Vaikai, pasižymintys stipresniais socialiniais-emociniais įgūdžiais, geba kurti draugiškus tarpusavio santykius, tiek bendraamžių, tiek ir suaugusiųjų gretose. Socialiniai vaikų įgūdžiai veikia ir jų akademinius pasiekimus. Mokykloje kuriami socialiniai ryšiai veikia vaiko požiūrį į mokyklą, norą priklausyti jos bendruomenei bei poreikį tobulėti. Bendraamžių pripažinimo trūkumas neretai skatina mokinį atsiriboti, mažina jo norą įveikti akademinius iššūkius, ryškina vidinius sunkumus signalizuojančius požymius. Mokinių akademiniai pasiekimai yra sąlygojami ne tik jų intelekto potencialo, bet ir tarpasmeninių santykių formavimo įgūdžių. Tyrimai atskleidžia, kad mokinio socialinės-emocinės kompetencijos jų akademinius pasiekimus prognozuoja taip pat gerai ar net geriau nei intelekto rodmenys. Tyrimų duomenimis, vyresniųjų klasių mokinių akademiniai pasiekimai, prognozuojami tiksliau, atsižvelgiant į šių mokinių tarpusavio bendravimo tendencijas pradinėse klasėse. Mokiniai, demonstruojantys stipresnius socialinius ir emocinius įgūdžius formuoja stabilesnius ir pozityvesnius santykius su bendraamžiais, yra rečiau atstumiami, izoliuojami, rečiau patiria patyčias. Vaikai, turintys draugų, yra iš esmės laimingesni ir sėkmingesni mokykloje - turi aukštesnius pažymius, yra labiau įsitraukę į papildomas mokyklines veiklas, rečiau patenka į bėdas. Kita vertus, mokiniai, patiriantys patyčias, demonstruoja žemesnius akademinius pasiekimus, dažniau vartoja alkoholį ir kitas psichoaktyvias medžiagas, turi žemesnę savivertę, jaučiasi vieniši ir prasčiau lanko mokyklą.
Socialiniai emociniai gebėjimai (vadinamasis emocinis intelektas, socialinis intelektas) tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Gyvenimo įgūdžiai - tai gebėjimai prisitaikyti visuomenėje ir elgtis pozityviai, individo gebėjimas veiksmingai susidoroti su kasdieninio gyvenimo poreikiais ir problemomis; tai tokie gebėjimai, kurie jauniems žmonėms padeda išlaikyti psichikos sveikatą ir pasitikėjimą savo jėgomis, kai jie susiduria su gyvenimo realijomis. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių, mažinanti rizikos veiksnių įtaką vaikams. Formuodami gyvenimo įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų. Gyvenimo įgūdžiai veikia vaiko sveikatą. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaiko psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonė, mažinanti rizikos veiksnių įtaką vaikams. Gyvenimo įgūdžiai - neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis. Nuo to, kaip sėkmingai bus ugdomi šie įgūdžiai pradiniame ugdymo etape, priklauso tolesnis vaiko gyvenimas. Socialinė kompetencija įgyta vaikystėje yra susijusi su tuo, kaip žmogus prisitaikys prie aplinkybių vyresniame amžiuje.
Ikimokykliniame amžiuje formuojasi socialinio elgesio pagrindai. Ikimokyklinis amžius yra spartaus fizinio, psichinio, socialinio vystymosi laikotarpis. Ikimokykliniu periodu vaikas atranda žmogiškus santykius, veiklos įvairovę bei socialinių funkcijų pasaulį. Ikimokyklinio amžiaus vaikas drąsiai išbando įvairias naujas sritis, jis greitai pamiršta nesėkmes ir įsitraukia į kitas veiklas su dar didesniu užsidegimu. Beje, begalinis vaiko iniciatyvumas yra varomas naujai atsiradusio garbės suvokimo. Vaikas jau gali lengviau suprasti kitų požiūrius, netgi sugeba juos užjausti ir paguosti, rūpintis jų jausmais.
