Narkotikų ir tabako departamento prevencijos koordinavimo skyriaus vedėja A. Želvienė sako nesuprantanti, kodėl tėvai mano, kad elektroninės cigaretės mažiau kenksmingos: „Aš tau nupirksiu elektroninę, tik nerūkyk paprastų cigarečių.“ Tai - netiesa. Reikia nepamiršti, kad vaikas ilgainiui tampa priklausomas nuo elektroninių cigarečių. Aušra Želvienė kviečia atkreipti dėmesį ir į mūsų, tėvų, įteiginėjimą vaikams: jeigu sakome, kad kanapės - lyg ir nieko, nors jos - ta pati chemija ir nėra čia jokios ekologijos, - tai vaikui atrodo, kad ir kai kurie narkotikai yra „nieko tokio“. Tabakas - kenkia, o veipas - „saugesnis“? Abu specialistai vieningai sutaria: taip, jeigu su vaiku nebendrauji. „Jeigu turite laiko ir bendraujate, matote, kaip vaikas tipiškai elgiasi, nes po to (pradėjęs vartoti - aut. past.) jei jis pasikeičia be jokios priežasties, ir nesvarbu, į kurią pusę, - ar tai būtų euforija, ar liūdesys baisus, ar vienas keistų kitą, arba kažkur išeina, kažką neša, mokslai neįdomu, bet ko paklausiate - nieko neatsako, matyt, kad reikia truputį atidžiau žiūrėti ir labiau kalbėtis“, - sako A. „Pirmiausia keičiasi elgesys, - akcentuoja reabilitacijos centro įkūrėjas M. Balčiūnas, - tavo vaikas tampa nebe toks, koks buvo, taigi reikia stebėti jo būseną ir žiūrėti, ar daiktai nepradeda dingti iš namų, gal jis nebenori mokytis, nemiega - būtina stebėti ir bendrauti.“ Specialistas akcentuoja, kad tėvai, bendraudami, pastebės, kad kažkas vyksta su vaiku ne taip.

„Narkotikai - madinga ir smalsu, - sako reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ įkūrėjas M. Balčiūnas, - taigi kiekvienas jaunuolis nori išbandyti naujus pojūčius.“

Kada ir kaip kalbėtis su vaikais apie narkotikus?

Apie tai, kaip ir kada reikėtų vaikams paaiškinti apie psichotropinių medžiagų žalą, „Žinių radijo“ laidai pasakojo psichologė, šeimos santykių ekspertė Sonata Vizgaudienė. Tuo tarpu NTAKD direktorius dr. Renaldas Čiužas priminė ir kitą problemą - vaikams skiriamo tėvų laiko stoką.

Amžius pokalbiui

„Akivaizdu, kad jau 8-10 metų vaikai yra girdėję apie narkotikus. Tad tokio amžiaus vaikų tėvai jau turėtų būti pasiruošę pokalbiui su atžalomis. Šiuolaikiniai vaikai yra labai smalsūs, viskuo domisi ir gali bet kada pateikti klausimą, kas tai per medžiagos.“

Tėvų pasiruošimas

„Ši tema tėvams gali išprovokuoti labai negatyvias emocijas, nes kyla nerimas „ar ne per mažas mano vaikas to manęs klausti?“. Todėl geriausia tėvams iš anksto pasiruošti pokalbiui, susidėlioti savo mintis.“

Pokalbio pradžia

„Jei mažas vaikas prieina paklausti apie narkotines medžiagas, galbūt pirmiausia reiktų paklausti jo paties, ką jis apie jas jau žino?“ Teisingai. Iš pradžių vaiko derėtų paklausti, kokią informaciją ir iš kur jis yra girdėjęs, ką apie ją galvoja. Įsitikinę koks yra vaiko supratimo apie narkotikus lygis, ramiai, aiškiai ir kuo mažiau impulsyviai įprastu tonu galime į šią temą sureaguoti.

Kaip aiškinti vaikams?

