Lietuvoje 2012 metais patvirtinus Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires ir pradėjus socialinės globos sistemos pertvarką, 36 stacionariose socialinės globos įstaigose neįgaliems suaugusiems asmenims gyveno 6 061 asmuo.

Tai - sąlygiškai nedidelis skaičius ir nišinė socialinės politikos sritis, tačiau pertvarkos proceso eiga ne sykį atsidūrė viešojo diskurso akiratyje ir buvo plačiai aptariama. Vieša ir intensyvi klausimo sprendimo dinamika rodo globos sistemos pertvarkos kompleksiškumą ir skirtingus būdus, kaip ji palietė visuomenę, bendruomenes ir socialinio darbo lauką.

Lietuvos akademiniame diskurse pertvarka suvokiama ir analizuojama iš skirtingų perspektyvų, apimant mikro- ir makrolygmens procesus. Ruškus (2020) ir Genienė (2020) pertvarką analizavo kaip teisinį procesą Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencijos (2006) įgyvendinimo kontekste. Pūras et al. (2013) ir Pivorienė (2020) savo tyrimuose orientavosi į socialinės politikos pokytį. Gečienė ir Raišienė (2019) tyrė pertvarkos poveikį instituciniu lygmeniu.

Šiame straipsnyje pristatomas ir įvertinamas skirtingų pertvarkos dalyvių santykis su jos procesu bei tarpusavyje, vadovaujantis ekologinės sistemų teorijos postulatais. Remiantis Urie Bronfenbrennerio požiūriu (1979; 1986), asmens raidą ir funkcionavimą galima tirti analizuojant jo(s) sąveiką su dinamiška aplinka.

Vadovaujantis ekologine sistemų teorija, deinstitucionalizacija yra kompleksinis procesas, todėl fragmentiniai vienos visuomenės gyvenimo srities pokyčiai neišspręs konkretaus asmens problemų (Lőrinc, Louise, Alessio ir Neil, 2019; Schölmerich ir Kawachi, 2016). Pertvarkant globos sistemą vyksta pokyčiai tiek fizinėje (gyvenamosios vietos pakeitimo), tiek socialinių ir bendruomeninių paslaugų teikimo būdų kaitos srityse, todėl tvariam naujos sistemos konstravimui būtina analizuoti jos dalių ar elementų sąveiką.

Kompleksinės sistemos, pasižyminčios nenuspėjamumu, nelinijiniu priežastingumu, saviorganizacija ir kitais šioms sistemoms būdingais bruožais, vis dėlto nėra chaotiškos sistemos (turint galvoje tyrimo objektą - institucijas ir jų sąveiką), o tai reiškia, kad veikėjų sąveiką įmanoma identifikuoti (Iancu ir Lanteigne, 2020).

Ją ypač įmanoma identifikuoti todėl, kad visi sistemos veikėjai gravituoja link bendro socialinės politikos tikslo (kompleksinių sistemų perspektyvoje - vadinamojo atraktoriaus). Taigi, nepaisant galimai nenuspėjamo sistemos dalyvių (veikėjų) elgesio, bendras tikslas ir bendras numatomas rezultatas leidžia diskutuoti apie sąveikas, vedančias link šio rezultato arba jam trukdančias. Maža to, dėl nelinijinės ir sunkiai nuspėjamos kompleksinių sistemų vystymosi logikos, atskirų jos elementų interakcijai reikia nuolatinio ir kartotinio (trumpesniais laiko epizodais) šios sąveikos vertinimo (Moore, Evans, Hawkins ir kt., 2019).

Ekologinės sistemų teorijos pritaikymas socialinės globos pertvarkoje

Straipsnyje analizuojamos problemos, kylančios būtent dėl kompleksinio požiūrio į pertvarką stokos. Akademiniame, politiniame, viešajame diskurse fragmentiškai aptariamos atskiros pertvarkos kliūtys (žmogaus teisių pažeidimai, brangi socialinės globos politika, bendruomenių priešinimasis), o deinstitucionalizacijos reiškinio kompleksiškumas suponuoja, kad deinstitucionalizacija ir su ja susiję veiksniai turėtų būti analizuojami kompleksiškai.

