Abortas - tai viena didžiausių mūsų laikmečio problemų. Aborto metu ne tik nužudoma užsimezgusi gyvybė, bet žalojama pati moteris. Ypač pavojingas pirmasis nėštumo nutraukimas, daugeliui šių moterų po aborto diagnozuojamas nevaisingumas. Moteris žalojama ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Lietuva užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal abortų skaičių. 1999 m. buvo atlikta 18.846, o 2000m. - 21.503 abortų. Abortų skaičius kiekvienais metais didėja. Įtakos tokiam sparčiai didėjimui tyri bloga Lietuvos ekonominė bei socialinė padėtis, mažas pragyvenimo lygis. Moterų žinios apie kontraceptines priemones neretai neobjektyvios ir net klaidingos. Dėl informacijos stokos daugėja nėštumo nutraukimų iki 18 metų. Vienas iš skaudžiausių aborto padarinių - vaisingumo sumažėjimas, dėl kurio moterys visą gyvenimą kankinasi, prieštarauja sau ir kitiems. Manoma, kad Lietuvoje po abortų kasmet apie 2 tūkstančiai moterų tampa iš dalies arba visiškai nevaisingos. Aborto sukeltų ligų gydymas yra brangus ir ilgas. „ Mes - senstanti, mirštanti tauta.
Konstitucijos 19 straipsnyje pasakyta, kad žmogaus teisė į gyvybę saugo įstatymas, t.y. kad užtikrinama žmogaus teisė į gyvybę, o ne pati gyvybė. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga tiesiogiai siejasi su jos pradžios ir pabaigos nustatymu. Žmogaus gyvybės apsauga įvairiomis teisės normomis pradedama įvairiu laiku. Baudžiamojo kodekso (BK) 124 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą aborto padarymą, t.y. žmogaus gemalo (vaisiaus) sunaikinimą. Šiuo metu Lietuvoje galioja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) 1994 m. sausio 28 d. Įsakymu Nr.50 patvirtinta nėštumo operacijos atlikimo tvarka. Pagal šią tvarką, aborto operacijas yra leidžiama daryti tik gydytojui akušeriui - ginekologui ir tik gydymo įstaigose, laikantis kitų nustatytų sąlygų. Tarp šių sąlygų yra ir ta, kad nėštumas negali būti nutrauktas, kai vaisiui daugiau negu 12 savaičių arba esama kitų kontraindikacijų. Vėliau nėštumą nutraukti galima tik tuomet, kai jis kelia pavojų motinos gyvybei ar sveikatai. Kai kuriose šalyse abortai apskritai yra uždrausti, jie leidžiami tik reikalingumo sąlygomis.
XVI a. kai kuriose šalyse už aborto darymą buvo baudžiama mirtimi. Rusijoje mirties bausmę specialiu įstatu XVII a. įteisino caras Aleksandras Michailovičius Romanovas. 1715 m. Iki XIX a. pabaigos Rusijoje už negimusių kūdikių sunaikinimą buvo baudžiama kalėjimu ar išsiuntimu į tolimesnius Sibiro rajonus tremčiai ar katorgos darbams. 1885 m. priimtame „Uloženije o nakazanijach“ 1462 str. Nepriklausomoje prieš II karą Lietuvoje abortas buvo laikomas nusikaltimu ir už jo padarymą paskirtos gana sunkios bausmės. Šiam reikalui iš dalies galėjo būti taikomi Lietuvos baudžiamojo Statuto (kodekso) 461 ir 464 straipsniai. 465 str. 466 str. Šis įstatymas patvirtintas 2000 m. 142 straipsnis. 143 straipsnis.
Žodis abortas kilęs iš lotynų kalbos (abortas - persileidimas, išsimetimas). Persileidimų priežastys yra labai įvairios ir dažnai apie 60% nenustatomos. Prasidėjus persileidimui, gemalas atsiskiria nuo gimdos sienų ir susitraukiant jos raumenims, išstumiamas iš gimdos. Atsivėrus tarpgaurelinėms ertmėms, pradeda gausiai kraujuoti iš lytinių organų. Kartais iš pradžių žūva gemalas, sunyksta gaurelinio dangalo gaureliai ir atkrintantysis dangalas, kurie, susitraukiant gimdos raumenims, pradeda atsiskirti nuo gimdos sienos. Nėščioji kraujuoja ilgai, bet negausiai.
