Lietuvos visuomenę sukrėtė tragiška keturmečio mirtis, kilusi nuo patėvio ir motinos smurto, sukėlusi daugybę diskusijų apie vaikų auklėjimą. Krikščionys neretai tvirtina, jog Biblija ne tik pateisina tėvus, drausminančius savo vaikus fizinėmis bausmėmis, bet ir skatina juos tai daryti.
Šventojo Rašto interpretacija
Jei pažvelgtume į Šventąjį Raštą pažodžiui, galėtume suprasti, kad krikščionybė pateisina fizines bausmes. Laiške žydams rašoma, kad „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Hbr 12, 6). Patarlių knyga teigia, kad „kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso“ (Pat 13, 24). Tačiau pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę.
Šventajame Rašte niekur nėra skatinamas smurtas prieš vaikus, kalbama tik apie bausmes, kaip kad toje eilutėje apie rykštę. Tais laikais fizinės bausmės buvo įprastas dalykas, tačiau tai buvo bausmės, o ne smurtas. Pati rykštė pirmiausiai yra metafora. Bausmių sistema turi egzistuoti, nes bausmė yra natūrali mūsų elgesio pasekmė. Svarbiausia, kad ji nežemintų žmogaus orumo. Visiškas bausmių atsisakymas būtų klaida, nes užaugintume egoistą, ribų nežinantį vaiką.
Pavyzdžiui, aš vaikystėje žinodavau, kad jeigu per savaitę gausiu du dvejetus, tėvai manęs savaitgalį nesives į spektaklį, kuriuos labai mėgdavau. Ši bausmė buvo pagrįsta ir tai nebuvo smurtavimas. Bažnyčioje galioja kanonų teisė, visuomenėje - baudžiamoji teisė. Tačiau teisėje pabrėžiama, kad bausmė turi padėti žmogui pasitaisyti.
Skaitant Senąjį Testamentą, galima rasti labai daug gražių žodžių apie šeimą, o apie smurtą prieš vaikus praktiškai nieko nėra, tik paminėtos bausmės. Šiandien fizinės bausmės dažnai virsta smurtu. Žmogus peržengia bausmės ribas ir pradeda smurtauti. Tuo tarpu Naujajame Testamente matome, kad vaikų teises visų pirma gynė pats Jėzus. Jis sakė „leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mk 10, 14), jis laimino vaikus ir padarė juos pavyzdžiu suaugusiems. Toje visuomenėje tai tikrai buvo neįprasta.
Taip pat Naujajame Testamente randame eilutę, prisakančią tėvams neerzinti savo vaikų (Kol 3, 21), kitaip tariant, nesmurtauti prieš savo vaikus.
Vaikų auklėjimo tikslas
Koks yra vaikų auklėjimo tikslas? Ko norite savo vaikams? Vieni iš mūsų pasakytų: „Norėčiau, kad vaikai būtų sveiki ir laimingi. Norėčiau, kad užaugę jie įgytų gerą išsilavinimą, rastų gerą darbą, susituoktų su geru žmogumi ir gyventų gerą gyvenimą.“ Tai daugumos tėvų „amerikietiška svajonė“.
Koks jūsų tikslas? Galbūt geriau būtų klausti, kokius tikslus kelia Dievas jums, kaip vaikų tėvams? Jei esate krikščionis, būtent taip turėtumėte ir mąstyti. Iš patirties žinau, kad dauguma tėvų šito tikslo siekia iš nežinojimo ar įpratimo. Jų auklėjimas sutelktas į tai, ko jie nenori, o ne į tai, ko jie norėtų: Aš NENORIU, kad jie vartotų narkotikus ar alkoholį. Aš NENORIU, kad jie gyventų nesantuokinį lytinį gyvenimą. Aš NENORIU, kad jie susidėtų su blogais draugais. Aš NENORIU, kad jie darytų man gėdą. Ir tai vyksta nuo mažų dienų.
Tokio auklėjimo tikslas - tiesiog apsaugoti nuo blogio ir suvaldyti elgesį. Jūs darysite viską, kad tik vaikai nesielgtų netinkamai - šauksite, gąsdinsite, bauginsite, versite jaustis kaltais, manipuliuosite.
Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ (Mt 15, 7-9).“ Ar girdite, ką sako Jėzus? Jei mūsų širdis ir rankos (vidus ir išorė) veikia atskirai, tai vadinama veidmainyste. Tai netikra. Jėzui nedaro įspūdžio tiesiog gerai besielgiantys žmonės, o ir šie Jį atstumia. Nes Jėzus žino tai, ką mes esame praktiškai pamiršę: mes žiūrime į išorę, o Dievas žiūri į širdį.
Ar suprantate? Jei jūsų auklėjimo tikslas yra pakeisti elgesį, ir jei pokyčiai prasideda ne nuo širdies, jūsų vaikams ne tik nepasiseks, jie tiesiog bus pasmerkti. Supraskite, kad bet kokie teigiami elgesio pokyčiai geriausiu atveju bus laikini. Kodėl? Būtent širdyje slypi tikrasis žmogus: „Kaip vanduo atspindi veidą, taip žmogaus širdis atspindi žmogų“ (Pat 27, 19). Išorinės taisyklės bejėgės suvaldyti kūną: „Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms („Neliesk! Neragauk! Neimk!“ - visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą (Kol 2, 20-23).“ Ar supratote paskutinę mintį? Jei jūsų auklėjimo tikslas bus suvaldyti netinkamą elgesį, tikslą galite pasiekti, bet jūsų pergalė bus laikina.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios mūsų tikslas neturėtų būti tik pakeisti elgesį. Atsiverskime Laišką romiečiams: „O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23). Tai sukrečia. Netgi doras elgesys, kuris nekyla iš tikėjimo, yra nuodėmė! Galiu tai pasakyti kitaip: viskas, tai yra bet koks veiksmas ar požiūris, kuriam trūksta pasitikėjimo Dievu, yra nuodėmė, ir visiškai nesvarbu, ar tai žmonėms atrodo dora. Taigi jūsų vaikas gali būti pats doriausias, neperžengti griežčiausių moralės ribų, bet Paulius rašo, kad jei jo elgesys nėra paremtas tikėjimu į Kristų, jo moralė yra nuodėminga. Jis elgiasi dorai, nes mano, jog Dievui bus priimtinas dėl savo gerų darbų, o ne tik dėl to, jog tiki Jėzumi Kristumi.
Jei mes siekiame tik suvaldyti netinkamą elgesį ar net paskatinti gerą, Biblija sako: „Tai nėra visiškai gerai.“
Pirmasis tikslas: dvasinė kova
Pirmasis tikslas: vaikai turi suprasti, kad kovoja dvasinę kovą. Fizinis pasaulis nėra tolygus tikrovei. Aš noriu, kad mano vaikai suprastų, jog šis pasaulis - dar ne viskas. Nenoriu, kad jie tikėtų, jog tikrovė yra vien tik tai, ką galima pamatyti, paragauti ir paliesti. Aš noriu, kad mano vaikai turėtų tvirtai susiformavusius įsitikinimus, kuo jie tiki. Aš noriu, kad jie stebėtų kultūrą, kurioje gyvena, ir mokytųsi būti misionieriais, besidominčiais kultūra Atpirkimo požiūriu.
Tačiau manau, kad yra dar didesnis Dievo tikslas. Būti misionieriumi yra gerai. Turėti stiprius krikščioniškus įsitikinimus yra gerai. Suprasti, jog egzistuoja daugiau nei fizinis pasaulis, - nuostabu. Tai daugiau nei užauginti gerus vaikus, kurie taps gerais suaugusiais žmonėmis ir gerais piliečiais, daugiau nei užauginti išsilavinusius ar sėkmingus vaikus, daugiau nei būti tikrais, kad jie susituoks su tinkamu vyru ar moterimi. Pagrindinis auklėjimo tikslas - ugdyti vaikų širdis, o svarbiausia - išugdyti vaikų širdis, atviras Dievui.
Kaip ugdyti vaikų širdis?