„Pavyzdžiui, 8-metis tikrai nesupras kas yra psichoaktyviosios medžiagos, todėl jam pasakoti apie tai reikia labai paprastai. Svarbu, jog atžalai nepasirodytų, jog ši tema yra bauginanti, o tėvų atsakymai nebūtų kategoriški, tuomet vaikas jaus vidinę ramybę kalbėtis su jais bet kokia tema.“

„Nereikėtų gąsdinti ir rodyti blogų pavyzdžių, o aiškinti faktais. Pradinukams pakanka pasakyti, jog tai yra stipriai sveikatai kenkiančios, mus sargdinančios, medžiagos. Pasakojant reiktų orientuotis į sveikatą.“

Su paaugliais dera kalbėti kitaip. Aiškiai kalbėtis apie priklausomybes ir pabrėžti, jog jei esi priklausomas nuo kokios nors medžiagos, tu nebesi atsakingas už savo gyvenimą, nesi šeimininkas pats sau, tave valdo medžiagos veikimas. Nereikia bijoti su paaugliu kalbėti apie pirminį linksminantį narkotikų poveikį, nes pirmiausia jie apie narkotikus išgirsta, kaip nešančius labai gerą nuotaiką ir savijautą. Tačiau reikia paaugliui kelti klausimą, kur visa tai nuveda vėliau, kaip atsisuka prieš jį patį.

Prastų pavyzdžių pateikimas nebūtinai suveiks. Tai yra kažkieno kito pavyzdžiai ir dažniausiai daugumai žmonių atrodo, kad tai „negali būti apie mane“. Taigi, labai svarbu aiškInant - realių faktų kalba bei paauglio patikinimas, jog, nors jo tėvai nepritaria psichoaktyvių medžiagų vartojimui, vaikas gali drąsiai ateiti pasikalbėti, jei visgi tokių medžiagų pabandys, o tėvai, net ir į opiausius klausimus sureaguos kiek įmanoma ramiau ir stengsis suprasti.

Tėvų vaidmuo ir įtaka

„Tai yra netgi labai svarbu. Internete informacijos yra tikrai nemažai, todėl reiktų pasidomėti, nes atotrūkis tarp tėvų ir vaikų žinių gali būti labai didelis. Tėvams, ypač auginantiems paauglius, būtina praplėsti akiratį šia tema, būti jos „pulse“.“

Bendraamžių įtaka prieš tėvų įtaką

„Tėvų nuomonė gali nukonkuruoti bendraamžių nuomonę, tačiau tik tada, kai tarp abiejų pusių palaikomas pastovus teigiamas ryšys, pakankamai normalus emocinis fonas namuose. Tai reiškia, kad vaikas turi jaustis saugus, suprastas. Pasitaiko ir konfliktinių situacijų, bet svarbu kaip jas išsprendžiame.

Todėl aštrios temos šeimoje turi būti aptariamos ne vieną kartą, o laikas nuo laiko, atnaujinus žinias, kad būtų aišku, kur mūsų šeimos vertybės šiuo klausimu. Tokiose šeimose, labai gali būti, kad vaikas stipriai suabejos narkotikų vartojimu, o jei visgi pabandys - bus visai kitoks vidinis jausmas dėl antro bandymo, dėl pasisakymo tėvams apie situaciją.

Tėvai gali išlošti tose situacijose, kuriose vaikui kyla abejonės - „galbūt mano draugai ne visada žino geriau?“. Tokiam paauglio mąstymo paskatinimui reikia pastovaus santykių įdirbio: bendravimo, žinojimo kuo gyvena vaikas, kas jo draugai.

Pažinti vaiko draugus labai svarbu - kviesti juos į svečius, pastebėti su kuo vaikas bendrauja. Taigi, domėtis reikia ne tik geru vaikų mokymųsi, svarbu yra kuo atžala gyvena, kaip jaučiasi, kaip jis „piešia“ savo ateitį ir nebūtinai tik dėl ateities profesijos pasirinkimo. Vaiko palaikymas bei platesnis gilinimasis į jo pasaulį grįžta teigiama grąža.“

Statistika ir realybė

Paaiškėjo, kad beveik ketvirtadalis moksleivių sako, jog gali lengvai gauti narkotinių medžiagų, o penktadalis bent kartą ar du yra narkotikus išbandę.

„Sunerimti verčia ir tai, kad tik 55 proc. apklaustų tėvų mano, kad jų vaidmuo yra reikšmingas vaikų sprendimui vartoti psichoaktyviąsias medžiagas“, - naujienų portalui lrytas.lt teigė NTAKD direktorius dr. R. Čiužas. Anot jo, nors vaikui augant gali kisti jo santykiai su šeima, mokykla ar bendraamžiais, bet siekiant, kad į naują ar pasikeitusią socialinę aplinką patekęs vaikas išvengtų galimų rizikos veiksnių, tėvų įtaka išlieka labai svarbi.

