Kalendorinė žiema Lietuvoje jau prasidėjo. Iki šiol džiaugėmės šiltu, net rekordine šiluma pasižymėjusiu rudeniu. Ar savaitgalį pasirodžiusios snaigės atneš žiemą ir kokios jos galime tikėtis, kalbėjome su profesoriumi ir klimatologu Arūnu Bukančiu.
Prasidėjo kalendorinė žiema, tačiau astrominė turėtų įsibėgėti dar tik už trijų savaičių. Taigi ypatingų, žiemiškų orų dar nereikia tikėtis. Temperatūra, ko gero, ir turėtų svyruoti apie 0, taip bus ir artimiausiomis dienomis. Štai tokios sąlygos, kai aukščiausia temperatūra pakyla virš 0, o naktį nukrinta žemiau 0, yra tipiškas mūsų žiemos atributas. Ir per mėnesį tokių parų būna netgi dešimt. Pavyzdžiui, vasario bei kovo mėnesį - net po penkiolika.
Šiais metais džiaugėmės, kad lapkritis yra labai šiltas, buvo fiksuojami rekordai. Ar mes galime manyti, kad galbūt gruodis bus toks pošiltis? Lapkritis buvo šiltas ne tik Lietuvoje ir ne tik sausumoje. Bet labai šilta ir Baltijos jūra, kur temperatūra vandens siekė apie 8-9 laipsnius. Netgi Arktyje ledai irgi labai lėtai formuojasi. Ten irgi, galima sakyti, didžiulė žiemos anomalija. Tad arktinių oro masių tokių šaltų dėl to ir nebuvo. Dabar prognozuoti pagal lapkritį, gruodžio mėnesį nereikėtų, kadangi jokių taisyklių nėra ir po šilto lapkričio gali būti vienodai tikėtinas ir šaltas, ir šiltas gruodis. Tad kol kas numatyti gruodžio orus yra sudėtinga?
Sprendžiant pagal modeliavimo rezultatus, tarkime, Amerikos klimato prognozių centro duomenis, gruodžio mėnesio temperatūra yra numatoma apie 1,5 laipsnio aukštesnė už daugiametį vidurkį. Tai reiškia, kad dar ir temperatūros perėjimas per 0 įvyks ne anksčiau, kaip gruodžio viduryje, antroje pusėje. Nuolatinės sniego dangos irgi nereikėtų tikėtis labai anksti, kadangi aukšta temperatūra dienomis, ypatingai nuo gruodžio 5 dienos, turėtų gerokai šoktelėti į viršų ir tik antrajame dešimtadienyje jau yra prognozuojama žemesnė temperatūra. Tokia, galima sakyti, tipiška, šilta žiemos pradžia.
Sezoniškumo įtaka gimstamumui
Ar kartais neapima jausmas, jog kelis kartus metuose ateina toks metas, kai, atrodo, artimųjų ir bičiulių gimtadieniams nėra pabaigos? Pasirodo, tam tikrai yra pagrindo. Jungtinėse Valstijose didžiausias gimstamumas - nuo birželio iki lapkričio pradžios. Kodėl? Ar viskas dėl rudenį atvėsusio oro ir vasaros ilgesio, skatinančio daugiau mylėtis?
Pasirodo, reprodukcijos sezoniškumas būdingas visiems gyviems organizmams - pradedant augalais, vabzdžiais ir reptilijomis ir baigiant paukščiais bei žinduoliais (įskaitant ir mus, žmones). Žemės aplinkai būdingas sezoniškumas. Tiek aukščiau, tiek žemiau pusiaujo metų ciklą sudaro žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Pusiaujo regionuose metai dalijasi į sausuosius ir drėgnuosius sezonus. Daugelio gyvūnų vaisingumas priklauso nuo dienos ilgio. Pavyzdžiui, elniams trumpėjančios dienos yra signalas, kad metas poruotis. Patelės pastoja rudenį, o per žiemą išnešioti mažyliai gimsta pavasarį, kai gamtoje netrūksta maisto. Gyvūnų, kurių nėštumas trunka ilgai, vaisingumas padidėja, kai dienos ima trumpėti, o tų kurių nėštumas trumpas - atvirkščiai. Taigi, gyvūnų vaisingumas priklauso nuo gamtos ritmų. Žmonės - ne išimtis.