-
Pažvelkime į Patarlių knygą (ypač į pirmuosius 9 skyrius). Iš visų Biblijos knygų mums ją lengviausia suprasti. Štai kodėl aš raginu Patarlių knygą skaityti savo vaikams. Atkreipkite dėmesį - didžioji dalis Patarlių knygos parašyta kaip nurodymai vaikams. Autorius vis kartoja ir kartoja: „Mano sūnau, paklausyk.“ Tai tėvo pamokymai. Ką daugiausia autorius pabrėžia savo pamokymuose - širdį! Jis sako: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“ (Pat 4, 23). Ar girdite, ką sako knygos autorius? Viskas trykšta iš širdies. Iš tiesų Raštas mums vis kartoja ir kartoja, jog vienaip ar kitaip išorinis elgesys liejasi iš širdies. Nuo širdies priklauso jūsų elgesys - Raštas tą tvirtina nuolat. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21-23). Arba dar: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga.“
O mes NENORIME, kad mūsų vaikai būtų tokie: aš nenoriu, kad mano vaikai būtų ištvirkę; nenoriu, kad jie būtų apgavikai, išdidūs ar kvaili. Ką aš paprastai darau, jei pamatau, kad mano vaikai pradeda taip elgtis? Pradedu gėdinti, kad taip nedarytų, verčiu jaustis kaltais, bijoti ir manyti, jog supyksiu, kai pamatysiu taip elgiantis.
-
Taip elgdamiesi mes siekiame pakeisti elgesį, o ne širdį. O šios Šventojo Rašto ištraukos moko, kad auklėjimo esmė yra viso gyvenimo esmė. Tai, kas tinka tavo vaikams, tinka ir tau. Ir pagrindinis dalykas, jog elgesys nėra esmė. Šis supratimas visiškai pakeičia vaikų auklėjimą. Tai visiškai pakeičia jūsų pačių nuostatas. Nes jūs suprantate, kad elgesys nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Lytinis ištvirkimas nėra esmė. Pyktis nėra esmė. Noras patikti ir sulaukti kitų žmonių pritarimo nėra svarbiausias dalykas. Narkotikai ir alkoholis nėra svarbiausia. Supraskite mane teisingai: aš nesakau, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai nėra blogai; nesakau, kad nusigerti nėra blogai. Aš taip nesakau! Mes labai lengvai apsigauname, nes dauguma tėvų lieka patenkinti, kai blogai besielgiantys vaikai pradeda elgtis gerai. Kai blogas elgesys parodo savo nagus, mes bet kokiomis priemonėms jį užgniaužiame. O kai jis paprasčiausiai pakeičiamas tokiu elgesiu, koks mums patinka, mes būname patenkinti, tiesa? Tačiau taip nėra. Gali būti, kad mes paprasčiausiai auginame veidmainį - žmogų, kuris elgiasi vienaip, o viduje yra visiškai kitoks. Jei tai viskas, ką padarėte, tikslo jūs nepasiekėte. Nepadarėte nieko, kad vaiko širdis būtų atvira, jautri Dievui ir Juo pasitikėtų.
-
Pabandykime šitaip: tarkim, kad vienas mano vaikų iškrėtė kažką, kas man nepatiko. Tai buvo blogas dalykas, nuodėmė. Ir aš, kaip dvasinis milžinas, jį sugėdinau. Priverčiau jaustis blogai, nes jis netinkamai pasielgė. Aš apkaltinau, truputį pabauginau ir pagąsdinau. Spėkit, kas atsitiko? Jis liovėsi taip elgtis. Tačiau atsitiko dar kai kas. Aš neišsiaiškinau reikalo esmės. Kodėl? Nes tingėjau. Norint išsiaiškinti esmę, reikia skirti tam laiko, reikia kalbėtis. Su vaikais reikia bendrauti. Reikia, kad aš, labiau subrendęs krikščionis, skirčiau jiems laiko ir išaiškinčiau, kad nuodėmė paprasčiausiai yra bandymas patenkinti troškimus tokiu būdu, kuris tų troškimų iš tiesų nepatenkina. Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikai nusideda, galite žvilgtelėti į jų širdies stabą. Tą patį galima pasakyti ne tik apie vaikus - taip yra ir su mumis. Dievas ir mus, ir juos sukūrė tam, kad ką nors garbintume - tiesiog taip yra. Jūs garbinsite Dievą arba ką nors kita. Ar jie nusidėjo, nes troško pripažinimo? Ar jie nusidėjo, nes savanaudiškai troško kažką gauti kitų sąskaita? Taip jie tarsi sako: „Dieve, aš netikiu, kad Tu mane aprūpinsi. Aš pasitikiu savimi. Garbinu save.“ Ar suprantate, kaip skirtųsi drausminimas, jei jūsų požiūris taip pasikeistų?