Socialinių įgūdžių ugdymo metodai ikimokykliniame amžiuje
Vienas iš svarbiausių vaikų pasiekimų yra vaiko gebėjimas bendrauti bei socializuotis jį supančioje aplinkoje. Socialiniai įgūdžiai yra kaip raktas į sėkmingą bendravimą ir sveikus santykius, padedantys vaikams ne tik bendrauti, bet ir kurti pagarbius ryšius su aplinkiniais. Ankstyvojo amžiaus vaikai į ikimokyklinio ugdymo įstaigą iš šeimos atsineša komunikavimo, higienos, kasdieninio gyvenimo bei visus bendrus socialinius įgūdžius, tačiau juos reikia nuolat ugdyti. Ypač svarbu ugdyti vaikus, turinčius bendravimo ir elgesio sunkumų. Šie įgūdžiai apima tiek verbalinius, tiek neverbalinius aspektus, kurie ugdomi per nuolatinę sąveiką su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais. Ankstyvas socialinių įgūdžių lavinimas vaikystėje yra nepaprastai svarbus, nes jis ne tik gerina vaiko emocinę gerovę ir mokymosi rezultatus, bet ir padeda jiems geriau integruotis į visuomenę, mažesnę elgesio problemų riziką ir išugdytą savivertę ateityje.
Dažniausiai naudojamas metodas vaikų socialiniams įgūdžiams ugdyti yra žaidimas. Pedagogai, ugdydami ankstyvojo amžiaus vaikų socialinius įgūdžius, daugiausiai taiko grupinę veiklą bei numato taisykles vaikų elgesiui. Taip pat įtraukiamos tokios veiklos kaip tyrinėjimas, eksperimentavimas ar žaidybinė veikla. Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla natūraliai sukurianti bendravimo ir bendradarbiavimo situacijas. Išskirtinė vieta tenka vaidmeniniams žaidimams tokiems, kaip "Poliklinika", "Šeima", "Ligoninė", "Parduotuvė", "Biblioteka" ir kiti. Pedagogai stebėdami žaidimus, taktiškai pakoreguoja vaiko supratimą apie žmones ir jų tarpusavio santykius. Vaikų žaidimas - svarbi socialinių įgūdžių ugdymo dalis. Žaidimas - vienas iš rezultatyviausių ir įdomiausių socialinių įgūdžių ugdymo metodų. Ikimokykliniame amžiuje žaidimas, kaip daugiafunkcinis fenomenas, turi keleriopą paskirtį, aprėžiančią ne tik tam tikrų vaiko fizinių ir psichinių galių lavinimą, dalykinių žinių ir įgūdžių įgijimą, netinkamų poelgių koregavimą, bet ir vertybių ugdymą. Žaisdami vaikai išreiškia save ir savo jausmus. Imituodami, kopijuodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta tam tikrų socialinių vaidmenų, įgyja socialinių įgūdžių. Per vaidybinį žaidimą vaikai yra ,,įstumiami“ į situacijas, kurios atitinka jų realią ir reikšmingą veiklą ir jiems iškyla būtinumas keisti nuostatas, kad ateityje galėtų optimizuoti savo elgesį panašiose situacijose.
Grupinis metodas - dar vienas socialinių įgūdžių ugdymo metodas, kuris įvardijamas, kaip labai tinkamas ikimokykliniams vaikams. Darbas grupėje ugdo dalyvių tarpusavio pasitikėjimą, padeda geriau pažinti vieniems kitus. Joje mokomasi bendrauti, bendradarbiauti, priimti ir suteikti pagalbą, adekvačiai spręsti problemines situacijas, savo interesus derinti su bendrais visų grupės dalyvių interesais, drauge siekti vieno tikslo. Šio metodo taikymas ugdo tokius socialinius įgūdžius: klausymą, indėlio įdėjimą, iššūkių kėlimą, paramą, vadovavimą. Šio metodo pagalba vaikas išmoksta daugiau, negu mokytųsi individualiai, nes vyksta natūrali tarpasmeninė grupės narių sąveika.
