Pastarieji keleri metai buvo sunkūs ir sudėtingi daugeliui Lietuvos gyventojų. Ypač daug problemų jie sukėlė meno ir kultūros žmonėms: pandemijos metu pastarieji negalėjo koncertuoti, o dabar jų veiklai koją kiša drastiškai išaugusios elektros ir komunalinių paslaugų kainos. Mokytojas Alfonsas Penikas pastebi, kad mažėjant koncertų, mažėja ir vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus.
„Pandemija buvo ypač „juodas metas" kultūros ir meno žmonėms. Pandemija man smūgiavo kaip cunamis. Jei nebūčiau dirbęs B.Dvariono muzikos mokykloje, apie sotesnius pietus ar šiltus namus būtų belikę tik pasvajoti. Buvo atšaukti visi suplanuoti ir suskaičiuoti koncertai, tad neliko ir jų biudžetų. Sudėtinga tapo apmokėti repeticijoms reikalingų patalpų nuomą. Pamenu, kaip su nerimu laukdavau sąskaitos už šildymą ir jau buvau nusiteikęs, kad teks veiklą stabdyti. Tarsi to būtų maža, pusė pandemijos buvo praleista besirūpinant mama, bet ji vis tiek mus paliko. Nors nei ji, nei aš nesusirgome koronavirusu, bet vis tiek vienu metu jau galvojau, kad neatlaikysiu. Kadangi situacija buvo tikrai sudėtinga, ieškodamas pagalbos per pandemiją kreipiausi visur, kur tik buvo galima. Tai, kad kai kurie pandemijos metu sugebėjo „prasisukti", žinau ne iš nuogirdų. Kai kartą Vilniaus Gedimino prospekte sutikau vieną pažįstamą verslininką, tas akivaizdžiai nustebo mane pamatęs ir paklausė ar aš tikrai gyvas, nes esą jau kažkas parašė, kad miriau. Patikinau, kad čia tikrai aš ir tikrai gyvas. Po to susitikimo man neliko abejonių, kad dalis verslo sėkmingai sugebėjo pasinaudoti susiklosčiusi situacija. Verslininkai užsikėlė savo prekių ir paslaugų kainas ir uždirbo net daugiau negu iki pandemijos. Kažkas namus pasistatė, kažkas automobilių prisipirko, o mes, meno žmonės, buvome palikti kapanotis patys. Kyla tiek patalpų nuomos, tiek jų išlaikymo kainos, tačiau niekam iš priimančių sprendimus tai nerūpi. Kažkodėl žmonių išlaikomi valdininkai įsivaizduoja, kad grojantys arba dainuojantys atlikėjai turi kitų pajamų šaltinių, o menas ir kūryba jiems tėra pramoga. Bet tai yra darbas ir pastaruoju metu ne visada deramai apmokamas. Sėdžiu ir mąstau, ką dar galiu pasilikti, o ko jau reikėtų atsisakyti. Dar prieš dvidešimt metų bičiuliai verslininkai sakė - imk paskolą ir statykis reikiamas patalpas. Tik dabar supratau, kad jie buvo teisūs, nes tai, kiek išleista nuomai, jau seniai viršijo trijų kambarių buto kainą. Deja, šiandieninė situacija paskoloms ir statyboms yra visiškai nepalanki.“
Vadovaujate vaikų pop šou studijai. Kiek patyriau, karantinas vaikams paliko labai gilų ir, tikėtina, ilgam išliksiantį įspaudą. Nors jie nori bendrų repeticijų, tačiau vis dar tebėra dirglūs, sunkiai sekasi susikoncentruoti. Galbūt dalis suaugusiųjų jau pamiršo, kad vaikams būtinas ne tik materialinis aprūpinimas, bet ir bendravimas. Jau atšaukus karantiną susitikau dvi mokinukes. Pasisveikinome, apsikabinome ir pamaniau, kad jos iš džiaugsmo apsiverks. Ilgai sėdėjome, kalbėjomės ir tuomet labai aiškiai pamačiau, ko jiems iš tiesų reikia ir ką jie per šiuos porą metų prarado. Darželiuose ir mokyklose vis dar rengiama labai mažai koncertų, nes vėl bijoma. Turbūt baidomasi ne tik ligos, bet ir sąskaitų už komunalines paslaugas, todėl krenta vaikų motyvacija lankyti užsiėmimus ir stengtis. Taip pat pastebiu, kad vaikai dažniausiai įdomūs tik savo tėvams ar artimiesiems, o likusi visuomenės dalis jų pasirodymus sutinka abejingai.
