Vytautas Tomkus - drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda.
Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus). Aktorius Vytautas Rumšas pastebi, kad Vytautas Tomkus įkūnijo svieto lygintoją žemaitį Tadą Blindą, nesuvaidino, o krauju išgyveno.
Tomkus - labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. Aktorius Ramutis Rimeikis pastebi, kad Vytautas niekada nebuvo „pasikėlęs“, mėgo bendrauti su jaunimu. Jam patiko jo žmogiškos savybės, jis buvo tolerantiškas, bet turintis tvirtą nuomonę, jautrus neteisybei, ir kas svarbiausia, niekada nebuvo piktas.
Karjera teatre ir kine
Gimęs Radviliškyje, Vytautas Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją. 1961-1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962-1970 - Kauno dramos teatre. Čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
Ilgiausiai - 1971-1992 ir 1999-2014 - Vytautas Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar - nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių - Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001).
1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo - Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija - kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vytautas Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978), estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 - čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos Vytautas Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993-1997, 1998-2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015-2016).
Aktorė Vaiva Mainelytė pastebi, kad Vytautas Tomkus turi Dievo duotą talentą: jis labai organiškas, tikras, ekrane niekada nemeluos. O kinui tai labai reikalinga, už tai jį ir kviesdavo. Jis vaidino visuose Vancevičiaus spektakliuose. Jeigu ir nepagrindinius, bet vis tiek ryškius vaidmenis. O seriale „Giminės“ jo Boleslovo vaidmuo tiesiog puikiai sukurtas. Tikrai jis Dievo pateptas, - tai pagrindinis dalykas, kurio niekas niekada neatims.
Aktorius Regimantas Adomaitis prisimena, kad su Vytautu Tomkumi susijusi didelė jo kūrybinio gyvenimo dalis - ir teatre, ir kine. 1963-aisiais Henrikas Vancevičius jį pakvietė į Kauno dramos teatrą, į jį taip pat šio režisieriaus kvietimu neseniai, 1962-aisiais, iš Šiaulių jau buvo pervažiavęs Vytautas Tomkus. Po kelių metų Vancevičius juos abu perviliojo į Vilnių. Geriausiai atmintyje išliko Johno Steinbecko „Pelės ir žmonės“. Vytautas sukūrė Lenio personažą, kuris buvo šiek tiek ne pilno proto, bet labai geras, toks didelis, mylintis triušius. Šis spektaklis išsiskyrė iš tuometinio „realistinio teatro“ repertuaro. Regimantas Adomaitis vaidino Džordžą. Savo vaidmenyse su Vytautu jie pasirodė visai neblogai.
Aktorius Vytautas Rumšas pažymi, kad Vytautas Tomkus suvaidino apie šimtą personažų teatre ir kine. Ne veltui jam 2004 m. suteiktas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius.
Regimantas Adomaitis teigia, kad Vytautas Tomkus visada buvo ir išliko labai ryški personalija jų teatre ir kine.
Drąsios akcijos ir asmeninis gyvenimas
Tomkus - pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta. Aktorius Ramutis Rimeikis pastebi, kad atkūrus nepriklausomybę Vytautas nepritarė jokioms teatre vykdomoms reformoms, ir tuo metu jis sugalvojo akciją - žiūrovų batų valymą prieš įeinant į teatrą. Tai buvo pirma vieša teatro akcija!
Vytautas Tomkus yra sakęs: „Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine - čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys... Kai kine save pamatai iš visų pusių - nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine - kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, ʻaktoriai tempiaʼ“.
Aktorė Vaiva Mainelytė prisimena Vytauto ir Lilės (Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė) šeimą kaip vieną iš tų, kuri neišsilakstė, kartu išgyveno virš penkiasdešimt metų. Tai - ir Vytauto nuopelnas. Ji prisimena jo šešiasdešimtmetį: ilgai galvojo, ką jam padovanoti. O jau buvo prinokusių šermukšnių. Pakelėj prisiskynė jų šakų, nupynė vainiką, užsidėjo ant galvos ir pasakė jam tokį tekstą: „Vytuk, ką mergaitė brangiausio gali padovanoti savo mylimajam? - Tiktai savo vainikėlį.“ Ir uždėjo jam ant galvos. Su juo Vytas prabuvo visą vakarą.
Aktorė Janina Matekonytė sveikina Vytautą Tomkų, apkabina, linki sveikatos, ištvermės ir ilgiausių metų. Būti ir toliau Tadu Blindu!
Kriminalistai. Vytautas Tomkus
Aktorė Janina Matekonytė teigia, kad Vytautas vis dar Tadas Blinda. Toks jis ir liks mūsų ir mūsų vaikų (tikiuosi, ir anūkų) atmintyje. Nepakartojamas, nepalaužiamas, nepaperkamas, tikras kaip duona kasdieninė, tvirtas kaip lietuviškas ąžuolas, saviironiškas, tiesus ir teisingas, darbštus ir be galo talentingas.