Viena didžiausių problemų Amerikoje yra tai, kad žmonės nenori pasakyti, kad jų vaikai yra nusidėjėliai. Jie bijo, kad jei jų vaikai tai išgirs, tai sugriaus jų savivertę. Ar aš sakau, kad vaikams reikia nuolat kartoti, jog jie yra blogi? Taigi noriu pasakyti, kad jei jūsų vaiko elgesys nuodėmingas, jūs nesutriksite ir nebandysite jo skubiai užgniaužti. Esmė tokia: už kiekvienos nuodėmės slypi stabas. Kiekvienas stabas slepia melą. Mus išlaisvinti gali tik Evangelija. Jei norime sunaikinti stabą, turime susidoroti su melu, o su melu mes susidorosime pasitelkdami Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Štai pavyzdys: mažasis Džonis draugų kompanijoje baisiai keikiasi. Jūs nusprendžiate nesinervinti ir neplauti jo burnos muilu, bent jau ne dabar. Jūs bandote išsiaiškinti, kas paskatino jo širdį taip kalbėti, ir galų gale suprantate, kad Džonis nesijaučia pripažintas. Taigi supratome, kad Džonis turi stabą ir jį garbina. Šis stabas - tai žmonių baimė ar pripažinimas. Jis Džoniui meluoja, teigdamas, kad nebus pripažintas, kol nenusidės. Kokį atsakymą Džoniui siūlo Evangelija? Evangelija sako, kad Džoniui nereikia kovoti, jog Dievas jį pripažintų. Dievas įrodė savo meilę Džoniui - Kristus mirė už jį, kai jis dar buvo nusidėjėlis.
Biblijos mokymai apie vaikų auklėjimą
Biblijoje rašoma, kad paskutiniais laikais vaikai bus neklusnūs, ir manau, tai tikrai išsipildė pagal dabartinį vaikų elgesį. Ir dar ką itin Biblija pabrėžia, tai, kad vaikams yra reikalinga disciplina ir net minimas šonų plakimas ir lazdos, bet reikia pabrėžti, kad Bibliją suprasti yra labai sunku, tai galbūt tai yra tik perkeltine prasme arba šonų plakimas yra itin kraštutinė priemonė, jeigu vaikas visai nesiskaito. Galite sumažinti kišenpinigius arba pastatyti vaiką į kampą, o ne plakti šonus.
Viena mintis (ne iš Biblijos) apie vaiko auklėjimą: vaikai ima iš mūsų pavyzdį, kaip mes elgiamės, taigi labai svarbu visose gyvenimo situacijose rodyti tinkamą pavyzdį.
Pagrindinės mintys iš Biblijos, kas liečia vaiko auklėjimą:
- Lepinti vaiką ar pataikauti jam yra rizikinga ir to reikėtų vengti. „Kas lepina savo vaiką, tas turės tvarstyti žaizdas ir kentės širdies skausmą. Lepink savo vaiką, ir jis įvarys tau klaiką; pataikauk jam, ir jis durs tau į širdį.“
- Biblijoje tėvai yra giriami už gerų dovanų davimą vaikams (Matthew 7:11). Jeigu duodi vaikui dovaną ir jis yra dėkingas, pagarbus ir nereikalaujantis, tada viskas gerai, bet priešingu atveju - vaikas gali būti sugadintas dėl perdėtų dovanų ar disciplinos stokos.
- Kuo geriau elgiamės su vaikais, tuo blogiau jie elgsis su mumis. Tai yra dažnai tiesa, jeigu nėra visai disciplinos.
- Kad ugdytumėte vaiką kaip Dievas ugdo mus - mes turėtume mažiau galvoti, ką duodam vaikui ar neduodam, o labiau galvoti, kaip mūsų veiksmai paveiks vaikus. Jeigu vaikui ką nors duodi ir jis nėra dėkingas - tai jau gali šviestis problema ateityje.
- „Lenk jam sprandą jaunystėje, plak šonus, kol jis mažas, antraip užaugs kietasprandis ir neklusnus.“ (Patarlių 19:18; 29:15; 29:17)
- Disciplina vaikui yra itin svarbi Biblijoje. Tačiau taip pat reikia nepamiršti, kad per griežtos taisyklės gali būti tiek pat blogos kiek vaiko lepinimas. Jeigu vaikas gailisi - reikia atleisti ir nebausti, nes vaikas suprato savo klaidą. Jeigu vaikas neklauso, nesigaili ir nesupranta savo klaidų - tada jau reikia disciplinos.