„Asmeniškai mane iki šiol gelbėjo biudžetinis darbas, tie vargani 1,2 procento, darbas muzikos mokytoju keliose vasarų stovyklose. Kažkiek pajamų generuoja AGATA, LATGA išmokos, pavieniai užsakymai be vaikų kolektyvo bei geri žmonės, kurių gyvenime vis dar pasitaiko. Kita vertus, vis dar apstu tokių, kurie skambina ir prašo surengti pasirodymą vos ne už saldainių dėžutę ar kažkokį minimalų atlygį. Apima jausmas, kad į tave ir tavo atlikėjus žiūrima kaip į klounus, kurie visuomet privalo būti išsišiepę ir linksminti aplinkinius. Tai kainuoja vis brangiau, tačiau dalis visuomenės to niekaip nenori suprasti. Šiuo atveju matau dar daug sovietizmo, kur prioritetu vis dar yra bevertis garbės raštas, o ne realus honoraras. Palyginimui galiu pasakyti: turbūt nusijuoktumėt, jeigu už danties implantą pasiūlyčiau sumokėti gėlėmis arba saldainiais?“
Asmeninis vairuotojas ir šlovė liko praeityje
Anksčiau galėjęs sau leisti dirbti tik tuomet, kai pats to užsimanydavo, po miestą važinėjęsis su asmeniniu vairuotoju, tapusiu taksistu, ir mėgavęsis šlove, šiandien A. Penikas pripažįsta turintis dėl ko gailėtis ir vadina save niekada nebręstančiu vaikigaliu. „Turiu daug sumanymų. Neseniai ir dainą „Aldona“ įrašiau. Noriu ir pats dainuoti, kurti kaip atlikėjas, konkursą vaikams organizuoti. Trumpai tariant, noriu atsigriebti už visus tuos metus, bet tam Dievulis turėtų dar pusantro gyvenimo dovanoti (juokiasi). Man be galo gaila to prarasto laiko. Buvau mylimas tėvų ir turbūt esu tas vėlyvo brendimo kūdikis, vaikigalis. Viskas mano gyvenime ateina vėlai ir mąstymas toks. Žinoma, visada mokiausi ir dirbau, o paryčiais dar ir Gruodžio konservatorijoje grodavau. Darbo ir veiklos niekada netrūko. Buvo ir pramogų, bet tikrai neypatingai, nors dar jaunas buvau - dvidešimties ar dvidešimt vienerių. Pinigų turėjau kiek tik norėjau. Kalbu apie laikotarpį dar iki darbo su vaikais. Pinigai ėjo, o visi manęs troško. Puikiai prisimenu kaip pasiimdavau taksi ir važiuodavau prie Žaliųjų ežerų. Negerdavau, o tik gulėdavau ir galvodavau, ką veikti toliau. Taksistas, kuris neva buvo tapęs ir mano draugu, laukdavo ir vėl veždavo mane atgal“, - prisiminė atlikėjas.
Vėliau pradėjęs mokyti vaikus vokalo paslapčių, jis sumanė nupirkti autobusą, kuriuo galėtų važinėti į konkursus ir pasirodymus. Tik, kaip pats sako, skaičiuoti savo finansų nemokėjo ir daug apgalvotų finansinių sprendimų nepadarė, todėl nei autobuso, apie kurį ilgai svajojo, nei studijos, kuri šiandien ypač praverstų, neįsigijo. Tiesa, geriausia savo investicija jis vis dėlto laiko aparatūrą, kuria naudojasi iki šiol. „Jau visi ir namus pasistatė, ir šeimas sukūrė, o aš taip ir gyvenu. Visur atsilieku, nors ir galvoju, kam man visa tai. Galiu atvirai prisipažinti, kad apie šeimą niekada rimtai negalvojau ir tiesiog ardavau. Net apie merginas negalvojau, nes per dieną turėdavau po keturis ar penkis koncertus ir žinodavau, kad kitą dieną pailsėti taip pat nepavyks. Reikėjo gerai atrodyti ir daug dainuoti. Tik štai studiją tenka nuomoti, o būčiau kokias dvi galėjęs įsigyti. Lengvai uždirbti pinigai lengvai ir išeidavo.“
Šiandien žinomam vyrui draugiją palaiko mama, kuriai senstant jis pakvietė gyventi kartu ir palikti gimtąjį Kauną. Nors ji dar gali pati pasirūpinti savimi, Alfonsas sako, jog sunku rūpintis pagyvenusiu žmogumi, visuomet palaikyti draugiją, atiduoti daug emocijų. „Mamą parsivežiau iš Kauno ir rūpinuosi ja, nes brolis mirė dar jaunas. Likau vienas ir esu atsakingas už ją. Rūpestis nėra menkas ir kas prižiūri vyresnio amžiaus tėvus mane tikrai supras. Tačiau ji viską suvokia ir vertina net mano dainas, žiūri įvairias laidas, kritikuoja. Ji yra buvusi mokytoja, todėl nenuostabu (šypsosi)“.
Kratosi rimtų santykių
Neretai savo studijoje iki išnaktų užtrunkantis muzikantas, paklaustas apie santykius, tik mįslingai nusišypso. Rimtų santykių jo gyvenime nėra, nors meilės istorijų buvo ne viena. Tačiau A. Penikas įsitikinęs, jog negali pasiūlyti to, ko moterims reikia iš tiesų. Meilės, globos ir rimtų santykių trokštančios dailiosios lyties atstovės ne jam. „Jei matau gražią moterį - įsimyliu visada (juokiasi). Be abejo, ir kaip žmogus ji turi būti miela. Tik šiandienės moterys labai pragmatiškos. Vos susipažinus klausinėja, ar nuomoju butą, kur gyvenu, kiek uždirbu. Reikėtų į viską žiūrėti paprasčiau. Visos jos nori rimtų santykių ir galvoja apie šeimą. Sorry. Buvau užimtas. Dirbau ir negalvojau apie tolimesnį savo likimą, o tai netinka nei vienai. Moterys nori turėti vyrą, kuris nevilios kitų, bus storokas, visada po darbo sėdės namuose, gers alų ir neskoningai rengsis, na, bet pakankamai gražiai, kad galėtų dar draugėms parodyti“.
Tik studiją lankantys vaikai suvirpina atlikėjo širdį. Atviram pokalbiui pasiryžęs A. Penikas sako, jog norėtų atžalų, bet dar ne laikas ir tam reikia subręsti. Peržengęs šeštąją dešimtį vyras juokauja, jog vaikai - gėlės, tik gražiausios jos, kai žydi ant kitų palangės. Tačiau nereikia galvoti, jog jis vienišas. Šiuo metu jis palaiko santykius be įsipareigojimų su jaunesne mergina ir tikina, jog tai - jų susitarimas. Ateities planų ar poroms būdingo laisvalaikio jų gyvenime nėra. Tačiau jį tikrai galima išvysti ne tik Karoliniškėse, kur gyvena, bet ir vykstant pas merginą, su kuria bendrauja. Man pasiteiravus, kaip galėčiau ją pavadinti straipsnyje, atlikėjas atkirto, jog „paprasčiausiai pavadinkite mergina“.
