Inana yra viena svarbiausių dievybių Šumerų mitologijoje, turinti didelę reikšmę Senovės Mesopotamijoje. Ji žinoma ir kaip Ištar akadų kultūroje, yra daugialypė deivė, simbolizuojanti meilę, vaisingumą, karo ir kovos aspektus. Jos kultas ir mitai buvo plačiai paplitę ir vėliau įtakos turėjo kitoms Mesopotamijos kultūroms.
Inanos įvaizdis ir vaidmuo
Inana yra vaizduojama kaip stipri ir galinga deivė, kurios įvaizdis yra įvairus:
- Meilės ir Vaisingos Deivė - Inana dažnai vaizduojama kaip meilės ir vaisingumo dievė, kuri rūpinasi ne tik žmogaus emociniu gyvenimu, bet ir gamtos vaisingumu. Ji buvo gerbiama kaip globėja, suteikianti meilę ir aistrą žmonėms.
- Karo ir Kovos Deivė - Be meilės ir vaisingumo aspektų, Inana taip pat yra kovos ir karo dievė. Ji dažnai vaizduojama kaip drąsi kariai ir vadovė, galinti vadovauti mūšiams ir kovoti dėl savo tikslo.
- Dangaus ir Žemės Dievė - Inana buvo siejama su dangaus ir žemės elementais, taip pat su mėnuliu ir planetomis. Jos kultas apėmė ir dangaus, ir žemės aspektus, rodančius jos svarbą visoje gamtoje.
Inana turėjo labai įdomų ryšį su ryto ir vakaro žvaigžde - Venera. Tai nebuvo atsitiktinumas, o jos galios įrodymas, nes ji valdė ir dangaus šviesą, ir žemės gyvenimą. Vienas mažiau žinomų jos aspektų yra jos ryšys su alumi ir gėrimais. Kai kuriuose tekstuose ji minima kaip ta, kuri moko žmones gaminti gėrimus, kurie suteikia džiaugsmo ir laikinai padeda pamiršti rūpesčius. Be to, Inana buvo labai susijusi su didingais medžiais, ypač su gluosniu. Šis medis buvo laikomas jos šventu medžiu, o jos šventyklos buvo puošiamos gluosnio šakomis. Tai simbolizavo jos gyvybės jėgą, kuri gali augti net sunkiausiomis sąlygomis.
Senovėje tikėta, kad dievai ir deivės turi ypatingų galių ir globoja tam tikrą sritį: meilę, grožį, vaisingumą, vaidus, mirtį ir kt. - visa, kas susiję su gyvenimu. Labiausiai mistifikuotas buvo gimimas. Vaisingumas ir seksualumas buvo laikomi pagrindiniais elementais, lemiančiais šeimos ir rasės išlikimą.
Inana buvo garbinama Uruke, ten stovėjo jai paskirta E-anna šventykla. Inana mitologijoje labai nepastovi, klastinga, gudri. Labiausiai paplitusi buvo tradicija, pagal kurią Inana laikyta dangaus dievo An dukra. Būta ir kitos tradicijos, pagal kurią ši deivė laikyta mėnulio dievo Nanos ir deivės Ningalės dukra. Kai kada laikyta ir Enlilio dukra. Pradžioje ji buvusi Aratos valdove, bet jos nuolaidumu vėliau ėmęs naudotis Urukas. Manoma, kad deivės vaizdinys susiklostė, susiliejus keletui vietinių dievybių, svarbiausia iš kurių buvo Uruko Inana.