Gyvenimo įgūdžių ugdymas ikimokykliniame amžiuje
Gyvenimo įgūdžių ugdymas - tai gebėjimai prisitaikyti visuomenėje ir elgtis pozityviai, individo gebėjimas veiksmingai susidoroti su kasdieninio gyvenimo poreikiais ir problemomis; tai tokie gebėjimai, kurie jauniems žmonėms padeda išlaikyti psichikos sveikatą ir pasitikėjimą savo jėgomis, kai jie susiduria su gyvenimo realijomis. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių, mažinanti rizikos veiksnių įtaką vaikams. Formuodami gyvenimo įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų. Gyvenimo įgūdžiai veikia vaiko sveikatą. Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaiko psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonė, mažinanti rizikos veiksnius įtaką vaikams. Gyvenimo įgūdžiai - neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis. Nuo to, kaip sėkmingai bus ugdomi šie įgūdžiai pradiniame ugdymo etape, priklauso tolesnis vaiko gyvenimas. Socialinė kompetencija įgyta vaikystėje yra susijusi su tuo, kaip žmogus prisitaikys prie aplinkybių vyresniame amžiuje.
Gyvenimo įgūdžių ugdymą stengiamės organizuoti taip, kad vaikams būtų įdomu ir linksma ugdytis, galėtų išreikšti save, parodyti sumanumą, gebėjimus ir kūrybiškumą. Ugdant sveikatą ikimokykliniame amžiuje svarbiausia paties vaiko veikla, jo aktyvumas. Svarbu ne suteikti žinių, o ugdyti sveikos gyvensenos gebėjimus, vertybines nuostatas per patyrimą, išgyvenimus, veiklą. Vaikų motyvavimui, sudominimui pasitelkiami žaidimai, piešimas, konstravimas, pokalbiai, diskusijos, tautosakos bei grožinės literatūros kūrinių skaitymas ir kt. Socialinę patirtį vaikas įgyja bendraudamas ir bendradarbiaudamas, veikdamas kartu su suaugusiuoju. Geriausias gyvenimo įgūdžių ugdymas - tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje veikloje. Mažieji pratinasi padengti stalą, nuvalyti dulkes, sutvarkyti žaisliukus ir darbo vietą, suklijuoti suplyšusias knygutes, prižiūrėti augalus gamtos kampelyje ir pan. Įvertina savo galimybes ir fizines jėgas.
Tinkamai suformuoti asmens higienos įgūdžiai svarbūs siekiant išlaikyti sveikatą. Asmens higienos taisyklių laikymasis - daugelio ligų profilaktika. Tvarkingumo būtinybę, kūno bei aprangos švarą diktuoja ne tik higienos reikalavimai, bet ir žmonių santykių normos. Tyrinėdami ir atrasdami vaikai aiškinasi higienos taisyklių laikymosi svarbą. Atlieka tyrimus: "Kas kenkia mano dantukams?", "Ar švarios mano rankelės?" ir kt. Žaidybinėse situacijose vaikai imituoja prausimąsi, rankų plovimąsi, šukavimąsi, drabužėlių priežiūrą. Lopšelyje-darželyje padedame vaikams suvokti, kas yra šeima, kas kokias pareigas joje turi, pratiname rūpintis kitais, atsakingai atlikti jiems pavestus darbus. Mityba - tai ne tik fiziologinis poreikių tenkinimas, svarbi yra ir valgymo kultūra. Įvairūs ugdymo metodai naudojami ir vaikų emociniam intelektui ugdyti. Mokomės atsipalaiduoti, nusiraminti. Suteikdamos vaikams žinių apie kūną, ugdome pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, padedame suvokti save kaip savitą ir ypatingą. Siekiame, padedame vaikams pamatyti, kokią jie daro pažangą. Vaikas sužinojęs daugiau apie save, bus atidesnis ir jaunesniam broliui ar seseriai, savo grupės draugams. Apsilankome medicinos kabinete, matuojame kūgį, sveriamės.