Lovelaso etiketės nesikratantis muzikantas įsitikinęs, kad ir šou pasaulyje sutikti mylimą moterį yra sudėtinga, nes tai sritis, kurioje visiškai nėra vertybių. Kita vertus, jis svarsto, jog galbūt prarado ir savo šansą. Idealia moterimi DELFI pašnekovas vadina tokią, kuri netrukdytų ir suprastų, būtų komunikabili. „Jei moteris yra gera, vyras pats pas ją ateis. Nereikia nieko saugoti. Reikia tiesiog netrukdyti. Ir dabar ilsiuosi bendraudamas su moterimis naktiniuose klubuose. Nekabinu jų, o tik pabendrauju“, - atsiduso muzikantas. Tiesa, šis donžuano įvaizdis man pasirodė visiškai nutolęs nuo visuomet besišypsančio vaikų mokytojo, kokiu esame pripratę jį matyti. Išduosiu ir paslaptį - pakvietęs susitikti jo studijoje, kuri yra LRT televizijos pastate, atlikėjas man davė šūsnį nuotraukų ir leidimą, kol fotografas jį fotografuos bei paruošime kameras, peržiūrėti ir visus asmeninius kadrus, laiškus. Čia radau ir ne vieną pikantišką nuotrauką su seksualiomis merginomis ir apnuogintais kūnais, bet mano pašnekovas, paklausus, iš kur jos, tik gūžtelėjo pečiais ir tarstelėjo, jog visko jo gyvenime buvo. Netrūko ir moterų. Ir tik man pradėjus dvejoti, kam tokį laisvą gyvenimo būdą vertinančiam vyrui reikalingas vaikų mokymas, šis skuba paaiškinti, jog būtent tai jam padėjo išlikti šou pasaulyje ir nenueiti klystkeliais. „Prisipažinsiu, kad ramaus šeimyninio gyvenimo nenorėjau niekada. Aš ir santuokų rūmuose kažkada dirbau. Sudainuoju „Feelings“ ir išeina nauja šeima. Per dieną jų kokios 15 ar 20...Tai buvo puiki gyvenimo mokykla, nes iš arti mačiau visas tas dramas. Kai kurie jaunikiai tiesiog neatvykdavo, o daugybė santykių buvo dirbtiniai. Atbaidė ir tai, ir pedagoginis darbas. Tai buvo mano saugiklis ir šventovė nuo linksmybių ir šou pasaulio malonumų. Alkoholio buvo, nors ir saikingai, bet narkotikų nevartojau niekada. Kalbant apie scenos atstovus, Šapranauskui buvo sunku. Aš jį pažinojau. Tačiau daug ką gyvenimo reikia tiesiog sugebėti skirti. Tik tuomet supranti, kas yra draugystės, klastotėmis tapę draugai ir kaip reikia mokėti vartoti alkoholį. Visada žinojau, kad ateis tėvai ir mane vertins. Jie vertins ne tik darbą, bet ir išvaizdą, gebėjimus. Visada turėjau būti tinkamos formos. Tai mane išlaiko ir padeda išlikti realybėje“.
„Šou pasaulis - durna pompa“
Paklaustas, ar yra jo gyvenime žmonių, kuriems galėtų paskambinti ir viduryje nakties prireikus paprašyti pagalbos, jis tikina, kad turi vieną tikrą draugą muzikantą. „Tokie žmonės nesimėto. Mūsų šou pasaulis yra durna pompa ir 90 procentų žmonių yra masė kvailių, kurie žavisi dirbtinais dalykais. Taip niekur nėra ir ne tame reikalas gerti tą šampaną klube pasiėmus kreditą. Tai juokinga.“
Ir nors savo atžalų jis neturi, visada didžiuojasi buvusių ir esamų mokinių pasiekimais. Jo auklėtinių sąraše ir ne viena garsenybės, dabar besisukančios šou pasaulyje, pavardė. Agniją Ditkovskytę, Aistę Pilvelytę, Eleną Puidokaitę-Atlantą ir kitas žinomas atlikėjas vokalo paslapčių mokęs A. Penikas visada stebi jų pasirodymus ir džiaugiasi sėkme. Rusijoje šiuo metu gyvenanti aktorė A. Ditkovskytė jo atmintyje išliko kaip itin talentinga mergaitė. „Kita mokinė Jolanta Tubinytė Agnutei buvo kaip mama. Agnutė pateko pas mus būdama šešerių. Kompakte dar yra jos dainų. Ji taip troško dainuoti ir mačiau, kad gali tai daryti, nors tuomet dar negalvojome, kad ji taps didele žvaigžde. Tačiau jos ir tėvų gyvenimas klostėsi ir kiek kitaip ir aš viską mačiau. Per visą darbo su vaiku laiką tampi tarsi psichologu ir jo tėvams. Su pačia Agne dabar nesimatau. Su Tania (Tatjana Liutajeva, - aut.past.) tik buvau susitikęs prieš ketverius metus. Šarminga moteris. Tik Agnės tėtį sutinku dažniau“.