Mokslininkai pastaruoju metu itin intensyviai bando perprasti gimstamumo sezoniškumą. Yra šalių, kur gimimų sezoniškumą galima paaiškinti vietos tradicijomis. Pavyzdžiui, paskutinį XX amžiaus dešimtmetį mokslininkai išsiaiškino, jog tradicinis liepos-rugpjūčio mėnesiais trunkantis vestuvių sezonas Lenkijos katalikų bendruomenėse pavasarį finišuoja daugybe naujagimių. Nustatyta, kad kuo toliau į Šiaurę nuo pusiaujo, tuo anksčiau metuose fiksuojamas gimimų protrūkis. Pavyzdžiui, Suomijoje toks metas yra balandžio pabaiga, o Jamaikoje tai tradiciškai vyksta lapkritį. Tyrimai atskleidė, kad gimstamumo sezoniškas koreliuoja su oro temperatūros pokyčiais ir dienos ilgiu. Regionuose, kur kartais fiksuojamos ekstremalios temperatūros, per metus fiksuojami du gimimų protrūkiai. Dramatiškesni gimimų skaičiaus svyravimai fiksuojami ne miestuose, o kaimo vietovėse. Galimas paaiškinimas? Provincijose gyvenantys žmonės jautriau reaguoja į aplinkos sąlygas, konkrečiai oro temperatūrą ir dienos ilgį. Be to, kaip ir kitiems gyviems organizmams, tokie aplinkos pokyčiai gali lemti ir sezoninius vaisingumo pokyčius. Tai reiškia, kad kinta ne tik seksualinių santykių dažnis, bet ir tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties vaisingumo rodikliai.
Kūdikio sveikata ir charakterio bruožai pagal gimimo laiką
Žiemos vaikai rečiau serga. Logiškai mąstant, taip ir turėtų būti. Tuo periodu, kai vyko intensyvus vaisiaus vystymasis ir svarbiausių organų formavimasis, mamos ištisomis dienomis vaikščiojo gryname ore ir mėgavosi šilta saule. Vasaros pabaigoje ir rudenį uždera daugybė vaisių ir daržovių, kuriuos besilaukiančios mamos kerta neįtikėtinais kiekiais. Štai jau du faktoriai, kodėl vaikų sveikata turėtų būti gera.
Manoma, kad žieminukai gimsta didesni ir ištvermingesni, be to, anksčiau nei kiti vaikai pradeda vaikščioti ir kalbėti. Jie pasižymi geresniu regėjimu. Tačiau žieminukams yra didesnė rizika susirgti depresija ar šizofrenija.
Žiemos vaikai turi aukštą intelektą
Manoma, kad žiemos vaikai pasižymi aukštesniu intelekto lygiu bei nuo pat gimimo išsiskiria nuostabia atmintimi. Ir vėl - tai dėl to, kad svarbiausiais kūdikio formavimosi periodais, pirmajame ir antrajame nėštumo trimestruose, būsimoji mamytė turėjo galimybę daug laiko praleisti gryname ore, šviečiant saulei ir maitintis šviežiais vaisiais, uogomis bei daržovėmis. Taip pat, moters organizmas mobilizuojasi, jei gimdymo laukiame šaltu žiemos laiku.
Žiemos vaikai yra užsispyrę teisuoliai
Specialistai tvirtina, kad metų laikas, kuriuo gimsta mažyliai, tiesiogiai veikia jų charakterį. Būtent todėl žiemos sezonu gimę vaikai yra griežto, stipraus ir atkaklaus charakterio. Užaugę mažieji užsispyrėliai tampa dažniausiai savo tikslus pasiekiančiais ir įgyvendinančiais suaugusiais. Žieminukai yra gana aktyvūs ir nuo pirmųjų gyvenimo metų neleidžia tėvams ilsėtis. Jie džiaugsmingi ir atviros širdies, tačiau visiškai nepakenčia spaudimo. Dėl stipriai išsivysčiusio teisingumo jausmo gali savo tiesą išrėžti oponentui tiesiai į akis. Paauglystėje jie gana dažnai tampa tėvų galvos skausmu, kadangi turi savo asmeninę nepajudinamą nuomonę, kardinaliai besiskiriančią nuo gimdytojų nuomonės.