Ekologinės sistemų teorijos stiprybė - gebėjimas identifikuoti ryšius tarp lygmenų ir priklausomai nuo konteksto - įvairius jų derinius, lemiančius galutinį rezultatą (Schölmerich ir Kawachi, 2016). Bronfenbrennerio ekologinė sistemų teorija teikia galimybę tirti asmenų dalyvavimą įvairiose sistemose, pradedant privačia namų aplinka ir baigiant plačiąja visuomene, todėl sistemų sąveikos perspektyvoje pravartu analizuoti deinstitucionalizacijos procesą ir bendruomeninių paslaugų išteklių pasiskirstymą.

Analizuojant aplinkos sistemas galima įvertinti ne tik jų tarpusavio poveikį, bet ir identifikuoti neveikiančius sistemų elementus - kliūtis asmeniui dalyvauti vienoje ar kitoje aplinkoje. Bronfenbrennerio modelio šerdis yra mikrosistema, kuri apibrėžiama kaip tiesioginė aplinka, su kuria sąveikauja joje gyvenantis asmuo (1997). Joje jis kasdien veikia, ji lemia asmens požiūrį į gyvenimą ir tai, kas jame vyksta (Lemme, 2003). Bronfenbrenneris mikrosistemas apibūdina kaip veiklos, vaidmenų ir santykių modelius, kuriuos patiria ir iš kurių mokosi besivystantis asmuo šeimoje ir bendraamžių grupėse, kaimynystėje ir darbo vietoje (1994).

Gyvenimas institucijoje labai apriboja asmens galimybes turėti išplėtotą, darnią ir įvairią mikrosistemą, arba turimos mikrosistemos suponuojamos patirtys yra skurdžios, palyginti su kitų bendruomenės narių mikrosistemų turiniu ir procesais.

Mezosistema, egzosistema ir makrosistema

Mezosistemą sudaro pagrindinių grupių, kuriose asmuo intensyviai dalyvauja tam tikru savo gyvenimo momentu, sąveikos (Bronfenbrenner, 1997). Tai - „mikrosistemų sistema“ (Bronfenbrenner, 1994, p. 40), kuri gali plėstis arba siaurėti priklausomai nuo asmens prisiimtų vaidmenų. Jos centre - asmens socialinių santykių ir ryšių tinklas, darantis įtaką asmens savijautai.

Egzosistemą Bronfenbrenneris (1979) apibūdina kaip tolimesnes aplinkas: pavyzdžiui, biurokratinius, valdymo, kontrolės organus, tokius kaip ekonomikos, švietimo ar socialinės apsaugos institucijos. Šiose aplinkose asmuo tiesiogiai nedalyvauja, tačiau jos daro didelę įtaką asmens raidai, jo mikrosistemai ir mezosistemai.

Makrosistema apima tolimesnę socialinę-kultūrinę ir politinę aplinką, kurią sudaro įsitikinimų sistemos ir socialinės vertybės, tradicijos ir įstatymai, bendri kultūrai ar bendruomenei, politinei ir ekonominei sistemoms (Bronfenbrenner, 1979). Jos pavyzdys yra dominuojantis požiūris į negalią turinčius asmenis ir šio požiūrio nulemtas (ne)veikimas. Bronfenbrennerio teigimu, pokyčiai makrosistemos lygmeniu yra labai svarbūs, nes jie daro įtaką visiems kitiems ekologinės sistemos lygmenims.

Deinstitucionalizacijos procesas Lietuvoje

Ekologinės sistemų teorijos perspektyva nagrinėjant socialinės globos sistemos pertvarką sudaro prielaidas analizuoti įvairius veikėjus, skirtingo lygmens ryšiais susijusius su nagrinėjamu reiškiniu, leidžia tirti politinio ir vykdomojo lygmens poveikį, atskleisti skirtingų aplinkos lygmenų sąveikas.

Ekologinių sistemų modelis nėra atsietas nuo fizinės aplinkos, nes daugelis sąveikų ir santykių, ypač mikrosistemoje, vyksta fiziškai apibrėžtoje erdvėje. Pertvarkos eigoje keičiasi negalią turinčių asmenų gyvenamoji vieta: atsisakoma globos institucijų fizinės atskirties nuo vietos bendruomenės, naikinama paslaugų koncentracija tame pačiame pastate.