NTAKD direktoriaus teigimu, įtraukti tėvus į prevencinę veiklą gali būti sunku: „Tai gali žymiai padidinti prevencijos efektyvumą. Dalyvavimo prevencinėse programose, kurios moksliškai pagrįstos ir įrodytos kaip veiksmingos, nauda yra visokeriopa: pagerėja tėvų tarpusavio santykiai ne tik su vaikais, bet ir su mokytojais, padidėja tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą, pagerėja vaikų elgesys mokykloje, vaikai aktyviau dalyvauja pamokose, pagerėja vaikų pasiekimai moksle.“

Apklausos duomenimis, 8 proc. tėvų nuo pokalbių su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą pavojų sulaiko informacijos trūkumas, tėvams neramu, kad vaikai žino daugiau ir pritrūks argumentų. 11 proc. tėvų bijo sužadinti vaikų susidomėjimą, o 15 proc. mano, kad jų vaikai dar per maži tokiems pokalbiams.

„Klaidinga manyti, kad vaikas bus apsaugotas nuo problemų, susijusių su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, jei apie tai neturės jokios informacijos. Užaugintas „šiltnamio“ sąlygomis vaikas, pradėjęs savarankišką gyvenimą, gali susidurti su dar didesnėmis problemomis, nes neturės žinių ir įgūdžių, kaip jas spręsti.

Nereikėtų vaiko gąsdinti akcentuojant ilgalaikes neigiamas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pasekmes - sveikatos sutrikimus ar mirtį. Tačiau būtina paaiškinti, kodėl psichoaktyviųjų medžiagų negalima vartoti“, - šeimos santykių ekspertei antrino dr. R. Čiužas.

Kaip atpažinti, kad vaikas vartoja narkotikus?

Klaipėdos apskrities VPK Prevencijos skyriaus pareigūnai pataria nesitikėti, kad „žaidimas“ su narkotikais praeis savaime, jei kilo tokių įtarimų, reikėtų nedelsiant bandyti tai išsiaiškinti - patariama pasikalbėti su vaiku, atidžiau jį stebėti. Pirmiausia patariama apžiūrėti vaiko kambarį, kuprinę, rūbus. Galbūt, rasite ką nors neįprasto: neaiškių tablečių ar miltelių, aprūkusių folijos gabaliukų, rūkomojo popieriaus, mažyčių šokolado įpakavimo likučių, švirkštų, adatų, apdegusį šaukštą, tuščių buteliukų, kišenėse išbirusių neaiškaus augalo sėklų ar susmulkintos žolės degtukų dėžutėje. Sunerimti vertėtų, jei pastebėjote, kad pasikeitė vaiko elgesys, santykiai su aplinkiniais.

Būdingi požymiai

• jeigu vaikas dažnai rūko marihuaną, gali sutrinkti miego režimas, būdingas nuolatinis nuovargis, apatija, išsiblaškymas, kartais išplėsti vyzdžiai, padidėjęs apetitas, ypač saldumynams, nuo rūbų sklindantis specifinis kvapas.
• jeigu vaikas pavartojo Extazy ar kitų amfetaminų, jis gali būti, dirglus, neramus, agresyvus; kartais užeina isteriškas kikenimas, greitakalbė, mąstymo sutrikimai, vaikas be paliovos geria vandenį, daug rūko, kartais dreba rankos.
• jeigu jaunas žmogus eksperimentuoja su heroinu (rūko, uosto, leidžiasi į veną), pastebėsite labai pasikeitusį vaiko elgesį, keistą žvilgsnį, dažną mieguistumą, blizgančias akis, po vartojimo labai susiaurėjusias, o kitą dieną labai išsiplėtusius vyzdžius. Tai - pats stipriausias narkotikas, kurio užtenka parūkyti kelis kartus, kad atsirastų priklausomybė.
• jeigu vaikas bus pavartojęs LSD ar kitų haliucinogenų, gali prasidėti sunkios haliucinacijos, nerišli kalba, juokas ar verksmas, psichopatinis elgesys, paniškos baimės priepuoliai ir pan.

Kas atsakingas ir kaip padėti?