- Biblijinis vaiko ugdymas koncentruojasi ant to, kokį poveikį mūsų veiksmai turės, o ne į pačius veiksmus. Duoti nereikalingą dovaną ar susilaikyti nuo disciplinos atrodo patrauklu tam momentui, bet galiausiai ir ilgainiui tai prikurs galvos skausmų ir širdgėlos.
Patarimai
- Neleiskite vaikams žiūrėti jokių animacinių filmukų, nes jose dažnai būna užsimaskavę demonai. Apskritai geriau vengti TV.
- Ieškokite kitų disciplinos būdų prieš pliaukštelėjant, pvz. pastatyti į kampą.
- Prieš pliaukštelėjant galima įspėti.
- Pliaukštelėjimas yra paskutinė išeitis, kai visiškai nesiskaito vaikas.
- Svarbu mokyti vaikus Biblijos: „Šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau, įsidėk į širdį. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ (Pakartoto Įstatymo 6:6-7)
Skaitydami Bibliją (yra specialių vaikiškų Biblijų), vaikai pastebės, kad tarp Dievo įstatymų yra „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Tai padeda ugdyti kitas charakterio savybes.
Jeigu vaikas gailisi - reikia atleisti ir nebausti, nes vaikas suprato savo klaidą. Jeigu vaikas neklauso, nesigaili ir nesupranta savo klaidų - tada jau reikia disciplinos.
Biblija sako: „Nepalik vaiko nenubausto“ (Patarlių 23:13, Brb). Jeigu gerai išaiškinote, kas bus vienaip ar kitaip nusižengus, laikykitės savo žodžio ir vaiką sudrausminkite. „Būtinas nuoseklumas,“ - sako Norma iš Argentinos. Kad drausminimas būtų veiksmingas, nebauskite vaiko įpykęs. Biblija perspėja: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai“ (Efeziečiams 4:31).
Supratingai drausmindami, tėvai nepažeis vaiko orumo. Santis iš Italijos pasakoja: „Dukters ar sūnaus niekada nežeminu. Stengiuosi išsiaiškinti dalyko esmę ir padedu vaikams problemą įveikti. Vaiką baru tuomet, kai to negirdi jokie pašaliniai, o jei įmanoma, net antrasis iš jų.“
Bausti reikia tik už padarytą nusižengimą, neprimenant ankstesnių.
Vaikus auginti nelengva - reikia daug pasiaukojimo. Tačiau už tai gausiai atlyginama. Jelena iš Rusijos patyrė: „Kad galėčiau su sūnumi praleisti daugiau laiko, nusprendžiau dirbti tik dalį darbo dienos. Tam reikėjo ryžto. Sumažėjo pajamos.“
Krikščioniškai išauklėti vaikai bus jums didžiausias džiugesys; o dėl blogo išauklėjimo pasmerktieji bus jums, tėvai, motinos, nuolatinis susikrimtimas.
Tinkamas vaikų auklėjimas - geros šeimos pagrindas. Jos ateitis priklausys nuo to, kaip bus lavinama priauganti karta.
Bažnyčia, pakrikštijusi jūsų vaikus, Viešpaties vardu paveda jums auginti; jūs esate pirmieji savo vaikų mokytojai ir auklėtojai. Todėl nuo pat kūdikystės mokykite juos žegnotis. Jiems paaugus, išmokykite kasdienių poterių; pratinkite rytais ir vakarais juos kalbėti. Vėliau jiems paaiškinkite Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Pasiimkite katekizmą, išaiškinkite jo klausimus ir atsakymus. Paskaitykite jiems Šv. Istoriją. Parenkite prie pirmos išpažinties ir šv. Komunijos.
Pirmieji, kurie skina vaisius iš blogo ar gero vaikų švietimo, yra patys tėvai ir motinos. Tai rodo Šv. Raštas, patvirtina kasdieninis daugelio šeimų patyrimas.
„Išmintingas sūnus - džiaugsmas jo tėvui, o paikas sūnus - apmaudas jo motinai“ (Pat. 10,1). „Gėda tėvui dėl nedrausmingo sūnaus, o tokia duktė daro jam pažeminimo“ (Ekli. 22,3).
Krikščioniškai išauginti vaikai bus jums didžiausias džiugesys; o dėl blogo išauklėjimo pasmerktieji bus jums, tėvai, motinos, nuolatinis susikrimtimas.
tags: #biblija #vaika #nuo #paleistuves