Prakalbęs apie savo mokinius Alfonsas Penikas prisiminė ir vieną pirmųjų savo mokinių atlikėją Aistę Pilvelytę. Tačiau šiuos scenos atstovus išskyrė sena nuoskauda. Dar maža mokytis vokalo pas Alfonsą patekusi Aistė ypač stengėsi, nors ir ne viskas ėjosi lengvai, bet kai kurias dainas tekdavo atlikti ne jai, o jos draugei. „Ji labai mielas žmogus, bet visur yra numeris pirmas ir antras. Ji klausė, kodėl taip darau, bet tik atsakiau, kad jos draugė dainuoja geriau. Pasakyčiau gal ir daugiau, bet mano žodžiai būtų gruboki. Nors Algirdas Pilvelis, jos tėtis, pas mane buvo atvedęs ir kitą savo dukrą, bet pinigai tokiu atveju neegzistuoja. Scena - didžiulis rentgenas. Aistė iki šiol mano, kad ją išvariau, nors ir pasisveikiname prasilenkdami. Ir kai „Eurovizijos“ atrankose dalyvauja palaikau ją“.
Apgailestauja dėl taip ir neiškilusios žvaigždės
Nepaisant visų savo mokinių pasiekimų, tikrąja žvaigžde jis vis dėlto laiko J. Tubinytę ir apgailestauja, kad dėl asmeninio gyvenimo dramų jai nepavyko iškilti aukščiau. Tuomet jauna mergina neturėjo ir vadybininko, o skindama prizines vietas užsienio konkursuose užtikrintos ateities scenoje neturėjo. Šiuo metu dvi dukreles auginanti moteris gyvena Miunchene ir scenos paslaptis perduoda tik savo atžaloms. Ir nors jis vis dar puoselėja viltį susigrąžinti populiarumą bei tęsti atlikėjo karjerą, mūsų susitikimo metu ne kartą užsiminė apie džiaugsmą dirbti su vaikais. Jis įsitikinęs, jog tai kartu suteikia ir galimybę tobulėti pačiam. Kita vertus, darbas su vaikais jo gyvenime atsirado gana atsitiktinai dar einant asmeninės karjeros keliu. Gavęs pasiūlymą dėstyti savo sėkmės laiku, A. Penikas suprato, kad greitai pedagoginis darbas valstybinėje įstaigoje taps išsigelbėjimu nuo bado.
„Buvo laikotarpis ir kai labai trūko pinigų. Ir už baltus sportinius batelius, ir blynus mokiau. Tuomet labai norėjau tų kedų. Vieno vaiko močiutė jais ir atsidėkojo už pamokas (šypsosi). Norėtųsi daugiau tų pinigų. Ir nuo viešojo transporto pavargau, todėl būtų gerai įsigyti automobilį. Kokios nors Bunkės ar kitų dabar žinomų atlikėjų nepamatysite viešajame transporte. Tai būtų nerealu, o aš važinėju“, - atsiduso atlikėjas.
Tačiau jaunatvišką mokytoją mokinės neretai ir įsimyli. Dar ir šiandien jis prisimena vienos žinomos dizainerės paauglystėje jam rodytą dėmesį. „Ateini į pamokas gerai atrodydamas ir matai, kad prasideda flirtas. Tačiau tai mokinės ir neįmanoma kitaip į jas žiūrėti. Net ir užaugusios jos netampa kitokiomis mano akyse. Aš suprantu tuos jausmus ir simpatijas, nes ir pats jaunystėje buvau įsimylėjęs savo kamerinio dainavimo mokytoją Giedrę Kaukaitę. Ji buvo tokia žavi moteris, tad aš kovo 8-osios proga jai nupirkau tulpės žiedą, bet įeinant į salę gėlę privėrė durys ir mano tulpė nukrito (juokiasi). Labai išraudau ir susigėdau, bet mokinius suprantu“.
Kasdienybėje - rutina ir viltis
Vis su ilgesiu prisimindamas praeitį atlikėjas sako, jog jo rutiną pakeitė tik mamos persikraustymas. Dabar tenka ne tik keltis valanda anksčiau, bet ir daugiau laiko skirti jai. Tačiau Alfonsas nepamiršta ir kasdienės mankštos sporto salėje bei anglų kalbos pamokų. Nauja užsienio kalba jam reikalinga dėl muzikos ir dainų. Neretai ir užsienyje gyvenantys bičiuliai parašo anglų kalba, todėl stengiasi kuo daugiau bendrauti šia kalba. „Lengvas ir paviršutiniškas bendravimas mane vargina. Daug šiandien žmonių nešioja kaukes ir nemažai energetinių vampyrų. Kartais tikrai pasiilgstu tų betarpiškų žmonių, kurie gali veikti čia ir dabar. Dėl aplinkinių kasdien ir su akibrokštais susiduriu. Troleibuse ar autobuse neretai nutinka įvairūs nemalonūs įvykiai ar vien dėl nuolatinio skambinėjimo telefonu. Reikalų ir su policija buvo. Sulaukiu skambučių ir grasinimų telefonu iš nežinomų numerių. Net sąsiuvinį turiu, kur viskas surašyta. Visi numeriai ir tai, kiek skambinta. Būdavo ir po penkiasdešimt skambučių, kurie trukdo dirbti. Taip ir duodu vardus: Kaunas glušė, arbatėlė, feelings. Pataroji pavadinta taip, nes skambinėjo ir tylėjo“, - rodydamas storą ir pribraukytą sąsiuvinį su daugybe telefono numerių pasakojo pašnekovas. Jis skuba pabrėžti, jog ir socialiniuose tinkluose jo niekas neberas. Jau ir į policiją kreipiausi, bet ji nieko padaryti negali, nes sako, kad nėra įžeidimų, o ir Grybauskaitės profilių daug, - gūžteli pečiais Alfonsas, - Tik kartą mane šantažavo ir teko net į pajūrį vykti į akistatą. Paaiškėjo, kad tai septyniolikmetė. Ji verkė, kad mama neturi darbo, pinigų. Nesitikėjo, kad visa tai pasieks teisėsaugą“.