Kai vaikas pradeda vartoti svaiginančias medžiagas, pirmiausia keliamas klausimas - kodėl. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vaikų ir paauglių psichiatrė Banga Nastopkaitė pabrėžė, kad už vaiko elgesį pirmiausia atsakingi tėvai, tačiau dauguma vaikų, įnikusių į alkoholį ar kitus kvaišalus, auga nedarniose ar nepilnose šeimose, kuriose vaiko poreikiai yra nepatenkinti arba tenkinami netinkamai.

Psichikos sveikatos specialistai vieningai sutaria, kad svarbiausias darnios šeimos rodiklis - ar vaikas jaučiasi reikalingas ir laimingas namuose. Jei jaučiasi nelaimingas, tai labai tikėtina, kad ieškos laimės pojūčio kitur, o ne pozityviuose santykiuose su žmonėmis. Tariamą laimę vaikas atranda pavartojęs alkoholio, tam tinka narkotikai ar kitos svaiginančios medžiagos, kurios vaiką bent laikinai atitraukia nuo nemalonios realybės.

Beje, kompiuteris taip pat yra priemonė, kuri padeda nelaimingam vaikui ar jaunuoliui laikinai pabėgti nuo skaudžios tikrovės į iliuzijų pasaulį. Deja, iliuzija veikia laikinai, greitai išsisklaido, o tikrovė ima atrodyti dar skaudesnė. Laikui bėgant norint užslopinti vidinį skausmą reikia dar didesnės svaigalų dozės ir aštresnių pojūčių. Taip vystosi priklausomybė.

Kartais stebimasi, kodėl augęs, atrodytų, tvarkingoje šeimoje paauglys pasuka svaiginimosi ir nusikaltimų keliu. Ko jam trūksta, juk viską turi? Šį klausimą ištaria bemaž visi tėvai, nesuvokdami, kodėl vaikas nuo jų nusisuko ir susidėjo su „blogais“ draugais. O ką reiškia „viską“ turi? Pavalgęs, apsirengęs, turi kompiuterį, naujausio modelio išmanųjį telefoną, dviratį, mopedą, namai tvarkingi, giminės padorūs. Ar vaikas yra gerbiamas? Ar įsiklausoma į jo norus, ar skiriama pakankamai laiko bendrauti, pabūti kartu? Ar šeimoje naudojami pozityvūs auklėjimo metodai, ar auklėjimas remiasi bausmėmis? Ar vaikas dažniau giriamas, ar kritikuojamas? Neretai šie klausimai priverčia susigūžti „tvarkingais“ save vadinančius tėvus.

Specialistai pažymi, kad dažniausiai į narkotikus linksta vaikai, augantys šeimose, kuriose nėra jokios kontrolės arba vyrauja perdėta vaiko elgesio kontrolė. Taip pat riziką ieškoti nusiraminimo svaigaluose turi vaikai, kuriais tėvai nepasitiki ir kurio norų bei interesų negerbia. Kitos priežastys, galinčios pastūmėti vaiką svaigintis, - bendraamžių įtaka, brendimo krizė, lengvai prieinami narkotikai ir alkoholis.

Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos-integracijos centro „Apsisprendimas“ projektų vadovė Svetlana Zaivej teigė, jog dažnais atvejais tėvai tik po metų ar kelių sužino, kad vaikas vartoja narkotikus. Tada tėvams būna šokas ir jie reaguoja neadekvačiai - su pykčiu, kritika, pasmerkimu ir t. t. Tačiau patiems tėvams ar globėjams reikėtų užduoti klausimą sau: o kodėl aš nemačiau? Dalis tėvų ar globėjų aklai neigia tą faktą, kad jų vaikas vartoja narkotikus, nes realybė jiems atrodo per skaudi. Kiti tėvai net nemato ir nesuvokia vaiko elgesio pokyčių, nes patys nuolat apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.

Psichiatrė B. Nastopkaitė pastebėjo, kad šiame laikmetyje auga vaikų karta, kurių tėvai vartojo ar tebevartoja kvaišalus. Jei vaikas girdi, kaip tėvas ar motina giriasi, jog jaunystėje bandė „žolės“ ir narkomanu netapo, tai vaikas ir suvokia, kad narkotikai nėra pavojingi, svarbu vartoti „su protu“. Būna atvejų, kai narkotikus vartojantį vaiką pas psichiatrą atveda mama, kuri pati nuolat rūko „žolę“ ir savo elgesiui yra visiškai nekritiška.

Suaugusiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikų ar alkoholio, padariusiems nesunkius nusikaltimus, teismo sprendimu gali būti taikomas nurodymas gydytis, o jei asmuo atsisako, paskiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia dalinai priverstinio gydymo praktika viltis yra pateisinusi, nes nemažai priklausomų žmonių, nors ir nenorėdami gydytis, patekę į reabilitacinę bendruomenę ar gydymo programą, keičia požiūrį į priklausomybę bei savo elgseną, sąmoningai atsisako narkotikų ir ima keisti gyvenimo būdą.

Nusikalstantys vaikai priverstinai yra nukreipiami į socializacijos centrus, tačiau, specialistų nuomone, ši priemonė nesprendžia vaiko priklausomybės nuo svaigalų problemos, kartu ir jo destruktyvios elgsenos. Šiuo metu diskutuojama dėl priverstinio vaikų gydymo, tačiau terminas „priverstinis“ gąsdina atsakingus už vaiko teises specialistus. Kauno priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, psichologė Žaneta Žalkauskaitė pastebėjo, kad nereikėtų bijoti šio termino, nes vaikas nesuvokia savo elgesio pasekmių ir įpareigojimas dalyvauti sveikimo ir reabilitacijos programoje vietoj socializacijos centro būtų gera alternatyva priklausomiems nuo svaigalų nepilnamečiams.

Svetlana Zaivej teigė, kad apie pagalbą į priklausomybių liūną įklimpusiems vaikams kalbama daug, tačiau realių veiksmų atsakingų institucijų darbuotojai nesiryžta daryti. Kaimyninėse šalyse, pvz., Suomijoje, Latvijoje, jau senokai veikia specializuotos programos, teikiančios kompleksinę pagalbą šeimai ir įpareigojančios vaikus gydytis, tačiau pas mus delsiama pasinaudoti teigiama kaimynų patirtimi.

Tarp specialistų sklando posakis, jog dažnu atveju vaikui padėti bus galima tik tada, kai jis suaugs ir taps „normaliu“ narkotikų vartotoju su stažu, kuris pavargęs nuo pasekmių kreipsis pagalbos pats arba teismas jam nurodys gydytis.

Trūksta vaikų psichiatrų

Psichiatrė B. Nastopkaitė pritarė, kad vaikams būtina suteikti galimybę gydytis, užuot juos laikinai izoliavus nuo visuomenės. Vaikas gali pakeisti savo elgesį tik tada, kai patenka į aplinką, kurioje jis yra gerbiamas ir yra sudarytos sąlygos suvokti priklausomo elgesio pasekmes bei asmenybines problemas.

B. Nastopkaitė išsakė nuomonę, jog labai trūksta vaikų psichiatrų, nes nemaža dalis vaikų, įnikusių į svaigalų vartojimą, turi įvairių psichikos sutrikimų. Pasak psichiatrės, neretai tėvai nedrįsta pripažinti, kad jų vaikas turi protinių ar kitokių raidos sutrikimų ir tada jie verčia vaiką mokytis, būti tokiu kaip kiti ar net geresniu. Dažnu atveju perdėtus reikalavimus savo vaikams kelia tėvai, užimantys aukštą socialinį statusą visuomenėje. Tačiau toks tėvų spaudimas žemina vaiko savivertę, vaikas jaučiasi nepritampantis, blogesnis nei perspektyvūs moksle ar kitose srityse bendraamžiai ir čia narkotikai tampa savotišku „išsigelbėjimu“, nes pradėjęs vartoti vaikas pasijaučia pranašesniu už kitus.

Psichologė Ž. Žalkauskaitė akcentavo, kad, be gretutinių psichikos sutrikimų, neretai vaikų priklausomybės dubliuojasi, paaugliai eksperimentuoja, vartoja įvairias svaiginančias medžiagas. Iš esmės reikalingas kompleksinis gydymas, tačiau dėl vaikų psichiatrų trūkumo kokybiškos paslaugos vaikams yra ribotos. Kitų specialistų, t.y. psichologų, socialinių darbuotojų ir slaugytojų, norinčių ir galinčių dirbti su vaikais, pakanka.

Kaip elgtis?