Dirbtiniai abortai žinomi seniai. Senovės Graikijoje ir Romoje vaisiaus gyvybė nebuvo saugoma. Hipokratas vaisiaus pašalinimą laikė neetišku, neestetiniu reiškiniu, nevertu gydytojo dėmesio ir kišimosi. Jis net buvo kontraceptinių priemonių priešininkas. Į vaisiaus pašalinimą buvo žiūrima tik kaip į nepadorų elgesį, bet už tai niekas nebaudavo. Filosofiškai stoikų mokslas aiškino vaisių esantį tik motinos kūno dalimi, esą analogiškai kaip augmenijos pasaulyje, vaisius yra tik medžio dalis. Baudžiamas tik moteris, kuri pati ar jos padėjėja tai atlikdavo dėl pinigų. Vėliau, kai Romos imperijai dėl nuolatinių karų reikėjo daugiau kariuomenės ir vergų, pasikeitė požiūris ir į abortus. Imperatorius Ciceronas reikalavo bausti moterį, kuri „vagia“ iš respublikos jai skirtą pilietį. Dabar dar daugelyje šalių abortai tebėra draudžiami. Lietuvoje abortai yra legalizuoti. Nėščiajai pageidaujant nėštumą galima nutraukti iki 12 nėštumo savaitės, jeigu ji neserga infekcine liga, ūminiu bei poūmiu mažojo dubens organų uždegimu, makšties švarumas yra 1-ojo arba 2-ojo laipsnio, jei po paskutinio nėštumo nutraukimo praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai.
Kriminaliniu abortu vadinamas toks abortas, kai nėštumas nutraukiamas įstatymų nenumatytų būdu (kartais jį atlieka ir gydytojas). Toks abortas sukeliamas į gimdą suleidus įvairių cheminių medžiagų, neretai nuodingų, arba priemonėmis, mechaniškai dirginančiomis gimdą (pvz., kateteriu ir kt.). Visi šie būdai pavojingi, nes į gimdą patenka infekcija, kuri gali būti sepsio, ūminio inkstų nepakankamumo priežastis. Dėl likusių gemalo liekanų moteris ilgai kraujuoja. Be to, atliekant abortą, galima sužaloti gimdą, pilvo ertmės organus. Po kriminalinio aborto apžiūrint galima pamatyti sužalotą gimdos kaklelį, žnyplių žymes, nudegintą makštį, kartais aptinkama net svetimkūnių.
Po aborto gali būti uždegiminės ligos. Jos gali tapti nevaisingumo priežastimi. Gali būti komplikacijų kitų nėštumų metu. Tai įvyksta dėl gimdos kaklelio pažeidimų.
Šiuo metu tai aktuali problema dėl to, kad mūsų šalis labai sparčiai sensta. Gimstamumas yra labai mažas, o mirtingumas didelis. Kas žino, gal po kelių šimtų metų išvis neliks lietuvių tautos. Valstybė nelabai domisi šia problema. Daugelis tėvų nusprendžia daryti abortą, nes negali suteikti vaikui pilnaverčio gyvenimo. Abortai dažnai daromi dėl nežinomo rytojaus, skurdžios ateities vizijos. Pažvelgus į šią problemą kitomis akimis, darosi baugu, kai pradedi suprasti priežastis, dėl kurių yra daromi abortai. Dauguma atliktų apklausų rodo, kad moterys nusprendė nutraukti nėštumą dėl blogų gyvenimo sąlygų, dėl to, kad neturi buto ar materialinių lėšų, kuriomis galėtų užtikrinti pilnavertį vaiko vystymąsi.