Žiemos berniukai
Žiemą gimę berniukai yra tikri vyrai. Iš vienos pusės, tėvams smagu iš trimečio išgirsti „Aš pats!“, ir jie kantriai laukia kone valandą, kol užsispyrimas pats užsiriš batų raištelius. Tačiau iš kitos pusės - kuo vyresnis tampa vaikas, tuo sunkiau darosi jį paveikti ar prašyti elgtis taip, kaip norisi tėvams. Šaltuoju metų laiku gimę berniukai yra labai užsispyrę, ir pauglystėje tai gali tapti problema. Žieminukai ryžtingai siekia savo tikslo, yra drąsūs, tačiau neteisingai auklėjant jų drąsa gali virsti žiaurumu, o laisvės pomėgis - nekontroliuojamu elgesiu. Kuo bus užaugę žiemos berniukai? Puikūs sportininkai, matematikai, teisininkai, iškilūs politikai bei talentingi verslininkai. Beje, aktorystės menas bei kūryba jiems tarsi duota iš aukščiau.
Žiemos mergaitės
Žiemą gimusios mergaitės - tikros gražuolės. Tik, deja, jos gali tapti tikromis Ledo karalienėmis, nes, kaip ir žiemos berniukų, jų drąsa gali virsti žiaurumu. Gana dažnai žiemos mergaitės būna tikros nenuoramomis, joms patinka berniukiški žaidimai, ir jos juos su malonumu žaidžia, visiškai ignoruodamos lėles. Būtent šis charakterio bruožas ne tik leidžia joms pasiekti sėkmės karjeroje, bet ir tampa asmeninio gyvenimo nesėkmių priežastimi.
Gruodinukai
Gruodį gimę mažyliai iš kitų žieminukų išsiskiria savo jausmingumu. Jie yra impulsyvaus charakterio ir dievina nuotykius. Ir, savo nelaimei, visą gyvenimą jų suranda. Gruodinukai nekenčia rutinos, tai juos „žudo“. Tėvai nuo pat mažens turi jiems įskiepyti takto jausmą bei išmokyti susivaldyti bet kokiose situacijose.
Sausinukai
Pirmą metų mėnesį gimusieji vaikai yra labiau susitvardę nei gruodinukai. Jų kantrybė - begalinė, o atmintis stebinanti. Sausinukai sugeba labai giliai paslėpti savo emocijas, todėl bendraudami tėvai ir vaikai privalo remtis abipusiu pasitikėjimu. Kitaip sausinukai užsisklęs savyje. Sausio vaikai - tai vaikai lyderiai. Jie yra aukšto intelekto ir turi įgimtų savybių valdyti žmones. Tai nepriklausomi ir išdidūs vaikai, todėl tėvams nereikėtų to pamiršti nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų.
Vasarinukai
Jie vadinami vasario laime. Patys ramiausi ir stabiliausi žiemos vaikai gimsta vasario mėnesį. Jie moka valdyti savo emocijas, tuo pačiu sugebėdami nevirsti uždarais tipais. Žiemos pabaigos vaikai, kalbant apie tikslo siekimą, yra ypač užsispyrę, nepripažįsta jokių kompromisų ir visą pasaulį dalina į „juodą ir baltą“. Tačiau jie puikiai sugeba maskuoti savo jausmus. Vasarinukai lengvai įveikia pačius ambicingiausius planus, tačiau tėvai turi suprasti, kad patys aukščiausi tikslai gali būti ir su „minuso“ ženklu, todėl nuo pat pirmųjų gyvenimo metų turi suformuoti teisingus moralinius principus.