Tiesa, kartą jis ir pats buvo pakliuvęs į nemalonų konfliktą su teisėsauga. Tąkart žinomą vyrą apkaltino vagyste iš parduotuvės, nors jis nebuvo nieko neteisėtai pasisavinęs. Jis pasakojo, jog po vieno apsilankymo drabužių parduotuvėje grįžo ir jo iš akių nepaleido apsaugos darbuotojas. Buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir vos tik jis panoro išeiti, buvo paprašytas parodyti kuprinę. „Iš pradžių stengiausi nekreipti dėmesio, bet galiausiai manęs paprašė parodyti daiktus. Juk jis sekė mane ir buvo šalia. Atsisakiau. Tai buvo absurdas. Pasakiau, kad gali kviesti policiją ir galiausiai kilo konfliktas. Jis sakė, kad policija apsidžiaugs pamačiusi mano veidą“.
Vilnietis svarsto, jog greičiausiai užkliuvo ne jo elgesys, o iššaukianti išvaizda. Anot jo, daug kam užkliūna ilgi plaukai ir ryškus stilius. Dabar gatvėje jį atpažįsta vis rečiau, tačiau ateities planus kuriantis ir trokštantis toliau dainuoti A. Penikas viliasi, jog šanso ir vėl užlipti į sceną kaip solistas neprarado, o populiarumas sugrįš.
Žinomam vyrui teko ne tik susitaikyti su brangaus žmogaus netektimi, bet ir patirti, jog ne mažiau klastingi už mirtį kartais būna žmonės. Po mirties dingo auksiniai mamos auskarai - A.Penikas įtaria, kad jie buvo nusegti arba ligoninėje, arba morge. Jam neapsakomai skaudu, kad kažkas pelnosi iš žmogaus mirties. „Tai visiškas nužmogėjimas. Viską daro pinigai“, - apmaudžiai kalbėjo A.Penikas.
Paskutinį kartą savo mamą jis matė gruodžio 10-ąją, kai sušlubavus sveikatai garbaus amžiaus moteris buvo paguldyta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Vėliau dainininkas sužinojo, kad mama pervežta į Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę, jai atliktas testas dėl COVID-19, ji paguldyta į stebėjimo palatą, kol kas joks gydymas netaikomas. Telefonu susisiekti su mama, ligoninėje praleidusia nepilnas dvi paras, buvo nebeįmanoma - ji buvo per daug silpna, kad atsilieptų. „Kai paskambindavau, personalas man vis pranešdavo, kad ji tebėra tarpinėje zonoje, į skyrių neperkelia, nes laukia tyrimų dėl COVID-19 atsakymo“, - pasakojo A.Penikas. Tačiau moters būklė sparčiai blogėjo, ir ji mirė. Kaip sakė A.Penikas, diagnozių buvo daug: širdies nepakankamumas, bėdos dėl inkstų, kitos problemos. Tik po mirties atėjo atsakymas, kad jo motinos COVID-19 testo atsakymas neigiamas.
Moters kūnas buvo pervežtas į Vilniaus laidojimo rūmus, ten nuvykusiam A.Penikui buvo leista žvilgtelėti į mamą. „Man parodė tik veidą - ir kaip nustebau pamatęs, kad nebėra jos auskariukų. Auksinių, labai estetiškų ir subtilių, kurios jai dovanojo mano tėvas“, - pasakojo A.Penikas. Iš ligoninės atsiėmęs motinos daiktus jis viską atidžiai peržiūrėjo: buvo viskas - laikrodukas, mobilusis telefonas, kiti asmeniniai daiktai, tačiau auskarų tarp jų nebuvo. „Negaliu apsakyti, kaip esu sukrėstas. Nežinau, kada ir kur jie galėjo būti nusegti, tik spėju, jog tai padaryta po jos mirties. Nes puikiai žinau, kaip sunkiai jie atsisega“, - kalbėjo atlikėjas.
Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas atsisakė pakomentuoti šį įvykį: „Klausimai yra tiesiogiai susiję su gydyta paciente, todėl remiantis įstaigos pavirtintomis vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos duomenų apsaugos įstatymu visa informacija, susijusi su paciente, laikoma konfidencialia, o teisė gauti tokio turinio informaciją suteikiama tik įpėdiniams pagal testamentą (įstatymą), sutuoktiniui (partneriui), vaikams, tėvams.“
Vilniaus laidojimo rūmų atstovė portalui lrytas.lt taip pakomentavo šį atvejį: „Mirusiųjų pacientų transportavimo iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos bendra tvarka yra tokia - laidojimo paslaugas teikiančios įmonės du darbuotojai atvyksta bet kuriuo paros metu specializuotu transportu paimti mirusiojo palaikų į ligoninės iškvietusio skyriaus patalpas nurodytu laiku. Mirusiojo palaikai laidojimo paslaugas teikiančiai įmonei perduodami gabenti į laikino saugojimo vietą kartu su lydimuoju dokumentu, kuriame įrašomi mirusiojo asmens tapatybės duomenys, vertybių aprašas (jei tokių yra), arba pažymima, kad vertybių nėra. Aprašytu atveju mūsų įmonės darbuotojai buvo įspėti, kad mirusioji ligoninės pacientė priskirta prie mirusiųjų nuo COVID-19 ligos (tuo metu dar nebuvo aiškus T.Penikienės tyrimų dėl COVID-19 atsakymas - Red.). Tokiu atveju, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės teisės aktais dėl mirusiųjų nuo COVID-19 ligos palaikų tvarkymo ir laidotuvių organizavimo, mirusiosios kūnas mirties vietoje ligoninės darbuotojų buvo įdėtas į nepralaidų, nepermatomą, užsegamą maišą ir perduotas mūsų įmonės darbuotojams kartu su lydimuoju dokumentu, kurį pasirašė mirusiosios palaikus perdavę ir priėmę darbuotojai. Vertybių apraše pažymėta, kad vertybių nėra. Laidojimo paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai, vykdydami savo darbo funkcijas, susiduria su rizika dėl tiesioginio kontakto su mirusiųjų nuo COVID-19 ligos pacientų palaikais.“
Vokalo pedagogas A. Penikas sako, jog jo gyvenimą apsunkino esminės klaidos. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius savo talentą dalijantis vaikams vokalo pedagogas, dainininkas Alfonsas Penikas atvirai sako: „Jei ne tas mano naivumas, gal šiandien galėčiau ir turtuose maudytis!“
„Susitikti pakvietėte į savo studiją. Ar joje ir vyksta pagrindinis jūsų darbas? Pagrindinis mano darbas - Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Esu Džiazo ir estrados skyriaus mokytojas. O studijoje aš repetuoju ir mėgaujuosi kūryba. Esate dėstytojas, vaikų choro „Pop šou“ vadovas, kartais dar ir pats padainuojate. Kuo save laikote pirmiausia? Daugiausia mano laiko užima darbas su vaikais ir jų koncertinių programų vedimas. Mano solinė karjera dabar yra prigesusi, nors gyvenime teko nemažai reikštis ir šioje srityje. Tačiau dar nepraradau ambicijų pademonstruoti savo vokalą, tik dainuodamas ne kokias nors pigias dainuškas, o manieringus kūrinius. Įsivaizduoju, kad pedagoginis darbas nebuvo jūsų jaunystės laikų svajonė... Tikrai ne. Savo gyvenime esu nemažai mokslų ragavęs. Būdamas paauglys muzikos mokykloje lankiau fortepijono klasę, tačiau po metų mečiau. Tėvai prikalbino stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, sakė - tai labai rimta. Mokydamasis čia pradėjau piešti karikatūras. Jas ėmė spausdinti žurnalai, o iš gautų honorarų leisdavau sau tėvus palepinti mandarinais. Tačiau pajutau, jog ne dailėje mano vieta. Man norėjosi daug bendrauti, visur suspėti, o dailininkai man pasirodė esantys uždari žmonės. Tad mokydamasis dailės technikume pradėjau lankyti dar ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą. Buvau priimtas į chorinio dainavimo klasę. Tačiau čia mokiausi tik tol, kol baigiau S. Žuko technikumą. O kaip atsidūriau Vilniuje? Baigęs du muzikos technikumo kursus atvažiavau lankyti parengiamojo Konservatorijos kurso. Po metų man buvo pasiūlyta bandyti stoti studijuoti aktorystės. Tačiau aš pasirinkau muziką - solinio dainavimo specialybę. Pradėjus dainuoti į mane atkreipė dėmesį, kai su Birštono estradiniu ansambliu atlikau Čezarės Biksijo dainą „Mama“. Ją pradėjo transliuoti per radiją. Netrukus man pasiūlė su Aldona Stasilevičiūte sudainuoti Povilo Kebliko dainą „Saulės auksas“. Tada ėmiau suprasti, kas iš tikrųjų yra tas „telikas“. Mėgavausi populiarumu, mane visur kvietė, honorarai nuolat didėjo, pradėjau dalyvauti restoranų muzikinėse programose. Ir tai buvo viena didžiausių klaidų mano gyvenime.“
Kodėl šlovę pelniusią veiklą laikote klaida? „Jeigu būčiau sukęs klasikos keliu, dabar turtuose maudyčiausi, galbūt kur nors pilyje gyvenčiau. Konservatorijoje mokiausi pas Vaclovą Daunorą. Man labai sekėsi, jo dėka išėjau tikrą akademinio vokalo mokyklą. Ketvirtame kurse pasinešus į pramogų pasaulį, maestro mane perspėjo: „Jei renkiės šitą kelią, mes skiriamės.“ Tačiau tas publikos dėmesys buvo toks svaiginantis... Dirbau labai daug. Mačiau, kaip dūžta žmonių likimai, iš arti susidurdavau su tų laikų nusikalstamo pasaulio autoritetais... Tiesa, pats į burną alkoholio - nė lašo. Visgi Konservatoriją baigiau - įgijau koncertų dainininko, dėstytojo kvalifikaciją.“