Lietuvoje pastaruoju metu vykstančios permainos, naujos socialinės ekonominės sąlygos, realus ir potencialus nedarbas, smunkantis gyvenimo lygis atspindi ir koncentruojasi šeimose - pasiektas mažiausias gimstamumo lygis, gausėja socialiai silpnų ir skurstančių šeimų, ypač auginančių vaikus. Nemažai šeimų susiduria su sunkumais, kurių savo jėgomis, t.y. Mažėjantis gimstamumas neužtikrina kartų kaitos ir lemia depopuliaciją. 2000 metais gimė 34,2 tūkst. vaikų, t.y. 22,6 tūkst. mažiau negu 1990 metais. Pastarąjį dešimtmetį pradėjo reikštis ir kitas, iki šiol Lietuvai nebūdingas reiškinys: pradėjo sparčiai daugėti ne santuokoje gimusių vaikų skaičius. Didėjant turtinei diferenciacijai, tarp sunkiausiai besiverčiančių ar skurstančių pirmiausiai atsiduria nepilnos šeimos, kurių šeimos galva yra moteris, šeimos su mažamečiais vaikais, daugiavaikės šeimos, šeimos, kuriose yra neįgalių asmenų, bei kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenančios šeimos. Dažnai tai yra jaunos šeimos. Ypač skursta tos šeimos su vaikais, kuriose bent vienas iš tėvų yra bedarbis. Statistikos departamento duomenimis, žemiau santykinės skurdo ribos 2000 metais gyveno 16 % visų Lietuvos gyventojų. Vienas iš pagrindinių skurdo veiksnių - vaikų ir suaugusiųjų skaičiaus santykis šeimoje. Nemaža šeimų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra įvairios pašalpos. Tokios šeimos gyvena ypatingai skurdžiai. Jaunos šeimos susiduria su labai opia būsto įsigijimo problema. Tai yra viena svarbiausių santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, gimimų mažėjimo, abortų daugėjimo priežasčių, sukelianti daugybę kitų problemų, susijusių su palankių sąlygų vaikų normaliam ugdymui užtikrinimu.
Pagal Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymą valstybinės pašalpos mokamos auginančioms vaikus šeimoms, kurioms labiausiai reikalinga socialinė parama, taip pat nustatytas našlaičių ir likusių be tėvų globos vaikų rėmimas. Šios pašalpos mokamos neptiklausomai nuo šeimos pajamų, išskyrus pašalpą už tris vaikus, kuriai gauti taikomas pajamų kriterijus (pajamos vienam šeimos nariui neturi viršyti trijų VRP dydžių (nuo 1992 m. gegužės 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymą šeimos turi teisę gauti socialinę pašalpą, jeigu jų pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas. Nuo 1998 m. gegužės mėn.
Daugelis moterų atlieka nėštumo nutraukimą nerimaudamos dėl aplinkinių reakcijos ir gimdymo baimės. Imkime, pvz.: vaiką su gimimo defektais. Šiais laikais gydytojai gali geriau nustatyti būsimus apsigimimus dar tada, kai vaikas tebėra įsčiose. Logiška, kad žmonės, kurie suvokia gyvenimo tikslą kaip individualų juslinį pasitenkinimą, turėtų nužudyti tokį kūdikį. Kodėl? Todėl, kad toks vaikas trukdys jiems tenkintis gyvenimu. Rūpinimasis tokiu vaiku užims daugybę laiko, be to, kiti gali juoktis iš jų. Kartais net ir tada, kai vaikas įsčiose neturi jokių apsigimimų ir yra visiškai sveikas, žmonės vistiek nusprendžia jo neauginti. Moterys darosi abortus ir todėl, kad vaikas trukdys mėgautis gyvenimo malonumais, kopti karjeros laiptais ir pan. Tokios moterys atranda papildomą pasiteisinimą savo sprendimui. Manoma, jei vaikas nelaukiamas, jis negalės būti laimingas gyvenime. Jei mes priimame šią logiką, kad nelaukiamumas yra geras pasiteisinimas abortui, tai tada mes visi turime būti nužudyti. Tai iš esmės ir yra mąstymo būdas, prie kurio eina materialistinė visuomenė. Jos pasaulėžiūros esmė yra ta, kad gyvenimo tikslas - malonumai, o nelaukiami vaikai negalės pilnai jais mėgautis.