Planuojant pertvarką pabrėžiami fiziniai ir geografiniai prieinamumo aspektai: paslaugų prieinamumas, gyvenvietės dydis, atstumas kitų socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu, tačiau svarbu nesusiaurinti pertvarkos transformacinės reikšmės kitais lygmenimis. Fizinis mikrosistemos perkėlimas sujau- kia kitų mikrosistemų (kaimynų ir bendruomenės), mezosistemų (minėtų mikrosistemų sąveiką su socialinės globos įstaiga ir SADM) ir egzosistemų (politikos planuotojų ir įgyvendintojų) veiklą, todėl pokyčiai turi būti įgyvendinami visais sistemos lygmenimis.

Taigi ekologinė sistemų teorija leidžia tirti ne tik socialinius, bet ir fizinius paslaugų prieinamumo ir organizavimo ypatumus, bendruomenėje kylančių įtampų, kurias skati- na psichosocialinę negalią turinčių asmenų kaimynystė, prielaidas. Fizinės ir socialinės terpės parametrų dermės analizė sudaro prielaidas aprėpti ir paslaugų negalią turintiems asmenims lokalizavimo (angl. community-placed), ir šių paslaugų integravimo į bendruomenės gyvenimą (angl. community-based) procesus.

Socialinės globos samprata ir principai

Socialinė globa yra svarbi socialinių paslaugų sistemos dalis, skirta padėti asmenims, kurie dėl amžiaus, negalios ar socialinių problemų negali savimi pasirūpinti. Socialinės globos tikslas - spręsti asmens socialines problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant nuolatinę priežiūrą bei saugią aplinką.

Socialinės globos paslaugos apima informacijos teikimą, konsultavimą, pagalbą namuose, slaugą namuose ir kitas bendrąsias paslaugas.

Socialinių paslaugų teikimo principai

• Decentralizacija: Tai pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas, siekiant užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos tiems, kuriems jų reikia, ir atitiktų jų individualius poreikius.
• Prieinamumas: Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, socialinės padėties ar kitų veiksnių.
• Adekvatumą: Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius, užtikrinant individualų ir į poreikius orientuotą požiūrį.
• Pokyčių žmoguje skatinimą: Socialinės paslaugos turi būti orientuotos į asmens gebėjimų ugdymą ir savarankiškumo skatinimą, siekiant padėti jam integruotis į visuomenę.
• Planavimą, deinstitucionalizaciją, bendradarbiavimą, atvirumą bendruomenei: Šie principai užtikrina, kad socialinės paslaugos būtų planuojamos atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, kad būtų siekiama mažinti institucinės globos apimtis, kad būtų bendradarbiaujama tarp įvairių institucijų ir organizacijų, ir kad socialinės paslaugos būtų atviros ir prieinamos bendruomenei.

Socialinės globos namų decentralizacija

Socialinės globos namų decentralizacija yra procesas, kurio metu didelės institucinės globos įstaigos yra pertvarkomos į mažesnes, bendruomenėje įsikūrusias įstaigas. Šis procesas yra grindžiamas principu, kad asmenys su negalia ar senyvo amžiaus asmenys turėtų turėti galimybę gyventi savarankiškai ir būti įtraukti į bendruomenę.

Decentralizacijos tikslai:

• Sukurti globos namų gyventojams sąlygas gyventi kuo artimesnėje namų aplinkai.
• Užtikrinti gyventojų privatumą, orumą, savirašką ir savipagalbos galimybes.
• Skatinti globos namų gyventojų integraciją į bendruomenę.
• Mažinti institucinės globos įtaką gyventojų savarankiškumui ir motyvacijai.