Pasak psichiatrės B. Nastopkaitės, tėvai ar globėjai pirmiausia turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku ir bandyti išsiaiškinti, kas darosi, kokias narkotines medžiagas vartojo, ir kartu su vaiku tartis, kaip užkirsti kelią svaiginimuisi. Jei tai buvo vienkartinis pabandymas, gali pakakti geranoriško pokalbio ir vaikas supras, kad jo eksperimentavimas su kvaišalais buvo neteisingas.

Jei narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas tęsiasi ilgesnį laiką, būtina specialisto konsultacija. B. Nastopkaitė teigė, jog tėvai neretai elgiasi neteisingai, kai su pykčiu ir grasinimais vaiką verčia kreiptis į specialistą ar gultis į stacionarą. Jei vaikas ir sutinka, tokio gydymosi rezultatas dažniausiai būna niekinis. Bandydami įkalbėti vaiką kreiptis pagalbos, tėvai savo elgesiu ir žodžiais turėtų parodyti, kad vaikas jiems yra svarbus, jog jie yra susirūpinę ir siekia padėti. Sėkmingo gydymosi rezultatas dažniausiai pasiekiamas tada, kai vaikas, nors ir nenorom, pats išreiškia sutikimą gydytis.

Jei vaikas kategoriškai atsisako kreiptis į psichiatrą ar psichologą arba neigia akivaizdų narkotikų vartojimo faktą, pasak B. Nastopkaitės, tėvai turėtų patys kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, kad išsiaiškintų, kaip toliau elgtis su vaiku.

Pirminė pagalba - tėvams

Psichologė Ž. Žalkauskaitė išsakė nuomonę, kad kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus nėra populiaru, ypač dėl vaikų girtavimo ar narkotikų vartojimo. Tėvai nepripažįsta savo atsakomybės bei klaidų ir bando vaiką „auklėti“ patys. Poveikio priemonės dažniausiai būna negatyvios, o tai dar labiau supriešina vaiką su tėvais ir atitolina pagalbos galimybes.

Kai tėvai pagaliau pripažįsta savo bejėgiškumą ir ryžtasi kreiptis į specialistus, neretai problema būna jau įsisenėjusi, jie būna praradę autoritetą ir jiems motyvuoti vaiką kreiptis pagalbos yra sudėtinga. Todėl norėdami pastūmėti vaiką gydytis, tėvai turėtų pasitelkti į pagalbą žmones, kurių nuomonė vaikui gali būti reikšminga: gydytoją, mokytoją, psichologą ar socialinį pedagogą.

S. Zaivej atkreipė dėmesį, kad narkotikus vartojančiam paaugliui yra labai svarbūs draugai, su kuriais jis leidžia laiką ir svaiginasi, nes jie priima jį tokį, koks jis yra. Tėvai į narkotikų kelią pasukusiam vaikui reikalingi tik tam, kad iš jų gautų pinigų. Į priklausomybę įklimpę vaikai nuolat ieško būdų, kaip apgauti tėvus, manipuliuoja jais, o tėvai, apimti baimių ir nesuvokimo, kas vyksta, daro klaidas, sudarydami sąlygas vaikams vartoti kvaišalus.

Nesudaryti galimybių vartoti

Jei tėvai ar globėjai išsiaiškina, kad vaikas tikrai vartoja narkotikus, jie turėtų elgtis taip, kad neliktų jokių kitokių alternatyvų, tik gydymasis: neduoti pinigų telefonui, maitinti tik namuose, vaikui paaiškinti, kad jei pareis apsvaigęs ar bandys vogti iš namų, bus informuojama policija ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tėvai neturėtų laukti, kol minėtų tarnybų darbuotojai dėl nusikalstamo vaiko elgesio patys juos aplankys, bet patys kreiptis pagalbos, pripažindami, kad yra nepajėgūs padėti savo vaikui.

Pagalba dažnu atveju pirmiausia reikalinga būtent tėvams ar globėjams, kad gautų objektyvios informacijos apie narkotikų, alkoholio ir kitų svaigalų poveikio ypatumus, susivoktų savo jausmuose, realiai įvertintų savo elgesį su vaiku ir padarytų išvadas, ką daryti ir ko nedaryti.

tags: #vaiku #apsigimimai #nuo #narkotiku

• Žaidimas žodžiais
• Sportuojančių vaikų mitybos ypatumai
• vaikiškas mikrofonas
• Lagaminas ir paspirtukas vaikams
• Ugdytojo vaidmuo ankstyvame amžiuje