Blogėjant Lietuvos Ekonomikai ir dideliam nedarbo lygiui vis dažniau atliekami nėštumo nutraukimai. “Abortas dėl socialinių priežasčių išlieka labai kontraversiškas, nes su etine dilema susiduria ir moteris ir medikai. Moterį dažnai kankina sudėtinga pasirinkimo dilema ieškant mažesnės blogybės. Medikas turi rinktis: ar paisyti gyvybės išsaugojimo moralinės vertės, ar suteikti medicininę paslaugą, ar išvengti nesaugaus aborto”( J.Ališauskas, 2000 ). Atskirų šeimų pragyvenimo ir maitinimosi galimumai dabar žymiai susiaurėjo. Daugelio šeimų gyvenimo būdas, jų gyvenamasis butas ir pajamos, maisto parūpinimo galimumai ir kiti kasdieniniam gyvenimui reikalingiausi dalykai nusistovėjo. Žmonių priklausymas vienas nuo kito, kaip ir atskirų asmenų nuo visuomenės, netikėtai padidėjo ir tuo būdu ekonomiškai silpnų gyventojų sluoksnių egzistencijos pagrindai liko stipriai sukrėsti, nes nebeturima jokio tikrumo. Darbininkams, valdininkams, viešų ir privačių įstaigų tarnautojams ir visiems kitiems nustatytą atlyginimą gaunantiems negalima pagerinti savo pragyvenimo sąlygų. Jie verčiami pragyvenimui reikalingus daiktus (gėrybes) įsigyti tik iš tarpininkų, griežtai nustatytomis kainomis, o neprileidžiami tiesiogiai prie gamintojų. Vargiai kada ekonominė santvarka buvo šeimoms tokia nepalanki kaip dabar. Tūkstančiai žmonių neturi darbo. Tos mažos pašalpos, kurias bedarbiai gauna, neužtenka nė būtiniausiems šeimos reikalams patenkinti. Milžiniškas skaičius, neturinčių užsiėmimo, negauna net tos menkutės paramos. Šimtai žmonių gyvena nuolat drebėdami dėl neužtikrintos savo ateities, nes nežino, kada juos ištiks bedarbio likimas. Visose šalyse bedarbių skaičius didėja mėnuo iš mėnesio, metai iš metų. Naujos įmonės sustabdomos, vyksta nauji atleidimai iš darbo. Daugelis gimdytojų, tokių gyvenimo rūpesčių slegiami, nėra atsakingi už nesuteikimą naujam kūdikiui gyvybės, nes jie nežino ar pajėgs duoti jam bent reikalingiausių dalykų. Kai kurių dirbančių vyrų pajamos mažos, todėl ir moteris yra priversta užsidirbti. Daugelis susituokusių moterų dirba, kad galėtų sumokėti išlaidas už butą, maistą ir pan., todėl tikriausiai niekas neabejos, kad tokiai moteriai šiuo metu nėra galimybės tapti motina. Net ir tokiose šeimose, kur vyro pajamų užtenka žmonai ir mažam vaikų skaičiui išlaikyti, gal būt nebeužtenka didelei šeimai išmaitinti ir tinkamai juos išauklėti. Drauge su pajamų mažėjimu darosi blogos ir pragyvenimo sąlygos. Vis dažniau šeimos renkasi vieno kambario butą, nes negali užsimokėti komunalinių mokesčių. Bet mažo kambarėlio gausiai šeimai neužtenka, daugelis pastojusių ir nutraukia nėštumą yra nepilnametės. Lietuvoje 1998 m.
Socialinio darbuotojo, akušerės, slaugytojos vaidmuo šiame procese yra labai svarbus, nes jos teikia informaciją apie šeimos planavimo metodus ir padeda pasirinkti tinkamiausią. Geriausia, kai darbuotoja konsultuoja abu partnerius, nes renkantis kontraceptinę priemonę lemiamos reikšmės turi poros sprendimas. Lietuvoje paauglių reprodukcinę sveikatą atspindintys rodikliai yra kritinio lygio. Lietuvoje kasmet gimdo daugiau nei 1200 jaunesnių nei 18 metų merginų, vidutiniškai trečdalis nėštumų paauglystėje baigiami abortais.
Daugumai (97,5%) apklaustųjų respondenčių psichologinės priežastys nėštumo nutraukimui įtakos neturėjo. Nemažas procentas netekėjusių ir nepilnamečių moterų ryžtasi nutraukti nėštumą. Tačiau jos ateina į ambulatorinį skyrių tvirtai neapsisprendusios.