Kel­mė­je įsi­kū­ru­siuo­se gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se, lan­kė­si So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos bei Vil­ka­viš­kio ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai. Pas­ta­rie­ji at­va­žia­vo pa­si­sem­ti pa­tir­ties, kaip de­cent­ra­li­zuo­ti so­cia­li­nės glo­bos na­mus. De­cent­ra­li­zuo­jant Šiau­lių ra­jo­no Aukš­tel­kės žmo­nių su pro­to ne­ga­lia so­cia­li­nės glo­bos na­mų Pag­ry­žu­vio pa­da­li­nį, Kel­mė­je nu­pirk­ta po­ra gy­ve­na­mų­jų na­mų. Juo­se įreng­ti gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai, ku­riuo­se gy­ve­na po de­šimt pro­to ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių.

Šiuo me­tu Kel­mės ra­jo­ne yra tre­ji gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mai. Gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­muo­se ap­gy­ven­din­ta de­šimt mo­te­rų. Dvie­jų aukš­tų na­me įreng­ti pen­ki mie­ga­mie­ji. Mo­te­rys gy­ve­na po dvi kam­ba­ry­je. Ša­lia na­mo yra ne­ma­ža te­ri­to­ri­ja, kie­me - pa­vė­si­nė. So­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­sa­ko­ja, jog gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų tiks­las, kad glo­bo­ti­niai pa­tys pa­gal iš­ga­les dar­buo­tų­si, mo­ky­tų­si ap­si­tar­nauti ir pa­si­rū­pin­ti li­ki­mo drau­gais.

2018 me­tų pir­mo­je pu­sė­je veik­lą pra­dės dar 13 gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mų 96 suau­gu­siems as­me­nims su ne­ga­lia ir 18 vai­kų su ne­ga­lia. Jie bus įkur­ti Kel­mės, Kė­dai­nių, Pas­va­lio, Ši­lu­tės, Ma­ri­jam­po­lės, Ak­me­nės, Tau­ra­gės, Vil­ka­viš­kio ra­jo­nuo­se, Kau­ne ir Šiau­liuo­se. De­cent­ra­li­zuo­jant glo­bos įstai­gas la­biau­siai bai­min­ta­si dėl dar­bo vie­tų. Ta­čiau per­ke­liant glo­bo­ti­nius į gru­pi­nio gy­ve­ni­mo na­mus, per­ke­lia­mi ir dar­buo­to­jai.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis teigė, jog globos namų decentralizacija padės neįgaliems žmonėms integruotis į visuomenę.

Kultūros decentralizacija ir socialinis menas

Kultūros decentralizacija yra susijusi su socialinės globos namų decentralizacija, nes ji siekia užtikrinti kultūros prieinamumą visiems visuomenės nariams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar socialinės padėties. Socialinis menas gali būti naudojamas kaip priemonė skatinti socialinę įtrauktį ir integraciją, suteikiant galimybę įvairioms visuomenės grupėms dalyvauti kūrybiniame procese ir išreikšti savo nuomonę.

Kaune projektų erd­vėje „Kabinetas“ vyko diskusija, kurioje siekta aptarti kultūros decent­ralizacijos iniciatyvą Lietuvoje, jos iššūkius ir galimybes. Į diskusiją buvo pakviesti skirtingais veiklos principais paremtų kultūros decentralizacijos iniciatyvų atstovai: Indrė Misiulytė (meno dirbtuvės „Beepart“ Pilaitėje, Vilniuje), Austėja Bliumkytė-Padgurskienė (atvira iniciatyvų platforma „Šančių kioskas“ Kaune), Tadas Šimkus ir Goda Skėrytė (Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“). Visi jie atstovauja projektams, įstaigoms, veikiantiems toliau nuo geografinio miesto centro, kultūriškai neaktyviuose mikrorajonuose.

Socialinę kryptį turinčiuose projektuose aktyvaus ir pasyvaus bendravimo praktikos vertintinos kaip kūrybinio proceso dalis. Šimkutė rengė atvirus susitikimus su „Šilainiai Project“ rezidencijos dalyviais viešojoje bibliotekoje („Arbata su menininkais“), Bliumkytės-Padgurskienės platforma „Šančių kioskas“ organizuoja ekskursijas, kuriose supažindina visus kauniečius su šiuo mikrorajonu ir buria glaudesnę bendruomenę.