Kodėl nepasirinkote kitų žymių to meto dainininkų kelio - kryptingai nepuoselėjote savo sceninės veiklos? „Gerai įsiminiau vieno kokteilių baro muzikinės programos vadovo žodžius: „Televizija - kaip cigaretė: surūkys ir išmes.“ Taip ir nutiko. Mano gyvenimas ėmė smukti: pajutau, kad niekam nesu reikalingas, manęs niekur nekviečia ir apskritai manęs nėra. Prasidėjo sunkiausias gyvenimo etapas - neturėjau nuosavo kampo, trankiausi po įvairius bendrabučius. Ėmiau belstis į mokyklas ir siūlyti vaikus mokyti muzikos.“
Kodėl laikams pasikeitus nedėjote į kojas Vakarų link, ką padarė daugelis? „Todėl, kad tada jau turėjau muzikinį įdirbį ir šiokį tokį darbą. Kita vertus, aš nieko kito ir nesugebu. Vienas mano kolega montuoja langus Prancūzijoje. Suma pasirodė juokinga, kai palyginau su pinigais, kuriuos gaudavau savo šlovės metais. Tada net nežinojau, kiek tų pinigų būdavo mano kišenėse. Taksi važiuodavau prie Žaliųjų ežerų - vairuotojas laukia, o aš deginuosi. Nesu racionalus žmogus. Mane valdo emocijos. Tie menai mane išlavino, tačiau kartu ir išblaškė.“
Jaučiatės daug klaidų padaręs gyvenime? „Tikrai ne vieną. Ir tai yra esminės klaidos, nuo kurių priklauso tolesnė gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui, savo populiarumo metais dainavau Raimundo Paulo dainą „Piemenuko skundas“. Kasmet kompozitorius man siųsdavo sveikinimus, o kartą paskambinęs paklausė, ar nenorėčiau, kad man dainų parašytų. Ir žinote, koks buvo mano atsakymas? Ogi: „Ne, aš turiu, kas man rašo - mano kurso draugas Abarius man kuria.“ O dabar, kai pagalvoju, koks kvailys buvau. Arba kodėl prieš kokius 15 metų nepasiėmiau paskolos ir neįsigijau patalpų studijai?.. Dabar nereikėtų jų nuomotis ir tuščiai švaistyti lėšų. Laimė, laiku susivokiau ir įsigijau butą, o tai iki šiol būčiau trainiojęsis po bendrabučius.“
Jeigu būtų įmanoma, kokiais protingais patarimais šiandien galėtumėte paauklėti jaunutį tų laikų Alfonsą Peniką? „Aš jam patarčiau daug dirbti ir nesiblaškyti. Buvo metas, kai dainuodavau Sergejaus Rachmaninovo romansą „Pavasario vandenys“. Jį padainuoti sunku, o man sekdavosi puikiai. Tačiau jaunam ir naiviam norėjosi vis daugiau ir plačiau... Palinkėčiau jaunajam Alfai gal tapti odontologu: visada būtų gerbiamas žmonių, pilna pinigine, o kai ji pilna, tai iš džiaugsmo ir padainuoti galima...“
Kas jūsų didžiausias patarėjas šiandien? „Gal turiu tėvų genus, kurie reiškiasi stipriu vidiniu stabdžiu. Pavyzdžiui, buvo visos sąlygos įnikti į alkoholį, kaip nutiko ne vienai to meto garsenybei, tačiau taip neįvyko. Netgi buvo metas, kai pakoncertavus restorane man tekdavo miegoti malkinėje, nes neturėjau kur glaustis. Tačiau tokia neviltis nenubloškė manęs į gyvenimo užribį.“
Kai pradėjo manęs niekur nekviesti ir atėjo žiauriai sunkus periodas, pagalbos ranką ištiesė šviesaus atminimo kompozitorius Mikas Vaitkevičius - pakvietė į muzikos mokyklą. Man patiko dirbti su vaikais, ėmiau mąstyti, kaip čia labiau nuskaidrinus savo gyvenimą. Kilo mintis kurti vaikų grupę. Tuo metu vaikai galėjo dainuoti tik griežtos harmonijos dainas akademiniuose choruose. Mes norėjome sujungti ir judesį, ir dainą, ir šokį. Kai televizijai parodžiau pirmąjį mūsų įrašą, prasidėjo naujas mano gyvenimo pakilimas - gastrolės užsienyje, tarptautinis vaikų popmuzikos festivalis „Skraidantis dramblys“. Šį festivalį rengiau penkerius metus.“
Šiandien jūsų vadovaujamą „Pop šou“ tikrai girdėjo daugelis. Kokia šio jau tris dešimtmečius gyvuojančio kolektyvo sėkmės paslaptis? „Manau, pirmiausia - repertuaras. Esu labai dėkingas savo šviesaus atminimo kurso draugui Gintautui Abariui, parašiusiam man daugiau kaip 40 dainų. Man tai - neįkainojamas lobis.“
Ar manote, kad šiandien vaikų grupės Lietuvoje turi perspektyvą? „Iš tikrųjų jų yra labai daug, tačiau ne visos dainuoja tai, kas yra originalu, nuoširdu ar praskaidrina nuotaiką. Neretai iš vaikų daromi bejausmiai kompiuteriniai manekenai, pataikaujama pigiam publikos skoniui. Kai kurias vaikų programas man tiesiog gėda žiūrėti.“
Kiek vaikų šiandien dainuoja jūsų chore? „Jų skaičius keičiasi. Vieni ateina, ilgai neužsibūna, kiti neišsigąsta darbo ir pasilieka. Jų amžius labai įvairus. Jauniausiajai dainininkei buvo ketveri su puse. Vyriausiosios sulaukdavo ir 25-erių ar dar daugiau. Merginos taip priprasdavo prie vaikų, kad tapdavo jiems tarsi antrosios mamos ar auklės. Atsimenu, Jolanta Tubinytė-Gasiunas, dabar gyvenanti Miunchene, chore dainavo gal iki 26-erių. Ji buvo puikiai susigyvenusi su kolektyvu, mažuosius auklėdavo tarsi mama. Kai mūsų chore ėmė dainuoti penkerių metukų Agnė Ditkovskytė, jos mama Jolantos labai prašė prižiūrėti Agnytę, kai ruošėmės važiuoti koncertuoti į Klaipėdą. A.Penikas jau daug metų vadovauja populiariam vaikų chorui „Pop šou“.
