Mokslas apie auklėjimą ir mokymą, kitaip dar vadinamas pedagogika, yra plati ir sudėtinga sritis, nagrinėjanti kryptingą ir sistemingą augančiosios kartos ugdymą. Tai istorijoje susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo sistema, tikslingai organizuojama ugdytojų ir ugdytinių konstruktyviu bendravimu, atsižvelgiant į socialinius tikslus.
Pedagogika praktiškai ir empiriškai tiria jaunosios kartos ugdymo teoriją ir praktiką, ugdymo turinį, procesą ir principus, mokymo metodus, mokymo rezultatų apskaitą, dorinį, darbinį, meninį, protinį, fizinį ugdymą, profesinį mokymą, drausmės ir elgesio kultūros formavimą, mokyklos darbo organizavimą, mokinių organizacijų veiklą, mokyklos santykius su šeima ir visuomene.
Pedagogikos sąvoka ir ryšiai su kitais mokslais
Pedagogika (gr. paidagōgikē - vaiko vedimas) yra edukologijos dalis. Ji remiasi kitų mokslų duomenimis ir taikomaisiais metodais. Tarp svarbiausių mokslo šakų, su kuriomis siejasi pedagogika, yra filosofija (sudaro metodologinį pagrindą), istorija, ekonomika, sociologija (padeda suvokti ugdymo priklausomybę nuo visuomenės raidos ir aplinkos), etika (nurodo dorinio ugdymo turinį ir vertybių diegimą), estetika (padeda kurti estetinio ugdymo sistemą).
Taip pat pedagogika glaudžiai bendradarbiauja su psichologija (suteikia žinių apie vaiko psichiką, jos savybes ir raidą), fiziologija, aukštosios nervinės veiklos dėsniais (padeda suprasti mokinių žinių perėmimo procesus ir asmenybės individualias savybes), anatomija ir higiena (ypač svarbu organizuojant tinkamą ugdytinio režimą ir sudarant materialines sąlygas mokymo įstaigoje).
Nagrinėdama mokymo turinį, pedagogika remiasi daugelio mokslo šakų medžiaga, o jos tyrimus palengvina kibernetika, ypač tiriant grįžtamojo ryšio problemą ir vertinant mokinių mokymosi rezultatus.
Istorinis pedagogikos vystymasis Lietuvoje
Mokslas apie auklėjimą ir mokymą Lietuvoje turi gilias šaknis. Iki valstybės susidarymo ir krikščionybės priėmimo, auklėjimas buvo natūralus ir neplaningas, vaikai augo glaudžiai susiję su suaugusiųjų gyvenimu ir darbais. Tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, sudarė neformalią auklėjimo sistemą.
Nuo 13-ojo amžiaus, Lietuvai jungiantis į vieną valstybę ir susiduriant su kaimyninėmis kultūromis, auklėjimo tradicijos ėmė keistis. Vienas didžiausių pokyčių buvo Lietuvos krikštas, kuris pakeitė supratimą apie antgamtinį gyvenimą ir žmogaus žemės gyvenimo tikslus. Nors katalikų kunigų įtaka auklėjimui ilgainiui augo, ypač kuriant parapines mokyklas, ji ne visada buvo tiesioginė ir visapusiška, ypač dėl lietuviškai nekalbančių kunigų.
Antras svarbus veiksnys, paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Baudžiavos įsigalėjimas ir luomų atsiradimas pakeitė santykius tarp bajorų ir valstiečių, apribojo kultūrinę įtaką žemesniems sluoksniams.
Mokyklinio mokymo pradžia ir raida
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje siejama su įvairių ordinų vienuolių atvykimu. Pirmosios pradžios mokyklos atsirado apie 15-ojo amžiaus pradžią, daugiausia prie bažnyčių ir vienuolynų. Iš pradžių jose mokėsi bajorų vaikai, vėliau - ir miestiečiai. Šios mokyklos mokė skaityti ir rašyti, ruošė pirmuosius skaitytojus.
1773 m. Edukacinė Komisija ėmėsi rūpintis pradinių mokyklų steigimu, tačiau jos veikla nebuvo nuolatinė. Vyskupas M. Valančius siekė, kad pradžios mokykla taptų prieinama visiems vaikams, tačiau jo pastangas nutraukė generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymas uždrausti parapines mokyklas. Tai paskatino lietuvius steigti slaptai mokyklas ir mokyti vaikus namuose.
Aukštesniosios mokyklos, ypač jėzuitų kolegijos, atsirado religinių kovų tarp katalikų ir protestantų laikais. Jėzuitai turėjo moderniausią to meto auklėjimo sistemą ir prisidėjo prie lietuvių kultūros plėtros, nesiribodami vien bajorų vaikų auklėjimu. Vėliau pijorų kolegijos prisitaikė prie praktinio gyvenimo reikalavimų.
Šeima kaip svarbiausia ugdymo institucija
Šeima nuo seno yra viena svarbiausių ir galingiausių ugdymo institucijų. Ji geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus, nes būtent šeimoje vaikas yra susietas genetiniu ryšiu su tėvais ir protėviais, lengviau atpažįstamos prigimtinės užuomazgos. Tėvai kuria pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą.
Tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darančio poveikį vaiko vystymuisi. Jiems duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Meilė yra viso ugdymo pamatas, todėl tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, skatina vaikų meilę seneliams, pusbroliams, pusseserėms ir kaimynams.
Auklėjimas šeimoje - tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Tai ilgas ir nenuilstantis darbas, reikalaujantis nuolatinio pastangų, meilės ir atsakomybės. Tėvų pareigos apima vaikų saugojimą nuo blogų gyvenimo pavyzdžių, jų mokymą ir pagalbą mokyklai. Svarbiausia, kad tėvai ir mokytojai taptų ugdymo proceso partneriais, bendradarbiaudami ir koordinuodami savo veiksmus vaiko labui.
Auklėjimo kelias yra neatsiejamas nuo mokytojo asmenybės, jo elgesio ir vertybių. Mokytojas yra ne tik žinių šaltinis, bet ir pavyzdys, modelis, formuojantis mokinių pažiūras ir vertybes. Mokymas ir auklėjimas neatsiejami procesai, vienas kitą papildantys ir sustiprinantys.