Kolektyvinės, dalyvaujamosios (angl. participatory) kūrybos praktikos diegtos Kauno gatvės meno festivalyje „Nykoka“: menininkė Gražvyda Andrijauskaitė Šančiuose kvietė prisijungti žmones prie kūrinio ant pastato sienos įgyvendinimo.

Socialiniai, į siauras bendruomenes nukreipti meno projektai lyg ir laukia reiklesnio rezultatų įvertinimo. Tarkim, kiekybiškai itin sėkmingas miesto pakraščio gaivinimo atvejis: „Beep­art“ rengiamas „Beepositive“ festivalis į Pilaitę per 6 vieno vakaro valandas sutraukė apie 20 000 lankytojų.

Kultūros decentralizacijos iniciatyvos dažnai veikia kaip alternatyva institucijoms, tačiau imasi bendradarbiavimo su jomis, siekdamos plėsti gan siaurą, specifinę auditoriją ir, matyt, legitimuotis. Institucijų (šiuolaikinio meno bienalių, nacionalinių galerijų, didžiųjų kultūros festivalių) praktika bendradarbiauti ar bent jau priglobti bendruomenines iniciatyvas atspindi platesnio masto tendencijas sąmoningai ar formaliai papildyti savo programas kultūros politikos struktūrų skatinamomis veiklomis, tam tikrą moralinį jautrumą.

Vystantis kultūros iniciatyvoms, jų aprėpčiai, tikslams, plečiasi ir pats miestas bei kultūrinė auditorija. Iš socialinio poreikio kylantys kultūriniai projektai leidžia įvertinti kasdienę aplinką, kurti ar atskleisti miesto, mikrorajono ar savo tapatybę plačiajai visuomenei.

Iššūkiai ir galimybės

Socialinės globos namų decentralizacija susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip finansavimo stoka, darbuotojų trūkumas, visuomenės pasipriešinimas ir tinkamos infrastruktūros trūkumas. Tačiau šis procesas taip pat atveria naujas galimybes, tokias kaip geresnė paslaugų kokybė, didesnė gyventojų integracija į bendruomenę, naujų darbo vietų kūrimas ir efektyvesnis išteklių naudojimas.

Iššūkiai

• Finansavimo stoka: Decentralizacijos procesas reikalauja didelių investicijų į naujų įstaigų kūrimą, esamų įstaigų renovaciją ir darbuotojų apmokymą.
• Darbuotojų trūkumas: Socialinės globos sektoriuje trūksta kvalifikuotų darbuotojų, ypač kaimo vietovėse.
• Visuomenės pasipriešinimas: Kai kurie visuomenės nariai gali prieštarauti naujų globos įstaigų kūrimui savo bendruomenėse, baimindamiesi dėl galimo neigiamo poveikio.
• Tinkamos infrastruktūros trūkumas: Kaimo vietovėse gali trūkti tinkamos infrastruktūros, tokios kaip transportas, sveikatos priežiūros įstaigos ir kitos paslaugos, reikalingos globos namų gyventojams.

Galimybės

• Geresnė paslaugų kokybė: Decentralizuotos globos įstaigos gali teikti individualizuotas paslaugas, atitinkančias gyventojų poreikius.
• Didesnė gyventojų integracija į bendruomenę: Mažesnės, bendruomenėje įsikūrusios įstaigos gali padėti gyventojams integruotis į bendruomenę, dalyvauti socialiniame gyvenime ir užmegzti ryšius su kitais žmonėmis.
• Naujų darbo vietų kūrimas: Decentralizacijos procesas gali sukurti naujų darbo vietų socialinės globos sektoriuje, ypač kaimo vietovėse.
• Efektyvesnis išteklių naudojimas: Decentralizuotos globos įstaigos gali efektyviau naudoti išteklius, nes jos yra mažesnės ir labiau orientuotos į gyventojų poreikius.

tags: #suaugusiu #globos #namu #decentralizacija

• Šventė laukiant stebuklo
• Daugiau apie Viktorijos Jakučinskaitės parodą
• Kūdikio raidą per aštuonis mėnesius
• Mindaugo Lingė biografija
• Čiurlionio gyvenimo kelias