa viena pagrindinių pokalbių temų bei didžiausias ateities planas.
Šiuo įtemptu laikotarpiu itin svarbu rasti tinkamiausią būdą pasirūpinti savo fizine ir dvasine sveikata. Atsipalaidavimo treniruotės - tai įvairios metodikos, skirtos raumenų įtampai sumažinti, protui nuraminti ir įkyrioms mintims atsikratyti. Atsipalaidavimo sesijų tikslas - paskatinti organizmą natūraliai atsipalaiduoti: sulėtinti kvėpavimą, sumažinti kraujospūdį. Atsipalaidavimo metodai apima gilaus atsipalaidavimo, meditacijos, vaizdinių bei laipsniško raumenų atpalaidavimo praktikas.
Nevenkite išsipasakoti ir kitiems žmonėms: nesukraukite visko ant partnerio pečių. Daugelis IVF procedūrai pasiryžusių porų yra įkopusios į ketvirtąjį dešimtmetį, todėl joms svarbu sveikai maitintis, daugiau judėti ir kt.
Sėkmės veiksniai ir etiniai aspektai
Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai, naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane) ir t.t. Neabejotinai, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje. „Northway” vaisingumo centro laboratorijoje veikia nustatyta kontrolės sistema, kasdien vykdoma dviguba patikra, kuri atitinka nustatytas normas ir užtikrina gerą laboratorijos darbą. Nuolat vykdoma paviršių užterštumo kontrolė, imami ir vertinami mikrobiologiniai mėginiai. Kaip teigia Vilniaus visuomenės sveikatos centras, vienas svarbiausių veiksnių pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje apdorojant audinius ir ląsteles yra oro kokybė. Ji gali turėti įtakos audinių ir ląstelių užteršimo rizikai. Bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai gali sąlygoti embrionų žūtį. Todėl mūsų laboratorijos patalpose taikomi aukšti patalpų švaros reikalavimai, o oras filtruojamas Hepa filtrais. Šie filtrai sulaiko itin smulkias daleles, tokias kaip virusai, dujų molekulės ir bakterijos. Tai labai svarbu, nes aplinkos sąlygų veikiamų ląstelių apdorojimas turi būti atliekamas aplinkoje, kurioje yra nustatytos kokybės oras ir švarumas, kad būtų kuo labiau sumažinta užteršimo rizika. Europoje yra labai nedaug pagalbinio apvaisinimo laboratorijų, kur būtų įrengta tokia ventiliacinė sistema.
Vienintelis skirtumas, kad iš moters organizmo specialia adata yra atsargiai surenkamos ir išimamos kiaušialąstės ir įdedamos į lėkštelę su specialiu skysčiu. Į tą pačią lėkštelę yra įleidžiama sperma. Tada lėkštutė yra uždengiama ir įdedama į inkubatorių, kuris sukuria sąlygas, labai artimas mamos organizmui. Inkubatoriuje ta lėkštelė laikoma 3-6 paras. Jau antrą parą yra matoma gyvybės užuomazga - tai embrionas, sudarytas iš keturių ląstelių, o trečią parą embrioną sudaro jau 6-8 ląstelės. Dažniausiai antrą arba trečią parą embrionas itin plonu kateteriu yra įdedamas į gimdą. Tai visa pagalba, kurią žmogaus gyvybei užsimegzti gali padėti gydytojai. Nors pats apvaisinimas vyksta ne moters kūne, tačiau vyro ir moters ląstelės turi susijungti pačios: jeigu spermatozoidas neapvaisina ląstelės, žmogus neturi galių niekaip jo paveikti. Negali medikai nulemti ir to, koks vaikelis gims, tačiau atliekant dirbtinį apvaisinimą įmanoma išvengti kai kurių apsigimimų. Tarkim, jeigu per mikroskopą matyti, kad į vieną kiaušialąstę įlindo du spermatozoidai, toks embrionas nėra dedamas į gimdą, nes vaikelis būtų apsigimęs. Vadinasi, galima paneigti sklandantį mitą, kad po taikyto dirbtinio apvaisinimo yra daugiau apsigimimų.