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad žmonių sveikata 20% priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Aplinką reikia stabilizuoti, nes tai susiję ne tik su gamtos, bet ir su paties žmogaus išlikimu. Todėl labai svarbu, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai susipažintų su svarbiomis ir visuomenei reikšmingomis problemomis, sugebėtų jas pažinti, vertinti, spręsti. Iš pirmo žvilgsnio rūkymas ir alkoholio vartojimas gali pasirodyti mažai svarbūs ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaikai įgyja žinių apie galimus pavojus dėl neatsargaus vaistų vartojimo, netinkamo buitinių cheminių medžiagų vartojimo, kokios yra neigiamos rūkymo bei alkoholio vartojimo pasekmės. Formuojamos nuostatos: saugoti ir stiprinti sveikatą, laikytis saugos buityje, vengti kenksmingų medžiagų ir rizikingo elgesio.
Programos socialiniams įgūdžiams ugdyti
Viena iš populiarių programų yra „Zipio draugai“. Skirta 5 - 7 metų vaikams. Programos tikslas - padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Visa programa suskirstyta į šešias dalis po keturias pamokėles. Šios dalys apima jausmų, bendravimo, santykių užmezgimo ir nutraukimo, konfliktų sprendimo, netekties ar pokyčių išgyvenimo bei sunkumų sprendimo sritis. Pagrindiniai ugdomi įgūdžiai yra susiję su jausmų atpažinimu ir išreiškimu, pasakymu to, kas norima, atidžiu klausymusi, pagalbos prašymu, susidraugavimu ir draugystės išlaikymu, vienatvės ir atstūmimo įveikimu, atsiprašymu, priekabiavimo įveikimu, konfliktų sprendimu, netekties skausmo išgyvenimu, prisitaikymu prie kintančių sąlygų ir pagalba kitiems.
Socialinių įgūdžių ugdymas - tai kompleksinis ir ilgalaikis procesas, į kurį, be paties ugdytinio, turi būti įtraukti visi suaugusieji, esantys jo aplinkoje (tėvai, broliai, seserys, auklėtojai ir kt.). Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos vaiko socialinių įgūdžių formavimuisi, yra išorinis stimuliavimas, vaikų aktyvumo skatinimas, jų įtraukimas į kuo įvairesnę veiklą, skatinant dalyvauti ir reikštis tam tikrose veiklose.