Ambulatoriniame skyriuje įvesti 0,5% etato soc.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene. Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą. Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios. Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su socialinėmis, ekonominėmis, emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek tėvus, tiek vaikus. Dažnai tėvai nedrįsta pripažinti, kad netinkamas vaikų elgesys kyla iš jų pačių netinkamo auklėjimo. Tačiau griežtas auklėjimas arba nesavarankiškumo toleravimas nepadeda ugdyti savarankiškos asmenybės - priešingai, tai skatina priklausomybę. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą. Buvo suorganizuoti mokymai sunkumus patiriančioms šeimoms, siekiant suteikti žinių apie priklausomybių žalą ir pagalbos galimybes. Mokymai skirti bendruomenės nariams. Aptarta, kaip krizės ir socialinės rizikos veiksniai pažeidžia šeimos pusiausvyrą ir trukdo sėkmingam funkcionavimui. Pabrėžta, kad kiekviena šeima yra unikali, todėl reikalinga diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba. Renginio metu šeimos dalijosi patirtimi, diskutavo apie prevenciją ir vaikų saugumą. Renginys skirtas šeimų ir asmenų įtraukimui į darbo rinką. Pristatyta Užimtumo didinimo programa Varėnos rajone, aptartos socialinių pašalpų sąlygos įsidarbinus. Kartu su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba vykdytos prevencinės akcijos „Saugūs namai“ ir „Būk budrus - išvenk gaisro!“. Prevenciniai renginiai Matuizų, Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijose buvo skirti informuoti apie alkoholio vartojimo žalą. Aptartos individualios šeimų situacijos, pabrėžta, kad saugaus alkoholio kiekio nėra. Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms.
Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius. Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į pasaulį. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą patiria rūpestį, meilę, pagarbą, mokosi bendrauti, spręsti problemas, pasitikėti savimi ir kitais. Kai vaikas auga saugioje, stabilioje ir palaikančioje aplinkoje, sudaromos tvirtos prielaidos jo visapusiškam vystymuisi. Tačiau ne visos šeimos susiduria su palankiomis gyvenimo sąlygomis - dalis jų kasdien patiria įvairius socialinius, emocinius ir ekonominius sunkumus. Šeimų patiriami sunkumai dažnai yra kompleksiški: skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, psichikos sveikatos problemos, tėvystės įgūdžių stoka, tarpusavio konfliktai, vaikų nepriežiūra, visi šie sunkumai gali kelti grėsmę vaikų gerovei ir šeimos funkcionavimui. Tokiose šeimose vaikai neretai patiria nesaugumą, emocinį apleistumą, trūksta stabilumo, nuoseklios priežiūros ir pozityvaus pavyzdžio. Visa tai daro neigiamą įtaką vaiko raidai, mokymosi pasiekimams, emocinei būklei ir ateities galimybėms. Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, konsultuodamas juos individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą. Jo tikslas - ne tik spręsti esamas problemas, bet ir stiprinti šeimos gebėjimą savarankiškai rūpintis savo gerove. Socialinis darbuotojas siekia didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybių ligų gydymo bei kitose programose. Taip pat socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos ryšį su socialine aplinka, padeda įsitraukti į bendruomenę. Socialinis darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos ir vaiko gyvenimo kokybę. Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais bei empatija. Socialiniame darbe ypatingai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris pradeda formuotis jau nuo pirmojo kontakto. Pasitikėjimu grįstas ryšys yra būtina sąlyga sėkmingam pagalbos procesui, tačiau praktikoje jis ne visada lengvai užmezgamas. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai, yra šeimų nenoras keisti savo gyvenimo situacijos ir motyvacijos stoka. Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia turinčios problemų, mano, kad apie jas kalbėti yra nepriimtina, vengia atvirumo. Dalis šeimų yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo, net jei jis yra žalingas vaikams, ir nemato prasmės jį keisti. Socialinis darbuotojas neretai susiduria su nepasitikėjimu, pasipriešinimu, neigiamu požiūriu į teikiamą pagalbą ir į specialisto pastangas keisti ilgus metus ar net kelias kartas formuotą gyvenimo būdą. Šeimos kartais baiminasi institucijų, bijo galimų pasekmių, todėl vengia bendradarbiauti. Tai tampa rimta kliūtimi siekiant ilgalaikių ir tvarių pokyčių. Nepaisant šių iššūkių, socialinio darbuotojo veikla išlieka itin reikšminga. Specialistas ne tik padeda spręsti problemas, bet ir stiprina šeimos vidinius resursus, ugdo atsakomybę, skatina savarankiškumą, padeda atrasti stipriąsias puses. Apibendrinant galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant socialinę pagalbą šeimoms yra itin svarbus, tačiau kartu ir labai sudėtingas. Darbas su nemotyvuotomis, pokyčių vengiančiomis šeimomis reikalauja ypatingos kantrybės, profesionalumo ir nuoseklumo.