Inana minima daugelyje mitų. Vienas iš svarbiausių Inana mitų yra jos kelionė į požemius, kur ji susiduria su savo seserimi Ereshkigal, požemio dieve. Ši kelionė simbolizuoja mirties ir atgimimo ciklą. Pasakojimas apima Inanna nusileidimą į požemius, kur ji patiria mirtį, tačiau vėliau grįžta į gyvųjų pasaulį, atnaujindama savo jėgas. Pasakojamas mitas apie Inanos mirtį - ji patekusi į požemio karalystę pas deivę Ereškigal. Ten buvo vedama per 7 vartus, kur ties kiekvienais turėjo atiduoti po vieną iš savo 7 magiškų apdarų. Praėjusi pro vartus ir likusi nuoga, Inana buvo nužudyta Ereškigal. Vėliau Enkis nusiuntė į požemį du demonus, kurie atgaivino Inaną. Tačiau ji negalėjo palikti mirusiųjų karalystės, neatsiuntusi ko nors vietoj savęs. Deivė sužinojo, kad jos vyras Dumuzidas Piemuo visiškai jos negedėjo ir mėgavosi malonumais, todėl pasirinko jį, kaip jos išpirką iš požemio. Demonai sučiupo Dumuzį ir nugabeno pas Erškigal. Dumuzio sesuo Geštinana pasiaukojo ir pusę metų pavaduodavo Dumuzį.
Kitas svarbus mitas yra Inana santykiai su Dumuzidu (Tammuzu), žemės dievu, kurio mirtis ir atgimimas taip pat simbolizuoja gamtos ciklus ir derlingumą. Šis mitas apima Inana ir Dumuzido meilės istoriją bei jo mirtį ir sugrįžimą, kaip sezoniškumo simbolius.
Inana pasirodo ir Epoje apie Gilgamešą, kur jos veikla ir įtaka yra matoma per įvairius herojų nuotykius ir konfliktus. Apie Inaną taip pat pasakojama mite „Inana ir Bilulu“. Pirmojoje teksto „Gilgamešas, Enkidu ir požemio pasaulis“ dalyje pasakojama, kaip Inana Uruke persodina šventąjį halub medį.
Kultas ir šventės
Inanos kultas buvo plačiai paplitęs Senovės Šumerų miestuose, ypač Uruke. Ji buvo garbinama per įvairias ceremonijas ir ritualus, įskaitant:
- Šventyklos Ritualai - Inanos šventyklos buvo svarbios religinių ritualų vietos, kuriose buvo atliekami įvairūs ceremoniniai veiksmai ir aukos.
- Festivaliai - Buvo švenčiami įvairūs festivaliai, skirti pagerbti Inaną, kurie dažnai buvo susiję su gamtos ciklais, derlingumu ir meilės simbolika.
Literatūriniai šaltiniai
Inanos mitai ir kultas yra dokumentuojami įvairiuose Šumerų literatūriniuose šaltiniuose:
- Epochos apie Inaną - Šumerų literatūroje yra įvairių eiliuotų pasakojimų apie Inaną, tokių kaip „Inana ir Dying Gods“, kurie pateikia išsamią jos gyvenimo ir veiklos apžvalgą.
- Šumerų Tekstai - Įvairūs Šumerų raštai ir šventyklos tekstai aprašo Inanos vaidmenį ir jos garbinimo praktikas.
Inana yra svarbi ir kompleksiška deivė Šumerų mitologijoje, simbolizuojanti meilę, vaisingumą, kovą ir gamtos ciklus. Jos mitai ir kultas rodo Senovės Mesopotamijos žmonių vertybes ir religinius įsitikinimus apie gamtos jėgas, sezoninius pokyčius ir gyvenimo bei mirties ciklus. Inanos legendos yra svarbi dalis Šumerų kultūros ir jų literatūros, turinti ilgalaikę įtaką vėlesnėms Mesopotamijos ir Artimųjų Rytų kultūroms.
Kitos panašios vaisingumo, meilės ir karo deivės kitose mitologijose:
- Afroditė - graikų meilės ir grožio deivė. Paris iš Trojos Afroditei padovanojo nesantaikos obuolį, kuriuo paskelbė, kad ji gražiausia iš visų deivių ir taip pradėjo Trojos karą.
- Ištara - Asirijos ir Babilono deivė, simbolizavusi našumą, meilę, karą ir seksą.
- Venera - romėnų meilės ir grožio deivė. Romėnai graikų deivę Afroditę tapatino su Venera. Be to, Venera yra italų augalijos ir sodininkystės deivė.