Pirmieji gyvenimo metai ir jų svarba
Iš viso to galima daryti išvadą: ryšys tarp sveikatos, charakterio, mąstymo bei gimimo metų laiko tikrai yra, bet tai ne aksioma. Todėl nėra vieno geriausio mėnesio vaikams gimti. Pasak Vilniaus universiteto docento, kūdikiui būtinas artumas ir saugumas: „Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas - prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.“
- Teigiate, kad pirmieji 12 kūdikio mėnesių lemia visą likusį jo gyvenimą. Ką konkrečiai šis laikotarpis lemia? - Šie dalykai tyrinėjami daugiau kaip 60 metų. Viskas prasidėjo nuo Johno Bowlby, kuris tyrinėjo vaikus iš įvairių nesėkmingų šeimų, nes dirbo paauglių kolonijoje, o paskui Jungtinės Tautos jį pasamdė tyrinėti po Antrojo pasaulinio karo našlaičiais likusių vaikų gyvenimą. Jo duomenys paremti labai sudėtingo periodo pasekmėmis suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams. J. Bowlby įrodė, kad ryšių, kurie mums užtikrintų mūsų saugumą, nebuvimas turi įtakos visam likusiam gyvenimui.
- Kodėl būtent pirmieji 12 mėnesių? Kokie tyrimai tai rodo? - Tyrimai, kuriais aiškintasi, kada jau galime diagnozuoti susikūrę prisirišimo stilių. Garsi mokslininkė psichologė Mary Ainsworth sukūrė vadinamąjį „nežinomos situacijos mėginį“. T. y. kūdikis su mama ateina į naują aplinką, kambarį, kuriame daug žaislų, ir pabūna kelias minutes. Paskui ateina svetimas žmogus ir atsisėda greta. Tada mama kūdikį palieka ir po kiek laiko grįžta. Apie dvyliktą mėnesį kūdikio elgesys jau yra stabilus ir nebesikeičia. Taigi iki dvylikto mėnesio susiformuoja vidiniai darbiniai modeliai, kurie mums sako, koks yra pasaulis.
- Bet yra ir kita teorija, kuri sako, kad esminis laikas - iki trejų metų. - Čia jau truputį apie kitus dalykus. Prisirišimo stilių lemia pirmi 12 mėnesių. O asmenybės ribos, t. y. sugebėjimas atsiskirti nuo kito, supratimas, kas esu aš ir ne aš, formuojasi maždaug iki trejų ketverių metų. Tai irgi patvirtina gana objektyvūs, daugelyje pasaulio šalių pakartoti tyrimai. Nėra jokių fantazijų ar teorijų - čia tyrimų medžiaga.
- Ką reikia žinoti kiekvienam, auginančiam kūdikį? - Pradėkime nuo to, kad pirmieji 12 mėnesių nepaprastai svarbūs, nes mes gimdami atsinešame poreikį turėti ryšį. Ne maistą, ne šilumą, ne ką kita. Šis „ryšingumas“ - mūsų įgimta savybė, kurią būtina patenkinti. Jei kūdikis negauna tokio ryšio, kuris jam parodo, kad pasaulis, į kurį kūdikis atėjo, yra saugus, patikimas, prognozuojamas, jį galima numatyti, žmogus išauga su labai nesaugiu pasaulio suvokimo stereotipu. Šis nesaugumas gali vesti prie dviejų esminių pasekmių. Vieni izoliuojasi ir stengiasi, kad gyvenimas praeitų pro šalį, nes bet koks kontaktas yra pavojingas. Todėl tie žmonės labai dažnai bijo artimesnių ryšių, juk jie vis tiek kada nors baigsis ir tada bus katastrofa. Kiti, atvirkščiai, bando susirasti kažką, prie ko prilipus būtų galima kažkokiu būdu tą saugumą (vieną saugumą dviem) suformuoti. Šie žmonės siaubingai išgyvena praradimus, atsiskyrimus, jie būtinai turi būti su kažkuo, kad jaustųsi nors kiek saugūs. Tie žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie augdami gavo saugaus prisirišimo patyrimą. Pastarieji lengvai ir palyginti saugiai kuria santykius, gana sunkiai, bet ne katastrofiškai išgyvena išsiskyrimą, nes suvokia, kad praradimai apskritai neišvengiama mūsų likimo sudėtinė dalis. Jie kenčia praradę, bet paskui vėl gali džiaugtis. Taigi šios dvi žmonių grupės skiriasi labai smarkiai. Ir tai yra pirmųjų gyvenimo metų rezultatas, kurį J. Bowlby aprašė kaip vidinių darbinių modelių sukūrimą. Kas yra pasaulis? Kas esu aš jame? Kokie yra santykiai? Kas apskritai yra žmogiški santykiai? Visa tai mes atnešame iš pirmųjų gyvenimo metų. Jei to nemodifikuoju vėliau, supratęs, kad man blogai taip, kaip aš esu, tada šitai tęsiasi visą gyvenimą.