Socialinis darbas gyvuoja jau daugelį metų. Tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusias iššūkiais. Socialiniame darbe didelę reikšmę turi asmenims ar šeimoms savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose. Socialinis darbas į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinant socialinę kaitą, gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą. Be to, tai yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais. Tai yra pokyčių profesija, kuri reikalauja ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų gerinimo. Sparčiai besiplėtojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų su kuriomis jie patys nesugeba susitvarkyti, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas. Socialiniai darbuotojai - tai žmonės, kurie būna šalia, kai reikia pagalbos, kurie išklauso, paguodžia, pataria. Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Kiekviena žmogaus problema socialiniam darbuotojui yra svarbi, kiekviena problema yra skirtinga ir yra sprendžiama individualiai. Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėmimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti. Dirbdamas su žmonėmis socialinis darbuotojas siekia pagerinti paslaugų gavėjų ir jų aplinkos ryšius, sustiprinti asmenų bendruomenėje prisitaikymą, integruotis visuomenėje. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.
Socialinio darbuotojo kasdienybė.
Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš. Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima.
Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų.
Praktika rodo, jog šeimos, kurios yra rizikoje, susiduria su problemomis ir tuo metu, kai socialinių darbuotojų darbo diena pasibaigia. Dėl šios priežasties tiek socialinė darbuotoja, tiek vadovė susiduria su nesaugumo, netikrumo jausmais. Kyla klausimai, kaip susitvarkyti su situacija tinkamu ir priimtinu būdu? Kaip apginti socialinį darbą kaip rimtą profesiją? Būnant vadove kyla klausimais: "Kaip palaikyti ir apginti socialinę darbuotoją?".
Dažnai paskambina ar parašo SMS socialiniam darbuotojui rizikos šeimų atstovai išeiginėmis ir švenčių dienomis. Kaip teigia socialiniai darbuotojai, dažnai tas vienas skambutis įtraukia į darbinę veiklą visai dienai. Atrodytų, kad nesunku atsiliepti tuo telefonu, bet jeigu skambina kelios šeimos, tada ir darbuotojui nebelieka išeiginių dienų. Atsiliepimas į skambutį neišsprendžia skambinusiojo problemos, bet darbuotoją į darbinę veiklą tikrai įtraukia. Beskaint pirmąjį pavyzdį gali susidaryti įspūdis, jog daugelis klientų galvoja, jog turi teisę kreiptis į socialines darbuotojas tada, kai tik patys to nori ar mano, jog reikia: "Socialinė darbuotoja turi būti visada pasiruošusi išspręsti problemas ir tą padaryti tuoj pat, nieko nelaukiant". Toks požiūris gana siauras galvojant apie profesiją.
Jei tokio pobūdžio skambučiai dažnai kartojasi, tampa įpročiu, apie tai būtina atvirai pasikalbėti su klientu. Kai kitą kartą socialinė darbuotoja susitinka su klientu tai gali tematizuoti, aptarti: "Ar problema, dėl kurios skambinai, buvo tokia skubi, jog negalėjo palaukti kitos dienos?". Galbūt netgi geriau perklausti: "Ar negalėjo šis klausimas palaukti kito mūsų susitikimo?". Šių klausimų rezultatas gali būti tas, jog klientai mokysis elgtis su laiku, mokysis laikytis susitarimų. Jei tik tylime, nekalbame apie tokias situacijas ir nekonfrontuojame su klientu tai klientui nepadedame pasiimti savo gyvenimo į jo rankas. Kalbant socialinio darbo terminais - neįgaliname kliento.