Esate griežtas mokytojas? „Mano mama taip pat buvo mokytoja. Gal kažkiek šio talento paveldėjau iš jos. Tačiau iš pradžių man buvo labai sunku - buvau jaunas, nemokėjau mokyti, nežinojau, kaip pradėti, ką šnekėti. Patirtis atėjo su metais. Dabar stengiuosi ir būti vaikams draugas, ir išlaikyti tam tikrą atstumą. Vaikai turi jaustis nesuvaržyti, savo energija uždegti publiką. Kita vertus, esu kiek pedantiškas, bet, manau, nieko čia blogo.“
Kaip renkatės vaikus į savo kolektyvą? „Dažniausiai tai būna grandininė reakcija. Vienas ateina, jam patinka, žiūrėk, po kurio laiko pasirodo kitas ir klausia: „Ar aš galiu pas jus dainuoti?“ Tačiau ne visi užsibūna - pamato, kad reikia daug dirbti, ir dingsta. Arba pakoncertuoja du kartus ir įsivaizduoja, kad jau viską moka. Vaikai nepakenčia monotonijos. Bet juk jos yra visur, kur tenka uoliai dirbti.“
Norite pasakyti, kad šiandien vaikai - kitokie, nei būdavo anksčiau? „Anksčiau vaikai būdavo stipresni, nes būdavo daugiau pamokų, kuriose gaudavo geresnius muzikos pagrindus. Dabar jie ateina dažniausiai ieškodami pramogos. Dažnas pasigiria, kiek būrelių yra lankęs, net ir cirko gudrybių mokęsis.“
Ant jūsų stalo matau prieš kelerius metus išleistą vaikiškų dainų kompaktinę plokštelę, o ant jos - nemažai šiandien žinomų pavardžių... „Taip, mamos ir tėčiai į mano įkurtą grupę prieš daugelį metų buvo atvedę ir A. Ditkovskytę, ir Aistę Pilvelytę, ir Eleną Puidokaitę, žinomą kaip Atlanta, Agniešką Olševską... Mano grupę lankė ir dizainerė Daiva Urbonavičiūtė.“
Koks jums geriausias atlygis už triūsą? „Tik ne garbės raštas ir ne medalis! Man džiugu, kai viską padarau taip, kaip esu sumąstęs, kai nenuvilia aparatūra, dainuojantys vaikai ar pagaliau nuotaika. Ir kai mus nori vėl pakviesti. Tik kartais stebina dabartinis požiūris į vaikų grupes. Antai koks nors prekybos centras, pakvietęs kokią nors „68 pragare“ grupę, gali jai mokėti 2 000 eurų, o mums skambina ir sako: „Gal vaikai galėtų pakoncertuoti? Mes juos kokakola ir saldainiais pavaišinsime.“
Ar jūs apskritai mylite vaikus? „Vaikai man patinka. Žaviuosi savo mokiniais. Tik neretai mane pribloškia tėvų dėmesys. Matau, kaip tėvai elgiasi su savo atžalomis ir galiu nuspėti tų vaikų ateitį. Tėvai daro didelę klaidą pataikaudami savo vaikams, stengdamiesi juos apsaugoti nuo sunkaus darbo. Naivuolės mamos, dažniausiai turtingų tėvelių išlaikomos, nori matyti tik rezultatą ir netoleruoja tos baisios virtuvės, kurioje tas rezultatas gimsta.“
Ar dažnai kremtatės, kad, dalydamas savo gyvenimą svetimiems vaikams, savų neturite? „Kam man vedybos?! Aš ir taip turiu daug veiklos! Vedybos menininkui - naikinantis dalykas. Žmona trukdo svajoti, ji sugrąžina vyrą į realybę ir leidžia galvoti tik apie tai, kas susiję su ja. Iš tikrųjų gerbėjų man netrūko, bet atvirai pasakysiu, kad šlovės metais jų saugodavausi. Maniau, kad įsipareigojimams aš dar per jaunas. Paskui atėjo sunkių darbų periodas. Grodamas vestuvėse net bodėdavausi tų akimirkų. Matyt, nespėjau į tą traukinį, bet padėtį, manau, norint visada galima ištaisyti.“
Ar vienišumo jausmas jums gerai pažįstamas? „Visi žmonės pažįsta šį jausmą. Tik vieni dėl to, kad neturi draugų, o kiti dėl to, kad apskritai nemoka bendrauti. Manęs vienatvė negąsdina. Gal pasirodysiu naivus, bet šiandien mėgaujuosi pasisekusiu koncertu ar įrašu ir visai negalvoju, kas bus rytoj. Žinote, aš visai nešvenčiu gimtadienių. Ir visai nemėgstu gėlių - jos man primena liūdesį. Aš esu Liūtas, gimęs liepos 28 dieną. Manau, gimtadienius reikia švęsti iki 18-os ir po 80-ies, jei tiek nugyvenai. Aišku, gyvenimo kokybė priklauso nuo tavo statuso, amžiaus ir sveikatos.“
Ar šiandien daug investuojate į savo gerą savijautą? „Forai palaikyti reguliariai darau mankštą - tris kartus per savaitę einu į sporto salę. Anksčiau lankiau baseiną, bet mečiau - jis mane migdo. Nuo vaikystės nevalgau mėsos - tik žuvų simboliškai, vartoju ir kiaušinius. Saldumynus mėgstu, bet jų vartojimą riboju. Sumuštinius valgau su storu sluoksniu sviesto ir būtinai dviejų ar trijų rūšių sūriu. Ištisus metus vartoju žuvų taukus.“
Ir esate viskuo patenkintas... „Aš visas esu pasinėręs į meną. Jei man atimtų galimybę muzikuoti, ilgai neištverčiau. Aš nuolat turiu būti šurmuly, kasdien sukinėtis tarp žmonių, bet ir rasti laiko pasėdėti vienas kavinėje, išgerti kavos, užversti akis į dangų... Man būtų kančia dirbti kitokį darbą. Tad manau, kad šiandien esu patenkintas tuo, ką turiu.“