- Frėja - Skandinavų mitologijoje Frėja - vaisingumo deivė, Njordo ir Skadi duktė.
- Nugua - iš pradžių buvo Kinijos deivė kūrėja.
Ninisina - gydymo deivė šumerų mitologijoje, Isino miesto deivė globėja. Žinios apie Ninisinos kultą siekia ankstyvąjį dinastinį laikotarpį - ji minima Faros dievų sąrašuose. III tūkst. pr. m. e. Ninisinos kultas iš Isino paplito ir kituose Šumero miestuose, pavyzdžiui, Lagaše. II tūkst. pr. m. e. pradžioje išaugus Isino valstybės galiai, vadinamuoju Isino laikotarpiu (2017-1794 m. pr. m. e.), išaugo ir deivės Ninisinos kulto svarba. Iš šio laikotarpio žinomas jos epitetas „didžioji juodagalvių gydytoja“. Buvo tikima, jog tam, kad ši deivė padėtų, reikia ištarti tinkamą užkalbėjimą. Be to, Ninisina iš Inanos perėmė kai kuriuos karo dievybės bruožus. Kaip ir Inana, kadaise buvo vadinama „didžiąja Anu dukra“. Isine buvo jai skirta É-galmah šventykla, yra išlikęs šventyklos himnas, kuriame deivė įvardijama „motina žyne (hierodule)“ (šum. ama nu.gig), kurios „žodžiai užpildo dangų“. Ninisina buvo siejama su šunimis. Atliekant kasinėjimus É-galmah šventyklos vietoje, aptikta daug šunų griaučių. Kadangi daugelis šunų buvo sergantys ir sužeisti, gali būti, kad jais čia buvo rūpinamasi. Ninisina minima pasakojime „Enkis ir pasaulio tvarka“. Inana skundžiasi, kad Ninisina paveržė iš jos Anu hierodulės poziciją, pasisavino šuba akmens papuošalus. Taip pat žinomas eršemma religinis tekstas. Jame pasakojama, kaip Ninisina, apimta nerimo, klajojanti Arali dykroje, jos šventykla sugriauta. Deivė šaukiasi dievo Enlilio, o šis jai parodo Likimo lenteles, kuriose yra ir įrašas apie ją ištikusią nelaimę. Pagalbos bando šauktis ir Ninisinos motina, tačiau veltui - sušunka, kad jos vaikas miręs. Yra žinomas ir kitas pasakojimas, anot kurio, Ninisina džiaugsmingai sugrįžta į savo šventyklą. Be to, yra išlikę keletas deivę šlovinančių šumerų himnų, taip pat karališkųjų himnų. Ninisina minima ir įvairiose raudose, kaip antai „Raudoje apie Ūrą“, „Raudoje apie Šumerą ir Ūrą“, „Raudoje apie Nipūrą“.
GEROS ŽINIOS- I.Vegėlės užkurta telktis spartėja ir plečiasi! Santykiai su Baltarusiją šiltėja.
Lietuvių mitologijoje svarbiausią triados - Dievas, Perkūnas, Velnias - santykiai ir jų sąsajos su Laime yra painūs. XIX a. pabaigoje-XX a. Dievas ir Perkūnas yra artimos hierarchijos ar net lygūs. Perkūnas yra Dievo tarnas, jo sukurtas ir Dievo paimtas į dangų. Jo kilmė tabuizuota, bet jis dažnai vadinamas Dievaičiu, kas gali reikšti Dievo sūnų. Perkūnas yra labai galingas, artimas Dievui, kadaise valdęs pasaulį. Velnias yra jo priešas, kurį Perkūnas persekioja, norėdamas nuskaistinti pasaulį. Perkūno ir Velnio nesantaika yra labai sena, kilusi dar pasaulio kūrimo laikais. Priežastys gali būti įvairios: Velnio vagystės, moters pagrobimas, arba principinė dangaus ir požemio, tvarkos ir chaoso opozicija.
tags: #sumeru #vaisingumo #ir #nesantaikos #deive