Tačiau kartais atsitinka labai sudėtingos, svarbios ir netikėtos situacijos savaitgaliais ar vakarais. "Socialinio darbuotojo darbo valandos dirbant biudžetinėje įstaigoje yra tokios pat, kaip ir visų kitų specialistų, nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos po pietų. Savaitgaliais socialiniai darbuotojai nedirba, taigi, bet kokie su darbu susiję socialinio darbuotojo veiksmai nedarbo metu yra savotiškai neteisėti. Ypatingais atvejais bet kuris socialinis darbuotojas nedelsiant reaguoja ir siekia padėti savo klientui nepaisant darbo valandų, tačiau ar tai tikrai profesionalu ir kokias pasekmes gali sukelti, jei socialinio darbuotojo tuo metu priimti sprendimai vėliau pasirodys netinkami?
Šiame pavyzdyje yra labai aiški priežastis dėl ko klientė susisiekė su savo darbuotoja savaitgalį. Suvokti, jog tavo 5 mėnesių vaikas nekvėpuoja, sukelia paniką, daug emocijų ir sumišimo. Kai tokios situacijos įvyksta kiekvienam reikia šalia žmogaus, su kuriuo jautiesi saugiai, gali pasitikėti. Tokios situacijos yra gera priežastis socialinei darbuotojai suteikti palaikymą klientei.
Kartais atsitinka taip, jog nei klientai, nei socialiniai darbuotojai, nei vadovai nėra patenkinti vieni kitais. Kartais atsitinka, jog tokie nepasitenkinimai patenka į teismą. Kai socialinė darbuotoja nėra patenkinta klientės elgesiu ar klientai nėra patenkinti socialinės darbuotojos sprendimais, jie gali kelti kaltinimus vieni kitiems. Teisė rašyti skundą yra labai svarbi. Vadovė norėjo apginti savo socialinę darbuotoją, kuri atliko savo darbą, tačiau teisme į ją nežiūrėjo kaip į profesijos atstovę. Jei sprendimas gali būti kitoks priklauso nuo profesijos pozicijos, kai dirbama, reaguojama po oficialių darbo valandų? Bet jei socialinė darbuotoja, dirbdama savo darbą, atlikdama tam tikrą užduotį, kuri neprieštarauja jos funkcijoms ir tai žino jos vadovė, tai ji atlieka savo darbą, nors tai ir po darbo valandų? Ar ne? Tačiau tai nereiškia, jog socialiniai darbuotojai turi būti prieinami 24 valandas per parą. Tačiau tikėtis, jog socialiniai darbuotojai gali dirbti tik nuo 8.00 iki 17.00 taip pat nerealu.
Kai tai susiję su darbo valandomis vadovė ir socialinė darbuotoja gali labai aiškiai susitarti kaip bus kompensuojamos darbo valandos, sutarti valandų skaičių savaitėje. Taip pat galima ieškoti draudimo galimybių. Šios problemos kiekvienoje savivaldybėje gali būti išspręstos labai skirtingai.
Socialinio darbuotojo kompetencijos.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką. Socialinių darbuotojų pareiga - nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą.
Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose, turi teigiamos įtakos kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą bei mažinant nusikaltimų skaičių šalyje.
Socialinės srities darbuotojai dirba su negalią turinčiais žmonėms, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais gyventojais ir kitais žmonėmis, patekusiais į sudėtingas gyvenimiškas situacijas.
Gargždų socialinių paslaugų centras teikia socialines paslaugas įvairioms gyventojų grupėms: vaikams, šeimoms, senjorams, asmenims su negalia bei kitiems asmenims, susiduriantiems su socialiniais sunkumais. Socialinių paslaugų poreikį nustato socialinis darbuotojas, įvertinęs Jūsų situaciją ir pateiktus dokumentus.
Šiame straipsnyje apžvelgėme socialinio darbuotojo profesiją Lietuvoje, jo kasdienius iššūkius, kompetencijas ir svarbą visuomenėje. Socialiniai darbuotojai atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį, padėdami žmonėms įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę.
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmuo #dirbant #su #abortais