- Kalbate apie žmones, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo būti kitaip auginami. Dabar nebėra karo, bado, tėvai tarsi gali pasirūpinti savo vaikais, sukurti ryšį. Bet, kaip suprantu, ne visada taip būna. Kokios daromos klaidos? - Labiausiai gąsdina (atrodo, kad tokia ir mūsų valstybės, vyriausybės politika) noras kaip galima greičiau moterį sugrąžinti į darbo rinką, o tai reiškia - vaiką atskirti nuo jos. Iš tikrųjų motina vaikui iki trejų metų (tol, kol jis pats nepradeda nuo jos atsiskirti) yra nepakeičiama. Pirmieji metai ypač reikšmingi kaip tik todėl, kad tada formuojasi prisirišimo stilius. Dar labai svarbu, kad motina yra tas asmuo, kurio būsena turi didžiulę įtaką vaiko prisirišimo formavimuisi. Taigi grįžtame prie to, kad ne tik karas, badas, maras gali šitai pakeisti. Puikiai žinome, kad 20-50 proc. moterų po gimdymo patiria depresiją. Užtenka internete pasižiūrėti trumpučių filmukų apie tai, kaip kūdikis reaguoja, jei motina žiūri į jį sustingusiu veidu (tai vadinamasis „still face experiment“). Kūdikis sutrinka, išsigąsta, galų gale nusisuka nuo motinos. O juk depresija ir yra sustingęs veidas. Motina žiūri į savo vaiką, suvokia, kad turi atlikti savo pareigas, ji jas tikrai atlieka, bet veidas negyvas. Tada kūdikis net gauna informacijos apie tai, ką jis daro ir kas iš to pasaulio jam grįžta. Taigi katastrofa pasaulyje nebūtina, kad kūdikis ją išgyventų. Visa tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus. O juk jau dviejų savaičių kūdikis inicijuoja bendravimą su mama taip pat dažnai, kaip mama su juo. Tai reiškia, kad motinos atsakymas į kūdikio bandymą gauti dėmesio yra nepaprastai svarbus. Jei ji neatsako, kūdikis pasijunta paliktas - tam nereikia jokio karo.
- Kalbate apie tai, kad mama yra nepakeičiama. Ar tikrai tą ryšį gali kurti tik biologinė mama? Ar gali būti tėvas? - Kūdikiui nesvarbu kas. Kas jam svarbu? Kad tai būtų vienas patikimas ir prognozuojamas žmogus, kurio elgesį kūdikis galėtų „išmokti“, t. y. suvokti signalus ir mokėti gauti reikalingus atsakymus. Kūdikiui reikia artumo, saugumo, galimybės pasislėpti ar parbėgti atgal išoriniame pasaulyje patyrus pavojų. Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų vaikui suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas - prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.
- Kas yra svarbiausia? Vienam žmogui nuolatos būti šalia vaikelio? - Visų pirma ne nuolatos, o tada, kai to kūdikio reikia. Tai reiškia - tėvai turi galimybę augti kartu su savo vaiku, nes jie turėtų mokytis jį stebėti, atsiliepti ir suvokti, kad visi kiti darbai ir užsiėmimai gali palaukti. Kūdikis negali palaukti. Jis ne gyvuliukas, ne daiktas, kurį padėjai - tegul guli. Tai būsimas žmogus, dar daugiau - tai žmogus, nuo kurio jūs patys paskui priklausysite. Vienos labai smalsios ir įdomios medicinos seselės, kuri globojo mirštančius žmones ir kuri parašė knygą, tyrimai parodė, ko labiausiai gailisi mirštantys žmonės. Visų pirma to, kad per mažai laiko praleido su brangiais žmonėmis. Antra - kad per mažai ilsėjosi, neįgyvendino svajonių ir per daug laiko praleido darbe. Tai supranta visi suvokę, kad gyvenimas baigiasi. O brangiausi žmonės ir yra tie, kuriuos mes dabar auginame. Nuo jų priklausys, kaip aš jausiuosi, kai man jų reikės labiau negu jiems manęs. Tai ateitis, kurią mes galime susikurti per savo vaikus.