Aktorius Vytautas Rumšas sako: „Šešiasdešimt metų atidavęs save teatrui, kinui ir... Lietuvai! Siūlau tokį kovinio laivo pavadinimą kada nors atgimusiam mūsų jūrinės valstybės laivynui. Kodėl? O todėl, kad jis įkūnijo svieto lygintoją žemaitį Tadą Blindą, nesuvaidino, o krauju išgyveno. Todėl, kad teatre jis suvaidino Justino Marcinkevičiaus Lauryną „Katedroje“. Todėl, kad Raimundo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) Vytautas sukūrė Stasio Jurgaičio paveikslą, kuris įtikinamai įrodė, kad atėjo naujas, bekompromisinis herojus. Todėl, kad jis suvaidino apie šimtą personažų teatre ir kine.“
Aktorius Vytautas Rumšas linki Vytautui: „Būk svēks ir laimings!“
Vytautas Tomkus yra pasakęs: „Viskas turi pradžią ir pabaigą, skaudu, bet logiška“. O gal, Vytautai, gali būti ir kitaip: pabaigos nėra, yra tik tąsa...
Aktorius Ramutis Rimeikis linki Vytautui: „Duokdie sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir kuo daugiau optimizmo!“
Aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė prisimena: „Man atminty išliko jos nepaprastai graži tarsena. Kai imdavo skaityti kokį nors tautosakos kūrinį, tai dainuote dainuodavo. Mokytojaudama "Saulės" mokytojų kursuose, S.Kymantaitė-Čiurlionienė ieškojo metodų, kaip priversti jaunimą savarankiškai mąstyti, vertinti įvairias gyvenimo situacijas. Todėl ji dažnai skirdavo namų užduotis - mintinai išmokti eilėraštį arba tekstą, patiems kurti rašinėlius namuose ir klasėje, siekė įkvėpti jauną žmogų svajoti, kurstė jo fantaziją.“
1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S.Kymantaitė ir M.K.Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora - labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. 1909-ųjų vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V.Jarulaitį. Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius "Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę".
1911 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir tikrai nelengvas. 25 metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos "Saulė" įkurtuose mokytojų kursuose, kur pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką.
Buvusi S.Kymantaitės-Čiurlionienės mokinė rašytoja Bronė Buivydaitė-Mičiulienė savo prisiminimuose rašė: "Pasigirdo už durų lengvi žingsniai ir saulės spinduliuose pasirodė vidutinio ūgio, jaudais drabužiais, su juodu šaliku ant pečių jauna, liūdno madoniško veido moteris. Šviesūs plaukai lygiai sušukuoti, su sklastymu per vidurį. Kasos vainikėliu sudėtos ant galvos. Po pažastimi laikė žurnalą ir knygą. Lietuvių kalbos pamokų, rodos, buvo dvi per savaitę. (...) Aiškindavo liaudies kūrybą. Man literatūros pamokos atvėrė vartus į grožio pasaulį... Kai pradėjome nagrinėti Donelaičio "Metus", Baranausko "Anykščių šilelį" - skleidėsi vienas už kitą įstabesni poezijos žiedai. Jaunoji mokytoja labai stengėsi, kad jos auklėtiniai pajustų gimtosios lietuvių kalbos turtingumą, vaizdingumą, grožį ir skambesį bei žodžio galią."
Bene didžiausias S.Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnas, kad ji sugebėjo išugdyti jauno bręstančio žmogaus vidinę kultūrą. To ji siekė ne tik per pamokas, pokalbius mokinių bendrabučiuose, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Visada buvusi labai taktiška ir mandagi tiek tarp mokytojų, tiek su mokiniais. Jai labai rūpėjo kasdienis moksleivių gyvenimas bendrabučiuose, ar tikrai yra tinkamos sąlygos mokytis, ar gera psichologinė atmosfera. Tuos mokinius, kuriems reikėjo pagalbos, globojo moraliai ir materialiai.
1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Teko pabuvoti Šveicarijoje - Bazelyje, Berne, Ženevoje; Prancūzijoje - Lijone; Lenkijoje - Torunėjė, Varšuvoje, Krokuvoje ir ten įgyti vertingos pedagoginės patirties. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti.
1930-1936 m. S.Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių gatvėje vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami Čiurlionienės šeštadieniais, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų Čiurlionienės šeštadienių išaugo žurnalas "Gimtoji kalba" (1933-1941), kurį 1933-1934 m. ji pati redagavo.
Mokslininkė daug straipsnių įvairiomis švietimo ir kultūros temomis publikavo tarpukario periodikoje. Jai rūpėjo tautos auklėjimo problemos, kaip išauklėti jaunimą, kuriuo valstybė galėtų remtis, pasitikėti.
Susilpnėjus sveikatai, 1938 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankėsi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais aptariant iškilusias problemas, dalydavosi savo patirtimi apie atsakingą rašytojos darbą. Jos giliu įsitikinimu, tik žmogaus didelė vidinė kultūra ir erudicija yra tvirtas pamatas kovojant už šviesesnę ateitį.