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas yra pagrindinis elementas, padedantis efektyviai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius ir užtikrinti jų visapusišką raidą. Vaiko poreikis bendrauti yra įgimtas - mokydamasis bendrauti bei būti su kitais žmonėmis ir skirtingose aplinkose vaikas plečia savo socialinio bendravimo patirtis, per tai patiria tapatumo jausmą, susiformuoja jo asmenybė. Ugdant vaikus šiuolaikinėje ikimokyklinėje įstaigoje itin daug dėmesio skiriame emocinio socialinio intelekto ugdymui. Visi šalies vaikų darželiai turi galimybę naudotis akredituota programa „Zipio draugai“, kurią inicijavo ir sukūrė, o dabar tarptautiniu mastu koordinuoja organizacija Partnership for Children, reziduojanti Londone. Programa Lietuvoje vykdoma nuo 2000 metų. Siekiant geriausio rezultato, vienas pedagogas gali labai nedaug. Tik bendradarbiaujant su tėvais, vadovaujantis tais pačiais principais, vertybėmis, galime padėti vaikui sėkmingai augti. Savo darbo praktikos metu pastebiu, kad šiuolaikiniai tėvai vis daugiau dėmesio skiria vaiko emocinio intelekto ugdymui. Kalbant su vaikais, klausiant jų, kaip jaučiasi, jie dažniausiai vartoja žodžius „gerai“, „blogai“. Kuo daugiau emocijų pavadinimų vaikas girdės kasdieniame gyvenime, tuo lengviau ir pats atpažins savo jausmus. Atpažinus, įvardinus emociją, bus paprasčiau ją išgyventi, su ja susitvarkyti. Labai padeda emocijų „atspindėjimas“: bendraujant su vaiku sakykite: „Matau, kad tu labai jaudiniesi/sutrikęs/susierzinęs“. Domėkitės, kas tokius jausmus sukėlė, kas atsitiko. Išsiaiškinę situaciją, pirmiausia paklauskite vaiko, kas jam padėtų pasijausti geriau, ir tik tuomet, jeigu jis nieko nesugalvoja, pamėginkite pasiūlyti savo sprendimų. Tenka pastebėti, jog tėvai išgirdę, kad vaikas, patekęs į konfliktinę situaciją, nukentėjo, labai jautriai į tai sureaguoja. Vis dar pasitaiko, kad viena iš jų pasiūlytų išeičių „duok atgal“… Šioje vietoje siūlyčiau pagalvoti, kokiai ateičiai, kokiais principais besivadovaujančiai bendruomenei užauginsime savo vaiką: teisinei ar nusikalstamai? Dirbdama su vaikais, padėdama jiems spręsti nesutarimus, visada išsiaiškinu, nuo ko viskas prasidėjo, kas vyko, kaip dėl vieno ar kito veiksmo jautėsi abi pusės, o svarbiausia, ko iš tos situacijos gali pasimokyti, kad ateityje pasirinktų gerą išeitį. Svarbu padėti vaikui išmokti ginti save, savo asmeninę erdvę, savo prigimtinius poreikius civilizuotai. Mokykime vaiką, kada ir kaip aiškiai sakyti „stop“, „ne“, „man taip nepatinka“. Savo pavyzdžiu mokykite vaikus įvairių nusiraminimo būdų, juos garsiai įvardinkite, pvz: „aš labai susierzinau, dabar negaliu nuspręsti, kaip pasielgti, tad pirmiausia nusiraminsiu pasivaikščiosiu kieme, o tuomet mes kartu pagalvosime, ką daryti“. Pasiūlykite vaikui nusipiešti, pavaizduoti simboliais ir matomoje vietoje pasikabinti keletą nusiraminimo būdų: suskaičiuok iki 10, giliai pakvėpuok, atsigerk vandens, pasivaikščiok ir pan. Pasidomėkite, kokiai amžiaus grupei, kokios baimės yra būdingos. Neneikite jų ir nesistenkite su jomis kovoti, tiesiog pasikalbėkite apie tai su vaiku, leiskite jam išsipasakoti ir parodykite supratimą, atsakykite į jam kilusius klausimus. Nesakykite vaikui, kad pykti negalima, berniukai neverkia ir panašiai. Pyktį galime jausti, tik svarbu, kad mūsų pyktis neįžeistų kito. Leiskite vaikui verkti, jei jis taip jaučiasi, tiesiog tuo metu pabūkite šalia, parodykite rūpestį ir supratimą.
Tėvų ir darželio bendradarbiavimas yra pagrindinis elementas, padedantis efektyviai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius ir užtikrinti jų visapusišką raidą. Vaiko poreikis bendrauti yra įgimtas - pasak pašnekovės, mokydamasis bendrauti bei būti su kitais žmonėmis ir skirtingose aplinkose vaikas plečia savo socialinio bendravimo patirtis, per tai patiria tapatumo jausmą, susiformuoja jo asmenybė.
tags: #socialiniai #ir #emociniai #igudziai #ikimokykliniame #amziuje