„Pažinkite į kūdikio protą“ | Stella Lourenco | TEDxEmory
Žiemos kūdikio simbolika
Kūdikėlis Jėzus - tai viltis ir nauja pradžia. Jo atėjimas į pasaulį yra didžiulis įvykis, nešantis taiką ir meilę. Mergelė Marija, Jėzaus motina, yra naujosios Ievos, tikrosios gyvųjų motinos, simbolis. Ji prisideda prie mūsų gimimo ir ugdymo malonės plotmėje. Mergelė ir Motina Marija yra Bažnyčios įvaizdis, tobuliausias jos įgyvendinimas.
Paveikslas „Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų“, nutapytas vėlyvojo Renesanso dailininko Džovanio Ambrodžo Bevilakvos, perteikia Dievo įsikūnijimo paslaptį. Marija, sudėjusi rankas maldai, adoruoja Kūdikėlį, kuris gulįs ant žolės spindinčioje mandorloje. Jo dešinės rankos pirštas, pridėtas prie burnos, kviečia nutilti, o kaire jis priima Dievo Motiną. Šis paveikslas atskleidžia Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą ir primena, kad per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą bus pasiekta taika.
Kūdikėlis Jėzus gimė nakties tyloje. Jo gyvenimo tylą perskrodžia tik žodžiai, ištarti šventykloje jį suradusiai motinai: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Vėliau „jis buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, - burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio.“
Kūdikėlis Jėzus yra ne tik tikėjimo, bet ir vilties simbolis. Jo gimimas atneša šviesą į tamsiausią naktį. Kai vynas raudonas kriokliais teka į taures, kai snaigė delne pavirsta džiaugsmų moneta, mes meldžiamės tyliai, prašydami žemėje rojaus, kad ji nors šią naktį pabūtų šilta ir šventa.
Taurioji naktis prisiglaudė meiliai prie sniego. Tamsos karalystė dabar jau visai nebaisi, nes juodumos nykios jau šventišką žemę palieka ir beldžia į širdį vilties kibirkštėlė šviesi.
Pėdutės ant sniego - tai angelas baltas nuėjo į mėlyną žvaigždę, į tavo ir mano namus. Kai mūsų siela visiškai įsitraukia į tai, kas pavaizduota paveiksle, sutinkame įvykį, kuris sužadina mūsų dvasinius jutimus.
Salomėjos Nėries eilėraštyje „Saulės kūdikėlis“ aprašomas gamtos džiaugsmas ir gamtos meilė kūdikiui: Ūžia girios, ūžia Pasaką slaptingą, Skambančiam gegužiui Pasakų nestinga. Ąžuolai galingi Kužda ąžuolams čia - Girgžda beržo lingė Ir lopšinė šlamščia - Ne jauni dagiliai Sparnelius pakėlė - Vėjai supa tyliai Saulės kūdikėlį. Saulės auksaplaukis Krykščia man ant kelių Pakartoja laukas Džiūgesį vaikelio.
Kūdikėlis Jėzus yra ne tik tikėjimo, bet ir vilties simbolis. Jo gimimas atneša šviesą į tamsiausią naktį. Dabar tas laikas, kai turime padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti. Kviečiu atverti širdis Gerumui ir Meilei. Apglėbkime vieni kitus Draugyste, Tikėjimu, Meile ir Viltimi.
Stebėkime aplink esančius žmones, pajauskime juos, galbūt jiems kažko iš tikrųjų reikia, ką galime duoti mes.
Kūdikėlio Jėzaus gimimas yra nuostabi paslaptis, kurią menininkai ir poetai stengėsi perteikti savo kūryboje. Jis simbolizuoja naują pradžią, viltį ir meilę, kurią mes turime nešti į pasaulį.
Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Iš tiesų jie nebuvo karaliai, gal tik nuo viduramžių jie taip buvo vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Jie atnešė jam dovanas: auksą, smilkalus ir miros.
Kalėdos - kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tą magišką Kūčių vakarą Gruodžio 22 d. šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą.
Kalėdų rytą už lango balta, balti varvekliai kabo po langais. Nusilaužiu vieną, nors ir šalta, juo mėgaujuos tartum ledais.