PAB procedūra yra skaičiuojama kaip sėkminga tada, kai gimsta sveikas naujagimis. Taigi, kiekvieną kartą pradedant IVF ciklą yra 30% tikimybė, kad jis pasiseks. Bet, kad ir kaip bebūtų apmaudu, tai nereiškia, kad 3 ciklai duoda beveik 100%. Tai yra įskaičiuojant ir pastojusias jau per pirmą ciklą, ir per antrą. Kad ir kuriame etape ar cikle būtumėte, tikėkite savimi ir nepraraskite vilties.
Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkante, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimo atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui.
Bažnyčios pozicija vienareikšmiška - dirbtinis apvaisinimas nėra moraliai nei geras, nei blogas, jei kalbame bendrai, bet turime kalbėti apie atskirus metodus. Bažnyčia pasisako prieš tam tikrus metodus, kurie yra vertinami kaip nemoralūs dėl labai aiškių moralinių kriterijų. Norint, kad dirbtinis apvaisinimas pagal Bažnyčios moralinį mokymą būtų moralus, turi būti išpildomi trys kriterijai. Apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės, kad tai būtų vyras ir žmona, ir po to gimęs vaikas turėtų savo genetinius tėvus. Kitas reikalavimas, apvaisinimas turi įvykti in vivo - moters organizme. Trečias reikalavimas - turi būti santuokinio akto integralumas, kitaip sakant, vaiko atsiradimas negali būti atskirtas nuo sutuoktinių meilės perdavimo.
Taip pat svarbu paminėti, kad dirbtinio apvaisinimo procedūros negydo nevaisingumo. Pavyzdžiui, jeigu yra kiaušintakių nepraeinamumas, medikai daro rekonstrukcines kiaušintakių operacijas. Čia yra nevaisingumo gydymas, nes atstato kiaušintakio nepraeinamumą. 8 proc. moterų tokiu būdu grįžta vaisingumas. Tokiai moteriai atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūrą, ji ir toliau liks nevaisinga.
Vienas prancūzų mokslininkas yra net parašęs veikalą „Embrionas ant kušetės”. Jis rašo apie išlikimo kaltės sindromą. Šitas sindromas pirmą kartą buvo aprašytas po Vietnamo karo. Kariai, likę gyvi, jautėsi kalti, kad jie gyvi, o kiti žuvo. Dabar toks dalykas išryškėja su dirbtinio apvaisinimo pagalba gimusiems vaikams. Po intracitoplazminės injekcijos išgyvena vos keli embrionai, taip pat daug embrionų žūsta ir po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros. Todėl galima vienareikšmiškai teigti, kad gerokai daugiau embrionų žūsta nei gimsta.
Vaikas, gimęs po dirbtinio apvaisinimo procedūros, nenustoja būti vertybė. Nepaisant to, kaip jis buvo pradėtas, jis pats yra gėris. Tačiau reikia kalbėti apie psichologines pasekmes vaikams, kurie gimė po dirbtinio apvaisinimo.
Vaikas į šeimą ateina kaip dovana. Sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam per santuokinį aktą, o vaikas yra to dovanojimo apvainikavimas, jis į santuoką ateina kaip dovana. O dovaną gali gauti arba negauti. Dovana yra tai, ko aš negaliu nusipirkti. Jeigu galvojam apie vaiko gerovę, tai nėra jo gerovė būti užšaldytam, atšildytam, sunaikintam. Nėra vaiko gerovė nežinoti, kas tavo tėvai.
Tėvystė ir motinystė yra prigimtiniai dalykai. Vieni planuoja vaikus, kiti apie tai negalvoja. Jeigu šeima nusprendžia, kad nori turėti vaikų ir jiems nepavyksta, mes labai dažnai matom, kad jie jaučiasi nevisavertiški. Jei lytinio akto tarp vyro ir moters metu įvyksta natūralus apvaisinimas, spermatozoidas(-ai) apvaisina moters organizme esantį(-ius) kiaušinėlį(-ius) ir užsimezga nauja gyvybė.
tags: #susilaikymas #pries #inseminacija
